Užkandžiams: plikyti pyragėliai su įvairiais įdarais

  Gimtadienio proga sumaniau palepinti kolegas ne saldžiu tortu, o užkandžiais. Suprantate, kad darbe geriausi užkandžiai tie, kuriuos galima paragauti vienu kąsniu. Tam labai pritinka maži plikyti pyragėliai, įdaryti įvairiais nesaldžiais įdarais. Darbo nedaug, o rezultatas, tikiuosi, patenkino mano šaunius kolegas :)

 

 Plikytiems pyragėliams reikės:

 200 ml vandens;

100 g sviesto;

100 g miltų;

1/2 arbatinio šaukštelio druskos;

2 kiaušinių (didelių).

   Pasiraitojame rankoves ir kimbame į darbą. 

   Padruskintą vandenį drauge su sviestu užkaitiname ir ant lėtos ugnies kaitiname, kol ištirps sviestas. Tuomet puodą nuimame nuo ugnies ir į  verdantį vandenį supilame miltus bei atsargiai medine mentele maišome, maišome, maišome, kol tešla atšoks nuo puodo sienelių ir taps vientisa. Tešlą paliekame kelias minutes atvėsti. Tuomet po vieną įmušame kiaušinius ir vėl maišome iki vientisos masės.
   Orkaitę įkaitiname iki 200-220 laipsnių. Skardą išklojame kepimo popieriumi ir formuojame sausainėlius. Šiai procedūrai atlikti aš pasitelkiau konditerinį švirkštą: išspaudžiau 30 nedidelių (graikinio riešuto dydžio) rutuliukų (o štai kitu kepimu dariau pailgos formos pyragėlius). Jie neturi liesti vienas kito, nes kepdami išsipučia. Pašoviau į orkaitę ir kepiau apie 30 min - kol gražiai apskrudo. Tik, šiukštu, nedarinėkite orkaitės - pyragėliai sukris.

 

 

















Iškepusius pyragėlius paliekame atvėsti ir ruošiame įdarus:
 1. Ricotta su  rūkyta lašiša. 100 g rūkytos lašišos smulkiai supjaustome, susmulkiname kelis petražolių lapelius. 250 g ricotta varškės (vienas indelis), žuvį ir petražoles sumetame į indą bei viską sumaišome plaktuvu (blenderiu) iki vientisos masės.
2. Gongonzola ir saulėje džiovinti pomidorai. 100 g. gorgonzola sūrio, 5-6 saulėje džiovinti pomidorai. Viską supjaustome, sumetame į dubenį ir ištriname iki vientisos masės.
3. Favita sūris su alyvuogėm. 100 g ,,Favita" sūrio, 2-3 šaukštai grietinės, 10-12 juodųjų alyvuogių. Alyvuoges smulkiai supjaustome ir sumetame į indą su sūriu, įkrečiame grietinę. Viską gerai išplakame iki vientisos masės.
 

   O dabar beliko juvelyrinis darbas: visus pyragėlius prikimšti įdaro. Aš tai dariau su konditeriniu švirkštu. Pradūriau skylutę pyragėlio apačioje ir sušvirkščiau injekciją. Galimas ir kitas variantas - perpjauti pyragėlį pusiau, sudėti įdarą ant vienos puselės ir uždengti kita pusele. Štai ir viskas - skanaus!

 

Jo Nesbø Vidurnakčio saulė

Vienas sakinys. Gyvenimas dažniausiai susideda iš to, kad tau reikia išmėginti dalykus, kurių nesugebi. 139 p.

Žanras. Trileris.

Viršelis. Jo Nesbø Vidurnakčio saulė (Mere blod), ledykla Baltos lankos, 2016 m., iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė, 231 p.

Apie autorių. Jo Nesbø tarptautiniu mastu pripažintas kriminalinių romanų norvegų rašytojas. Jo pirmasis romanas buvo išspausdintas Norvegijoje 1997 metais ir iškart tapo sensacija. Jo Nesbø  išleido visą seriją knygų, kurių pagrindinis herojus detektyvas Haris Hūlė.
   Jo Nesbø gimė (1960.03.29) Osle, vaikystę leido Molde.  Baigė “Norwegian School of Economics”, po jų dirbo finansų srityje. Po darbo jis atsipalaiduodavo rašydamas ...dainas, todėl pasitaikius galimybei jis su jaunu džiazo bosininku įkūrė grupę Di Derre ir kurį laiką derino darbą finansų srityje ir grupės pasirodymus. Bet pervargęs nuo tokio ritmo, pasiėmė 6 mėnesius atostogų ir iškeliavo į Australiją, kur, būdamas 37 metų,  parašė savo pirmąją knygą “The Bat”. Kūrinys buvo puikiai sutiktas kritikų ir skaitytojų. Už jį autorius gavo Stiklinį raktą - premiją, skiriamą geriausiam skandinavų detektyvų rašytojui, taip pat prestižinį Riverton apdovanojimą - jis teikiamas geriausiam Norvegijos metų kriminalinio kūrinio autoriui. Šiuo metu rašytojas su žmona ir dukra Selma gyvena Osle. Plačiau čia.  

Apie knygą.  Samdomas žudikas Ulfas bėga. Jo bosas, negailestingas ir nuožmus narkotikų magnatas Žvejys, už išdavystę baudžia mirtimi. Išsigelbėjimą Ulfas bando surasti Norvegijos šiaurės smaigaly – ten, kur saulė vasarą niekada nenusileidžia žemiau horizonto. Nors bet kokį tikėjimą vyras prarado seniai, jį priglaudžia vietinė religinė bendruomenė. Slėpdamasis medžiotojų trobelėje negyvenamoje plynaukštėje, Ulfas supranta, kad tik pamokslininko dukros Lėjos ir jos sūnaus Knuto dėka dar nesubyrėjo trapi riba tarp gyvenimo ir mirties. Tačiau jų rūpestis Ulfo neapsaugo nuo beprotybės, besismelkiančios su vidurnakčio saulės sutemomis. Rodos, iš toli jau ataidi Žvejo smogikų žingsniai.  
Mano nuomonė. Baigiu prisijaukinti Jo Nesbø be Hario Hūlės! Ši knyga man labiau patiko nei ,,Kraujas ant sniego". Daugiau veiksmo, daugiau emocijų, nauja aplinka. Veiksmas vyksta ne Osle, o kaimelyje Norvegijos šiaurėje. Miestas paliekamas kažkur anapus ir tik blogi prisiminimai bei nelaimės nuojauta primena jį. O kaime, kaip kaime - visi visus pažįsta ir viską vieni apie kitus žino, tik štai bendruomenė susiskaldžiusi į dvi dalis: vieni yra aršūs tikintieji, kiti - bedieviai. Ir meilė, kaip gi be jos? Šiame romane meilė, mano galva, ir yra knygos varikliukas. Gera knygutė. Tamsumos su prošvaistėm, kaip ir priklauso Jo Nesbø kūrybai.
Įvertinimas. 4/5

Jo Nesbø Kraujas ant sniego

Vienas sakinys. Kartais  geros naujienos nežada nieko gera, kaip ir blogos. 19 p.

Žanras. Trileris.

Viršelis. Jo Nesbø Kraujas ant sniego (Blod pa snø), ledykla Baltos lankos, 2015 m., iš norvegų kalbos vertė  Alvyda Gaivenienė, 166 p.

Apie autorių.  Jo Nesbø tarptautiniu mastu pripažintas kriminalinių romanų norvegų rašytojas. Jo pirmasis romanas buvo išspausdintas Norvegijoje 1997 metais ir iškart tapo sensacija. Jo Nesbø  išleido visą seriją knygų, kurių pagrindinis herojus detektyvas Haris Hūlė.
   Jo Nesbø gimė (1960.03.29) Osle, vaikystę leido Molde.  Baigė “Norwegian School of Economics”, po jų dirbo finansų srityje. Po darbo jis atsipalaiduodavo rašydamas ...dainas, todėl pasitaikius galimybei jis su jaunu džiazo bosininku įkūrė grupę Di Derre ir kurį laiką derino darbą finansų srityje ir grupės pasirodymus. Bet pervargęs nuo tokio ritmo, pasiėmė 6 mėnesius atostogų ir iškeliavo į Australiją, kur, būdamas 37 metų,  parašė savo pirmąją knygą “The Bat”. Kūrinys buvo puikiai sutiktas kritikų ir skaitytojų. Už jį autorius gavo Stiklinį raktą - premiją, skiriamą geriausiam skandinavų detektyvų rašytojui, taip pat prestižinį Riverton apdovanojimą - jis teikiamas geriausiam Norvegijos metų kriminalinio kūrinio autoriui. Šiuo metu rašytojas su žmona ir dukra Selma gyvena Osle. Plačiau čia.  

Apie knygą.  Naujas pasauliniu mastu pripažinto Hario Hūlės knygų ciklo autoriaus Jo  Nesbø darbas - greito veiksmo, glaustas ir lyriškai tamsus trileris, kurio centr - rankas susitepęs, bet nuoširdus antiherojus, samdomas žudikas, ramiai leidžiasi į meditacinius apmąstymus apie meilę ir mirtį.
   Ulavo meilė gali būti tokia pat stipri, kaip ir gebėjimas žudyti. Vis delto jis visada vienišas, nes jo profesija - baudėjas. Kai gyvenimui užsidirbi bausdamas, sunku su kuo nors užmegzti artimą ryšį. Tačiau, regis, pagaliau jis sutio savo svajonių moterį. Tik yra dvi problemos: ji - jo boso žmona, o Ulavą ką tik nusamdė ją nužudyti.
  Mano nuomonė. Man Jo Nesbø vis dar Hario Hūlės autorius ir aš, skaitydama bet kurią autoriaus knygą, vis dar ieškosiu šio herojaus. Suprantu, turi praeiti kažkiek laiko, kad įsisąmoninčiau, jog mano mėgiamas detektyvų rašytojas gali ir kitas knygas rašyti. Arba nauja knyga turi būti tokia stipri, kad akimirksniu pamirščiau Hūlę. Deja,skaitydama ,,Kraują ant sniego" vis prisiminiau Hūlę. 
  Nestora knygutė, siauras pasakojimo laikotarpis, puikiai  sudėlioti sakiniai, tačiau kažko trūksta, kažkodėl ,,nekabina". Gal per daug lyrikos, per daug bereikšmių apmąstymų ir mažoka veiksmo. Tačiau, kaip Jo Nesbø gerbėja, esu pasirįžusi perskaityti visas jo knygas, ir man tai nėra prievolė.
  Jei šią knygą vertinčiau nežinodama autoriaus, tikrai daugiau balų skirčiau, o dabar, lygindama su kitomis jo knygomis, galiu tik taip įvertinti: 
Įvertinimas. 3/5

Jana Vagner Likę gyvi

Vienas sakinys. ,,Kai nežinai, ką toliau daryti, daryk, ką reikalinga, ir kas bus, tas bus" 301 p.

Žanras. Psichologinis trileris.

Viršelis.  Vagner  Likę gyvi (Живые люди), leidykla Alma littera,  Vilnius, 2016 m., iš rusų kalbos vertė Zita Marienė, 312 p.

Apie autorę. Rusų rašytoja Jana Vagner gimė 1973 m. spalio 8 d. Maskvoje, mišrioje šeimoje. Jos čekė motina į Maskvą atvyko 60-taisiais studijuoti rusų kalbos ir literatūros. Besimokydama universitete ji ir susipažino su būsimu Janos tėčiu. Būsimoji rašytoja mokėsi Rusijos valstybiniame humanitariniame universitete, kurį baigusi tapo vadybos magistre. Jana dirbo vertėja, žinių pranešėja radijuje, logistikos vadybininke. Darbo reikalais lankėsi daugelyje Afrikos, Europos ir Lotynų Amerikos šalių. Dabartiniu metu rašytoja su vyru, paaugliu sūnumi, trimis šunimis ir dvejomis „sunkaus charakterio“ žuvelėmis gyvena Maskvos priemiestyje, kaimiško stiliaus name. „Patys geriausi dalykai mano gyvenime nutikdavo atsitiktinai ir be jokio pasiruošimo. Aš niekada nebuvau pogrindine grafomane, jaunystėje nerašiau eilių, nėra jokios kankinančios priešistorės mano biografijoje. Aplamai nelabai tikiu daugiamečiu sunkumų įveikimu. Jeigu tu visą laiką jauti pasipriešinimą, greičiausiai  judi neteisinga kryptimi. Paprasčiausiai vieną dieną staiga panorau rašyti. Sukūriau internetinį tinklaraštį ir parašiusi įkėliau ten keletą savo tekstų. Visa kas nutiko po to – ne daugiau nei laimingų atsitiktinumų grandinė, iš kurių ir susidėjo mana maža, bet simpatiška „rašytojos karjera“. 

Apie knygą. Vienuolika maskviečių - aštuoni suaugusieji ir trys vaikai. Jie nė už ką nebūtų sutikę atsidurti vienoje draugijoje. Tačiau miestą ir visą šalį apėmusi epidemija juos privertė drauge įveikti mirtinai pavojingą kelionę per visą Rusiją - iki pat Karelijos. Pasiekusi nuo likusio pasaulio atskirtą salą Vongo ežere, ši likimo negailestingai suvesta grupelė žmonių mėgins išgyventi. 

Mano nuomonė. Man ši knyga labiau patiko nei pirmoji (Vongo ežeras). Čia kelio tematikos nebeliko, liko tik išgyvenimo poreikis. Keletas visiškai svetimų, netgi, sakyčiau priešiškai nusiteikusių vienas kito atžvilgiu, žmonių, priversti ilgą laiką gyventi vienoje mažoje erdvėje, be jokios galimybės pasislėpti, atitolti, pabūti vienam. Tai sunki patirtis. Autorė visas savo simpatijas ir antipatijas išreiškia per moterų charakterius. Ji aiškiai geresnė moteriškosios pusės žinovė, nei vyriškosios. Labai ryškios dvi pagrindinės knygos herojės, besigrumiančios ne tik dėl išgyvenimo, bet ir dėl meilės tam pačiam vyrui. Ir tik tuomet, kai nebelieka nieko, tik poreikis išlikti gyvam, jos suvienija jėgas, kad atliktų pagrindinę misiją - išgelbėtų ir užaugintų vaikus.
   Skaitant knygą vis neapleido mintis: šiais laikais, kai ligos mutuoja gan sparčiai, o formacijos mokslas nespėja atrasti naujų vaistų J. Vagner aprašyta situacija tampa visiškai įmanoma. Ir kaip mes elgsimės tokioje situacijoje priklausys tik nuo mūsų žmogiškumo...

Įvertinimas. 5/5