Aleksandr Vasiljev Mados likimai

 Vienas sakinys.

 ,,KOJINIŲ KARALYSTĖ.  Anglų Raiščio ordinas gimė 1348 metų balandžio 23 dieną tiesiog per karaliaus Eduardo III balių, kai šokių metu ant grindų nukrito išsiuvinėtas mėlynas grafienės Solsberry kojaraištis, ir tai sukėlė didžiulį juoką susirinkusiesiems. Kad išvengtų pajuokos, karalius pakėlė jį ir užsimovė ant rankovės tardamas: „Nešlovė tam, kuris apie tai pagalvos!“ <...>

  Dekadentiškas Prancūzijos karalius Henrikas III pirmenybę teikė šilkinėms rausvoms kojinėms, bet apie jokią kūno spalvą niekas nė nebuvo girdėjęs. Damos būtinai naudojosi kojaraiščiais, jie būdavo puošniai išsiuvinėti, minkšti ir pikantiški. XVII amžiaus Paryžius tapo prabangos sostine ir daugelio mados gerbėjų Meka. <...>

  Jei moterų kojinės visada buvo paslaptingai paslėptos po ilgais apatiniais sijonais, vyrų, atvirkščiai, buvo matomos. Pavyzdžiui, Prancūzijos Karalius Saulė – Liudvikas XIV labai mėgo raudonas šilkines kojines, jas dėvėjo kartu su batais aukšta raudona pakulne, bet buvo labai nepatenkintas savo blauzdų forma. Tad jam buvo sukurtos pagalvėlės iš vatos ir šilko, pririšamos ant nuogos kojos po kojine – kad koja įgautų elegantiškesnį siluetą."

Žanras. Populiarioji publicistika.

Viršelis. Aleksandr Vasiljev Mados likimai (Васильев, Александр Александрович Судьбы моды), laidykla Sofoklis, 2014 m., 408 puslapiai, iš rusų kalbos vertė Rytė Janauskaitė.

Apie autorių.  Aleksandras Vasiljevas gimė 1958  metais Maskvoje, žymių menininkų šeimoje. Jo tėvas Aleksandras Vasiljevas buvo Rusijos meno akademijos narys korespondentas, sukūręs kostiumus ir dekoracijas daugiau nei 300 spektaklių. Motina - Tatjana Vasiljeva-Gulevič buvo žymi aktorė, draminių vaidmenų atlikėja, profesorė. Mažasis Aleksandras augo teatrinėje aplinkoje, todėl nenuostabu, kad savo pirmuosius kostiumus ir dekoracijas lėlių teatrui jis sukūrė būdamas vos penkerių. Tuo pat metu jis filmavosi ir vaikiškose TV laidose, pvz. populiarioje ryto laidoje “Будильник” (Žadintuvas). 12 metų Aleksandras jau kūrė kostiumus ir scenografiją profesionaliam spektakliui vaikams ,,Smaragdo miesto burtininkas". Būdamas dvidešimt dvejų metų Aleksandras baigė Maskvos dailės teatro studiją ir pradėjo dirbti  Maskvos dramos teatre. Tais metais susipažino su  Maša Lavrova ir ją pamilo, tačiau, likimas lėmė taip, kad Mašos mama ištekėjo už prancūzo ir persikėlė gyventi į Paryžių. Išvažiuodama Maša pareikalavo, kad Aleksandras atvažiuotų pas ją, į patį gražiausią pasaulio miestą Paryžių. 

   Galimybė išvažiuoti pasitaikė 1982 m., kai Vasiljevas susipažino su jauna prancūzaite ir ją vedė - tokiu būdu gavo Prancūzijos vizą. Atvykęs į Paryžių Vasiljevas sužinojo, kad jo Maša pamilo kitą. Vasiljevas liko gyventi su fiktyvia žmona ir jų santuoka tęsėsi net 5 metus. Paryžiuje maestro dirbo įvairiuose teatruose, apipavidalino ne vieną renginį, tarp jų – Théâtre du Rond-Point, vykusį Eliziejaus laukuose, Avinjono, Le Lucernaire, Karališkosios Versalio operos, Cartoucherie, Jaunojo Prancūzijos baleto, Ballet du Nord, Bastilijos operos studijos festivalius. 

   25 šalyse Aleksandras Vasiljevas yra sukūręs dekoracijų daugiau kaip šimtui teatrų pastatymų, filmų. Su juo bendradarbiavo Londono nacionalinis, Flandrijos karališkasis, Glazgo, Osakos, Tokijo, Nevados, Santjago miestų teatrai ir baleto trupės. Dirbdamas Islandijoje Vasiljevas susipažino su antraja žmona Stefanija. Apie savo asmeninį gyvenimą maestro kalba labai šykščiai: manau, kad mano santykiai su Stefanija yra labai asmeniški ir aš turiu teisę saugoti juos nuo žurnalistų.

    Aleksandras Vasiljevas neapsiriboja vien kūryba. Nuo 1994 m. Rusijoje ir užsienyje jis dėsto kolegijų ir universitetų studentams, keturiomis kalbomis skaito sceninio dizaino ir mados istorijos paskaitas. Ilgus metus dirbo specialiuoju korespondentu „Vogue“ ir „Harper’s Bazzar“ žurnalų rusiškų leidinių redakcijoje, yra parašęs trisdešimt knygų, vadovauja madų festivaliui Samaroje „Aleksandro Vasiljevo Pavolgio sezonai“, nuo 2002 m. rengia madai skirtas televizijos laidas, yra jų autorius ir vedėjas. 2003 m. Maskvoje atidarė interjerų dizaino studiją.
  Aleksandras Vasiljevas apdovanotas S. Diagilevo ir V. Nižinskio medaliais, „Mecenato“ ordinu, Rusijos menų akademijos aukso medaliu. Turkijoje jis dukart pelnė „Tobab“ premiją. 2010-ųjų „The World Fashion Awards“ jį pagerbė „Mados legendos“ premija. 2011 m. jis tapo Rusijos menų akademijos garbės nariu ir „Tautos pripažinimo“ premijos laureatu.

Apie knygą. Garsiam mados istorikui, menotyrininkui ir teatro dailininkui Aleksandrui Vasiljevui mada yra profesija ir pašaukimas, taip pat dingstis pamąstyti apie meno, žmonių, šalių likimus.

Kiekvienas knygos "Mados likimai" skyrius rodo nepaprastą susidomėjimą visais gyvenimo aspektais, atsidavimą savo veiklai ir meilę aprašomiems žmonėms.
  Aleksandras Vasiljevas entuziastingai pasakoja apie Egipto papuošalus ir šiuolaikinius drabužius, samprotauja apie garsių dizainerių likimus arba menininkų, kurių daugumą pats pažinojo, gyvenimą ir mirtį. Įvairiu laiku parašyti straipsniai parinkti ir pritaikyti šiandienos skaitytojams, o humoras ir vaiskus, atpažįstamas kalbos tonas pradžiugins daugybę Aleksandro Vasiljevo gerbėjų.
 

Mano nuomonė. Puiki, įtraukianti, šarminga knyga apie madą, jos istoriją ir vystymąsi. Nuo senovės Egipto iki dabartinių laikų. Aišku, daugiausia rašoma apie Rusijos mados istoriją ir kalbama apie žymius Rusijos aktorius ir modistus. Knyga dvelkia gilia pagarba ir nostalgija Rusijos inteligentijai, priešrevoliuciniam laikotarpiui, su švelniu jumoru autoriaus prisiminimuose iškyla pažinoti  aktoriai. Nors knygoje talpinamos įvairiu metu ir įvairiuose leidiniuose skelbtos publikacijos,  jos sudėliotos taip, kad knyga įgauna vientiso kūrinio formą ir nepaleidžia skaitytojo iki paskutinio puslapio.

Įvertinimas. 5/5

Meduolinės dovanos

  

 Kada jums prasideda Kalėdos?  Man tuomet, kai namai  pakvimpa imbieriniais meduoliais. Kai kambariuose plaikstosi pakavimo popierius ir visuose kampuose  įsitaiso dovanų maišeliai. Šiemet Kalėdų dovanoms kepiau daug daug meduolinių žmogeliukų. Receptas labai paprastas, o rezultatą patys matote :) Žavu, tiesa?

Tešlai:

600 g miltų,

30 g prieskonių mišinio meduoliams (Galima pačiam susimalti: cinamonas, kardamonas, gvazdikėliai, muskato riešutas žvaigždiniai anyžiai,  kvepiantys pipirai ir ,žinoma, imbieras, bet galima ir parduotuvėje nusipirkti),

200 g medaus,

100 g margarino,

2 kiaušiniai,

30 g kepimo miltelių,

150 g cukraus,

 2 šaukštai kakavos miltelių, jei norite, kad kepiniai būtų tamsesni (aš nedėjau).

Darbas:

   Margariną, medų ir cukrų nuolat maišydami šildome ant mažos ugnies kol visa tai tampa vientisa mase. Atvėsiname ir įmušame kiaušinius, išmaišome. Suberiame miltus sumaišytus su kepimo milteliais, prieskonius, jei reikia - kakavą. Užminkome tešlą. Ji gaunasi tąsi, limpanti prie šaukšto ar rankų, todėl padedame į šaldytuvą mažiausiai valandai atšalti (geriausia tešlą užminkyti iš vakaro). Kepimui atsipjauname po gabaliuką tešlos (likusi tešla turi būti šaldytuve, nes išimtas visas gabalas greit atšils ir pradės vėl lipti prie rankų) ir tarp dviejų kepamo popieriaus lapų ją iškočiojame. Tuomet formuojame žmogeliukus: mergaites ir vyrukus (norimo dydžio žmogeliukų formas iš kartoninio popieriaus pasigaminau pati). Paguldome juos ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir pašauname į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Mano žmogeliai buvo tokio dydžio, kad į kepimo skardą sutilpo tik viena pora :)       

   Kepame apie 15 min. Parudusius ir gražiai išsipūtusius žmogeliukus ištraukiame iš orkaitės ir su visu kepimo popieriumi nuimame nuo skardos bei paliekame atvėsti. Taupydami laiką ir elektrą, kol kepa pirmieji meduoliai, paruošiame kitą kepinių porą. Procesą kartojame iš naujo. Ir taip, kol baigiame tešlą.

   Atšalusius meduolinius žmogeliukus ,,aprengiame". Tam pasigaminame glajų: į iki standžių putų išplaktą baltymą palengva maišydami pilame cukraus pudrą tol, kol masė tampa tiršta, įlašiname citrinos sulčių ar citrinos rūgšties. Glajų supilstome į 3-4 dubenėlius ir dažome jį valgomaisiais dažais ar natūraliomis medžiagomis, pvz. raudona - uogienė ar šaldytos trintos uogos, geltona - ciberžolės milteliai, ruda - kakava, mėlyna - mėlynės, žalia - trinti špinatai. Dabar pagrindinis darbas -  piešiame veidelius ir drabužėlius. ,,Aprengtus" žmogeliukus paliekame tol, kol glajus sustingsta. 

   Tada jau galime vynioti žmogeliukus  į celofaninį popierių ir apgyvendinti juos po eglute. Gardžių Jums Kalėdinių dovanų!

Karin Fossum Neatsigręžk

Vienas sakinys. ,,Manoma, kad fiorde gyvena jūrų gyvatė. Tai legenda, iš senų laikų likęs pasakojimas. Jei irstaisi fiorde ir už valties išgirsti pliuškenimą, tai jūsų gyvatė kyla iš gelmių. Negali atsigręžti - turi atsargiai irtis pirmyn. Jei apsimesi nieko nepastebintis, viskas bus gerai, bet jei atsisuksi ir pažvelgsi pabaisai į akis, ji įsitemps tave į didžiąją tamsumą. Pasak legendos, jos akys raudonos."

 

Žanras. Detektyvas.

 

Viršelis. Karin Fossum Neatsigręžk (Se deg ikke tilbake!), 2011 m., leidykla Metodika, 296 puslapiai, iš anglų kalbos (Karin Fossum Don't look back) vertė Ignė Norvaišaitė-Aleliūnienė.

 

Apie autorių. Norvegijos detektyvų karaliene tituluojama rašytoja Karin Fossum (mergautine pavarde Mathisen)  gimė 1954 m. lapkričio 6 d. pietų Norvegijos mieste Sandefjord. Sulaukusi 16 metų būsima rašytoja metė mokyklą ir susirado pardavimų vadybininkės darbą, vėliau slaugė žmones ligoninėse ir senelių namuose, dirbo taksi vairuotoja. Pirmąją savo knygą K. Fossen išleido būdama 20 metų -  1974 m. Tai poezijos rinktinė ,,Kanskje i morgen", užkariavusi skaitytojų ir kritikų palankumą bei pelniusi rašytojai Tarjei Vesaas premiją už sėkmingiausią debiutą. Antroji poezijos knygelė pasirodė 1978 m. Ši nebuvo taip palankiai sutikta kaip pirmoji ir K. Fossen  nutraukė savo kūrybinę veiklą net 14 metų. Per tą laiką ištekėjo, susilaukė 2 dukrų. Deja, neilgai trukusi santuoka iširo. 1992 m. spaudoje vėl pasirodo Karin Fossum knygos, šiuo kartu du apsakymų rinkiniai. O 1995 m. išleidžiamas detektyvinis romanas Evas øye (Ievos akis), kuriame nusikaltimą tiria inspektorius Konradas Sejeris.  1996 m. išleidžiama  antroji knyga su šiuo personažu - Se deg ikke tilbake! (Neatsigręžk!). Vėliau išleistos dar 10 knygų, paskutinioji 2014 m. Autorė apdovanota ne viena prestižine literatūrime premija, pagal jos knygas kuriami filmai bei televizijos serialai. Šiuo metu Karin Fossum gyvena prie Tyrifjorden ežero, esančio netoli Oslo. 

 

Apie knygą.  Mažame Norvegijos kalnų miestelyje gyvena uždara, nedidelė bendruomenė. Kaip ir kiti gyventojai, paauglė Anė puikiai sutaria su kaimynais - niekada nepamiršta aplankyti, prižiūri jų vaikus. Tačiau vieną dieną linksma mergina pasikeičia - išeina iš rankinio komandos, ima šalintis kaimynų ir šeimos. Netrukus žmonės prie ežero randa nuogą jaunosios Anės kūną... Žmogžudystę ima tirti atkaklusius inspektorius Sejeris. Ar sugebės jis atskleisti po apsimestiniu mandagumu slepiamas kraupias šio miestelio gyventojų paslaptis?

   Remintis šios knygos siužetu italų režisierius A. Molaioli 2007 m. sukūrė filmą ,,Mergina prie ežero" (Ragazza del lago).

Žr.  https://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=iBvacXbtK7I

Mano nuomonė. Niekuo neišsiskiriantis detektyvas - skaitosi lengvai, pamirštamas taip pat nesunkiai. O mistikos, kaip rašoma viršelyje,  ir su žiburiu nerasite.
   Pirmi puslapiai intriguoja ir pakutena paširdžius, tačiau po kelių lapų emocijos išsenka: dingusi mergaitė atsiranda ir papasakoja prie ežero  mačiusi gulinčią nuogą moterį. Toliau siužetas plėtojamas labai lėtai, be įtampos (nors, atrodo, detektyvo žanras reikalauja šiek tiek emocijų). Pagyvenęs inspektorius Sėjeris ir jo padėjėjas Skarė per  visus 300 puslapių klausinėja miestelio gyventojus, kas ką prisimena, kas ką matė, kas ką sakė ir lygina dabarties įvykius su netolimos praeities  pokyčiais mietelyje. Taip palengva ir atskleidžiamas nusikaltimas. Šaunu, bet labai jau lėta.
   Ir nenuostabu, nes štai kaip pati Karin Fossum apibūdina savo personažą: Konradas Sėjeris tipiškas norvegų policininkas - rimtas, tikslus ir šiek tiek drovus, daug rūkantis, bet nepiktnaudžiaujantis alkoholiu. Jis šiek tiek senamadiškas, panašus į tų laikų, kai rašytoja buvo mergaičiukė, vyro idealą. Anot rašytojos, ji nenorėjusi naudoti dabar populiaraus - daug geriančio, vidurio amžiaus krizės kamuojamo ir nuoat prieštaraujančio savo bosui  - pilicininko paveikslo. Jai artimesnis  Georges Simenon (Žoržas Simenonas) rašymo stilius ir lėtai, bet nuodugniai savo darbą atliekantis policininko tipas.
  Aišku, kiekvienas skaitytojas suranda savo autorius (arba atvirkščiai). Jaunystėje skaičiau ir Simenoną, ir  Žaprizo, ir Kristi, dabar labiau priimtini Nesbo, Alvtegen, Grange ar panašūs. 
  Tai gi, Karin Fossum tikrai nėra prasta autorė, tiesiog šiuo metu mieliau skaitau kitokius detektyvus:) Antra vertus, gan skeptišką požiūrį į knygą, manau, suformavo ir prastokas vertėjos darbas. Keista, kad versta ne iš norvegų, bet iš anglų kalbos. Kai kurie išsireiškimai vartojami šioje knygoje man liko nesuprantami, pvz. toks sakinys ,,<...> vis dar laukė, kada jie ištrauks iš spintos griaučius; nesitikėjo šito išvengti.“ Apie ką pagalvojote? Apie dar vieną lavonėlį :) Ir aš taip pagalvojau, juk detektyvas,  bet, kaip vėliau supratau, tai buvo tiesioginis vertinys iš anglų kalbos, ir tie griaučiai reiškė paslapties atskleidimą. Tiesiog pažodžiui išverstas angliškas frazioligizmas. Nesu aš prieš anglų kalbą, tačiau jei jau pasirinkau knygą skaityti lietuviškai, tai ir norėčiau ją skaityti lietuviškai.

Vertinimas. 3/5 






 
  

 

 

 

Varškės plokštainis

   Šį plokščią varškės pyragą kepu jau trečią kartą, o pasidalinti receptu su jumis niekaip nepavyksta. Kaip manote, dėl kokios priežasties? O gi vis pametu receptą :) Du kartus kolegės prašiau padiktuoti - ji kantriai diktavo, aš rašiausi. Bet kai trečią kartą paprašiau padiktuoti - neapsikentė, pati gražiai ant spalvoto lapo surašė ir liepė daugiau nepamesti :) Stengsiuosi. O jei kartais, na, netyčiukais, vėl kur praganyčiau popierinį receptą, tai varškės plokštainio gaminimo subtilybes lengvai rasiu šiame dienoraštyje. Štai kur gėris!

Šiuo kartu plokštainį gardinau persikų puselėmis

Pagrindui reikės:

250 g miltų;

125 g sviesto;

75 g cukraus;

1 kiaušinio trynys;

žiupsnelis druskos.

Įdarui reikės:

100 g sviesto;

200 g cukraus;

2 kiaušinių + 1 kiaušinio baltymo;

500 g varškės;

1 pakelio sauso vanilinio pudingo;

vyšnių, obuolių, slyvų, kriaušių, persikų ar abrikosų iš kompoto. Jei po ranka neturite nei vieno  iš šių gardumynų galite pasitelkti stiklainį tirštos uogienės, tik tuomet cukraus mažiau dėkite - antraip bus labai, labai saldu :)

Gaminame:

  Miltus persijojame ant švaraus virtuvinio stalo, suberiame cukrų ir druską, ant viršaus stambia tarka sutarkuojame sviestą ir įmušame kiaušinio trynį. Visa tai suminkome į vientisą tešlos gabalą. Jį įvyniojame į maistinę plėvelę ir padedame į šaldytuvą atšalti - pusvalandžiui. Tuo metu pasiruošiame įdarą. Kambario temperatūros sviestą ištriname su cukrumi, įmušame kiaušinius ir supilame baltymą. Šią masę ir pudingo miltelius supilame į varškę ir viską gerai išmaišome.

  Iš šaldytuvo ištraukiame tešlą ir ja išklojame kepimo formą, suformuodami neaukštus (kokių 3 cm) kraštelius. Ant tešlos išdėliojame iš kompoto ištrauktus ir gerai nusausintus vaisius arba tešlos pagrindą pertepame tiršta uogiene. Ant viršaus supilame varškės masę ir išlyginame.

  Pyragą pašauname į įkaitintą iki 180 laipsnių orkaitę ir kepame apie 60 min.

Iškepęs plokštainis įgauna gražiai geltoną spalvą ir būna itin trapus

   Iškepusį varškės plokštainį atvėsiname ir tik tuomet išimame iš formos. Papuošiame arba ne (aš, pavyzdžiui, pabarsčiau šokoladu)  ir nešame ant stalo.
   Kviečiame šeimyną bei kaimyną ir skanaujame. Plokštainis labai sotus - tikrai visiems užteks :)

Receptas visada po ranka, tiksliau - po lėkšte

Gillian Flynn Tamsumos

Vienas sakinys.

,,Įtariu, mane kamuoja depresija. Įtariu, kad iš jos gniaužtų neišlendu jau maždaug dvidešimt ketverius metus. Jaučiu kažkur savyje tūnančią geresnę save – pasislėpusią už kepenų, o gal prisitvirtinusią prie blužnies menkame, vaikiškame mano kūne, – tą Libę, kuri ragina mane keltis, ko nors imtis, suaugti, judintis į priekį. Bet bjaurastis paprastai laimi. Kai buvau septynerių, mano brolis išžudė visa šeimą. Mama, dvi seserys – jų neliko nė kvapo: pykšt pokšt, šmirkšt šmirkšt, spūst už gerklės – ir nebėra. Po to man nieko nė nebereikėjo daryti, niekas ir nereikalavo.”

Žanras. Detektyvas- psichologinė šeimos drama.

Viršelis. Gillian Flynn  Tamsumos (Dark places), leidykla Alma littera, 2014, 406 psl., iš anglų kalbos vetrė Aurelija Jucytė

Apie autorę. Gillian Flynn gimė 1971 m. vasario 24 d. Kansas City, Misūrio valstijoje, kolegijos dėstytojų šeimoje: mama dėstė skaitymo, o tėtis – kino meną. Taigi, Gillian labai daug laiko praleido prie knygų ar žiūrėdama filmus. Ji prisimena, kad būdama gal septynerių jau žiūrėjusi Alien, Psycho bei Bonnie and Clyde. Dar besimokydama vidurinėje dirbo įvairius keistus darbus: kumpio vyniotoja, arba gyva jogurto reklama. Gillian aukštąjį mokslą baigė Kanzaso universitete ir įgijo anglų kalbos ir žurnalistikos bakalauro laipsnį. Žurnalistikos magistrantūrą ji baigė Čikagoje, Northwestern univesrsitete. Neilgai trukus ji persikėlė gyventi į NewYork ir prisijungė prie Entertainment Weekly žurnalistų komandos. Per 10 metų darbo Entertainment Weekly, parašė ne vieną straipsnį apie kiną, dalyvavo daugelyje kino festivalių, o paskutiniuosius metus dirbo  televizijos laidų kritikės darbą.

    Gillian Flynn yra išleidusi tris knygas, ji pasaulyje vadinama psichologinės įtampos meistre ir literatūros fenomenu. Pirmoji knyga Sharp Objects (Aštrūs daiktai) pasirodė 2006 m. ir pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą. Antroji knyga Dark Places (Tamsumos) pasirodė 2009 m. ir iš karto pateko į New York Times bestselerių sąrašą. Režisierius Gilles Paquet-Brenner sukūrė filmą pagal šį romaną, kurį į ekranus planuojama išleisti 2015 m. Trečiasis G. Flynn romanas Gone Girl (Dingusi) buvo išleistas 2012 m., o šiuo metu režisieriaus David Fincher sukurta pagal šį romaną juosta rodoma Lietuvos kino teatruose.

   Gillian Flynn romanai išleisti dvidešimt aštuoniose šalyse. Autorė šiuo metu gyvena Čikagoje su vyru Brett Nolan, sūnumi ir  juoda kate vardu Roy.

   Artimiau su Gillian Flynn susipažinti galie: http://gillian-flynn.com/
Apie knygą.

   Ryškiame, įtaigiame, kupiname nuojautų detektyviniame romane „Tamsumos“ atsiskleidžia neprilygstamas rašytojos talentas pinti detektyvinių įvykių seką su psichologiniais žmonių paveikslais. Autorė, meistriškai jungdama dvi pasakojimo linijas, veda skaitytoją dygliuotu keliu, o kuriama įtampa tokia stipri, kad sunku nuspręsti, kurį siužeto įvykį rūpi sužinoti labiau.

   Libės Dei motina ir dvi vyresnės seserys buvo nužudytos savo namuose, šeimos ūkyje. Būtent dėl septynmetės Libės liudijimo penkiolikametis jos brolis Benas atsidūrė už grotų iki gyvos galvos.

   Po dvidešimt ketverių metų Libei taip striuka su pinigais, kad ji sutinka susitikti su Žudymo klubo nariais – tikrų nusikaltimų gerbėjais, narstančiais garsiausias bylas. Libė patiria šoką sužinojusi, kad dauguma klubo narių netiki Beno kalte, kad, jų nuomone, tikrasis žudikas iki šiol mėgaujasi laisve. Iš pat pradžių Libę domina tik galimybė susižerti gražaus pinigėlio pardavinėjant senus šeimos daiktus kaip suvenyrus gerbėjams. Bet įsitraukus į klubo tyrimą ji ima abejoti, ką iš tikrųjų mačiusi, o ko gal ir nemačiusi aną tragedijos naktį.

    Šis romanas – pritrenkianti istorija, gerokai daugiau nei detektyvas. Tai išmintinga, įdėmi charakterių studija – žvilgsnis į gyvenimus žmonių, kurie, nors ir sutrikę, vis dar stengiasi trūks plyš rasti savo kelią pavojingame pasaulyje. Kai kurie jų kelio taip niekad ir neranda, kai kurie parodo kelią kitiems, o dar kiti suranda prieglobstį, kuris gali būti tiek rojus, tiek pragaras. Bet visi tie žmonės, nesvarbu, tai į gera ar į bloga, yra svarbūs, jų susipynę gyvenimai – gera pamoka skaitytojui: net menkiausias veiksmas gali turėti milžiniškų nenumatytų pasekmių.

   Knyga „Tamsumos“, pasirodžiusi 2009 m., buvo įvertinta kaip A Weekend Today „Geriausias vasaros skaitinys“, tai viena iš Publishers Weekly geriausių 2009 m. knygų, viena iš The New Yorker’s Reviewers įdomiausių, viena iš The Chicago Tribune labiausiai patikusių grožinės literatūros knygų: „Nuostabus, kraują gyslose stingdantis trileris su pribloškiančia pabaiga.“

    Gillian Flynn – tikras pinigas, aštri, protinga pasakotoja, prikaustanti dėmesį ir nevengianti šiurpinti. Stephen King

Mano nuomonė. Knygą sunkiai priskirčiau grynam detektyvui. Greičiau tai šeimos drama su detektyvo elementais. Personažai labai realistiniai, įtaigūs, apstu aprašomų detalių iš kasdienio gyvenimo. Knyga tarsi susideda iš 2 dalių: vienoje veiksmas rutuliojasi šiandien ir dėstomas per pagrindinės herojės Libės mintis ir poelgius, kitoje pasakojama tragedija,  įvykusi daugiau nei prieš 20 metų. Tos abi dalys į vieną visumą susiejamos labai organiškai, išryškina herojų charakterius ir paaiškina jų veiksmus, nurodo įvykių priežastis bei pasėkmes. Atskleidžia, kaip vienas neapgalvotas žodis, veiksmas ar net nutylėjimas sutraukia aplink save įvykius, kurių pasėkmės gali būti tragiškos. 

  Knygą skaityti nebuvo lengva. Kol persiritau per pirmus 100 puslapių vis burbėjau: ko aš čia kankinuosi, mesk į šalį, bet vakarais vis nugriebusi paskaitinėdavau. Vėliau užkabino ir nebepaleido. Nors knyga murzina, slegianti, daug necenzūrinių išsireiškimų, norėtųsi, atrodo, kuo greičiau ją pamiršti, bet poveikis priešingas - ji tvirtai įsikibo mano atminties.

Įvertinimas. 4/5

Česnakinė duona pagardinta saulėje džiovintais pomidorais

 

 Dosnus prieškalėdinis laikotarpis - pyragų kepimo ir vaišinimo manija apniko net bendradarbius. Smagu, kai ryte praveri kabineto duris, o tave pasitinka skanus kavos kvapas, o ant stalo padėta riekė šviežios duonos.  Tokios skanios, kad neatsispiri ir būtinai išprašai receptą. O vakare leki į parduotuvę, susiperki produktus, tada į namus ir bandai kepti...Ups, kaip dažnai sakoma, pirmas blynas prisvilęs, nes mielių pakelis taip ir lieka ant stalo voliotis :).

   Bet aš nenuleidau rankų, ir vakar vėl kepiau. Pavyko! Todėl dabar mielai dalinuosi duonelės receptu.



Juostelėmis supjaustyti pomidorus ir sukapoti česnakus

Produktai:

450 g miltų,

180 ml šilto (ne karšto!) vandens,

7 g. sausų mielių ( pakelis),
1 a. š. druskos,
2 v.š. cukraus,
50 g parmezano tipo sūrio (pvz. ,,Džiugo"),
3-4 skiltelės česnako,
10 saulėje džiovintų pomidorų (pomidorai gali
     būti sausi, gali būti aliejuje),
2 v. š. alyvuogių aliejaus (aš dėjau aliejų,
     kuriame buvo marinuoti pomidorai),
50 g žaliųjų ar juodųjų alyvuogių (jei mėgstate).

                   



Paruošta tešla ir dvigubai pakilusi tešla

Darbas:

   Supilti miltus į indą, įberti druską ir cukrų. Viduryje padaryti duobutę, supilti šiltą vandenį ir suberti mieles. Viską sumaišyti. Apdengti  drobiniu rankšluosčiu ir pastatyti 15 min. šiltai, kad tešla šiek tiek pakiltų. Tuo metu sukapoti česnakus, juostelėmis supjaustyti pomidorus, susmulkinti  alyvuoges, sutarkuoti sūrį.



Jau iškepusi duonelė

 




   Pakilus tešlai suberti susmulkintus ingredientus, įpilti porą šaukštų aliejaus ir viską gerai išminkyti,  apdengti rankšluosčiu  bei, palikus šiltoje vietoje, laukti kol padvigubės. Tuomet tešlą dar kartą suminkyti, suformuoti duonelę ir dėti į kepimo skardą. Skardą su duona palikti šltai dar  kokias 10-15 min. Tuomet kepaliuką apglostyti šlapiomis rankomis ir pašauti į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepti apie 40 min., kol duonutė gražiai apskrunda. 



Raikom ir ragaujam

 

Keksiukai: grečiau nei trunka ,,Panorama"

Kai tokie ankstyvi vakarai, kai lauke jau ne ruduo, bet dar ir ne žiema, kai už lango švilpia piktas vėjas, taip norisi jaukiai prisėsti prie stalo su artimais žmonėmis, pasidalinti šiluma, išgerti puodelį karštos arbatos ir pasilepinti puriais, saldžiais, burnoje tirpstančiais keksiukais, kurių, be didelio vargo, galime išisikepti greičiau, nei trunka ,,Panorama“. Tereikia iš šaldytuvo išsitraukti 2 kiaušinius, 200 g jogurto indelį, 130 g sviesto, virtuvės lentynose susirasti 130 g cukraus, 200 g miltų (arba, jei turite, 150 g miltų ir 50 g maltų riešutų ar kokoso drožlių), 1 a.š. kepimo miltelių. Iš podėlio pasiimti dubenį, nedidelį puodą ir šaukštą.

          O dabar jau darbas:

1. Išlydome sviestą ir paliekame šiek tiek pravėsti.
2. Išplakame kiaušinius su cukrumi.
3. Jogurtą supilame į pravėsusį sviestą ir sumaišome su cukraus ir kiaušinių plakiniu.
4. Maišydami supilame miltus (ar miltų ir riešutų mišinį) ir kepimo miltelius.
5. Suberiame pagardus: šaldytas uogas, obuolių skilteles, džiovintus vaisius, šokolado gabaliukus ar kitus jūsų mėgiamus priedus. Keksiukus taip pat galima pagardinti cinamonu, kardamonu, vanile, kakava bei papuošti įvairiaspalviais pabarstukais, riešutų puselėmis, uogomis. (Aš dėjau šaldytas avietes, įlašinau kelis lašus migdolų esencijos ir papuošiau spalvotais pabarstukais).
6. Sukrečiame tešlą į keksiukų formeles (iš nurodytos tešlos kiekio išeina 12 keksiukų).
7. Įkaitiname orkaitę iki 200 laipsnių ir kepame apie 30-40 min.

          Viskas! Žiūrime ,,Panoramą" ir laukiame, kol namai prisipildys šilto, saldaus, nosį kutenančio aromato – tuomet bėgte į virtuvę, keksiukus traukiame iš orkaitės ir ragaujame, ragaujame, ragaujame...

P.S. Improvizacija pagal Beatos virtuvės receptą.

James Patterson Kai pučia vėjas

 Vienas sakinys. ,,Tačiau niekur nedingsi, yra skirtas laikas judėti, laikas šokti rokenrolą, laikas gyventi taip, jog pajustum pilnatvę ir laikas, jei reokės, mirti."

Žanras. Detektyvas su mokslinės fantastikos prieskoniu.

 Viršelis. James Patterson Kai pučia vėjas (When the Wind Blows), leidykla Jotema, 2003, iš  anglų kalbos vertė Paulina Kruglinskienė, 328 puslapiai.

 Apie autorių.  James Patterson gimė 1947 m. kovo 22 d. Newburgh, New York, namų šeimininkės ir mokytojos Isabelle ir draudimo brokerio Charles Patterson‘ų šeimoje. Būsimas rašytojas su pagyrimu baigė Manhattan kolegiją. Mokėsi Vanderbilt universitete. Dirbo reklamos srityje, o nuo 1996 m. atsisakė darbų ir visą savo laiką skyrė rašymui. Pirmąjį romaną J. Patterson išleido 1976 m. ir iki šiol parašė 97 knygas. Dabar visame pasaulyje parduota daugiau nei šimtas milijonų šio autoriaus knygų egzempliorių. Jo parduodamų knygų kiekiai lenkia tokius autorius kaip Stephen King, John Grisham ir Dan Brown kartu. J. Patterson šiuo metu gyvena Palm Beach, Floridoje, drauge su  žmona Susan ir sūnumi Jack.

   Ne viena J. Patterson knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą. Autorius garsėja ne tik detektyvais („Žebenkšties žaidimai“, ,,Bikini", ,,Krosas"), bet ir romantiškais, jaudinančiais romanais apie šeimą, meilę, netektį, skausmą ir viltį („Siuzanos dienoraštis Nikolui“ ar „Sekmadieniai pas Tifanį").

 Apie knygą. Frannie Devin O'Neill, veterinarijos gydytoja, kurios vyras buvo nužudytas prieš trejus metus, viena gyvena savo veterinarijos klinikoje.  Netikėtai į jos klinikos duris pasibeldžia išvaizdus vyras su šautuvu, prisistato FTB agentu Kit Harrison‘u ir apsigyvena jos nuomojamame name. Neilgai trukus savo namo baseine randamas nužudytas Frannie draugės vyras. Po šio įvykio grįždama namo Frannie pamato mažą sparnuotą mergaitę. Frannie nepatiki tuo, ką matė ir stengiasi nuraminti save, kad tai tik streso sukeltos haliucinacijos. Tačiau tolimesni įvykiai patvirtina, kad sparnuota mergaitė egzistuoja... ,,Pradėdamas rašyti šią knygą, neturėjau nei menkiausio supratimo, kaip tai ji bus atitrūkusi nuo realybės. Tiek pradžioje, tiek tuomet, kai juodraštis jau buvo baigtas, man pagelbėjo per trisdešimt gydytojų ir mokslininkų. Pasak vieno gydytojo ir sveikatos instituto filosofijos daktaro, dauguma žmonių nepatikėtų atradimais, kurie bus padaryti netolimoje ateityje. Šie gydytojai ir mokslininkai man padėjo, tačiau nenoriu atskleisti šiame pasakojime laukiančių netikėtumų ir nežinios." - taip James Patterson pristato savo kūrinį.
  Mano nuomonė. Net nežinau kaip apibūdinti jausmus, perskaičius šią knygą. Pati nesuprantu: patiko? nepatiko? sujaudino? abejotina? Galiu tik pasakyti, kad autoriaus fantazija iš tiesų labai panašėja į realybę ar bent galimą realybę netolimoje ateityje. Žmonės-paukščiai - visų mūsų svajonė, tačiau skaitant kyla klausimas, ar galima taip elgtis, ar galima eksperimentuoti su genais, ir kur riba tarp mokslo pasiekimų, progreso ir nusižengimų moralės normoms ar net nusikalstamos veiklos. Knygos žanrą taip pat sunku apibūdinti. Lyg ir detektyvinė istorija: yra nusikaltimas, yra nusikaltėliai, FTB agentai, gaudynės ir panašūs detektyviniai atributai. Lyg ir mokslinė fantastika: gydytojai, eksperimentai su genais, skraidantys tarsi paukščiai vaikai.  

   Knyga skaitosi lengvai, be jokių trukdžių. Detektyvinis siužetas nesunkiai nuspėjamas, tačiau tai nesumažina noro skaityti iki pabaigos, kur, deja, aprašytos gaudynių scenos sugadina bendrą knygos įspūdį - jos per ilgos ir nuobodokos. Nors, objektyvumo dėlei, reikia pasakyti, kad visus siužetinius šablonus atperka ypatingai gražūs ir šilti vaikų-paukščių aprašymai. Jų charakteriai sukurti jaukiomis, šviesiomis spalvomis. Būtent tas vietas skaitant vaizdai plaukė tarsi filme.

Įvertinimas. 2/5

Vytautas Sirijos Gira Buenos Aires. Voratinkliai draikės be vėjo.

KAIMAS MIESTE

Kai tik pavasaris pirmukart apsilanko,

Iš kaimo vėjas pievų orą atneša.

Tuojau mieste pražysta kaimo lankos,

Sužvilga saulės petneša.

Tada širdis pavirsta tikru fabriku

Ir galvą užpila kažkokia lyriška gira.

Ir visos mintys darosi neaiškios, padrikos,

Net nori šaukt: valio – valio – ura!

O kai mėnulis savo snukiu šypso,

Manai: čia kaimas, čia bažnytkiemis, čia dvaras.

Taip noris nusimaut tą kvailą šlipsą

Ir atsigult kur nors ant trotuaro.

Vytautas Sirijos Gira. Golas į ateitį : eilėraščiai. - Klaipėda, 1931.

Autorius. Vytautas Sirijos Gira gimė 1911 m. Vilniuje, Bronės Girienės ir poeto Liudo Giros šeimoje. Rašytojo krikšto tėvas buvo advokatas, vėliau Lietuvos prezidentas Antanas Smetona ir rašytoja Sofija Pšibiliauskaitė-Lazdynų Pelėda. ,,Mano kūdikystė prabėgo Gedimino pilies papėdėse, tarp siaurų Vilniaus gatvelių ir puošniųjų to nuostabios romantikos miesto sodų. Jokiais laikais, tačiau, Vilnius nebuvo taikios idilijos miestu – tad ir man teko pergyventi įvairių okupacijų ir sąmokslų, daug ką vaizdžiai ir dabar tebeatsimenu. Per lenkų-bolševikų kautynes, vykusias pačiame mieste, mūsų gyvenamasai namas buvo kryžmai apšaudomas, ir dabar aš tebegirdžiu ritmingą kulkosvydžio taksėjimą ir švelnią kulipkų melodiją" -  taip savo savo ankstyvą vaikystę Vilniuje prisiminė rašytojas. 1919 m. lenkams užėmus Vilnių, aštuonmetis Vytautas su tėvais persikėlė gyventi į laikinąją sostinę Kauną. 1931 m. baigė Kauno Jėzuitų gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakultetą, tačiau diplomą gavo tik 1949  m. jau studijuodamas Vilniaus universitete. ,,Kaune aš beveik prašvilpiau savo mediciną – pasinėriau į bohemą: rašydavau modernistinius eilėraščius, lošdavau pokerį, sėdėdavau kavinėse – mėgau vokišką vyšnių likerį, generolo Velykio fabrike pagamintus raudonus ir geltonus krupnikus, o labiausiai – su J. Kossu-Aleksandravičiumi ir A. Miškiniu gurkšnoti „spaustinę“ (bet apie „spaustinę“ vėliau), rūkydavau papirosus „Kipras Petrauskas“, nors, tiesa, buvau tik Sonntagsraucher (sekmadieninis rūkorius), domėjausi moterimis. Natūralu – mane išmetė iš universiteto. Prasidėjo karas. Kai jis baigsis, galvojau, vėl stosiu į mediciną. Tačiau Vilniuje. Taip ir padariau, priėmė į antrą kursą. Priėmimo komisijoje dirbęs K. Korsakas protestavo: Sirijos Gira juokiasi ir iš medicinos, ir iš literatūros, todėl negalima jo priimti. Taigi medicinos pradėjau mokytis Smetonos laikais, o baigiau sovietiniais." - taip rašytojas postringavo 1992 m. dienraščio ,,Palanga" redakcijoje. V. Sirijos Gira dirbo žurnalistu, mokytoju, gydytoju Respublikinėje vaikų ligoninėje, o būdamas jau pagyvenęs įsidarbinęs laivo gydytoju plaukė į Afriką. V. Sirijos Gira buvo vedę du kartus, susilaukė dukros, dabar žinomos vertėjo Danutės Sirijos Giraitės ir sūnaus Algirdo Sirijos Giros.  Rašytojas mirė 1997 m., palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

   Skaitykite plačiau: Sirijos Gira: „golai“ į ateitį | Alfa.lt http://www.alfa.lt/straipsnis/11565172/sirijos-gira-golai-i-ateiti#ixzz3I2ArYG4K

Sirijos Giros jaunystė prabėgo tarpukario Kaune, čia skleidėsi pirmieji poetiniai bandymai (Nepriklausomybės laikotarpiu išleisti keturi eilėraščių rinkiniai), aktyviai dalyvauta kultūriniame miesto gyvenime. „Aš augau kartu su šiuo miestu, o miestas įaugo į mane, – yra sakęs Sirijos Gira. Laikinosios sostinės „epocha“ kaip besiformuojančio pasaulėvaizdžio arena paliko gilų įspaudą jauno poeto atmintyje ir sąmonėje. 1931 m.  debiutavo eilėraščių rinkiniu „Golas į ateitį“,  iš „Keturių vėjų“ perėmęs autoironišką kalbėseną bei urbanistinį peizažą. Sukūrė judraus pasakojimo, dainingos ritmikos, elegantiško tono eilėraščio tipą, artimą art deco stilistikai. Vėliau išleido dar tris rinkinius. Po karo ėmė rašyti prozą. Išleido net aštuonis romanus.  

    V. Sirijos Gira – pirmasis lietuvių poetas, gimęs ir užaugęs mieste, ieškojęs greitos įspūdžių kaitos gatvių ūžesyje, kavinių muzikoje, žaismingame flirte, laikraštinėje dienos įvykių kronikoje. Šiandien galėtume teigti, kad Sirijos Giros reikšmė lietuvių kultūrai pirmiausia sietina su laikinosios sostinės tematikos grąžinimu į literatūros svarstymų lauką. Sovietmečiu, kai visais būdais bandyta nutylėti Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmečio egzistavimą lietuvių kultūroje (kone visa šio laikotarpio literatūra, periodika, archyvinė medžiaga buvo paslėpta specialiuosiuose fonduose), V. Sirijos Gira  parašė visą ciklą jo prozos kūrinių šia tema: apsakymas „Aleksoto tiltas“ (1969), romanai Buenos Aires (1956), Raudonmedžio rojus, Nakties muzika (1986), Paskutinis sekmadienis (1990).

   Viršelis.  Vytautas Sirijos Gira  ,,Buenos Aires. Voratinkliai draikės be vėjo", 1976 m., leidykla ,,Vaga", 519 puslapių.

   Žanras. Meilės romanai.

BUENOS AIRES

 Vienas sakinys. ,,Mes vėl abu tylime, ponia Gintautienė ir aš. Ji apsisiautusi šilkiniu chalatėliu, tačiau kitokiu negu pereitą kartą. Ką gi, bute šilta, beveik kaip mūsų virtuvėje, čia gera ir su šilkiniu chalatu. Vieną akimirką aš įsivaizduoju šilkiniu chalatu olę ir imu mintyse lyginti abi moteris:kuri jų gražesnė? Aš, matyt, perdaug įžūliai pažvelgiau į ponią, nes ji pakelia vieną antakį, ir jis gražiai išsiriečia lanku. ,,Ji tuoj išvys mane lauk", - topteli man. Tačiau ponia manęs neveja, tik kiek pakyla, norėdama išlyginti chalato klostę, ir vėl atsisėda. Dabar ji sėdi dar arčiau manęs, mes abu tylim, aš net girdžiu. kaip smarkiai ji alsuoja. Ji graži, ponia Gintautienė, labai graži, ir aš negaliu atitraukti nuo jos savo žvilgsnio. O ji žiūri pro mane kažkur į tolį. giliai susimąsčius, tarytum visai manęs nematytų. Apie ką ji mąsto? Gal apie tai, kada jos vyras grįš namo ir odėl jis toks girtuoklis? O gal dar ką nors kita?  Ji taip giliai susimąsčiusi, kad net nejaučia, kaip kaštoninių garbanotų plaukų pluoštas nudrimba ant kaktos; pagaliu ji pastebi, pakelia ranką, taisydama plaukus, chalatas prasiskleidžia, ir aš matau lygią, baltą, su  švelniai rausvu atspalviu odą ir kiek tamsesnio atspalvio plonus šilkinius marškinius.

   Ponia tyli, ji vis labiau susimąsčiusi, atrodytų, kad ji net nepajunta, kaip truputį pasvyra prie manęs; aš galvoju, kad būtų labai gera ją apkabinus." 

   Oficialiai. Pirmajame Vytauto Sirijos Giros romane „Buenos Aires“ (1956 m.) vaizduojamas ikikarinio Kauno gyvenimas. Jaunas naivokas pagrindinis knygos herojus Kazys dirba restorano virtuvėje ir svajoja apie geresnį darbą ir, žinoma, uždarbį. Kartą jam pasitaiko perskaityti  skelbimą laikraštyje, kad naujai steigiama ,,Lietemigranto" kontora ieško darbuotojų. Pagal skelbimo nuorodą Kazys patraukia į kontorą, tačiau  kontora dar neįrengta, tad nenorėdamas praleisti pasitaikiusios galimybės pakeisti darbą, apsilanko direktoriaus namuose...

  Vytautas Sirijos Gira atrado tarpukario Kauno temą kaip turtingą šaltinį savo meninei kūrybai. „Buenos Aires“ parašytas lengvo vakarietiško romano stiliumi, dvelkiantis praeities nostalgija, pridengtas švelnios ironijos šydu.  V. Sirijos Gira guodėsi prozininkui Raimondui Kašauskui, kad jis buvo puolamas ir ujamas dėl 1956 metais pasirodžiusio romano „Buenos Aires“. Ir kad penketą metų buvęs užkirstas kelias kitoms jo knygoms.

   Mano nuomonė. Vytautas Sirijos Gira vienas mylimiausių mano jaunystės rašytojų. Jis lietuvių literatūros atstovų tarpe užėmė unikalią, niekieno neužsėstą nišą - tarpukario Kaunas. Tai buvo be galo įdomu: ponios, ponai, prabangios mašinos, svaisčiojimai apie Ameriką, slapti meilės romanai... Ir parašyta lengvu, gerai skaitomu stiliumi.  Visas jo knygas išgliaudžiau kaip saulėgrąžas:)
   Dabar, daugiau nei po 30 metų, vėl atsiverčiau savo jaunystės romanų puslapius. Neramu buvo - ar nenusivilsiu? Ir ką sau manote - perskaičiau vienu prisėdimu! Pasirodo, romane gvildenamos vis dar aktualios temos: emigracija, apgavystės, naudojantis naivių žmogelių patiklumu, moterų gabenimas į užsienį dirbti ,,viešbučiuose", valdininkų abejingumas, žmogaus vertės matavimas jo turimais pinigais. Visos tos socialinio gyvenimo peripetijos perteikiamos jauno, naivaus, savęs ieškančio ir dar naiviai tikinčio pasakyto žodžio tiesa, žmogaus akimis. Taip, knygoje kartas nuo karto iškyla M. Gorkio vardas, ar neįkyriai peršamas kvietimas dėtis prie pogrindinių bolševikų. Suprantama, be šių politinių niuansų ,,Buenos Aires" tuometinėje Lietuvoje būtų neišvydęs dienos šviesos. Tačiau šie siužetiniai siūleliai yra tokie nežymūs bendrame romano fone, jog dabar skaitant, jie visiškai netrukdo, gal atvirkščiai, suteikia galimybę prisiminti ir pamąstyti.
   Dar, skaitant šį romaną manęs neapleido mintis - juk tai lietuviškas Ivlinas Vo! Nežinau kas mane paskatino sugretinti šiuos rašytojus, gal rašymo stilius, gal aprašomas laikotarpis, gal abiejų kūryboje juntama nostalgija praeičiai, bet kokiu atveju man jie abu patiko ir vis dar patinka :) 

 Įvertinimas. 5/5

 VORATINKLIAI DRAIKĖS BE VĖJO

Vienas sakinys.   ,,Mano melas paaiškėjo, štai kodėl aš įtūžau. Tur būt, niekas taip nesupykina žmogaus, kaip nuosavas melas, iškilęs aikštėn."

Oficialiai. Romaną „Voratinkliai draikės be vėjo" V. Sirijos Gira parašė 1958 metais. Netrukus jį publikuoja žurnalas „Pergalė" (1960, nr. 10-12). O jau kitų metų pavasarį prasideda audra…

Toną kritikai duoda Maskvoje leidžiamas laikraštis „Literaturnaja gazeta", kur romanas vertinamas taip: Literaturščina... Apie miesčionis miesčioniškai... Dvasinė herojų menkystė... Jau kita savaitę į kritiką įsijungia lietuviškasis „Literatūra ir menas". Čia skamba tokie kaltinamieji žodžiai: nėra tarybinio gyvenimo žymių... banalios pikantiškos meilės istorijėlės... visuomenės paliegėlių erotinės meilės nuotykiai, morališkai pasileidusių vyrų ir žmonų dvasinės „refleksijos" bei šventeiviški atgailojimai…
Po tokios kritikos romano kelias į knygų pasaulį buvo uždarytas dešimtmečiui...
   Romano  siužetą sudaro dviejų gydytojų šeimos iširimo istorijq. Kaip nuo pirmos užgaulios minties, nepsitikėjimo, pereinama prie žodžių, kaltinimų, vėliau ir prie veiksmų - neištikimybės, apgaudinėjimo, neapykantos...

Mano nuomonė.   Šis romanas, mano galva, pretenduoja į psichologinio romano kategoriją. Labai daug apmąstymų - kodėl taip pasakiau, gal ne taip pasakiau, kas būtų, jei būčiau pasielgęs kitaip...Kai kuriose vietose tie pamąstymai šiandien atrodo kiek naivoki, tačiau šeštame dešimtmetyje tai buvo drąsus rašytojo požiūris į tuometinį žmogų. Ne tarybinį pilietį, o paprastą žmogų. Romano ašis sukasi apie Barvainių šeimą, apie jų tarpusavio santykius, apie nesusišnekėjimą, apie neapykantą ir neištikimybę. Apie tai, kad dviejų žmonių griūnantys gyvenimai skaudžiai paliečia ir šalia esančius žmones. Visas romanas persunktas erotinių herojų išgyvenimų, meilės peripetijų, todėl visiškai nenuostabu, kad kurį laiką jis buvo nespausdinamas.
  Jei  šį romaną lyginčiau su ankstesniu, tai ,,Buenos Aires" man paliko geresnį įspūdį. Šis kiek ištęstas, nėra aiškios autoriaus pozicijos savo herojų atžvilgiu, kai kurie herojai žūsta, atrodo, vien dėl to, kad autoriui reikia kažkaip pakreipti nebevaldomą siužetą kita linkme. ,,Buenos Aires " viskas organiškiau, labiau juntamas laikmečio dvelksmas, meilė tam laikmečiui, aiškiai išreikštas jausmas herojui - to romane ,,Voratinkliai draikės be vėjo" aš pasigedau.
Įvertinimas.    4/5

   

Žirnių ir moliūgo sriuba

 Deja, mano gražuoliui moliūgui, puošusiam virtuvės palangę, atėjo galas. Nors ir labai tą moliūgą globojau, niekas negelbėjo - šiurpios šventės vakare iš jo  buvo išskaptuoti viduriai, o apvali galva tapo pabaisiška žvakide.

  Jaunimas pasiėmė išsiviepusią galvą ir išėjo draugų gąsdinti, o man liko viduriai :) Tuos vidurius (be sėklų) sukišau į puodą ir pašoviau į iki 170 laipsnių įkaitintą orkaitę 30 minučių. Pakaitintą moliūgo masę atšaldžiau,  trintuvu (taip vadinamu blenderiu) sutryniau iki tyrės konsistencijos. Supilsčiau į stiklainius - galėsiu savaitę moliūgų patiekalus gaminti :) Aišku, indus su tyre galima sudėti į šaldiklį - tuomet net  iki pavasario džiaugsitės moliūgų skoniu ir kvapu. Pirmam moliūgiškam patiekalui idėją paėmiau iš  http://www.beatosvirtuve.lt/recipes/astri-zirniu-sriuba-indiskos-virtuves-motyvais/. Aišku, pakoregavau pagal tai, ką radau savo virtuvės spintelėse.

 Taigi mums reikės:

1 stiklinės skaldytų žirnių;

2 stiklinių moliūgų tyrės;

1 didelio svogūno;

4 skiltelių česnako;

imbiero gumbo (maždaug pusės kiaušinio dydžio);

po šaukštą kario ir ciberžolės miltelių;

šaukšto kumino (jei neturite, tiks kmynai);

aliejaus.

  Verdame:

  Į puodą įpilame šiek tiek aliejaus ir įkaitiname. Sumetame smulkiai sukapotą svogūną. Pakepiname iki geltonumo. Išspaudžiame česnaką ir sutarkuojame imbiero šaknį. Abu ingredientus suberiame prie dar vis kepančių svogūnų. Paskaniname ciberžole, kariu ir kuminu. Viską gerai išmaišome ir dar minutę pakepiname. Tuomet supilame moliūgo tyrę. Vėl pamaišome. Suberiame žirnius (aš žirnius prieš virimą pabrinkinau porą valandų vandenyje) ir pripilame vandens dukart tiek, kiek yra tirštimo. Išbrinkusius žirnius verdame apie 30-40 min., jei žirniai nebrinkinti, verdame ne mažiau, kaip 1 val. Jei verdant vanduo nugaruoja ir sriuba labai sutirštėja - įpilame vandens. Baigiant virti sriubą ragaujame - jei trūksta druskos, pasūdome ir ...pilstome į lėkštes. Galite pagardinti šauktu grietinės.

   Sriuba saikingai aštri ir labai skani. Ypatingai tiks sušilti šaltą žiemos pavakarę grįžus iš lauko :)

 

Ryžių kotletai su pievagrybių padažu

Man dažnai taip būdavo: ups, ir vėl per daug ryžių išviriau :) Ir kur juos dėti, juk neišmesi gero daikto? Kaip sakoma, atsiradus problemai, ateina ir jos sprendimas. Šiuokart  sprendimas vadinasi ryžių kotletai. Dabar jau ne tik džiaugiuosi per daug ryžių išvirusi, bet retkarčiais specialiai išsiverdu šių kruopų, kad galėčiau palepinti savo mylimukus labai gardžiais ryžių kotletais.

   Norint išsikepti šiuos kotletukus reiks:
   250-300 g nevirtų ryžių, 200 g fermentinio sūrio, 1 kiaušinio, pipirų, druskos, džiuvėsėlių ir aliejaus.
   Gaminame:

   Ryžius išverdame pasūdytame vandenyje. Geriausia iš vakaro - nereiks laukti, kol jie atšals. O atšaldyti būtina! Tikslaus virtų ryžių kiekio negaliu nurodyti, nes mano pagalbininkai ,,netyčia" jų išvirė pilną puodą, kurio 1/3 panaudojau kitam patiekalui, na o iš likusių 2/3 (maždaug 2 litrų puodas) iškepiau kotletus.

 Taigi, į atšalusius ryžius suberiame stambiai sutarkuotą sūrį, įmušame kiaušinį, įberiame pipirų, druskos, kaip sako patyrę šeimininkės ,,ant peilio galo" (galima įdėti smulkiai sukapotų petražolių ar kitų jūsų mėgiamų žalėsių). Viską kruopščiai išmaišome. Formuojame plokščius kotletus, kuriuos negailėdamos apvoliojame džiuvėsėliuose ir apkepame ant įkaitusio aliejaus iš abiejų pusių.

  Padažas:

   200 g pievagrybių, 1 didelis svogūnas, aliejaus, 1-2 šaukštai miltų, 1,5 stiklinės pieno, 1/2 arbatinio šaukštelio muskato riešuto, druskos pagal skonį.

  Svogūną susmulkiname ir pakepiname aliejuje. Pievagrybius nuplauname, nulupame, supjaustome ir kepiname kartu su jau apskrudusiais svogūnais. Baigus kepti įpilame pieną įberiame muskatą bei druską. Tada atsargiai maišydami beriame miltus kol pasieksite norimą padažo tirštumą (jei per tiršta - galima dar įpilti pieno arba vandens). Paragaujame. Kažko trūksta - beriame priekonių ir dar sekundę pakaitiname. Gardu? 

   Ryžių kotletus dedame į lėkštę ir apipilame karštu padažu.

  Skanaus :) 

Halloween'o sausainėliai

    Mano niūrią apsiniaukusią rudens dieną praskaidrina ant palangės besipuikuojantis didžiulis oranžinis moliūgas. Pasižiūri - ir šypsnys aplanko. Reiks kurią dieną bandyti kažką iš jo pagaminti, tačiau dar ne dabar, nors šiandien Halloween'as - oranžinių moliūgų naikinimo šventė, aš savąjį pasaugosiu. Geriau išsikepsiu šiurpuliuką keliančius sausainėlius, primenančius  nukirstus pirštus. Pastarosiomis dienomis jų receptai pasklido po internetą. Aš paimprovizavau su Dansukker tinklalapyje pateiktu receptu. Žr. http://www.dansukker.lt/lt/receptai/pirstai.aspx  

  Tešla:

450 g miltų, 100 g cukraus, 1 kiaušinis, 200 g sviesto arba margarino, druskos, migdolų riešutų.

   Darbas:

   Miltus sumaišiau su cukrumi ir paskleidžiau ant stalo, burokine tarka sutarkavau sviestą, įmušiau kiaušinį ir įbėriau žiupsnelį druskos (labai labai mažą žiupsnelį). Mišinį kapojau peiliu tol, kol sviestas apsivėlė miltais. Tuomet visa gerai išminkiau ir pusvalandžiui įdėjau į šaldytuvą. Tuo metu karštu vandeniu nuplikiau migdolus ir nulupau luobelę. 

   Atšalusią tešlą padalinau į 6 dalis, iškočiojau ilgas apie 1 cm storio virveles. Tuomet jas sugnaibiau į kelias dalis. Vieną ,,piršto" galą suapvalinau ir jame įspraudžiau ,,nagą"-migdolą. Kitas galas liko toks nelygus, lyg netobulai nukirstas. ,,Pirštuose" piliu įspraudžiau po kelias raukšleles ir, sudėjus į kepimo popieriumi išklotą skardą, pašoviau į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Sausainėliai kepė apie 40 min., o tada dar vėso gal  pusvalandį. Gerai atvėsusių  ,,pirštų" nupjautus galus sumerkiau keliom minutėm į raudoną uogienę, taip jie  tapo ,,kraujuoti". Galima valgomaisias dažais ar, pvz.,  tirpdytu šokoladu nudažyti ir ,,nagų" migdolus. Tačiau man gražesni naturalūs, be prašmatnaus manikiūro ,,nagučiai" :)

   Pažiūrėjau į savo  keptų ,,pirštų" krūvelę ir nusprendžiau, kad tai puiki dovana-siurprizas kolegoms prie rytinės kavos.  Įpakavau, kad kiekvienas asmeniškai gautų savo šiurpią dovanėlę-,,nupjautą pirštą"!!!

Lars Kepler Hipnotizuotojas

Vienas sakinys:,,Važiuodamas iš automobinių aikštelės, atidarė daiktinę ir ištraukė mažą medinę dėžutę. Neatitraukdamas žvilgsnio nuo kelio, atidarė dangtelį su spalvinga papūga ir žmogeliuku, paėmė tris tabletes ir greitai nurijo. Turi spėti pamiegoti bent porą valandų, o paskui reikės žadinti Benjaminą ir suleisti jam vaistų."

Žanras: psichologinis detektyvas

Viršelis: Lars Kepler ,,Hipnotizuotojas" (Hypnotisören), leidykla ,,Obuolys", 2012 m., 624 puslapiai, iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė.

Apie autorių: Tarptautine sensacija tapusio bestselerio ,,Hipnotizuotojas" autoriaus Larso Keplerio paieškos taip pat primena detektyvą. Kai net du garsūs švedų rašytojai oficialiai atsižadėjo ,,Hipnotizuotojo" autorystės, vieno dienraščio žurnalistai atkapstė, jog po Larso Keplerio slapyvardžiu slepiasi Alexanderis ir Alexandra Ahndorilai, švedų rašytojų pora. Priremti prie sienos ir apakinti blyksčių, jie pareiškė: „Parašyti knygą – ne nusikaltimas.“  Kaip teigia rašytojų pora, Larsas Kepleris yra išsilavinęs ir inteligentiškas vidutinio amžiaus skandinavas. Jis nešioja akinius, vilki švarką su odiniais lopais ant alkūnių ir augina barzdą.

   Stokholme gyvenantys sutuoktiniai Ahndorilai, siurbčiodami arbatą savo namų svetainėje, jį išgalvojo kaip bendrą slapyvardį. Iki tol juodu dirbo kiekvienas sau. Portugališko kraujo turinti Alexandra studijavo Stokholmo teatro akademijoje, vėliau pasirinko literatūrą: išleido tris knygas, dirbo literatūros kritike laikraštyje „Goteborgs Posten“, dėstė universitete ir rengėsi ginti daktaro disertaciją. Alexanderis pirmąjį romaną išleido vos 22-ejų, parašė dar aštuonis romanus ir apie dvidešimt pjesių teatrui bei operai. Geriausias jo romanas „Režisierius“, skirtas Ingmarui Bergmanui, išverstas į vienuolika kalbų.

  Jiedu visada svajojo rašyti kartu,  tad pagalvojo, kodėl nepabandžius?  Pirmiausia jiedu pabandė kartu parašyti knygą vaikams, bet nepavyko: „Be perstojo ginčijomės ir negalėjome rasti kompromiso. Pasirodo, rašyti vaikams gerokai sudėtingiau nei suaugusiesiems.“

   O tada gimė mintis apie detektyvą. Kodėl? Todėl, kad kraujas gerai perkamas? Rašyti detektyvus komerciškai sėkmingiau nei ką nors kita?..Tarp sutuoktinių kompiuterių, darbo kambaryje sustatytų greta vienas kito, lyg geroji dvasia įsitaisė Larsas Kepleris. „Mūsų poroje nė vienas nedominuoja, abu esame lygiavertės asmenybės, tad negalėjome rašyti kurio nors iš mūsų vardu, – žmona dėsto tvirtas skandinaviškas pažiūras. – Reikėjo sukurti trečią asmenį. Iš pradžių gimė Lota Kepler, tačiau aš niekaip neįžvelgiau jos paveikslo. O juk privalau žinoti, kaip atrodo žmogus, į kurį ketinu įsikūnyti!.. Mintis persmelkė kaip žaibas: „Tai visai ne Lota, o Larsas Kepleris, vyriškis su barzda ir akiniais“, – pareiškiau vyrui. Ir jis neprieštaravo.“
    Keplerio pavardę pora pasiskolino iš garsaus vokiečių astronomo Johanneso Keplerio. O Larsas – duoklė Švedijos žurnalistui, detektyvų genijui Stiegui Larssonui, sukūrusiam trilogiją „Mergaitė su drakono tatuiruote“, atminti. Ahndorilai nė nebando išsisukti nuo Larssono šešėlio ir visai nepurkštauja pavadinti jo sekėjais. „Po Stiego mirties literatūros pasaulyje liko didelė spraga, – pabrėžia Alexanderis. – Mudu su žmona jo nepakeitėme, bet spragą, rodos, sumažinome.“

  Kai knyga buvo baigta, autoriai ją gana drąsiai nusiuntė Švedijos leidybos gigantui „Bonnier“. Pirmoji mintis, šovusi rankraštį perskaičiusiam leidėjui, – kad į rankas pateko stulbinamas bestseleris. Antroji – kad jį parašė visiškas beprotis. Išsigandęs leidėjas primygtinai reikalavo sužinoti, kas tas Larsas Kepleris, mandagiai su juo bendraujantis vien elektroniniu paštu. Ramybės dėlei Ahndorilai jam atskleidė savo tapatybę, bet nuo visų kitų toliau atkakliai slėpė. „Taip elgėmės tikrai ne dėl to, kad norėjome pažaisti ar pasišaipyti, – tvirtina vienas per kitą. – Tiesiog iki tol jau buvome gana žinomi rašytojai ir nenorėjome, kad naująjį romaną žmonės sietų su Alexandra ar Alexanderiu. Norėjome, kad knygą skaitytų be jokios išankstinės nuostatos.“
   Gražus noras turėjo netikėtų padarinių. „Hipnotizuotojas“ buvo nuvežtas į Londono knygų mugę: viso pasaulio leidėjai, po Stiego Larssono mirties nekantriai laukę naujos švedų žvaigždės, staiga užuodė gardų kąsnelį. Romanas iškart parduotas daugybei šalių.
   Pora susituokė 1996-aisiais, susilaukė trijų dukterų. Kaip sako rašytojai, tvarkos ir nuobodokos rutinos jųdviejų gyvenime išties nestinga. Jie keliasi anksti, trylikametę Sagą, dvylikametę Julią ir aštuonmetę Norą nuveža į mokyklas, o grįžę sėda prie kompiuterių ir ima rašyti. Laisvalaikį juodu taip pat skiria bendrauti su dukromis. Šios, žinoma, nutuokia, kuo užsiima tėvai, tačiau dar nėra skaičiusios nė vienos jų knygos. „Labai norėtų paskaityti, bet kol kas mes joms draudžiame, – tvirtina Alexanderis. – Suprantame, kad vieną dieną tai neišvengiamai nutiks, bet vis tiek dėl to jaučiamės nejaukiai.“
   Honorarų dydžiu pora, savaime suprantama, nesiskundžia. Pripažįsta, kad pinigai svarbūs, bet tikrai nėra pagrindinis gyvenimo tikslas. „Mes rašome, nes mums labai patinka tai daryti", – tikina Alexandra. Tiesa, dabar jiedu gauna tiek, kad galėtų viską mesti ir likusį gyvenimą praleisti kur nors Bora Bora po palme. „Bet – o Viešpatie – kaip būtų nuobodu, – kratosi tokios minties. –  Tikroji laimė mums yra darbas. Savaitgaliais išvažiuojame pailsėti į vasarnamį, bet ir ten rašome. Ir būtume labai laimingi, jei galėtume rašyti iki pat gyvenimo galo.“
   Išsamiau: http://www.15min.lt/zmones/naujiena/zurnalas/kas-tas-velnio-nestas-bestseleriu-autorius-larsas-kepleris-kurio-demaskavimas-svedijoje-uzgoze-princeses-suzadetuves-159-417531

    Siužetas: Po žiaurių šeimos skerdynių Stokholmo priemiestyje liko vienas liudininkas – penkiolikametis sūnus Josefas Ekas. Jo būklė neleidžia apklausti, todėl komisaras Jonas Lina mato vienintelę išeitį ekstremalioje situacijoje – ieškoti hipnotizuotojo pagalbos. Erikas Marija Barkas jau dešimt metų neužsiima šia praktika, tačiau padaro išimtį Josefui, tikėdamasis, jog taip išgelbės dingusią jo seserį Eveliną. Kai hipnotizuotojas sulaužo sau duotą priesaiką ir pasineria į vaikino sąmonę, išaiškėja tiesa, kur kas labiau šokiruojanti, nei jis galėjo įsivaizduoti. Ir paties gydytojo šeimai iškilusi grėsmė priverčia Eriką sugrįžti į siaubingą savo praeitį...



  Mano nuomonė: Lengvai skaitosi, nors knyga labai stora, galima neatsitraukiant per kelis vakarus sugraužti :) Įdomus, netikėtas siužetas. Skaitydami detektyvą visada spėliojame, kas galėtų būti nusikaltėlis, šiame romane jį nuspėti buvo sunku, gal net neįmanoma, nes jų buvo ne vienas.

  Kita vertus, knygoje daug betikslių aprašymų, kuriuos išbraukus, romano kokybė nenukentėtų. Per daug siužetinių linijų, jos neišbaigtos (knygos pradžioje susipažįstame su Josefu, vėliau jis lyg ir pamirštamas, atsiranda vaikų gaujos ir, detaliai neišplėtojant siužeto, jos taip pat nustumiamos į antrą planą ir pan.), gerai, jei knygos gale visos tos linijos susijungtų viename taške, bet ne... Iš pateiktos medžiagos galima būtų parašyti bent dvi knygas, mažiausiai :)  Pagrindiniu herojumi įvardijamas detektyvas Jonas Lina, tačiau pastarajam labai jau mažai dėmesio skirta (gal tik šioje knygoje?), visas dėmesys sutelkiamas ties gydytoju Eriku Marija Barku, jo žmona ir sūnumi. Detektyvas Jonas Lina čia lyg tarp kitko...

   Negaliu palyginti šios knygos su Stiego Larssono knygomis (mano gėdai, neskaičiau, mačiau tik filmus), tačiau lyginant su Karin Alvtegen (apie jos knygas rašiau šiame bloge), pastarosios rašytojos detektyvai man įdomesni, juose mažiau blaškymosi tarp siužetinių linijų, daugiau koncentruojamasi į žmogaus psichologiją, priežastis ir pasekmes.
   Jei kas paklaustų, tai skaityti ar ne??? Atsakau - skaityti, jei norite lengvai įkandamos literatūros su šiurpuliukais. Ilgai atmintyje neužsiliks, bet skaityti smagu ;)  

Įvertinimas: 4/5