Vienas sakinys. Gyvenimas nemirtingas, kol gyvas (114 p.)
Viršelis. Marguerite Duras Meilužis (L'Amant), leidykla Vaga, 2014 m., iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas,128 p.
Apie autorę. Marguerite Duras (tikroji pavardė Marguerite Donnadieu) gimė 1914 metų balandžio 4 dieną Gia Dinh, Indokinijoje (dabartinis Vietnamas). Rašytojos tėvas mirė, kai jai buvo vos ketveri metai. Marguerite motina buvo mokytoja ir jai, po vyro mirties, teko vienai auklėti tris vaikus. M. Duras savo vaikystę praleido Vietname. Būdama septyniolikos ji persikėlė į Prancūziją. Sorbonos universitete ji įgijo filosofijos bakalauro laipsnį, studijavo teisę ir politikos mokslus.
Nuo 1935 iki 1941 metų Marguerite dirbo Kolonijų ministerijoje sekretore. Per antrąjį pasaulinį karą ji buvo prancūzų rezistencijos atstovė, taip pat priklausė komunistų partijai, tačiau iškart po karo ji pasmerkė komunizmo politiką ir buvo išmesta iš partijos. M. Duras karo metu palaikė rašytojus, kurie kritikavo nacius, tačiau buvo apkaltinta dalyvavimu literatūros komitete, kuris buvo kontroliuojamas vokiečių.
1939 m. M. Diuras ištekėjo už rašytojo Robert Antelme. 1942 m. Marguerite sutiko Dion Mascolo, kuris tapo jos meilužiu.1947 m. jie susituokė. Būtent šiuo laikotarpiu pasirodė pirmoji M. Duras knyga Akiplėšos (Les impudents). Ta proga Marguerite pasirinko slapyvardį – nedidelio Duras (Duras) miestelio Prancūzijoje, netoli kurio jos tėvas turėjo žemių, pavadinimą. M. Diura nesidomėjo abstrakčia literatūros teorija, jai rūpėjo pačių žodžių galia, prisiminimai, užmarštis ir jausmai. Užuot aprašinėdama įvykius, rašytoja susikoncentruoja į veikėjų vidinius išgyvenimus. Meilės tarp skirtingų rasių žmonių tema lydi daugelį M. Duras kūrinių, tarp jų ir romaną ,,Hirosima, mano meile" (Hiroshima, Mon Amour). Nuo 1970 metų M. Duras daugiausia kūrė tekstus kinui ir teatrui. 1980 m. M. Duras padėjėju įsidarbina Andréa Steiner'is. Andréa buvo susižavėjęs rašytojos kūryba ir vaidinęs keliuose jos filmuose. Nors Andréa Steiner'is buvo 38 metais jaunesnis už rašytoją, tai netrukdė jiems darniai pragyventi drauge iki M. Duras mirties 1996 metų lapkričio 3 dieną.
1984 metais pasirodė romanas ,,Meilužis" (L‘Amant). Šis romanas laimėjo prestižinį Prancūzijos apdovanojimą Prix Goncourt ir buvo parduotas 1.5 milijono egzempliorių tiražu. 1992 metais ,,Meilužis" buvo ekranizuotas, filmą režisavo Jeanas-Jacques Annaud. M. Duras prie šios istorijos dar kartą grįžo 1990 metais romane Meilužis iš šiaurinės Kinijos (L‘amant de la Chinese du Nord).
Apie knygą. ,,Meilužis" – autobiografinis prancūzų rašytojos Marguerite Duras romanas. Tai pasakojimas apie prancūzaitės ir dešimčia metų vyresnio kino meilę XX a. 4-ojo dešimtmečio Indokinijoje (tuometinė Prancūzijos kolonija, dabartinis Vietnamas), kur pati autorė praleido vaikystę. Šviesioje Duras prozoje bunda Saigono priemiesčių paukščiai ir prieškario šmėklos, su vandeninga Mekongo upe srūva pirmąkart herojės patiriama karštligiška aistra, pasiklysdama opiumo rūkyklų rūkuose, Monparnaso poetų būrio reminiscencijose, Šolono mergaičių licėjaus ir pensionato aušroje.
Mano nuomonė. Nedidelė knygelė talpinanti savyje didelį turinį yra akivaizdus įrodymas to, kad ne daugžodžiavimas lemia knygos kokybę. Knygos puslapiuose rašytoja, jau būdama garbaus amžiaus, prisimena savo jaunystę, prabėgusią Indokinijoje. Ji tarsi iš šono žvelgia į save – penkiolikmetę mergaitę – susipažinusią su kinų turtuolio sūnumi ir pirmą kartą pažinusią aistrą, kūnišką potraukį. Santykiai jos šeimoje ne itin puikūs, motina visur ir visada pataikauja savo vyriausiajam sūnui ir viliasi, kad dukra, apsiavusi aukštakulniais ir apsirengusi peršviečiama suknele, susilauks dėmesio ir uždirbs pinigų šeimai. Tačiau tuo pat metu, mergaitei susipažinus su turtuoliu kinu, smerkia jos elgesį, niekina ir žemina jos meilužį. Mergaitė žino, kad užsimezgę santykiai neturi ateities, tačiau taip pat žino, kad ši aistra ją persekios visą gyvenimą. Tokiu laviravimu tarp šviesos ir šešėlių, tarp emocinių pakilimų ir nuopuolių pagrįstas visas romanas. Knygoje persipina dabartis ir praeitis, emocijos ir veiksmai. Vargiai sutikčiau, kad M. Duras prozą galima pavadinti šviesia, tačiau jos pasakojama istorija ir pasakojimo stilius labai intymus, asmeniškas. Sakiniai aiškūs, nesuvelti, trumpi ir informatyvūs. Vos keliais žodžiais autorė geba puikiai išreikšti emociją, būseną, nusakyti aplinkybes: ,,Staiga man toptelėjo: aš pasenau. Jis tai pamatė ir pasakė: tu pavargai." Todėl skaityti labai lengva. Tačiau yra viena bėda, knygoje gan daug korektūros klaidų, kurių tikrai nesitikėjau imdama ,,Vagos" leidykloje išleistą knygą.
Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).
Viršelis. Marguerite Duras Meilužis (L'Amant), leidykla Vaga, 2014 m., iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas,128 p.
Apie autorę. Marguerite Duras (tikroji pavardė Marguerite Donnadieu) gimė 1914 metų balandžio 4 dieną Gia Dinh, Indokinijoje (dabartinis Vietnamas). Rašytojos tėvas mirė, kai jai buvo vos ketveri metai. Marguerite motina buvo mokytoja ir jai, po vyro mirties, teko vienai auklėti tris vaikus. M. Duras savo vaikystę praleido Vietname. Būdama septyniolikos ji persikėlė į Prancūziją. Sorbonos universitete ji įgijo filosofijos bakalauro laipsnį, studijavo teisę ir politikos mokslus.
Nuo 1935 iki 1941 metų Marguerite dirbo Kolonijų ministerijoje sekretore. Per antrąjį pasaulinį karą ji buvo prancūzų rezistencijos atstovė, taip pat priklausė komunistų partijai, tačiau iškart po karo ji pasmerkė komunizmo politiką ir buvo išmesta iš partijos. M. Duras karo metu palaikė rašytojus, kurie kritikavo nacius, tačiau buvo apkaltinta dalyvavimu literatūros komitete, kuris buvo kontroliuojamas vokiečių.
1939 m. M. Diuras ištekėjo už rašytojo Robert Antelme. 1942 m. Marguerite sutiko Dion Mascolo, kuris tapo jos meilužiu.1947 m. jie susituokė. Būtent šiuo laikotarpiu pasirodė pirmoji M. Duras knyga Akiplėšos (Les impudents). Ta proga Marguerite pasirinko slapyvardį – nedidelio Duras (Duras) miestelio Prancūzijoje, netoli kurio jos tėvas turėjo žemių, pavadinimą. M. Diura nesidomėjo abstrakčia literatūros teorija, jai rūpėjo pačių žodžių galia, prisiminimai, užmarštis ir jausmai. Užuot aprašinėdama įvykius, rašytoja susikoncentruoja į veikėjų vidinius išgyvenimus. Meilės tarp skirtingų rasių žmonių tema lydi daugelį M. Duras kūrinių, tarp jų ir romaną ,,Hirosima, mano meile" (Hiroshima, Mon Amour). Nuo 1970 metų M. Duras daugiausia kūrė tekstus kinui ir teatrui. 1980 m. M. Duras padėjėju įsidarbina Andréa Steiner'is. Andréa buvo susižavėjęs rašytojos kūryba ir vaidinęs keliuose jos filmuose. Nors Andréa Steiner'is buvo 38 metais jaunesnis už rašytoją, tai netrukdė jiems darniai pragyventi drauge iki M. Duras mirties 1996 metų lapkričio 3 dieną.
1984 metais pasirodė romanas ,,Meilužis" (L‘Amant). Šis romanas laimėjo prestižinį Prancūzijos apdovanojimą Prix Goncourt ir buvo parduotas 1.5 milijono egzempliorių tiražu. 1992 metais ,,Meilužis" buvo ekranizuotas, filmą režisavo Jeanas-Jacques Annaud. M. Duras prie šios istorijos dar kartą grįžo 1990 metais romane Meilužis iš šiaurinės Kinijos (L‘amant de la Chinese du Nord).
Apie knygą. ,,Meilužis" – autobiografinis prancūzų rašytojos Marguerite Duras romanas. Tai pasakojimas apie prancūzaitės ir dešimčia metų vyresnio kino meilę XX a. 4-ojo dešimtmečio Indokinijoje (tuometinė Prancūzijos kolonija, dabartinis Vietnamas), kur pati autorė praleido vaikystę. Šviesioje Duras prozoje bunda Saigono priemiesčių paukščiai ir prieškario šmėklos, su vandeninga Mekongo upe srūva pirmąkart herojės patiriama karštligiška aistra, pasiklysdama opiumo rūkyklų rūkuose, Monparnaso poetų būrio reminiscencijose, Šolono mergaičių licėjaus ir pensionato aušroje.
Mano nuomonė. Nedidelė knygelė talpinanti savyje didelį turinį yra akivaizdus įrodymas to, kad ne daugžodžiavimas lemia knygos kokybę. Knygos puslapiuose rašytoja, jau būdama garbaus amžiaus, prisimena savo jaunystę, prabėgusią Indokinijoje. Ji tarsi iš šono žvelgia į save – penkiolikmetę mergaitę – susipažinusią su kinų turtuolio sūnumi ir pirmą kartą pažinusią aistrą, kūnišką potraukį. Santykiai jos šeimoje ne itin puikūs, motina visur ir visada pataikauja savo vyriausiajam sūnui ir viliasi, kad dukra, apsiavusi aukštakulniais ir apsirengusi peršviečiama suknele, susilauks dėmesio ir uždirbs pinigų šeimai. Tačiau tuo pat metu, mergaitei susipažinus su turtuoliu kinu, smerkia jos elgesį, niekina ir žemina jos meilužį. Mergaitė žino, kad užsimezgę santykiai neturi ateities, tačiau taip pat žino, kad ši aistra ją persekios visą gyvenimą. Tokiu laviravimu tarp šviesos ir šešėlių, tarp emocinių pakilimų ir nuopuolių pagrįstas visas romanas. Knygoje persipina dabartis ir praeitis, emocijos ir veiksmai. Vargiai sutikčiau, kad M. Duras prozą galima pavadinti šviesia, tačiau jos pasakojama istorija ir pasakojimo stilius labai intymus, asmeniškas. Sakiniai aiškūs, nesuvelti, trumpi ir informatyvūs. Vos keliais žodžiais autorė geba puikiai išreikšti emociją, būseną, nusakyti aplinkybes: ,,Staiga man toptelėjo: aš pasenau. Jis tai pamatė ir pasakė: tu pavargai." Todėl skaityti labai lengva. Tačiau yra viena bėda, knygoje gan daug korektūros klaidų, kurių tikrai nesitikėjau imdama ,,Vagos" leidykloje išleistą knygą.
Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą