Žanras. Romanas (psichologinis?, sunku įsprausti į žanro rėmus).
Viršelis. Lisa Genova. Ta pati Alisa (Still Alice) Iš angklų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė, 2014 m., Alma littera, 280 p.
Apie autorių. Neurologijos mokslų daktarė, Amerikos nacionalinės Alcheimerio asociacijos
svetainės tinklaraštininkė, rašytoja Lisa Genova gimė 1970 m. lapkričio 22 d.
Jungtinėse Amerikos valstijose.
Rašytoja mokėsi prestižiniame privačiame Beitso koledže Luistone, Meino
valstija. Ten ji įgijo biopsichologijos mokslų bakalauro laipsnį. Mokslus ji
baigė raudonu diplomu, aukščiausiais balais iš visų disciplinų. Kaip geriausiai
koledžo studentei mokslų baigimo proga jai buvo patikėta sakyti baigiamąją kalbą. 1998 m. Lisa Genova baigė garsųjį Harvardo universitetą ir tapo neurologijos
specialybės filosofijos mokslų daktare. Rašytoja užsiiminėjo ir moksline veikla. Ji vykdė neurologinius tyrimus
Masačusetso bendrojoje ligoninėje, Jeilio medicinos mokykloje, McLeano
ligoninėje ir Nacionaliniame sveikatos tyrimų institute, dėstė neuroanatomijos kursą Harvardo medicinos
mokyklos studentams. 2000 m. Lisa Genova ištekėjo ir susilaukė dukters. 2004 m. išsiskyrė ir nuo tada visą laiką skiria vien rašymui. Dabartiniu metu rašytoja susituokusi su dokumentinių filmų kūrėju ir fotografu Christopheriu Seufertu. Pora gyvena Menkių kyšulyje ir augina du vaikus.
Lisos Genovos romanas „Ta pati Alisa“/„Still Alice“ buvo parašytas 2007-taisiais
metais ir išleistas pačios autorės lėšomis, nes leidyklos paieškos ir leidimo
darbai galėjo trukti metų metus. O laukti rašytoja nenorėjo. Knygą ji rašė „Starbucks“ kavinėje kiekvieną dieną, kol jos šešiametė dukra
būdavo mokykloje. Tik ten ji galėdavo susikaupti ir niekieno netrukdoma
atsiduoti kūrybai. Rašytoja su šypsena prisimena tuos laikus, kuomet ji pati
pardavinėjo savo knygas tiesiai iš visureigio bagažinės. 2009 m. įvyko esminis lūžis jos kūrybinėje karjeroje. Leidykla „Simon &
Schuster“ susidomėjo jos romanu ir sausio mėnesį jį išleido. Skaitytojai
įvertino autorės triūsą ir knyga tapo itin skaitoma ne tik JAV, bet ir visame
pasaulyje. Ji buvo išversta į 20 kalbų, o jos leidybines teises įsigijo net 30
šalių..
2011 m. pasirodė antrasis Lisos Genovos romanas „Užmiršta kairė“/„Left
neglected“. Tai istorija apie ketvirtą dešimtį įpusėjusią, be paliovos
triūsiančią ir labai užsiėmusią moterį. Patyrusi galvos traumą ji visiškai
nebesidomi jokia iš kairės pusės ateinančia informacija ir nesugeba jos suvokti.
Kairioji pasaulio pusė išnyko. Ją ištiko vienos pusės neigimas. Moteris gyvena
keistą pusinį gyvenimą: maistą valgo tik iš dešinės lėkštės pusės, skaito tik
dešinį puslapį ir laisvai gali užmiršti, kad turi kairę ranką ir plaštaką.
Sveikdama ji siekia atgauti ne tik kairės pusės suvokimą, bet ir gyvenimą, kokio
visada norėjo.
2012 m. rugsėjį išleistas kol kas paskutinis autorės romanas „Mylėti
Entonį“/„Love Anthony“, kuriame pasakojama autizmu sergančio berniuko Entonio
bei dviejų jį globojančių moterų gyvenimo istorija.
Pasirodžius romanui „Ta pati Alisa“ rašytoja buvo dažnai kviečiama skaityti
paskaitų apie Alzheimerio ligą, tad ilgainiui ji tapo profesionalia pranešėja,
kalbančia apie šią ligą. Ji dalyvavo ir CNN televizijos laidoje „Daktaras Ozas“ (Dr. Oz) bei „Dianos
Rehm šou“ (Diane Rehm Show). Taipogi ji pasirodė ir dokumentiniame filme „Neišnyk“/„To not fade away“ bei
Emmy prizu apdovanotame jo tęsinyje „Not fade away“ (2009), pasakojančiame apie
45-erių metų moterį Marie Vitale, kuriai buvo diagnozuota Alzheimerio liga.
Alisa Hauland džiaugiasi savo gyvenimu, kurį taip uoliai kūrė: padarė stulbinančią mokslininkės karjerą, užaugino tris vaikus, puikiai sutaria su vyru, turi gražius namus. Tačiau artėjant penkiasdešimtmečiui staiga vis dažniau pasijunta išsiblaškiusi ir užmarši. Iš pradžių ji viską suverčia nuovargiui ir stresui. Tačiau, netikėtai pasiklydusi iki smulkmenų pažįstamame savo namų kvartale, nutaria kreiptis į gydytojus ir išgirsta baisią diagnozę – jai Alzheimerio ligos pradžia. Ligai pamažu trinant atmintį ir įgūdžius, atimant darbą ir savastį, moteris bus priversta iš naujo dėlioti byrantį pasaulį, įvertinti santykius su vyru ir vaikais, išmokti gyventi šia akimirka ir atrasti, kad ji – kai kas daugiau, nei tai, ką prisimena... Išsami ir graži recenzija čia
Mano nuomonė. Knyga kuri mane sujaudino, privertė susimąstyti, apsižvalgyti aplinkui. Knyga, kuri nebūdama literatūros šedevru, emocijomis pranoko daugelį pastaruoju metu skaitytų knygų. Joje įtaigiau nei daugelyje mokslinių straipsnių atskleidžiamas Alzheimerio ligos paliesto žmogaus gyvenimas: nuo žinios ir suvokimo, kad sergi iki visiško savasties praradimo. Įspūdį stiprina ir tai, kad knygos herojė nėra eilinė moteris, tai dėstytoja, mokslininkė, lektorė, nuolat dirbanti protinį darbą asmenybė. Deja, joks išsilavinimas ar nuolatinė proto mankšta (kaip daugelis mano) neapsaugo nuo šios ligos. Autorė knygoje detaliai aprašo testus, kuriuos naudoja gydytojai, nustatydami šios ligos simptomus, nurodo konkrečius vaistus ir pan, todėl skaitant susidaro įspūdis, kad skaitai mokslinio darbo apie konkretų ligos atvejį interpretaciją, įvilktą į literatūrinę formą. O tai dar pagilina įspūdį, neleidžia atitrūkti nuo realybės. Skaitant šią knygą galvoje nuolat sukosi mintis, ar man artimi žmonės, ar aš pati nenešioju to geno, kuris nulems šios ligos atsiradimą? Ne vieną kartą drauge su Alisa atlikau testus. Buvo, kad prabudusi naktį galvojau, ar galiu suskaičiuoti nuo 12 atgal ir pan. Tokio realaus knygos poveikio dar nesu patyrusi. Kažkaip šiurpoka...
Ekranizacija. 2014 m. rugsėjo 8 d. įvyko
filmo „Ta pati Alisa“ (Still Alice) premjera. Režisieriai: Richard Glatzer, Wash Westmoreland. Garso takelis Ilan Eshkeri. Pagrindinį Alisos vaidmenį sukūrė garsi
Holivudo aktorė Julianne Moore. (už šį vaidmenį aktorė 2015 m. gavo ,,Oskarą"). Jos vyrą Džoną suvaidino ne ką mažiau garsus
Holivudo aktorius Alecas Boldwinas. Alisos dukters Lidijos vaidmuo atiteko „The Twilight Saga“ žvaigždei Kristen
Stewart, o vyresniąją dukrą Aną suvaidino Holivudo aktorė Kate Bosworth.
Filmas, mano galva, labai arti knygos, net sakyčiau, jei nebūčiau skaičiusi knygos poveikis būtų labai stiprus. Tačiau tų scenų, kurios man paliko giliausią įspūdį knygoje, čia nebuvo. Suprantu, kad filme sunku parodyti užplūstančią paniką ar galvoje besipinančias mintis, o skaitydama knygą visa tai labai puikiai įsivaizdavau ir išgyvenau drauge su Alisa. Žaviuosi Julianne Moore sukurtu Alisos personažu - labai taikliai suvaidinta. Tikrai verta ,,Oskaro".
Kaži ar kitos šios autorės knygos yra išverstos į lietuvių kalbą?
AtsakytiPanaikinti