MALJORKA BE AUTOMOBILIO (BEVEIK)

   Ne kartą esu žiūrinėjusi skrydžius į šią didžiausią Balearų salyno salą, tik pigių skrydžių vis nepasitaikydavo. Na, o šį pavasarį Ryanair, šast, ir išmetė bilietėlius už 46 Eur į abi puses. Pigybė! Tik griebėme iš karto tris ir pradėjome ruoštis kelionei. Tiksliau, mano draugės dėliojo maršrutą, domėjosi lankytinomis vietomis, užsakinėjo nakvynes. Kadangi Maljorkos sala nedidelė – 100 km iš rytų į vakarus ir 75 km iš šiaurės į pietus – draugelės nutarė nesinuomoti automobilio, na, nebent labai labai reiktų, kažkur apie vidurį maršruto ir tik 1-ai dienai, o visą salą pabandyti apvažiuoti visuomeniniu transportu. Kaip sugalvojo, taip ir suplanavo :) Aš į šią kelionę leidausi nieko neskaičiusi, nesidomėjusi ir visiškai pasitikėdama savo kompanionėmis. 

   Ir štai balandžio 2-os dienos pavakare jau leidžiamės Palma de Mallorca oro uoste. Saulutė ne itin šildo, oras apie 15 laipsnių, vėjelis, tačiau žaluma džiugina akį, palmės moja viršūnėmis, tarsi sakydamos, nenusiminkite, orai čia visad geri, svarbu, kad nuotaika būtų pakili. 

  Pirmiausia susirandame 21 autobuso sustojimą – jis mus nuveš į Palma de Mallorca priemiestį Ca'n Pastilla, kur mes užsisakėme 3 nakvynes Hotel Balear. Kelionės kaina nuo oro uosto iki Ca'n Pastilla – 5 Eur. Nenustebkite ir nesipiktinkite, jei kitą dieną vykdami į Palma de Mallorca sumokėsite tik 1,5 Eur  už bilietėlius. Nesakykite, apgavo kvailus turistus, nes autobuse, prie vairuotojo, aiškiai parašyta, kad kelionė į oro uostą, nepriklausimai ar važiuoji iš Palma  de Mallorca centro, ar iš jos priemiesčio kainuoja 5 Eur :) Atstumai, aišku skiriasi, bet bilietėlio kaina – ne.

Hotel Balear

   Hotel Balear įsikūręs pačiame Ca'n Pastilla miestelio centre, viešbučio kambarių  langai išeina į pagrindinę Plaça de Pius IX (Pijau IX aikštė), kurioje stovi katalikų bažnyčia  Parròquia de Sant Antoni de la Platja, o antradieniais ir ketvirtadieniais čia vyksta miestelio turgūs.  Hotel Balear atidarytas 1964 metais, atnaujintas –  2009 m. Tai Balear'ų šeimai priklausantis viešbutis, todėl jis nėra labai didelis ir ganėtinai jaukus, teikiantis pačias būtiniausias paslaugas ir malonų aptarnavimą. Už tris nakvynes su sočiais ir skaniais pusryčiais triviečiame kambaryje sumokėjome 247,20 Eur.

Ca'n Pastilla paplūdimys laukia poilsiautojų

     Viešbučio foje mus pasitiko labai malonus vyrukas, kuris paaiškino viešbučio taisykles, atsakė į visus mūsų klausimus, patarė kaip pasiekti Palma de Mallorca visuomeniniu transportu, tačiau pasiūlė iki miesto eiti pėsčiųjų taku, kuris driekiasi palei jūrą. Tai bus labai įspūdingas pasivaikščiojimas, sakė jis.  Padėkoję už informaciją liftu pakilome į 5-ą aukštą, kur buvo mums skirtas kambarys. Pasidėjome daiktus ir, tradiciškai, nusprendėme pasižvalgyti po vakarėjančią Ca'n Pastilla.
   Pirmasis viešbutis šiame miestelyje buvo pastatytas 1918 m. – Hotel Can Pastilla, tačiau poilsio zona aktyviai plėstis pradėjo apie 1960 metus, kai šią vietovę ,,atrado" anglų turistai, susižavėję smėlio paplūdimiu ir šilta žydra jūra. Tiesa, vakare, mes jau nebematėme, ar jūra žydra, tačiau bevaikštant jūros pakrante ir gėrintis žvaigždėtu dangumi tikrai sutikome ne vieną anglų ar vokiečių turistą.

   Rytas prasidėjo gausiais pusryčiaus: kava, arbata, sultys, pienas, jogurtas, kiaušinis, omletas, dešrelės, kepinta šoninė, pupelės, pomidorai, marinuoti obuoliai, sūriai, javainiai, bandelės, pyragai ir pan., – rinkis ką nori ir kiek nori.

 

 

  Po pusryčių susiruošėme į  Palma de Mallorca. Keliavome pėsčiųjų taku, pasivaikščiodamos, koja už kojos. Pirmas džiaugsmas aplankė, kai ten, kur vakar vakare stovėjo kelios uždengtos jachtos, šiandien pamatėme boluojant dešimtis burių, tarp kurių pastebėjome ir Lietuvos trispalve pažymėtą jachtą: vyko trečiasis Pasaulio buriavimo taurės etapas – Princesės Sofijos regata.  

 

  

   Vaizdas buvo nerealus, kai  baltos jachtų burės užtvindė visą horizontą, ir lydėjo mus visu keliu, kol žygiavome iki Palma de Mallorca (apie 9 km). O ir pats kelias, patikėkite, tikrai vertas jūsų dėmesio: jūra, kopos, tvirtovės likučiai, artėjant prie Palma de Mallorca –  šalikelėje išsimėčiusios parduotuvėlės ir kavinukės, kuriose galima atsigaivinti kava, paragauti ledų ar net papietauti pakrantės restoranėlyje. 



Apžvalgos aikštelė prie tvirtovės griuvėsių

     Palma de Mallorca katedros bokštelius pamatėme iš toli, todėl nuo jūros tako pasukome senosios miesto sienos link. Sienos mūrus juosė gražus parkas, su mums jau pažįstamais ir dar nematytais medžiais. Šalia mūsų ta pačia kryptimi klegėjo jaunuolių kompanija, kurie erzino vienas kitą: sakėte, bus istorinis turas po Palma de Mallorca, o gavosi gamtos pažinimo turas. Mus ištiko ta pati lemtis, tačiau šviežia žaluma ir ryškūs žiedai neleido abejingai praeiti pro tokį grožį – prisėdome kelioms minutėms pasiklausyti paukščių klegesio.

Raudoni žiedai ant plikų šakų. Šiuos medžius jau esu mačiusi, tačiau jų pavadinimo taip ir neišsiaiškinau...

  Kiek pailsėję, per sienoje įrengtus vartus, patekome į Palma de Mallorca senamiestį. Miesto įkūrimo istorija siekia romėnų viešpatavimo laikus, kai 123 m. pr. Kr. Romos konsulas ir karvedys Quintus Caecilius Metellus Balearicus, apkaltinęs Balearų salų gyventojus pagalba piratams, užkariavo salyną. Jo dėka buvo įkurtas Palmerijos uostas, kuris administraciniu požiūriu priklausė Tarako Ispanijai (Hispania Tarraconensis). Nuo 902 m. miestą perima maurai ir pavadina jį Medina Mayurqa. Uostas tuo metu plėtėsi ir stiprėjo, tačiau didžiausias klestėjimas prasidėjo nuo 1229 m., kai Jokūbas I Aragonietis (Chaime I d'Aragón) atkovojo miestą iš maurų ir  pervadino jį Ciutat de Mallorca (Maljorkos miestas) bei paskelbė Maljorkos karalystės sostine. Po Jokūbo I Aragoniečio mirties Maljorkos karalystės sostą užėmė jo sūnus Jokūbas II. Jo valdymo metu pradėti statyti žymiausi Palmos statiniai: Bellver pilis, Šv. Francesko ir Šv. Domingo bažnyčios, reformuoti Almudainos rūmai, tęsiami Maljorkos katedros darbai, o štai palanki miesto geografinė padėtis leido vystyti prekybą su Katalonija, Valensija, Provansu ir kitomis šalimis. Tačiau XVI a. atsitiko taip, kad ta palanki geografinė padėtis pasitarnavo piratams, kurie gana dažnai ėmė pulti klestintį miestą, o tai atsiliepė prekybos ir pramonės augimui. Miestas pateko į regresijos laikotarpį, kuris truko iki XVII a. pabaigos. Nauja pakilimo banga atėjo XVIII a., panaikinus draudimą prekiauti su Amerikos kolonijomis. XIX a. išaugo ne tik miestas, bet ir jo įtaka visam Balearų salynui – Palma de Mallorca tapo provincijos centru, kuriame įsikūrė administracinės ir kultūrinės įstaigos, veikia universitetas, tarptautinis oro uostas.


Katedros bokšteliai matėsi jau nuo pajūrio tako


   Tai va, kaip minėjau, perėjome pro gynybinėje sienoje iškirstus vartus ir patekome į senamiestį. Tiesa, sienos išlikę tik fragmentai, tačiau nuo jos viršaus atsiveria puikus vaizdas į Palmos įlanką. Vos keli žingsniai senamiesčio grindiniu ir mes jau prie Cathedral de Santa Maria de Palma de Mallorca, sutrumpintai vadinama La Seu arba tiesiog Seo.

Vaizdas nuo šventoriaus ;)

  Palmos katedra laikoma viena gražiausių gotikinių bažnyčių ne tik Ispanijoje, bet ir visoje Europoje, tad aplankyti ją būtina. Sklando legenda, kad karaliaus Jokūbo I Aragoniečio flotilei 1228 m. artėjant prie Maljorkos krantų kilo baisi audra. Karalius nuoširdžiai meldė Mergelės Marijos pagelbėti jiems ir prisiekė, kad pasiekęs sausumą jis pastatysiąs  įstabaus grožio bažnyčią.  Jokūbo I Aragoniečio flotilė laimingai pasiekė Maljorkos krantus ir nugalėjo maurus, o karalius, tesėdamas savo pažadą, 1229 m. pradėjo Palmos katedros projektavimo ir statybos darbus, kurie tęsėsi  net iki 1601 m. Ši katedra stovi buvusios mečetės vietoje, kuri, savo ruožtu, iškilo vietoj romėnų šventyklos. Katedros fasadas nėra pats gražiausias statinys kurį teko regėti, tačiau vidus tikrai sužavi savo grožiu ir didingumu.

Katedros fasadas

   Katedros ilgis 109,5 m., plotis – 33 m., pagrindinę katedros dalį nuo šoninių navų skiria 14 kolonų, kurių aukštis siekia 30 m. Masyvi erdvė apima 6,600 kv. m. plotą. Katedros centrinę dalį supa 16 koplyčių, kurių statybai pinigus skyrė to meto pasiturintys miestelėnai. Tad tos koplyčios buvo privačios valdos, kuriose buvo laidojami šeimos nariai, laikomos pamaldos. Tačiau šeimos nuskursdavo ir nebegalėdavo išlaikyti koplyčios. Tuomet ji pereidavo bažnyčios nuosavybėn. Dabar teišlikusi tik viena privati koplyčia. 
  Nors katedros pastatas yra gana masyvus, tačiau ji nedaro slegiančio įspūdžio, greičiau atvirkščiai – ant kolonų ir sienų žaidžiantys spalvotų vitražų atspindžiai suteikia jaukumo ir šilumos. Nenuostabu, kad katedroje tiek šviesos, nes viso joje yra 61 vitražinė langų kompozicija, kurios, apšviestos saulės spindulių, visomis vaivorykštės spalvomis nudažo katedrą.  

Saulės žaismas vitražiniuose katedros languose

  Be vitražinių langų dar yra 5 vitražinės rozetės, kurių didžiausia yra virš centrinio altoriaus, rytinėje katedros pusėje. Ji sukurta XIV a. ir jos diametras siekia 11,5 metro. Vitražas, kurio sukūrimui  prireikė 1236 spalvoto stiklo gabaliukų, buvo baigtas 1599 m. Įdomu tai, kad du kartus metuose – vasario 2 d. ir lapkričio 11 d. – esant saulėtai dienai, tarp 8-9 val. ryto, didžioji rozetė atsispindi vakarinėje katedros sienoje, tiesiai po mažąja rozete ir jos abi sudaro aštuntuką.

Didžioji rozetė

   Per 1851 m. žemės drebėjimą nukentėjo katedros centrinio fasado viršus, kuris buvo atstatytas pagal architekto Peyronnet   projektą.  Antrąjį Palmos katedros gražinimą atliko žymusis katalonų architektas Antonio Gaudi. 1904—1914 m. Gaudi gyveno ir dirbo  Maljorkoje. Jis centrinį altorių apsupo kėdėmis, o virš jo įtaisė įmantrų baldakimą į kurį įkomponavo šviestuvus ir kryžių. 



Antonio Gaudi baldakimas ir kryžius

   Katedra atnaujinimų sulaukė ir XXI amžiuje. 2001-2006 m. jaunas Maljorkos menininkas Miquel Barcelo buvo pakviestas atnaujinti Šv. Petro (Santisimo) koplyčią. Jis, pasitelkdamas biblijoje aprašytą stebuklą, kaip Jėzus su penkiais kepaliukais duonos ir dviem žuvimis pamaitino išalkusią minią, koplyčios sienas išpuošė įspūdingais jūrų faunos motyvais, suprojektavo baldus, langų stiklus patamsino taip, kad sukurtų povandeninio pasaulio iliuziją. Maljorkiečiai ilgai bambėjo dėl tokio menininko sprendimo ir visiškai suprantama kodėl: jausmas toks, lyg būtum atsidūręs oloje su daugybe fosilijų – o tai baugina.

Miquel Barcelo  sukurta Šv. Petro koplyčia

   La Seu katedrą skersai-išilgai apėjome maždaug per valandą, šiek tiek nuklausėme gidų pasakojimų apie jos statybą bei puošybą, šiek tiek pačios pasiskaitinėjome buklete, žodžiu, pasisėmę žinių ir įspūdžių išėjome į skaidrų Palmos orą.

XVIII a. vargonai



Mažoji rozetė, po kuria du kartus metuose atsispindi didžioji rozetė

Kristaus kūno altorius

Vidinis katedros kiemelis

   O čia, besiglausdami į La Seu katedros šoną, stovi Palau de l‘Almudaina (Almudaino rūmai).   Arabų viešpatavimo laikais tai buvo maurų tvirtovė, miesto gynybos centras. Karaliaus Jokūbo II  laikais jie buvo pritaikyti karalių rezidencijai ir savo paskirtį išlaikė iki šių dienų.  Tačiau rūmai mūsų nesudomino ir mes pasukome klaidžioti siaurais Arabų kvartalo gatvelių labirintais, išėjome į erdvią (tokia pasirodė, išlindus iš siaurų gatvelių) Placa de Santa Eulalia. Būtent šioje aikštėje stovi XIII a. Šv. Eulalijos (Santa Eulalia) bažnyčia. Tai vienas pirmųjų krikščioniškų pastatų iškilusių Balearų salyne pasibaigus maurų viešpatavimui. Įdomu tai, kad  šventovė pastatyta arabų muilo fabriko vietoj. Bažnyčia yra gotikinio stiliaus, tačiau galima aptikti ir baroko elementų, nes jos statyba baigta tik 1570 m.

Parròquia de Santa Eulàlia

   Bažnyčia viduje suskirstyta į tris navas. Vidurinėje navoje – pagrindiniame bažnyčios altoriuje  – įrėminti du paveikslai, vaizduojantys  Šv. Eulaliją. Vos spėjame apsižvalgyti, o mus bažnyčios sargas jau varo lauk – šventoje vietoje siesta yra šventas reikalas, nieko nepadarysi.

 Paveikslą, vaizduojantį  Šv. Eulalijos karūnavimą, laiko du paauksuoti angelai

  Šoneliu apeiname Šv. Eulalijos bažnyčią ir patenkame į šurmuliuojančią Plaça Major. Tai Palmos senamiesčio centrinis taškas. Čia, nepriklausomai nuo prasidėjusios siestos, šurmuliuoja minios žmonių, kavinėse groja muzika ir girdisi pietaujančių garsūs pašnekesiai, čia gatvės prekeiviai siūlo ,,pačius gražiausius suvenyrus", čia parduotuvėse visada maloniai sutinka potencialų pirkėją, čia vyksta amatininkų turgūs, kuriuose galima rasti vietinių amatininkų gaminių, tradicinių maisto produktų bei garsiųjų Maljorkos perlų. Ši stačiakampio formos aikštė buvo įrengta  XIX a. San Felipe Neri vienuolyno vietoje, ir netrukus tapo vienu iš Palma de Mallorca orientyrų ir tikru socialiniu bei kultūriniu centru. Tokią ją mes pamatėme ir šiandien.

Įėjimas į Mercat de l’Olivar

   Tačiau su  šurmuliu bei grūstimi mums buvo nepakeliui, norėjosi ramiai kažkur užkąsti. Tokią vietą radome visai netoli nuo Plaça Major. Tai Mercat de l’Olivar (adresas: Plaça de Olivar 4). Jį aplankyti mums rekomendavo net ir viešbučio personalas. Tai didžiausias ir svarbiausias Maljorkos turgus, atidarytas 1951 m. Jo projektą parengė Palmos architektas Antonio García Ruiz Rosselló. Tai puikus regioninės architektūros pavyzdys, vertas žingeidaus architektūros vertintojo žvilgsnio. Ir ne tik... 

Dešrytės ir kumpeliai tiesiog prašosi būti suvalgyti

 Turguje yra net 115 prekystalių. Čia galima įsigyti šviežios žuvies ir jūros gėrybių, žemės ūkio produktų, dešrų ir kitų mėsos gaminių, alyvuogių, įvairių prieskonių, kepinių ir pan. Čia įsikūrusios ir kavinukės, prekiaujančios šviežiu maistu bei vietiniais gėrimais (džiugu, kad tokią praktiką turime ir mes).  Prisėdame vienoje iš kavinių. Akys raibsta nuo pasirinkimo – ir to norime paragauti, ir ano...Štai ką reiškia alkanam į turgų eiti!

Kaip aperityvą pasiūlo paragauti vermuto su leduku ir citrinos skiltele

  Išsirenkame: aštunkojo čiuptuvus, įdarytus kalmarus ir keptus artišokus. Kaip aperityvą pasiūlo paragauti vermuto su leduku ir citrinos skiltele. Viskas mums dera, viskas šviežia, viskas skanu.  Už visus šiuos delikatesus sumokame apie 30 Eur.

Aštunkojo čiuptuvėlių pakramtukai

   Iš turgaus keliaujame link Plaça d'Espanya. Mūsų tikslas susirasti autobusų stotį, iš kurios galima pasiekti Drakono olas (tai planas rytojaus dienai). Stotis požemyje, kitoje d'Alexandre prospekto pusėje, visai už Plaça d'Espanya. Nusifotografuojame autobusų grafiką, dar  nužiūrime, kad čia pat yra ir estacio FC Soller (medinio traukinuko, vežančio į Soller'ą, sustojimas). Nusifotografuojame ir traukinuko grafiką –  pravers. Dabar jau ramios grįžtame į Plaça d'Espanya. Aikštė gana didelė, tačiau niekuo neypatinga. Pagrindinis jos akcentas – bronzinė karaliaus Jokūbo I Aragoniečio, sėdinčio ant žirgo, skulptūra. Tačiau ne skulptūra patraukia mūsų dėmesį, o lietuvaičiai, koncertuojantys prie karaliaus kojų. Vyksta Maljorkos folkloro festivalis, kurio svečiai – Šiaulių universiteto liaudiškos muzikos  ansamblis ,,Saulė". Smagu sutikti savus! Tačiau ne mažiau smagu pažiūrėti ir į kitus: ispanus, indus, meksikiečius...



Ansamblio ,,Saulė" šokėjai trypė ,,iš dūšios"

  Kiek pažiopsoję, palingavę, patrypčioję pagal pasaulio tautų muzikos bei šokio ritmus, traukiame toliau pažindintis su Palma.  Einame, kur kojos veda ir vis dairomės. Plaça de Weyler mūsų akis patraukia gėlių ornamentais tapytomis langinėmis įrėminta vitrina, kurioje puikuojasi įvairiausi kepiniai.


,,Forn des Teatre" vitrina

    Skaitome pavadinimą – „Forn des Teatre" ir  prierašą ,,Jaume Alemany“. Pasirodo prieš 100 metų čia bandeles tradicinėje katalonų krosnyje forn kepė ir pardavinėjo Jaume Alemany. Dabartinė kepykla-parduotuvė, įsikūrusi šiame XIX a. pastate, išlaikė XX a. pradžios Art Nouveau stilistiką bei verslo pobūdį. Nors savininkai per daugelį metų keitėsi, tačiau būtent čia iki šių dienų kepami skaniausi ensaymada (saldūs pyragėliai) Palmoje.  Užeiname į vidų – vitrinos lūžta nuo saldžių ensaymada, pikantiškų empanada  su daržovių, žuvies ar mėsos įdarais bei kitų duonos gaminių. Išsirenkame kelis empanada paragavimui ir traukiame toliau Plaça del Mercat gatve.  
   Netoli tenueiname, nes mūsų dėmesį patraukia gražus, raitytais balkonais namas. Kažkur matytas architektūros stilius, ar tik nebus  Gaudi čia savo meistriškus nagus prikišęs? Na, gal ne nagus, tačiau balkonų formos ir namo sienų vingiai tikrai ne be didžiojo katalonų meistro įtakos  atsirado. Identškus dviejų namų fasadus skiria tik siaura Calle de Can Santacília gatvėlė. Namai – „Casasayas“ ir „Pensió Menorquina“ – statyti 1908-1911 metais ir taip pat priskiriami  Art Nouveau stiliaus architektūrai.  

Casasayas ir Pensió Menorquina

  Kiek pasisukioję atsiduriame Plaça de Cort, prie kurios šliejasi puošnus XVII a. pastas. Jame dabar įsikūrusi miesto valdžia. Įkišę nosis į vidų (kiek leido apsauga) sutrikome – iš visų fojė kampelių savo didžiules akis į mus sprogdino milžiniškos lėlės.

XVII a. pastatas, kuriame įsikūrusi merija

  Atsargiai  prislinkome prie jų – didybė gąsdina! Šios lėlės buvo pagamintos miesto šventėms. Žmones vaizduojančios lėlės aprengtos tautiniais drabužiais, kuriuose žmogaus akių lygyje iškirpti langeliai skirti, tikėtina, lėlės nešėjui. Kokio svorio šios lėlės sunku įsivaizduoti, tai mums liko paslaptis. Tarpe šių žmogaus pavidalo lėlių taip pat buvo ir velnius, drakonus bei kitokias pabaisas vaizduojančių. Tiesa, jos kiek mažesnės už šias.

Merijos fojė įkurdintos milžiniškos lėlės

   Kiek pabuvę nykštukais milžinų šalyje apsidžiaugėme vėl grįžusios į normalų pasaulį. Plaça de Cort švietė saulė, o jos viduryje augantis šimtametis alyvmedis teikė pavėsį ne vienam žmogeliui. Apėjome aplink –  tokiu senoliu nevalia nepasigrožėti.

Senukas alyvmedis Palmos senamiestyje

   Toliau vaikštinėdamos po Palmos miestą aptikome erdvų kiemą, kurį puošia keletas įdomių šiuolaikinių skulptūrų. O nuo kiemą juosiančios sienos atsiveria gražus vaizdas į jūrą. Pasirodo, netikėtai sau,  užklydome į Es Baluard Museu d'Art Modern i Contemporani de Palma (Modernaus meno muziejus). Muziejus įkurdintas XVI a. Sant Pere bastiono patalpose. Aišku, būtų buvę įdomu apsilankyti jame, bet jau buvo vakaras, muziejus nebedirbo. Apsukome ratą po kiemelį ir siaura gatvele nusileidome į krantinę.

Jūrų arbitražo pastato fasadas

    Keli žingsniai Passeig de Sagrera  ir mūsų dėmesys nukrypsta į triaukštį pastatą su gražia arkine galerija. Įėjimą į pastatą saugo dvi patrankos, gal kažkada mūšiuose gynusios Palmos miestą nuo piratų  – pafantazuojame. Išties šis  XVII a. pastatas buvo skirtas Jūrų arbitražui (Consulado del Mar). Dabar čia reziduoja Balearų salyno autonominės srities vyriausybė. 

La Lonja

    Kitas ne mažiau įdomus mums pasirodė ir netoliese esantis  La Lonja pastatas.  Namas pastatytas tarp 1420-1456 m., architektas Guillem Sagrera. Tai ryškus gotikos architektūros stiliaus pavyzdys. Pastatas pradžioje priklausė Prekybos biržai, vėliau buvo paverstas grūdų sandėliu, na o dabar čia įsikūręs kultūros centras, kuriame vyksta įvairios parodos. 

Puošybos detalė

  Tad tokia tai buvo kultūringa mūsų diena Palma de Mallorca. Nutarėme, kad laikas architektūrą pakeisti maisto kultūra ir užsukome į mums tikusią St Ambros Ristorante e Pizzeria. Čia užsisakėme 3 paella's ir 3 bokaliukus alaus. Sėdėjome ilgai, valgėme labai skaniai, sumokėjome nei daug, nei nemažai – 58 Eur. 



Paella Mixta



 Namo, į  Ca'n Pastilla, grįžome nuo  Placa De La Reina. Iš čia kursuoja miesto autobusas Nr. 15, kuris už 1,50 Eur mus parvežė iki pat viešbučio.  

Placa De La Reina iš kurios važiuoja autobusas Nr.15, tolyje matosi katedros bokštai



   Ryte, nusiprausę-susišukavę, pirmiausia nusileidome į viešbučio rūselį, kuriame įrengta kavinė. Pusryčiai buvo gausūs, įvairūs ir skanūs, tiesa, jei tikitės kažko ypatinga, tai nusivilsite. Tačiau  – omletas, dešrelės, pupelių salotos, sūriai, vaisiai ir daržovės, saldumynai ir kava – mums buvo daugiau nei pakankamai :) Energijos pusei dienos tikrai pakaks, tad lekiame  į autobusą Nr. 30, kuris veža iki Palma de Mallorca autobusų stoties, kaip minėjau, esančios kitoje kelio pusėje nuo Plaça d'Espanya.

Į drakono urvus leidžiama griežtai pagal nustatytas valandas

  Po pusvalandžio jau  leidžiamės į Palma de Mallorca požeminę stotį, kur, lyg užsakytas, mūsų jau laukia autobusas L412, vežantis į Porto Cristo – bilieto kaina 8.65 Eur.  Kelionė iki Drakono olos (Cuevas del Drach) užtrunka apie 1 val.15 min. Bilietus į olas, kurie kainuoja 16 Eur, perkame parko kasose. Prie įėjimo stoviniuoja eilė – leidžiama griežtai pagal valandas. Kol laukiame (užtikrinu, neilgai) perverčiame lankstinuką.  Olų amžius, manoma,  siekia 11-5,3 mln. metų. Apie šias olas jau buvo žinoma XIV a., tačiau nuodugniai jas tyrinėti imtasi tik XIX a. pabaigoje. 1880 m. vokiečių speleologas M. F. Willl sudarė pirmąjį olų planą. 1896 m. prancūzų speleologas E. A. Martel surado požeminį ežerą (dabar vadinamą jo vardu) ir sudarė naują olų planą. 1922-1935 m. olos buvo apšviestos ir atvertos masiniam lankymuisi.

Stalagmitai ir stalaktitai – niekada nežinau kurie yra kurie ;)

   Eilėje prie įėjimo stovime kokių 10 min., parodome bilietus kontrolieriui ir palenkę galvas leidžiamės gilyn į olą. Apima nuojauta, lyg pakliuvus į stebuklingą pasaką, kur stalaktitai ir stalagmitai savo formomis primena drakonus, pilis ar Sniego karalienės rūmus. Leidžiamės vis gilyn – tarp kabančių varveklių įžvelgiame tyvuliuojantį ežerėlį, kurių čia yra net keletas.

Vienas iš požeminių ežerų

  Mano minėtas Martelio ežeras yra net 25 m gylyje. Tai didžiausias žinomas požeminis ežeras Europoje. Ežero ,,pakrantėje" sustatytos kėdės, ant kurių prisėdame. Pamažu užgęsta šviesa ir kažkur toli pasigirsta švelnūs smuiko, violončelės ir harmonijos garsai ir tuomet iš už olos pamažu išplaukia valtelės, nusagstytos lemputėmis lyg blizgančiais perlais, kuriose sėdi muzikantai. Visas tas stebuklas trunka 10-15 minučių.

Valtelė požeminiame Martelio ežere

   Vėl užsidega šviesos. Ežere plūduriuoja kelios valtelės – norintys gali kelias minutes pasiplaukioti po ežerą, tačiau tų norinčių labai jau daug. Nelaukiame, lipame laipteliais aukštyn ir pro  langą oloje išeiname į parką. Nuo Cuevas del Drach iki Porto Cristo miestelio centro žygiuojame pėstute. 

Porto Cristo uoste turistai kviečiami pasiplaukioti laiveliais 

     Porto Cristo – Kristaus uostas – tokį pavadinimą šis buvęs nedidelis žvejų kaimelis įgavo apie 1260 m. Seniau kaimelis vadinosi Port de Manacor, tačiau vieną dieną audringa jūrą į krantą išmetė laivelį, kuriame žvejai rado krucifiksą. Buvo nuspręsta, kad taip Kristus rodo savo valią ir kaimelis imtas vadinti Kristaus uostu.
   Pasakojama ir kita istorija, apie tai, kad iš bažnyčios jaučių kinkiniu buvo gabenama Kristaus ikona. Jaučiai, pasiekę Port de Manacor sustojo kaip įbesti ir niekas negalėjo jų pajudinti. Tai ženklas, kad Kristus nori čia apsistoti – kalbėjo žvejai. Taip kaimelis įgijo  Porto Cristo vardą.  

   Šiaip Porto Cristo istorija niekuo neišskirtinė, gal tik tuo, kad 1936 m. tai buvo vienintelė vietovė Maljorkoje, kuri įsitraukė į Ispanijos pilietinio karo peripetijas – tuo metu miestelis net naują pavadinimą įgavo Puerto Rojo (Raudonasis Uostas). Dabar tai nedidelis ir labai jaukus kurortinis miestelis, pritraukiantis minias turistų iš viso pasaulio savo gelsvo smėlio paplūdimiu, ramia aplinka ir reto grožio požeminėmis olomis – Coves del Drach ir Coves dels Hams. Vienoje jų ką tik lankėmės ir dabar traukėme link miestelio centro.

Vaizdas iš kavinės į įlanką

    Kelias netolimas. Pereiname upelę ir  atsiduriame pačioje miesto širdyje – Carrer d'En Bordils gatvėje – kurioje įsikūrę pagrindiniai kurorto viešbučiai, parduotuvės, restoranai bei kavinės. Tiesa, kainos čia kiek didesnės nei šoninėse gatvelėse, tačiau... prisėdame vienoje jų. Medžių pavėsyje gurkšnojame šaltą gėrimą ir stebime, kaip nedideli žvejų laiveliai  raižo mėlyną įlankos vandenį, grožimės Viduržemio jūros bangomis, skalaujančiomis baltą pakrantės smėlį, jaučiame švelnaus vėjelio nešamą žydinčių apelsinmedžių aromatą... už tokius pojūčius verta ir primokėti :)  

Mare de Déu del Carme bažnyčią

    Pailsėję dar kiek pasivaikštome po miestelį, aplankome Mare de Déu del Carme bažnyčią. Į vidų nepatenkame – uždaryta. Žvalgomės iš lauko pusės. Ši nedidelė bažnyčia pastatyta ant kalniuko, nuo kurio puikiai matosi žydra įlanką. Pašventinta bažnyčia buvo 1890 m., vėliau ne kartą praplėsta ir rekonstruota, paskutinė rekonstrukcija vyko 1957 m. Aplink bažnytėlę auga citrinmedžiai, kurių ryškiai geltoni vaisiai šviečia iš tolo. Apeiname aplinkui ir vėl nusileidžiame prie jūros. Čia pat ir autobuso stotelė. Paskutinis autobusas iš Porto Cristo į Palma de Mallorca išvažiuoja apie 17 val. Sezonas dar neįsibėgėjęs, vasaros metu gal bus kitas grafikas, na o dabar yra kaip yra. 

Citrina Mare de Déu del Carme bažnyčios šventoriuje



   Įlipame į autobusą, patogiai įsitaisome ir stebime pro langą Maljorkos laukus, kuriuose lyg kareiviai vienas šalia kito stovi malūnai.  Kažkada jie tikri žmogaus pagalbininkai buvo: žemės ūkiui reikėjo vandens, o pigiausia jį buvo pumpuoti štai tokiais vėjo malūnais iš žemės gelmių. Dabar, kai vanduo pasiekia kiekvienus namus ir žemės sklypus, jie tapo nebereikalingi. Taip ir liūdi pakelėse tie malūnėliai skardiniais sparnais modami – vieni  dar visai gerai išsilaikę, kiti kiek aptrupėję, treti jau visai sukežę, suirusiom sienom, nuplyšusiais sparnais. Yra ir tokių, kuriems labiau pasisekė, jie tapo kokios pakelės kavinės ar įmonės dekoro dalimi.



Peizažas su malūnais

   Po valandos dairymosi pro langą įvažiuojame į mums jau pažįstamą požeminę Palma de Mallorca autobusų stotį. Dar šviesu, todėl neskubėdamos pasivaikštome vakarėjančio miesto gatvėmis ir jau visai sutemus grįžtame į Ca'n Pastilla.viešbutį. 

   Kita diena  prasideda sočiais pusryčiais ir  atsisveikinimo ritualu Hotel Balear  priimamajame: persikraustome į Valldemossa. Miesto autobusu važiuojame į šalia Plaça d'Espanya esančią estacio FC Soller . Nusiperkame bilietus (vieno bilieto kaina – 18 Eur) ir, kol atvažiuos traukinys, prisėdame perono kavinėje išgerti po puodelį kavos.

Estacio FC Soller 

    Palma de Mallorca ir Soller miestą jungiantis geležinkelis buvo pastatytas 1912 metais, jo paskirtis –  gabenti citrusinius vaisius iš Soller miesto į sostinę. Traukinys, iki šių dienų važiuojantis šiuo geležinkelio ruožu, varomas elektra. Yra išlikę keli autentiški mediniai vagonai, kurie nuteikia maloniai kelionei. Maršruto ilgis vos 27,3 kilometro, kelionė trunka apie 1 valandas, kai šį atstumą automobiliu įveiktume max per pusvalandį :)

Vagono interjeras

  Tačiau tų emocijų, kurias patyrėme pamažu riedėdamos bėgiais, joks pasivažinėjimas automobiliu nepakeis:  pro langą ir atviras duris (labai priminė pasivažinėjimą traukiniu Šri Lankoje :) praslenka  įspūdingi Sierra de Tramontana ir Sierra de Alfabia kalnai, pravažiuojame net trylika tunelių, tiltų ir viadukų.

Kalnų papėdėje auga alyvmedžiai ir ganosi avytės

   Maršruto viduryje traukinukas sustoja ir keleiviams leidžiame išlipti bei nusifotografuoti vaizdingame kalnų fone. Fotosesija tęsiasi apie 10 min., tuomet vėl sulipame į vagonus ir tęsiame kelionę per citrusinių medžių giraites, nusidriekusias iki pat Sóller.

Traukinuko durys visą kelią atviros, tad fotografuoti ir grožėtis gamta gali visiškai nevaržomai, įkvėpdamas gaivaus kalnų oro

  Vaismedžiai nukabę geltonomis citrinomis, oranžiniais apelsinais ir mandarinais, o gal klementinais, rodos, ranka pasiekiami per traukinuko langą. Ne be reikalo ši Maljorkos dalis (Vall de Sóller), besidriekianti tarp kalnų, vadinama „apelsinų slėniu“ arba ,,auksiniu slėniu" ir tęsiasi ji iki pat jūros, iki pat Puerto de Sóller. 



Pro traukinuko langą

   Pačiame Sollerr miestelyje nuo stoties iki  Puerto de Sóller važiuoja senas medinis tramvajus. Jo grafikas suderintas su traukinuko iš Palma de Mallorca atvykimu. Bilietą, kurs, žinoma, kainuos kiek brangiau, galima nusipirkti Palma de Mallorca kartu su traukinio bilietu. Mes to nepadarėme, tad likome Soller miestelyje ir dengta Art Deco stiliaus geležinkelio stoties galerija išėjome į miestelio centrą.

  Tiesa, stotį taip pat verta paminėti bent keliais žodeliais. Ji priklauso geležinkelio įmonei Ferrocarril de Sóller, statyta 1606 m. kaip gyvenamasis namas Ca'n Mayol. Geležinkelio įmonė rekonstravo pastatą, įrengė praėjimą, kuriuo galima patekti į miesto centrą. Tačiau prieš išeinant iš stoties pastato norom-nenorom akis užkliūva už čia eksponuojamų Joan Miro litografijų ir paveikslų bei Picasso keramikos darbų. Išsivadavę nuo meno (pripažinkite, labai netikėtoje vietoje) išeiname į miesto gatvę, ir dar spėjame pamojuoti nuvažiuojančiam mediniam tramvajui.



Po Soller važinėja senas medinis tramvajus

   Vos per kelis žingsniai nuo stoties yra Plaça de sa Constitució. Tai pagrindinė miesto aikštė. Triukšmas, šurmulys, peilių ir šakučių skambėjimas - pietų metas, o didžioji dauguma miesto kavinių, be abejonės, susitelkusios šioje aikštėje. Tačiau mūsų dėmesį patraukia aikštės viduryje stovintis akmeninis fontanas, apipintas girliandomis ir dekoruotas šimtais citrinų ir apelsinų. Valgyti jų tikrai niekas nebando, šis grožis skirtas gėrėtis, uostyti ir džiaugtis. O gal ir vilioti – aplinkinėse parduotuvėlės siūlo prekių iš šių vaisių: šviežių  apelsinų sulčių, Soller gaminamo likerio „Angel d'Or“ (deja, jo taip ir neteko paragauti), apelsinų balzaminio acto, citrusinių ledų... 

Citrusinių vaisių fontanas

   Mes valgyti dar nenorime, nusiperkame tik vandens ir traukiame pasidairyti po Soller. Pirmiausia apžiūrime čia pat, prie Plaça de sa Constitució  prisiglaudusią ir išdidžiai pilko kalkakmenio bokštus į dangų įrėmusią  Šv. Bartalomėjaus bažnyčią (Església de Sant Bartomeu). Pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta apie 1236 m. romanikos-gotikos stiliumi. Ji buvo gerokai mažesnė ir nei kiek nepriminė dabartinės šventovės. 1688 m. originali bažnyčia buvo sugriauta ir jos vietoje pradėta statyti nauja barokinė bažnyčia, kuri buvo baigta apie 1733 m. Naujus, kardinalius pakeitimus bažnyčia išgyveno laikotarpyje tarp 1904-1947 m. 

Església de Sant Bartomeu

    Didžiojo katalonų architekto Antonio Gaudi mokinys Joan Rubió Bellver 1904 m. prisideda prie Església de Sant Bartomeu rekonstrukcijos ir, išlaikydamas gotikinio interjero elementus, aprengia ją nauju, modernistiniu Art Nouveau drabužiu. Fasade aiškiai išsiskiria trys arkos, kurių šonines puošia angelai, lyg sargai, saugantys Šv. Bartalomėjaus, Soller miesto ir šios bažnyčios globėjo, skulptūrėlę. Pakėlus akis aukštyn, virš centrinės arkos išryškėja gotikinė rožė ir fasadą užbaigia dvi smailės, tarp kurių įterpta arkada su devyniais atvirais langais. Šios bažnyčios grožis tiesiog pakeri, verčia žavėtis ja dar, ir dar, ne veltui  Sant Bartomeu de Sóller parapijos bažnyčia tapo vienu iš Soller slėnio (Vall de Sóller) vizitinių pastatų, besipuikuojančių ant turistinių atvirukų. 

Bažnyčios interjeras

  Žengiame vidun. Jei išorė turi tam tikrų pretenzijų į moderną, tai viduje dominuoja barokas. Vienanavės bažnyčios skliautai siekia 20 m aukštį, šonuose yra kelios paauksuotos  koplyčios, kurių šventieji neįkyriai slepiasi žvakių šviesos prietemoje, sudarydami kontrastą ryškiam centriniam altoriui. Pasigrožime bažnytiniais turtais ir grįžtame į saulėtas Soller gatves.

  Kairėje nuo bažnyčios stovi įmantrus Banko de Soller pastatas. Statytas 1889 m. pagal to paties Gaudi mokinio Joan Rubió Bellver projektą.


Banko de Soller

   Tačiau tikrąjį miestelio grožį atrandame senose siaurose gatvelėse. Jei jomis važiuoja motociklas, tenka gerokai pasitraukti į šalį, o jei pasitaiko automobilis, tai jau ir prie sienos tenka prisiklijuoti. Tradiciškai, pirmuose namų aukštuose įsikūrę mažos parduotuvėlės ar jaukios kavinukės. 



Soller gatvelės

  Sako, Soller skaniausi ledai Maljorkoje, tačiau mums jau norėjosi ko nors rimtesnio. Vienoje kepyklėlių nusiperkame empanada (pyragėlių su mėsos, žuvies ar daržovių įdaru), po didelį klementiną, vandenuko ir prisėdame parkelyje papietauti.

Pietūs ant suoliuko

   Pasisotinę dar kiek pasivaikštome po Soller, ilgiau užsibūti čia neleidžia laikas – dar reikia pasiekti Valldemossa miestelį, kuriame esame užsisakę  2 nakvynes. Autobuso bilietas iki Valldemossa kainuoja 2.20 Eur. Autobusas vingiuoja Tramuntana kalnų keliukais, sustodamas jaukiuose kaimeliuose, ar pralėkdamas uolėtais skardžiais palei vandenyną. Taip pasiekiame Valldemossa. 





Pirmas žvilgsnis į Valldemossa







  Valldemossa – miestelis, pasislėpęs vaizdingame Tramuntana kalnų slėnyje, kurio siauros akmeninės gatvelės, kartūzų vienuolynas, barokinė šv. Bartalomiejaus bažnyčia nukelia į tolimus XV–XVIII a., o aplinkui augančios apelsinų ir mandarinų giraitės bei vaizdas į miestelį supančius kalnus nuteikia poilsiui. Grožis toks, kad tenka įsižnybti – ar sapnuoju, ar patekau į knygos iliustraciją – realybėj taip nebūna. Pasirodo, dar ir kaip būna :)
   Miestelio pavadinimas Valldemossa yra arabiškos kilmės ir atėjęs iš tų senų laikų, kai X a. šiame derlingame slėnyje įsikūrė maurų vietininkas Musa ir ėmėsi dirbti žemę. Nors amžiai ėjo, keitėsi valdovai, savininkai, religijos, miestelio pavadinimas „Wadi Musa“ (Musa slėnis) nepakito.

Antras žvilgsnis į Valldemossa. Vakarėja.

    Tai va, išlipę šio žavaus miestelio centre pirmiausia turėjome susirasti nakvynės vietą Ca na Francina (Carrer des Canonge, 14, Valldemossa) –  310 Eur 3 žmonėms už 2 naktis. Paklausėme vietinių, kur tai galėtų būti,  ir gavome tikslius nurodymus, kaip rasti šią nakvynės vietą, deja, durys buvo uždarytos. Niekas mūsų nelaukė. Pasiskambinome užsakymo blanke nurodytu telefonu ir buvome pakviestos užeiti į netoliese esančią Pasteleria. Čia radome ir raktą, ir šeimininką, kuris pusryčiais pažadėjo ryte pavaišinti :)

Štai šiame name apsistojome dviems naktims  

  Mums apartamentai pasirodė labai šaunūs – turėjome per 3 aukštus išdėstytus 3 miegamus kambarius, du dušus, virtuvę ir miniatiūrinį kiemelį. Supraskite, kaip protinga atostogauti ne sezono metu. Tiesa, jei jūs sugalvotumėte išsinuomoti šiuos apartamentus, tai nepatarčiau, jei esate su mažais vaikais ar sunkiai vaikštančiais asmenimis, nes laiptai gana statūs ir siauri, o iš kambario į kitą kambarį (ar WC) patekti galima tik peržengus tikrai aukštą slenkstį, tad naktį netyčiukais ir koją gali išsisukti :) O visa kita - puiku!

Ca na Francina apartamentų virtuvėlė ir kiemas

  Pasidėję daiktus dar išlėkėme į miestelį. Jis nėra didelis, tad visos įžymybės tiesiog per kelis žingsnius. Pirmiausia, aišku, pamatėme ant kalnelio stovinčią bažnyčią ir vienuolyno kompleksą. Pasukome link jos ir priešpriešiais sutikome einančius tautiniais drabužiais apsirengusius žmones. Pasirodo, čia vyko tas pats folkloro festivalis, kaip ir Palmoje, tik mes jau pavėlavome (nes nežinojome). Nieko, apžiūrėsime miestelio įžymybę – kartūzų vienuolyną ir bažnytėlę  (La Cartuja de Valldemossa). 

Smagiai nusiteikęs folkloro festivalio dalyvis

  Kaip minėjau anksčiau, XIII a. Balearų salynas buvo išlaisvintas nuo maurų ir įsivyravo krikščionybė. Valldemossa su gražiu vaizdu ir gaiviu kalnų oru labai pritiko astma sergančiam karaliui Sancha, kuris čia pasistatė vasaros rezidenciją. Deja, kaip ir visi mes, karaliai taip pat negyvena amžinai. Po karaliaus mirties rezidencija buvo apleista iki 1399 m., kuomet į šiuos kraštus atsikraustė kartūzų vienuoliai. Apgriuvusiuose karalių rūmuose jie įsirengė vienuolyną, gavo rėžį žemės ir ilgam apsistojo šiuose kraštuose. Po 1836 m. įvykusios sekuliarizacijos, kartūzų vienuoliai buvo priversti palikti Valldemossa vienuolyną, kuris perėjo  valstybei ir buvo išstatytas aukcione. Atskiras celes supirko vietiniai gyventojai ir nuomojo pasiturintiems nuomininkams (vieni tokių buvo Frédéric Chopin  ir George Sand). Dabar čia įrengtas muziejus, kuriame galima susipažinti su kartūzų vienuolių buitimi, o vienoje iš celių pamatyti pianiną, prie kurio Frédéric Chopin sukūrė ,,Preludes, Op 28" .


Atrodė, kad nusikėlėme kelias šimtmečiais į praeitį

   Į vienuolyno celes mes nėjome, tačiau į  bažnyčios vidų užsukome. Čia dar šurmuliavo po festivalio pasilikę šokėjai ir dainininkai, tad atrodė, kad mes nusikėlėme kelias šimtmečiais į praeitį. Bažnyčia statyta 1751–1812 metais, neoklasikiniu stiliumi. Aukštus skliautus ir kupolą puošia  Fray Manuel Bayeu, žymiojo tapytojo Francisco Goya giminaičio, freskos. 

Bažnyčios skliautus ir kupolą puošia  Fray Manuel Bayeu  freskos


   Apsižvelgę bažnytėlėje einame į šalia esantį parką. Lauke jau draikosi sutemos, tad užsižiebia žibintai, gražiai apšviesdami kartūzų vienuolyno bažnyčios varpinę, kurios mėlynas stogas ir aplink bokštą einantis balkonėlis aiškiai primena šį kraštą valdžiusių arabų architektūrinį stilių. 

Paminklas F. Šopenui

  Besigrožėdamos parke augančiais medžiais ar dailiai apkarpytais krūmais, atradome vieno mums puikiai pažįstamo asmens biustą. Tai Lenkijos dovana Valldemossa miesteliui bei pagarbos ženklas lenkų tautos sūnui Frédéric Chopin, gyvenusiam čia 1838–1839 m. žiemą. Deja, biusto prancūzų rašytojai George Sand  (ji, gyvendama Valldemossa, parašė knygą „Un invierno en Maljorka“  (Žiema Maljorkoje) taip ir neradome. Nusprendėme, kad lenkai labiau didžiuojasi savo  žymiais tautiečiais, nei prancūzai :)

   Kol bevaikščiojom po parką jau visai sutemo. Sezonas Valldemossa dar neįsibėgėjąs, todėl daugelis kavinių dar nedirbo, o tos, kurios dirbo, tai vakarienės nesiūlė, todėl grįžome į savo apartamentus ir šiltą pavasario vakarą smagiai praleidome mini kiemelyje :)

Pasteleria

   Rytą vos prabudę ir susitvarkę, jau įpuolėme į kavinę. Buvome gal net pirmos klientės. Šeimininkas, vos pamatęs mus, pasiūlė kavos/arbatos ir pradėjo nešti pusrytėlius, vis papasakodamas apie kiekvieną patiekalą. Tiesa, patiekalais jų gal ir negalima būtų vadinti – daugiausia tai buvo pailgas batonas su įvairiais užtepais ir dešrytėm. Toks sumuštinis čia vadinamas bocadillo. Tai gi, ragavom bocadillo su salami (šią dešrą tai jau tikrai esame ragavę ir anksčiau :) bei bocadillo su sobrassada, tepama kiaulienos dešra, Balearų salų kulinariniu pasididžiavimu. Sobrassada gamybai naudojama kapota vietinių juodųjų kiaulių mėsa, paskaninta raudonosiomis paprikomis, todėl dešrų spalva labiau oranžinė, nei mums įprastą tamsiai raudona.

Bocadillo su sobrassada

   Vaišinomės   Inca sausainiais. Šie sausainiai yra vienas garsiausių ir tipiškiausių Maljorkos gaminių, jie dar vadinami  d'oli biscuits (aliejaus sausainiais). Jų atsiradimo istorija susijusi su žvejyba: žvejams ilgam išeinant į jūrą reikėjo įdėti lauknešėlį, kuris būtų skanus ir šviežias po daugelio valandų. Šie sausainėliai, kurių pagrindinis ingredientas yra miltai ir aliejus, ilgai išlaiko šviežumą. Pirmieji juos masiškai pradėjo kepti Inca miestelio kepėjai. Sausainėliai nėra ypatingi savo skoniu, jie yra duonos pakaitalas, ant kurio tepama sobrassada,  dedama dešra, sūris. Mums Inca sausainėlius patiekė paskanintus balzaminio acto kremu  ir džiovintu rozmarinu. Patiko ;)

Inca sausainiai

  O prie kavos gavome paragauti  Coca de Patata – saldžią bandelę iš virtų bulvių! – tradicinį Valldemossa desertą. Patikėkite, bulvių visiškai nesijaučia, o pati bandelė minkštutėlė, skanutėlė ir valgoma ji ne bet kaip: atsignybi gabalėlį, pamirkai į karštą šokoladą ir skanauji. Procedūrą kartoji vėl ir vėl, kol nebepajėgi pakilti nuo stalo :). Štai tokie buvo mūsų pusryčiai. 

Coca de Patata

  Apsąlusiomis nuo gėrio širdimis išskubėjome į autobusų stotelę. Tikslas – vos už 10 kilometrų nuo Valldemossa įsikūręs Deià miestelis. Autobusas Nr. 210 jau laukė, nusipirkome bilietus, kurie kainavo 1,55 Eur, ir po 20 min. jau buvome  Deià centre. Tai nedidelis, turistų ir menininkų pamėgtas miestelis, įsikūręs šiaurės vakarų  salos pusėj  tarp Sierra de Tramuntana  ir Viduržiemio jūros. Miesteliui pavadinimą davė maurai, mat jų kalba Deià reiškia tiesiog kaimą. 

Deià

  Seni akmeniniai namai su žaliomis langinėmis taip smagiai nuteikia, kad norisi čia pasibūti kuo ilgiau.  Kylame į kalniuką. Pro privačių namų kiemus atsiveria vaizdai į kalniuko apačioje augančias alyvmedžių giraites ir tolyje mėlynuojančią jūrą. Be gražaus gamtovaizdžio visas kelias į kalniuką pažymėtas akmeninėmis kryžiaus stotimis, tad visai nenustebome, kai užkopę į viršukalnę  radome nedidelę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią (Iglesia de San Juan Bautista).



Kopiant į kalniuką galima susipažinti ir su Deia gyvenimo kasdienybe



  Pirmoji bažnyčia statyta XIV a., tačiau dabartinė pastatyta maždaug XVIII amžiuje, kai kilus gaisrui sudegė didžioji senosios bažnyčios dalis. Į bažnyčią įeiti galima per dvejas duris. Vienos, esančios priešais pagrindinį altorių, skirtos  moterims, kitos, esančios bažnyčios šone, – vyrams. Pro jas kaip tik ir įėjome. Įėjome ir...nustėrome. Bažnyčioje buvo gana tamsu, žibėjo tik kelios lempelės prie altorių ir liejosi tyli choralinė muzika. Tokia mistiška, visus jausmus užvaldanti muzika. Ir jokio pašalinio garso. Baugu buvo net kvėpuoti, idant neišsklaidytume mistiškumo auros. Taip stovėjome kelias minutes, kol atitokome. Tokį įspūdį patyrėme ne tik mes, kiti, ką tik į bažnyčią įėję žmonės, sutrikdavo ir sustingdavo pagarbioj tyloj.

Iglesia de San Juan Bautista



   Iš bažnytėlės išėjome pro tas pačias vyrų duris, nes moteriškosios buvo uždarytos. Šalia Iglesia de San Juan Bautista, kaip ir daugelio senų bažnyčių šventoriuose, yra senos kapinės.  Tačiau ne kapinės mus sustabdė dar keletui minučių ant šios kalvos, o atsivėręs puikus apylinkių vaizdas su alyvmedžiais apaugusiomis kalvelėmis ir tolyje mėlynuojančios jūros lopinėliu. Todėl, nusileidę nuo kalno, net neabejodamos pasukome jūros linkui.

Vaizdas nuo  Iglesia de San Juan Bautista šventoriaus

   Takelis vingiavo tarp senų alyvmedžių, per akmeningas uolas, tai kildamas aukštyn, tai lesdamasis žemyn. Oras buvo nuostabus, siaurame takelyje sutikti žmonės sveikinosi ir šypsojosi. Ėjome tikrai niekur neskubėdamos, vis apsižvalgydamos aplinkui, pasigrožėdamos Maljorkos augmenija ir gyvūnija (avimis bei ožkomis, tolyje ramiai rupšnojančiomis žolytę).

Akmenuotas takelis, vedantis link Cala Deia

Seni alyvmedžiai stebina įspūdingomis formomis

   Maždaug po 40 min. žygiavimo įsukome į asfaltuotą taką su nuoroda, kad Cala Deia paplūdimys jau visai nebetoli. Jau besileidžiant taku atsivėrė puikus vaizdas į akinamai žydro vandens įlanką, įsispraudusią tarp uolėtų krantų. Paplūdimys nusėtas akmenukais, iki jo nutiestas medinis lieptas. Šiuo metu paplūdimyje dar draikėsi po žiemos išplautos jūržolės, tad, nenorėdamos sušlapti kojų, turėjome pašokinėti per didesnius akmenis. Vanduo įlankoje žydras ir skaidrus, saulytė šviečia, bet nešildo, tad maudytis laikas dar netinkamas.  Traukiame į ant uolos įsikūrusį restoraną ,,Ca’s Patro March"



Ant uolos įsikūręs restoranas ,,Ca’s Patro March"





  Visi staliukai užimti, padavėja pasiūlo palaukti kokį pusvalandį. Jei jau esame čia, tai nusprendžiame nepraleisti progos paskanauti šviežių jūros gėrybių. Įsitaisome ant uolos, atkišame veidus saulytei ir medituojame, kol atsilaisvina staliukas restorane. 

   Pučia šaltokas vėjas, tad paprašome, kad staliuką parinktų prie sienos, toliau nuo atviro vaizdo į jūrą. Kad ir kaip norisi gėrėtis jūros žydryne, pavasaris dar nenori užleisti pozicijų Maljokos vasarai. Užsisakome užkandžių: žuvies kroketų (smulkinta žuvis traškiame apvalkale), keptų mažų čili pipiriukų, nedidelių skrudintų aštunkojų. Iš gėrimų išsirenkame spritz kokteilį. 

Užkandis prie spritz – porcija žuvies kroketų

   Maistas šiame restorane tikrai vertas pagyrų: šviežia ir skanu. Nenuostabu, kad jau balandžio mėnesį teko laukti gerą pusvalandį staliuko, galima tik įsivaizduoti koks žmonių antplūdis čia būna vasarą! Jei kada teks dar lankytis Deia, tai į ,,Ca’s Patro March" būtinai užsuksiu vėl. 

Spritz, Cala Deia  ir aš

   Kiek užkandę vėl grįžtame į Deia mietelį, iš kurio po 20 min kelionės autobusu pasiekiame Valldemossa. Dar ne vakaras, tad pratęsiame vakar pradėtą apžvalginę ekskursiją po Valldemossa. Miestelio centras išraižytas siauromis  gatvelėmis, kurių dviaukščiai-triaukščiai namai vienas į kitą žiūri žaliomis langinėmis, o sienos ir grindinys nusagstytas vazonais su ryškiaspalvėmis gėlėmis.  



Valldemossa senamiesčio gatvė



 

Vazonėliai

   Beklaidžiodamos miestelio gatvėmis pastebėjome, kad prie kiekvienų durų prikabintos spalvotos keramikinės lentelės, kuriose vaizduojama scenos iš Šv. Katalinos Tomas gyvenimo ir su užrašu ,,Santa Catalina Thomàs, pregau per nosaltres” (Šv. Katalina Tomas, melskis už mus). Pasirodo, ši šventoji yra kilusi iš Valldemossa, o dabar yra miestelio globėja.

Lentelės prie įėjimo į mūsų apartamentus

    Radome ir koplytėlę, skirtą Šv. Katalinai Tomas, įrengtą namo, kuriame 1531 m. gimė šventoji, vietoje. Šv. Katalina Tomas savo pamaldumu bei tvirtu charakteriu pasižymėjo nuo pat jaunystės. Būdamos vos 12 metų ji pasiprašė priimama į vienuolyną, tačiau jai buvo pasakyta, kad esanti per jauna. Tuomet mergaitė atsisėdo ant akmens prie vienuolyno ir sėdėjo kelias dienas, kol buvo priimta į vienuolyną. Jai buvo pasirodę Šv. Kotryna iš Aleksandrijos, Šv. Antanas Paduvietis, ji matė angelų vizijas ir galėjo pranašauti ateitį. Šv. Katalina Tomas mirė sulaukusi vos 43 metų. 1792 m. ją pašventino popiežius Pijus VI, o 1930 m. kanonizavo popiežius Pijus XI. Šv. Katalina Tomas yra vienintelė šventoji iš Maljorkos. Jos kūnas saugomas Santa Magdalena de Palma vienuolyne. 

Koplytėlė, skirta Šv. Katalinai Tomas, įrengta namo, kuriame ji gimė, vietoje 

 

   Apsukę kelis ratus Valldemossa gatvėmis – miestelis nedidelis, toli nenuklysi – dar užsukome į maisto prekių parduotuvę ir vakarienei grįžome į Ca na Francina apartamentų kiemelį. Čia aptarėme rytojaus planus ir nusprendėme, kad patogiausia iš Valldemossa tiesiai per Sierra de Tramuntana į Alkudiją (Alcudia) vykti  automobiliu. 

Buvęs šulinio ratas, dabar tik Valldemossa  puošybos elementas

    Ryte, po pusryčių, pradėjome automobilio nuomos paieškas, deja, atsakymas, kur beklausėm,  buvo vienareikšmiškas – jokių automobilio nuomos kompanijų, jokių taksi paslaugų, net autobuso maršruto iš Valldemossa į Alcudia nerasite, reikia važiuoti į Palma ir keliauti tik iš ten. Juokas, apsukome ratą ir vėl grįžtame atgal  į Palma de Mallorca, kad nuvažiuotame į kitoje salos pusėje įsikūrusią Alcudia. Ką beveiksi, važiuojame į sostinę. Atstumas juokingas – 16 km. Tolia jau ta Mallorca! 

   Palma de Mallorca net neišlendame į miestą. Požeminėje autobusų stotyje persėdame į kitą autobusą ir riedame link Alcudia. Bilieto kaina 5,45 Eur. Po kokios valandos kelio Mallorca greitkeliu pamatome Alcudia senamiestį supančią sieną. Išlipame kiek toliau, Puerto d'Alcúdia. Pirmiausia susirandame automobilių nuomos punktą (karti Valldemossa patirtis). Išsirenkame nedidelį  automobiliuką ir rezervuojame jį – nereikia nei užstato, nei dokumentų, tik pasisakome, kur gyvensime. Laimingos, kad galėsime be didelių trukdymų pasiekti Formentor iškyšulį, ramiai einame ieškoti Apartamentos Venecia. 

Vaizdas iš Apartamentos Venecia kambario balkono

   Viešbutis įsikūręs visai netoli įlankos, prie dirbtinio vandens  kanalo – ne be reikalo pavadintas Venecija. Kambarys niekuo neypatingas: 3 lovos, kėdės, stalas, spinta, dušas ir WC, tačiau vaizdas iš balkono džiugina, todėl pirmą kavos puodelį išgeriame būtent balkone. Viešbutis yra kiek toliau nuo centro, antroje juostoje nuo važiuojamosios gatvės, tad palyginti ramu. Vaizdą dar pagyviną po kanalą ilgomis kojomis žirglojanti gervė!

Gervė kanale 

   Už vaizdą ir tylą dviem parom sumokame 114 Eur. Kiek atsipūtę, pasitvarkome šukuosenas ir pajūriu išskuodžiame iki automobilių nuomos punkto. Sumokame 35 Eur už automobilio nuomą ir + 5 Eur už GPS (kuris, pasirodo, kalba tik ispaniškai, tad nelabai ir pagelbėjo), gauname raktelius ir informaciją, kaip rasti aikštelę, kurioje stovi automobilis, bei instruktažą, kaip jį grąžinti: jei bus vėlu ir mes nebedirbsime, sako darbuotoja, automobilį palikite toje pat aikštelėje iš kur paimsite, o jei ir ji bus užrakinta, palikite gatvėje prie nuomos punkto, mes susirasime. Supratome.

Cap de Formentor vaizdeliai

   Nuorodos buvo tikslios, tad automobilį radome gan greit, prisipilame 15 litrų benzino (benzino kaina už 1 litrą  tądien buvo 1,399 Eur) ir leidžiamės Maljorkos keliais keleliais į Cap de Formentor (Formentor iškyšulio) paieškas. Atstumai čia, kaip minėjau, nedideli, tad po valandėlės smagaus važiavimo pasiekiame tikslą. Manome, kad jau patį šiauriausią Maljorkos tašką pasiekėme. Apsidairome – gražu: žydra  jūra, raižyta pakrančių uolomis ir besiganančios  ožkos (laukinės?), skabančios negausią augaliją. Tenka pripažinti, kad Formentor iškyšulys yra viena  gražiausių Maljorkos vietų.  



Negausi, išsikovojusi vietą tarp uolų, augmenija 



  Atokiau ant aukšto, status kalno matosi nedidelis statinys: gal tai Formentor švyturys? Reikia kažkokiu būdu jį pasiekti. Kopti nesiryžtame. Sėdame į mašiniuką ir serpantinu kylame, aplenkdamos drąsuolius, savo kojelėmis – virš 2 km į statų kalną! – bandančius pasiekti viršūnę. Tiesa, privažiuoti iki pat viršūnės mums nepavyksta, tačiau nuo stovėjimo aikštelės iki matyto statinio kopimo lieka visai nedaug. Užsiriogliname, ir, ką jūs sau manote, stovi sau plytinis bokštas su sparneliais ir vėjus gaudo :) Pasirodo, tai XVI a. statytas bokštas, vienas iš nedaugelio likusių, kurie sudarė gynybinę sistemą, skirtą apsiginti nuo piratų antpuolių. Pamatę atplaukiančius piratų laivus, bokšte budintys kariai dūmų stulpais ar ugnies fakelais įspėdavo gyventojus apie artėjantį pavojų. Piratai šiuos kraštus liovėsi puldinėti XIX a., tad nuo to laiko bokštai nebeteko savo paskirties ir pamažu nyko.  Šis bokštas išliko, nes buvo naudojamas kaip strateginis stebėjimo bokštas abiejuose pasauliniuose karuose ir net Ispanijos pilietiniame kare.

Už manęs – bokštas su sparneliais

   Bokštas per savo gyvavimo istoriją net vardą užsitarnavo – Talaia d’Albercutx. Pastatytas jis 390 mеtrų virš jūros lygio (štai kaip aukštai mes užsikorėme!). Į bokšto vidų galima patekti geležinėmis kopėčiomis, nuleistomis pro bokšto langą. Šiuo akrobatiniu pratimu nesusigundėme, tačiau bokštą apžiūrėjome iš visų įmanomų pusių. Dar kartą pasidžiaugėme čia užvažiavusios-užkopusios, nes vaizdas nerealus atsiveria: tolių toliai driekiasi iki pat horizonto, kur dangus susilieja su jūra, manau, kad net Menorca salą, esančią virš 50 km nuo Formentor iškyšulio, įžiūrėjome. Nuostabiai gražu, tik vėjas, kaip pašėlęs, plaukus šiaušia, žandus gairina.  

Viršuklanėje

     Atsargiai statydamos kojas ant aštrių uolų leidžiamės prie automobilio. Jei kildamos į kalną, ožkeles matėme tik kažkur toli, tai dabar jos prie pat tako rupšnoja krūmelius ir dailiai pozuoja turistams.

Ar iš balos tas gražumas mano prigimimo?

   Iki apžvalgos aikštelės (po kurią dar nespėjome pasižvalgyti) automobilis  serpantininiu keliu žemyn rieda gana greit, tik spėk koją ant stabdžio laikyti :). Sustojame parkinge. Apžvalgos aikštelė atnaujinta visai neseniai, 2015 m., – sutvirtintos sienos, atnaujintas grindinys, įrengtos apsauginės užtvaros, nutiestas privažiavimas neįgaliesiems.  Oficialus aikštelės pavadinimas Mirador del Mal Pas, tačiau dėl atsiveriančio vaizdo į mažą  Colomer salelę ši aikštelė labiau žinoma kaip Mirador d'es Colomer.



Formentor iškyšulio iškyšulys 



  Pasivaikštome po apžvalgos aikštelę, kiek pasilenkę per užtvarą matome ant uolų augančias geltonas gėlytes o apačioje tyvuliuojančią Balearų jūrą, kurios bangos rūsčiai skalauja uolėtą salos krantą. Kažkaip net nejauku darosi. Labiau adrenalino ištroškę žmonės kabarojasi neaptvertomis uolomis, mums pakanka emocijų ir apžvalgos aikštelėje.

 

  Grįždamos prie automobilio stabtelime lauko kavinėje. Labai jau kavos po pasilaipiojimo uolomis norisi, tačiau barista tokiu rūsčiu žvilgsniu žiūri, lyg apsivogusios būtume. Mandagiai paprašome: tris kavos ir pyragaitį - burbt. Ačiū, sakome - burbt. Atsisėdame laukti prie staliuko - garsesnis burbt, atseit, kava padaryta. Vieningai sutariame, kad va tokie žmonės net gražiausią pasaulyje vietą ir geriausią nuotaiką per kelias minutes gali suburbinti. Tačiau mes nepasiduodame blogai nutaikai, lipame į mašiniuką ir toliau traukiame Ma-2210 keliu, tikimės, link Formentor švyturio. Kelias vingiuoja tarp pušynėlių, neaukštų krūmynų ir ryškių gėlynų.  

Čia būtų galima maudytis, bet dar šaltoka

  Kelią, kuriuo važiuojame, 4-ame XX a. dešimtmetyje nutiesė italų inžinierius Antonio Parietti. Seniau šiauriausią  salos tašką galima buvo pasiekti tik jūra arba ilgu vingiuotu asilų takeliu, o dabar štai važiuojame puikiausiu keliu. Sustojame vienoje įlankėlėje ir nusileidžiame prie vandens. Čia galima būtų maudytis, tačiau dar šaltoka, tad tik pasigrožime ir vingiuojame toliau, kol prasukę kelias serpantinines kilpas pamatome švyturį.  

Kelias Ma-2210

 

  Privažiuojame visai prie pat švyturio, žmonių daug, tačiau tikrai ne tiek, kiek būna vasarą, tad vietą automobilio parkavimui randame nesunkiai. Tikslas pasiektas! Nuo švyturio aikštelės atsiveria uolėti Maljorkos krantai. Pasižvalgome po apylinkes. Neįtikėtina, bet net čia, šiauriausioje Maljorkos vietoje išgirstame pažįstamą balsą – sveikinamės su  ,,Savaitgalio ekskursijos" gide Gabija Lunevičiūte. Malonus netikėtumas!

Vaizdas nuo švyturio

   Švyturys atidarytas 1863 m. Švyturio  šviesa matyti net už 44 km, todėl ne vienas laivas turi būti dėkingas šiam švyturiui už išsigelbėjimą nuo  susidūrimo su pakrantės uolomis. Švyturys yra 22 m. aukščio. Tai aukščiausias veikiantis švyturys Balearų salyne. Užsukame ir vidų. Čia įsikūrusi kavinė, suvenyrų parduotuvėlė ir informacinis centras. Ant sienų iškabinėtos nuotraukos pasakojančios švyturio istoriją.  Nusiperku atviruką, kurį išsiunčiu kolegoms į darbą – tegul pavydi :) Traukiame atgal...ir tik gerokai nutolę nuo švyturio visos susizgrimbame, kad  nuotraukos su švyturiu tai nė viena neturime.  Tiek tos, išgyvensime.

   Pakeliui užsukame į  Pollença, miestelį, esantį maždaug 6 km nuo jūros kranto, kurį   XIII amžiuje įkūrė katalonai. Pollença tokiu būdu buvo apsaugota nuo piratų išpuolių, o štai laivus į jūrą plukdydavo iš uosto Port de Pollença, į kurį mes taip ir neužvažiavome. 

El Calvario 365 leipteliai

  Automobilį palikti nusprendžiame Pollença prieigose, nevažiuoti  į miestelio centrą, o prasieiti pėstute. Miesto viduryje iškilusi kalva, kuri lyg orientyras mus atveda į pačią miesto širdį El Calvario. Tai 365 laipteliai – po vieną kiekvienai metų dienai – vedantys į kalno (Puig de Cavari), viršūnėje stovinčią koplytėlę. Kopiame.  Laiptų šonai apaugę kiparisų medžiais, už kurių matosi jaukūs gyvenamieji namai, apaugę žaluma ir pasipuošę gėlių darželiais. Ir dar katės – laiptų šeimininkės – įtariai mus stebinčios arba, priešingai, visiškai nekreipiančios į mus dėmesio, besikaitinančios saulėje ar besiilsinčios kiparisų šešėlyje. 

El Calvario katės

    Kelionę laiptais vainikuoja nedidelė barokinė XVIII a. koplytėlė (Eglesia del Calvari), kuri, žinoma, buvo uždaryta. Šalia koplytėlės stovi stalas, suolai, žydi gėlės, matyt, čia yra maitinimo įstaiga, tik ji šiuo metu nedirba. Gal ne sezonas, o gal  siesta? 

Eglesia del Calvari

   Nieks nepaaiškina, nes nieko nesutinkame :) Apsisukame ir einame pasigėrėti vaizdu, kuris atsiveria nuo  Puig de Cavari  viršukalnės: tolių tolyje matosi  Serra de Tramuntana kalnagūbriai, mėlynuojanti jūra ir bangų skalaujamas Port de Pollença bei po kojomis nusidriekęs baltas Pollença  miestelis. Vėl miname 365 laipteliais žemyn. 

Panorama nuo Puig de Cavari  viršukalnės



   Miestelio centras – Plaça Major. Seniau socialinis mietelio centras buvo Plaça Vella, tačiau plečiantis miesteliui, aikštė nebetenkino miestelėnų poreikių, tad  apie 1854-1857 m. buvo įrengta nauja erdvė bendruomenės susiėjimams. Plaça Major buvo ne kartą atnaujinama ir gražinama, tačiau visada išlaikant XIX a. vidurio dvasią.  Tokia ji yra ir dabar – kiek paslaptinga, tačiau labai šarminga. Čia daugybė lauko kavinių, vyksta muzikiniai pasirodymai, rengiamos įvairios miestelio šventės ir turgūs.  Pagrindinis aikštės pastatas, žinoma,  didelė XIII a. tamplierių ordino riterių statyta Esglèsia de Nostra Senyora dels Àngels (Angelų Dievo Motinos bažnyčia).

Plaça Major ir Esglèsia de Nostra Senyora dels Àngels

   Bažnyčia, jau nebesistebime, buvo uždaryta, tad beliko susirasti smagią vietą vakarienei Plaça Major aikštėje. Pasirinkome restoraną neįmantriu pavadinimu ,,U Plaça". Prie staliuko  atskubėjo pats užeigos savininkas ir maloniai pasiūlė pasirinkti patiekalus. Išsirinkome Dorada Soja y Miel (dorada sojos ir medaus padaže), Paletilla Cordero  (ėriuko mentis) ir Paella Mixta (Paelja).   Palengva temo, aikštėje užsižiebė žibintai, ant stalų jaukią švieselę skleidė žvakės. Vakarienė buvo puiki, patiekalai tikrai labai skanūs ir gausūs. Susimokėjome 55 Eur ir puikios nuotaikos patraukėme prie automobiliuko.

    Ups, staiga ir netikėtai, supratome, kad nenusifotografavome vietos, kur palikome automobilį, neužsirašėme gatvės ir neįsiminėme jokio pastato kaip orientyro – štai kaip mums galvą susuko Pollença. Juokas pro ašaras, net negalime nieko paklausti, nes pačios nežinome, ko klausti :) Laikas vėlyvas, miestelis, nusukus toliau nuo pagrindinės aikštės, ištuštėjęs. Sakau, grįžtame į pradinį tašką, prie  El Calvario, gal atseksime kelią. Pavyko, nepraėjo net valanda, o mes jau įvažiavome į  Alcúdia, kur automobilį palikome gatvėje prie nuomos punkto ir pajūriu grįžome į viešbutį.

    Rytas, kaip ir kiekvieną kartą, išaušo skaidrus ir saulėtas. Išsiruošiame į Alcúdia senamiestį. Dabar jau žinome, kad gražiausias kelias į miesto centrą yra  Alcúdia įlankos  pakrante. Taip, vanduo dar šaltas maudytis, tačiau, nusimetus batus, prasieiti švelniu smėliuku bei  pabraidžioti jūros bangelėse –  tikras malonumas. Tačiau iki Alcúdia senamiesčio pajūriu nenukaksite, jis įsikūręs toliau nuo jūros, stengiantis apsisaugoti nuo piratų antpuolių, kurie viduramžiais čia buvo gana  dažni. 

   Pasukame nuo vandens ir porą kilometrų žygiuojame šaligatviu palei gana judrią važiuojamąją gatvę.  Alcúdia senamiestį pamatome iš toli, jis aptvertas dar maurų statyta siena. Į senamiestį galima patekti pro trejus vartus: Porta del Moll,  Porta de Mallorca (arba Sant Sebastià) ir Porta de la Vila Roja. Mes einame pro Porta del Moll vartų arką, kurios šonuose, lyg sargybiniai, stovi du bokštai. 



Porta del Moll

   Alcúdia istorija siekia priešistorinius laikus, tiesa, tada čia gyveno tik laukinės gentys. Paskutiniais amžiais iki m. e. šioje vietovėje buvo įsikūrę graikai, finikiečiai, o II a. pr. m. e, čia apsigyveno romėnai. Miestą pavadino Pollentia, pastatė teatrą, pravedė kanalizaciją, pasirūpino vandens tiekimu į miestą, sustabdė piratų antpuolius, vykdė prekybą su kitomis šalimis – gyveno ir vargo nematė. Tačiau III m. e. amžiuje Romos imperija nusilpo, miestas buvo paliktas likimo valiai ir nusiaubtas vandalų. Ir tik Maljorkoje įsitvirtinus maurams,  miestas, dabar jau gavęs Alcúdia (išvertus – ,,ant kalvos") vardą, buvo atstatytas bei atgavo savo buvusią šlovę. XIII a. pradžioje, karaliaus Jokūbo I Aragoniečio kariuomenė išvijo maurus iš Maljoros, o 1298 m. karalius Jokūbas II savo rezidenciją įsirengė  Alcúdia vietovėje, ir, siekdamas miestą apsaugoti nuo piratų išpuolių, liepė teritoriją aptverti siena, kurios statyba baigta 1362 m. Tuomet buvo sudarytas miesto planas, kuris, nepatikėsite, beveik nepasikeitė nuo tų laikų.

Alcúdia miestą juosia XIV a. siena

     Einame siauromis, tyliomis gatvelėmis, kurias iš vienos pusės supa miesto siena, iš kitos – pastatų sienos. Praeina vienas kitas turistas, praslenka katė. Dar keli žingsniai ir už posūkio  pasimato įspūdinga XVII a. pabaigos Església de Sant Jaume d'Alcudia. Paklibiname durų rankeną, aišku, uždaryta, tad pasigrožėti ištaigingu altoriumi netenka, tačiau fasadą galime detaliai apžiūrėti.

Església de Sant Jaume d'Alcudia

   Netoliese nuo Església de Sant Jaume d'Alcudia driekiasi senojo miesto gatvės, kurios puikiai atspindi XIV a. miesto architektūrinį vaizdą, žinoma, reikia suprasti, kad tuo metu nebuvo taip švaru, kaip dabar :)

Alcudia gatvė

  Einame centrine senamiesčio – pėsčiųjų – gatve: mažos suvenyrų parduotuvėlės, žinomų prekinių ženklų boutique, jaukios kavinukės ir minia turistų. Išeiname į atviresnę erdvę – Plaça Espanya. Akį patraukia pastoliais aplipdytas pastatas su užrašu ,,Casa Consistorial".  Šis puošnus renesansinio stiliaus namas statytas  XVI a. pradžioje, dabar  jame įsikūrusi miesto rotušė.



Čia įsikūrusi miesto rotušė



    Vėl pasukame siaura gatvele palei miesto sieną. Kiek paėję pastebime laiptelius, kuriais užlipame ant sienos viršaus. Iš čia atsiveria puikus vaizdas į apylinkes ir miesto stogus. Siena drąsiai prasieiname keliasdešimt metrų, o nulipę atsiduriame tiesiai priešais barą  ,,Es Raco de Ronda".

Alcudia stogai

  Vietines tradicijas puoselėjantis baras mums pasirodė visai įdomus, stiliumi primenantis kaimišką užeigą.  Kaip supratome, tai šeimos verslas. Viduje sėdėjo pagyvenusi moterėlė, kuri visiškai nekalbėjo angliškai, tad kažką užsisakyti buvo gana sudėtinga. Už baro buvo išdėlioti vietinio alus buteliukai, užkandžiai – mėsytė ir sūriai – taip pat buvo išdėlioti stiklinėse vitrinose. Pirštu duriame į pirmus pasitaikiusius, susimokame, susirenkame užsakymą ir einame į lauką grožėtis aplinka. 

Es Raco de Ronda



   Kiek pailsėję vėl sukame ratą po Alcúdia senamiestį, tačiau nieko nauja nerandame – jis tikrai nėra didelis, užtenka pusdienio pasivaikščiojimui – tad traukime link Port d'Alcúdia.    Miestą paliekame praėję per Porta de Mallorca (arba Sant Sebastià) vartus.  Einame tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjome.  Pakeliui užsukame į parduotuves – reikia jau ir lauktuvėmis pasirūpinti. Taip koja už kojos pasiekiame Carretera d"Arta, kurioje skanius kvapus skleidžia Steak House Carabela. Užsukame. Paskutinei vakarienei Maljorkoje išsirenkame tuno kepsnį (15,70 Eur) ir šonkauliukus (16,85 Eur). Aišku, ne už dyką, bet skanu, sotu, aplinka jauki, tad ne griekas iš paišlaidauti. Po vakarienės dar ilgokai vaikštome apšviesta pakrante: šiltas vakaras, jūros ošimas, tolyje šviečiantys laivų žiburiai ir begalė žvaigždžių, štai kokia romantika mus užklumpa paskutinį vakarą Maljorkoje.

 

    O rytą  susirenkame daiktus, atsisveikiname su kaimyne-gerve, paskutinį kartą kojas pamirkome Alkudijos įlankoje ir skubame į oro uostą, o iš ten jau tiesiu debesų keliu link Lietuvos. Iki pasimatymo, Maljorka!

Paskutinis rytas Maljorkoje