Chris Carter Mirties skulptorius

Viršelis. Chris Carter Mirties skulptorius (The Death Sculptor), leidykla Jotema, 2020 m. iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė, 400 psl.

Apie knygą. Studentė slaugytoja išgyvena baisiausią sukrėtimą gyvenime, kai randa žiauriai nužudytą savo pacientą. Rodos, kam to reikėjo, juk žmogus sirgo vėžiu, gyventi jam buvo likusios vos kelios savaitės.

  Bet detektyvą Robertą Hanterį, dirbantį Los Andželo policijos departamento Apiplėšimų ir žmogžudysčių skyriuje, labiausiai nustebina nusikaltimo vietoje žudiko palikta "vizitinė kortelė".

  Detektyvas neabejoja, kad žudikas mėgina kažką pranešti policijai, bet jo pasirinktas būdas labai savotiškas. Tad kokia yra toji paslėpta žinutė?

  Kai Hanteris ir jo partneris Karlosas Garsija patiki supratę užuominą, randamas dar vienas kūnas. Nusikaltimo braižas neabejotinai panašus, bet sunkiausia užduotis nustatyti, kas sieja pirmą ir antrą aukas, ir detektyvai staiga pasijunta atsidūrę aklagatvyje.

  Priverstas į nusikaltimo tyrimą priimti žmogų iš šalies — drąsią ir iniciatyvią tyrėją Elisę Bjumont, Hanteris leidžiasi į lenktynes su laiku, spręsdamas galvosūkį... kol mirties Skulptorius dar neužbaigė savo šedevro.

Mano nuomonė. Jau pažįstami iš kitų Chris Carter knygų veikėjai Robertas Hanteris ir Karlosas Garsija tiria naują ir, be jokios abejonės, makabrišką žmogžudystės bylą. Taip, veiksmas, kaip ir tekstas, knygoje liejasi laisvai, vos spėji versti puslapius, tačiau didelio susižavėjimo šis kūrinys nesukelia. Kiek per ilgi ir per daug detalūs ,,skulptūrų" aprašymai nuteikia gan nuobodžiai. Norėjosi, kad knyga būtų labiau koncentruota į siužetą, o ne į kūno dalių sulipdymo techniką. Mano galva tai silpniausia iki tol skaityta Chris Carter knyga, tačiau jei ją lyginsime su kitų  dabartinių detektyvų autorių knygomis, ji tikrai nebūtų sąrašo gale.

Mads Peder Nordbo Ledynų alsavimas

 

     Viršelis. Mads Peder Nordbo Ledynų alsavimas (Pigen uden hud), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė, 400 psl.

  Apie knygą. Netoli Grenlandijos sostinės Nūko randama istorinio senojo skandinavo mumija. Įvykio aprašyti išsiunčiamas vietinio laikraščio žurnalistas Metju Keivas. Dar kelios nuotraukos, ekspertų patvirtinimas, – ir sensacinga žinia apskries visą pasaulį. Tačiau ekspertų komanda, nuvykusi į įvykio vietą, randa ne mumiją, o ją pernakt saugojusio policininko lavoną. Perpjautas nuo tarpkojo iki krūtinės, išdraskytais, aplink išdrabstytais viduriais. Išdarinėtas dar gyvas.

   Negalėdamas atsispirti makabriškam vaizdui, Metju nenorom įsitraukia į bylos tyrimą, tačiau netrukus pajunta, kad negali pasitikėti net pačiais artimiausiais žmonėmis, o policija akivaizdžiai kažką dangsto. Ir tik sutikęs neseniai iš kalėjimo paleistą jauną inuitę Tuparnak, Metju supranta, kiek daug visko slypi šioje istorijoje... ir kaip brangiai jiems teks sumokėti už tai, kad sužinotų tiesą.

   Mads Peder Nordbo (g. 1970) – kriminalinių romanų autorius. Pietų Danijos ir Stokholmo universitetuose studijavo filologiją, komunikaciją ir filosofiją. Jau kelerius metus gyvena Grenlandijoje, Nūke, – mieste, kur vyksta pagrindinis romano „Ledynų alsavimas" veiksmas. Šis romanas – pirma knygų serijos „Grenlandijos bylos" dalis.

   Mano nuomonė. Knyga prasideda pribloškiančiu atradimu, tęsiasi kaip mistinis detektyvas, o pabaigoje susiveda į keršto istoriją. Detektyvas būtų kaip detektyvas, nelabai kuo stebinantis ar ypatingas, jei ne veiksmo vieta, mažai pažįstama, bent jau man, Grenlandija. Įdomiausia buvo skaityti apie Grenlandijos gamtą, vietinių gyventojų buitį ir papročius. O paslaptingiausias personažas – inuitė Tuparnak. Inuitais vadinami Arkties tautų žmonės, panašūs savo kalba ir papročiais (inu.: ᐃᓄᐃᑦ – „žmonės“). Tuparnak charakteris, jos istorija, jos gyvenimo būdas knygai suteikia gerokai daugiau patrauklumo, nei pagrindinis herojus Metju Keivas. Pastarasis kažkoks pasimetęs, kiek nuobodokas, tačiau tai tik pirmoji jo byla. Reikia tikėtis, kad autorius kitose ,,Grenlandijos bylose" Metju suteiks daugiau spalvingumo ir jis taps pasakojamos istorijos ašimi.

  Dar vienas pastebėjimas, knygoje labai daug keiksmažodžių ir visi jie mongolų-totorių palikimas. Suintrigavo, ar tikrai danai (grenlandai) keikiasi kaip slavai? O gal turi savų stiprių žodelių? Teks pasidomėti :)

ALANTOS DVARAS

Italų vilos stiliaus dvaro rūmai su apžvalgos bokštu

   Į Alantos miestelį, esantį Molėtų savivaldybėje, važiavau tiesiai iš Baltadvario griuvėsių (žr.: https://sniegena.blogspot.com/2021/07/baltadvaris.html). Lyg būtų buvę negana istorinių griuvėsių, tai dar ir kelias nuo Videniškių link Alantos buvo tikras  griuvėsis, tačiau remontuojamas, ir jums pasiseks, jei nuspręsite Alantą aplankyti po dviejų-trijų mėnesių, manau, kelias bus puikus. Kelionės tikslas – Alantos dvaras, todėl iš karto pasukau link jo, net nebandydama važiuoti į miestelio centrą, kuriame, beje, esu buvusi anksčiau. Gražus nedidelis miestelis, kurio gatvelės lyg spinduliai driekiasi nuo centrinės aikštės. Ant kalno stovi neoromaninė Alantos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia. Aikštės šonuose išsidėstę 2-3 aukštų gyvenamieji namai, kažkada buvę užvažiuojamieji namai ir karčiama. Dabar čia įsikūrusios parduotuvės. Bet aš ne apie tai.

  

Rūmų šoninis fasadas

 

   Taigi, Alantos dvaro ansamblį sudaro neoklasicistiniai dvaro rūmai, XIX a. parkas ir buvę pagalbiniai pastatai. Alantos (Owantha) dvaras minimas nuo XV a., kai  Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis patvirtino Vilniaus kašteliono Kristino Astiko dvaro užrašymą žmonai Onai. Vėliau, 1581 m. Lietuvos valdovas Steponas Batoras Alantos dvarą atidavė vengrų kariuomenės vadui Gabrieliui Bekešui. Mirus Steponui Batorui, Ona Astikaitė - Songuškienė didžiąją dalį Alantos dvaro žemių atgavo iš G. Bekešo brolio Kasparo. Iš Bekešo ir Sanguškienės seniūniją 1598 m. nupirko didikas Kristupas Radvila Perkūnas. Didysis etmonas Kristupas Radvila domėjosi alchemija ir į Alantos dvarą buvo pasikvietęs žymų alchemiką ir magą Mykolą Sendzivojų (Michał Sędziwój).  Radvilos dvarą valdė nuo 1598 iki 1828 m., kai Alantą nupirko didikų Pacų atžala kunigaikštis Tadeušas Pac - Pomernackis. Jis vaikų neturėjo, todėl dvarą perėmė augintinis, pusbrolio sūnus Aleksandras, kuris ir įkūrė dvaro sodybą dabartinėje vietoje, vėliau dvarą paveldėjo šio sūnus – taip pat Tadeušas.

 

 Vėliau bokštas buvo nugriautas. Dabar jis perpus žemesnis.

 

  XIX a. viduryje Tadeušo Pac-Pomarnackio iniciatyva Alantos dvarvietėje iškilo išskirtiniai italų vilos stiliaus dvaro rūmai su bokštu, kuriame buvo įrengta aštuonkampė apžvalgos aikštelė. Alantoje ponas pasirodydavo pavasarį ir gyvendavo iki rudens. Vos dvarininkui atvykus, bokšte būdavo keliama vėliava. Vienas iš pono užsiėmimų būdavo užlipti į rūmų bokštą ir  stebėti, ar baudžiauninkai neneša užantyje javų maišelio pasislėpę. Tačiau baudžiauninkai turėjo savų gudrybių: drobinėse kelnėse per visa klešnių ilgį jie siūdindavosi vidines kišenes, kur ir berdavo grūdus. Deja, ne visad juos lydėdavo sėkmė, o pagauti vagiant pono grūdus būdavo skaudžiai baudžiami. 

   Kitas Tadeušo Pac-Pomarnackio hobis buvo menas, apie kurį galėdavo kalbėti valandų valandas. Daug užsienio kalbų mokėjęs, keliauti mėgęs ponas rūmuose sukaupė daug stilingų baldų, meno kūrinių, vertingų keramikos dirbinių. Alantos dvarui klestėjimo laikais (XIX a. pab.) priklausė net 34 pastatai: dvaro rūmai, namas-virtuvė, pirtis su skalbykla, arklidės, klojimai, tvartai, kalvė, ledaunė...

Dvarininkas Tadeušas Pac-Pomarnackis dvaro parkui išmonės nepagailėjo. Parke suformuotos medžių alėjos, iškasti trys netaisyklingų formų tvenkiniai.

  

  I pasaulinio karo metais Tadeušas Pac-Pomarnackis emigravo į užsienį, dvarą išnuomojęs Klabinių dvarininkui Sližiui, kurio dvarininkavimo metu Alantos dvaras buvo išgrobstytas. Vokiečiams 1915 m. okupavus Alantą dvare apsistojo kaizerio armijos kareiviai. Nuo 1920 m. dvare gyveno nepriklausomos Lietuvos kariuomenės mokomoji kuopa. 1944–1948 m. sovietinė valdžia likvidavo Alantos dvarą ir įsteigė rūmuose žemesniąją žemės ūkio mokyklą, o dalyje pastatų apgyvendino dėstytojus. 1959 m. mokyklos bazėje įkurtas žemės ūkio technikumas. 1972 metais Alantos dvare filmuotas televizijos serialas „Tadas Blinda“. 1974 m į centrinį dvaro rūmų pastato 2 aukštą perkelta Naujasodžio biblioteka, kuri veikia iki šiol, kituose aukštuose įsikūrę dailininko Vaidoto Žuko meno galerija ir muziejus. Pagalbiniuose pastatuose nuo 2002-ųjų mokosi Alantos technologijos ir verslo mokyklos moksleiviai, kai kuriuose pastatuose vis dar gyvena žmonės.

Rūmų galinis fasadas

 

   Dabar rūmai atnaujinti: išdažyta rūmų išorė, pakeistas skardos stogas ir langai, trinkelėmis išgrįstas takas ir kelias. Atkurtas parkas ir 3 tvenkiniai, gražiai sutvarkyta aplinka. Kažkodėl nenustebau, kad durys buvo uždarytos ir į vidų nepatekau. Ne pirmas kartas, matyt, tokia mano dalia, o gal ženklas, kad reikės dar kartą į Alantą atvažiuoti.

Kumetynas, kuris buvo skirtas samdomiems darbininkams. Vieno aukšto pastato fasadą puošia keturių kolonų portikas. Viduje buvo įrengti keturi identiški butai. Dalį patalpų užėmė skalbykla. Dabar tai privati nuosavybė.

Kumetyno sienoje įmūryta žyma. Kieno?

Į dvarą patenkama pro maždaug metro aukščio vartų stulpus, dekoruotus raudonomis plytomis.  Seniau dvaro darbininkai prie šių vartų sulaukdavo pono Tadeušo dovanų. Pavasarį šis  laukiančiuosius apdalydavo saldainiais, o rudenį, išvykdamas iš dvaro, prie vartų palikdavo ryšulį nešiotų apdarų

Buvusios aklidės pastatytos 1840 m. Pastatas sudarytas iš 2 dalių. Šiaurinėje  dalyje įrengtos patalpos arkliams ir žirgams, pietinėje dalyje – gyvenamosios  patalpos, skirtos arklininkams apgyvendinti.

Dvaro teritorijoje rastas paminklinis akmuo su užrašu ,,pomnik męža dla žony“ , tik, anot istoriko Gintauto Šeikio, neaišku kokio asmens žmonai jis skirtas

Virtuvė. Stačiakampio formos statinys ties durimis puoštas kolonomis. Langai dekoruoti karnizais. Virėjoms rimčiausias darbymetis prasidėdavo pavasarį ir tęsdavosi iki vėlyvo rudens, iki dvarą palikdavo šeimininkai.

Šaltiniai:
KVR
Wikipedia  
Lietuvos dvarai
Didikų Lietuva