Jana Vagner Likę gyvi

Vienas sakinys. ,,Kai nežinai, ką toliau daryti, daryk, ką reikalinga, ir kas bus, tas bus" 301 p.

Žanras. Psichologinis trileris.

Viršelis.  Vagner  Likę gyvi (Живые люди), leidykla Alma littera,  Vilnius, 2016 m., iš rusų kalbos vertė Zita Marienė, 312 p.

Apie autorę. Rusų rašytoja Jana Vagner gimė 1973 m. spalio 8 d. Maskvoje, mišrioje šeimoje. Jos čekė motina į Maskvą atvyko 60-taisiais studijuoti rusų kalbos ir literatūros. Besimokydama universitete ji ir susipažino su būsimu Janos tėčiu. Būsimoji rašytoja mokėsi Rusijos valstybiniame humanitariniame universitete, kurį baigusi tapo vadybos magistre. Jana dirbo vertėja, žinių pranešėja radijuje, logistikos vadybininke. Darbo reikalais lankėsi daugelyje Afrikos, Europos ir Lotynų Amerikos šalių. Dabartiniu metu rašytoja su vyru, paaugliu sūnumi, trimis šunimis ir dvejomis „sunkaus charakterio“ žuvelėmis gyvena Maskvos priemiestyje, kaimiško stiliaus name. „Patys geriausi dalykai mano gyvenime nutikdavo atsitiktinai ir be jokio pasiruošimo. Aš niekada nebuvau pogrindine grafomane, jaunystėje nerašiau eilių, nėra jokios kankinančios priešistorės mano biografijoje. Aplamai nelabai tikiu daugiamečiu sunkumų įveikimu. Jeigu tu visą laiką jauti pasipriešinimą, greičiausiai  judi neteisinga kryptimi. Paprasčiausiai vieną dieną staiga panorau rašyti. Sukūriau internetinį tinklaraštį ir parašiusi įkėliau ten keletą savo tekstų. Visa kas nutiko po to – ne daugiau nei laimingų atsitiktinumų grandinė, iš kurių ir susidėjo mana maža, bet simpatiška „rašytojos karjera“. 

Apie knygą. Vienuolika maskviečių - aštuoni suaugusieji ir trys vaikai. Jie nė už ką nebūtų sutikę atsidurti vienoje draugijoje. Tačiau miestą ir visą šalį apėmusi epidemija juos privertė drauge įveikti mirtinai pavojingą kelionę per visą Rusiją - iki pat Karelijos. Pasiekusi nuo likusio pasaulio atskirtą salą Vongo ežere, ši likimo negailestingai suvesta grupelė žmonių mėgins išgyventi. 

Mano nuomonė. Man ši knyga labiau patiko nei pirmoji (Vongo ežeras). Čia kelio tematikos nebeliko, liko tik išgyvenimo poreikis. Keletas visiškai svetimų, netgi, sakyčiau priešiškai nusiteikusių vienas kito atžvilgiu, žmonių, priversti ilgą laiką gyventi vienoje mažoje erdvėje, be jokios galimybės pasislėpti, atitolti, pabūti vienam. Tai sunki patirtis. Autorė visas savo simpatijas ir antipatijas išreiškia per moterų charakterius. Ji aiškiai geresnė moteriškosios pusės žinovė, nei vyriškosios. Labai ryškios dvi pagrindinės knygos herojės, besigrumiančios ne tik dėl išgyvenimo, bet ir dėl meilės tam pačiam vyrui. Ir tik tuomet, kai nebelieka nieko, tik poreikis išlikti gyvam, jos suvienija jėgas, kad atliktų pagrindinę misiją - išgelbėtų ir užaugintų vaikus.
   Skaitant knygą vis neapleido mintis: šiais laikais, kai ligos mutuoja gan sparčiai, o formacijos mokslas nespėja atrasti naujų vaistų J. Vagner aprašyta situacija tampa visiškai įmanoma. Ir kaip mes elgsimės tokioje situacijoje priklausys tik nuo mūsų žmogiškumo...

Įvertinimas. 5/5