ZALAVO DVARAS

Paminklas LDK žemaičių bajorams

     13 km nuo Pabradės, važiuojant Vilniaus-Švenčionių keliu, yra nuoroda į Zalavo kaimą. Į šoninį kelią įsukame nusiteikusios dulkėms ir liekame maloniai nustebintos – smėlingas miško kelias grįstas akmenimis, grynas brukas, ir jokių dulkių. Brukas nuveda į stovėjimo aikštelę. Apsidairome, bet dvaro nematome. Tačiau aptvertoje teritorijoje stovi balto akmens paminklas LDK žemaičių bajorams broliams Pilsudskiams. Nenuostabu, nes Zalavo gyvenvietė garsėja tuo, kad čia gimė būsimasis Lenkijos valstybės atkūrėjas, maršalas Juzefas Pilsudskis (Józef Piłsudski, (1867–1935) ir jo brolis, žymus etnografas, Tolimųjų Rytų ainu tautelės tyrinėtojas, muziejininkas Bronislavas Pilsudskis (Bronisław Piłsudski, (1866–1918). Jie abu kilę iš senos Žemaitijos bajorų Gineičių giminės. Jų genealoginiame medyje susipynę trys giminės – Bilevičiai, Pilsudskiai, Butleriai. Brolių seneliai tarpusavyje buvo giminės ir tikri žemaičiai. Tik viena močiutė Elena Michalovska turėjo ir lenkiško, ir lietuviško kraujo. Gineičių (Giniočių) ir Pilsudskių giminės šaknys aptinkamos dar XV a. Žemaitijoje. Manoma, kad Baltramiejus Gineitis-Gineitavičius, Upytės seniūnas, pirmasis XVI a. pasivadino Pilsudskiu pagal savo dvaro vardą Pilsūdai, esantį netoli Skaudvilės (Tauragės r.). Tokia tai Žemaitijos Pilsudskių giminės istorija. 

Išlikęs oficinos pastatas

   Nuo paminklo, smėlio taku pasiekiame buvusią Zalavo dvarvietę. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Zalavas, tuomet vadintas Micionių dvaru, paminėtas XVI a., kai priklausė Naugarduko kaštelionui Aleksandrui Voinai-Jasienickiui. Nuo XVIII a. tapo Giedraičių, vėliau – Oginskių giminės nuosavybe. Nuo XIX a. priklausė Michalovskių šeimai, iš kurios kilusi Marija Bilevičiūtė (Maria Bilewiczówna) – Juzefo ir Bronislavo Pilsudskių motina. 1863 m. ji ištekėjo už žemaičių bajoro Juozapo Vincento Pilsudskio. Naujais šeimininkas suteikė dvarui Zalavo vardą, manoma, nuo čia tekėjusio Zalavėlės upelio (lenk. Zulówka) pavadinimo.
   Pilsudskių dvare buvo medinis rūmų pastatas, trijų aukštų malūnas, plytinė ir kt pastatai. 1875 m. per gaisrą sudegė beveik visi mediniai dvaro pastatai. Dvaras po to jau nebeatsigavo, o Pilsudskių šeima persikėlė gyventi į Vilnių. 

  1934 m. Zalavo dvarą su visais pastatais nupirko Lenkijos atsargos kariškių sąjunga. 1935 m. imtasi tvarkyti buvusią dvarvietę: ant atkastų pamatų buvo atstatyta oficina, suremontuoti kepyklos ir kalvės pastatai, senoji rūkykla. Buvusioje kepykloje buvo įrengtas muziejus ir skaitykla su J. Pilsudskio kūriniais. Ypač daug dėmesio skirta sutvarkyti Zalavo parką. Sodinukai buvo vežami net iš Varšuvos. Šalia dvaro liekanų 1937 m. pasodintas ąžuolas, kuris tebestovi ir dabar.

   Deja, sovietmečiu viskas,  kas buvo padaryta tarpukario metais, buvo sunaikinta. Išlikusiuose oficinos pastatuose apsigyveno daugiausia iš Baltarusijos ir Rusijos atvykę žmonės, netoliese buvo pastatytos tarybinio ūkio fermos. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ši vieta pradėta labiau tvarkyti.

   Apie 2000 m. Lenkijos nevyriausybinei organizacijai „Wspolnota Polska“ sutvarkė vietą, kurioje stovėjo Pilsudskių dvaro sodyba, pastatė atminimo akmenis žymiems lenkų tautos žmonėms. O 2005 m. Lietuvos lenkų sąjunga pastatė juodo marmuro paminklinį akmenį  J. Pilsudskiui.

Paminklas J. Pilsudskiui

  Šiai dienai išlikusi oficina, rūkykla bei rūsys. Dalyje oficinos pastato gyvena žmonės, dalis pastato stovi užkaltais langais. Takas į rūkyklą užžėlęs žole, tad net nebandėme brautis. Įdomu buvo apžiūrėti akmenų alėją, skirtą žymiems Lenkijos piliečiams, tame tarpe ir tragiškai žuvusiam Lenkijos prezidentui Lechui Kačinskiui (lenk. Lech Aleksander Kaczyński) atminti. Tad, jei važiuosite Vilniaus-Švenčionių keliu, užsukite į Zalavą ir aplankykite buvusią Žemaitijos bajorų Pilsudskių dvarvietę.

 Šaltiniai:
KVR
Wikipedia
Vilnijos vartai