Puslapiai

Puslapiai

Puslapiai

2014 m. rugpjūčio 14 d., ketvirtadienis

Erichas Marija Remarkas Naktis Lisabonoje


Vienas sakinys. Jei niekuo negali kitam padėti, visai padoru išalkus valgyti jo duoną, kol jos iš tavęs neatėmė. Juk niekada nežinai kada ją atims.
   Žanras. Meilės romanas.
  Viršelis. Erichas Marija Remarkas. Naktis Lisabonoje (Erich Maria Remarque. Die Nacht von Lissabon), leidykla ,,Vaga", 1979 m. , iš vokiečių kalbos vertė Osvaldas Aleksa, 292 puslapiai.
  Apie autorių. E. M. Remarkas gimė 1898 m. Osnabriuke (Osnabrück),Vokietijoje, katalikų knygų rišėjo Petr Franc Remark ir Anos Maria Remark (mergautinė pavardė Stellknecht) šeimoje. Iki 1912 m. mokėsi katalikiškoje mokytojų seminarijoje, 1916 m. dėl neišlaikyto egzamino buvo pašauktas į kariuomenę. Karo metu granatos skeveldrų sužeistas į koją, ranką ir į kaklą. Po karo 1919–1920 m. dirbo mokytoju, 1921–1924 m. laikraščių redaktoriumi. Kūrė reklaminius tekstus, komiksus laikraščiams ir žurnalams, pasirašydamas E. M. R.
1921 m. pasivadino „prancūziška“ pavarde Remarque. Šią prancūziškai užrašytą pavardę XIX amžiuje nešiojo jo senelis. 1922 m. prie pavardės pridėjo antrą savo vardą Maria. Giliai į sielą įsirėžę fronto vaizdai ir dvasiniai sukrėtimai verčia rašytoją tai išsakyti kūryboje. Per keletą savaičių parašo romaną „Vakarų fronte nieko naujo" (1929) ir susilaukia didžiulės sėkmės. 1930 m. pagal šį romaną Holivude buvo sukurtas filmas. Tai įsiutino nacius ir jų propagandos ministrą Gebelsą, kuris viešai puolė Remarką, o pastarasis neslėpė savo antinacinių pažiūrų. Romanai „Kelias atgal" (1931) ir Trys draugai (1938) toliau tęsia fronto draugystės temą. Veiksmas vyksta jau po karo. Tačiau buvę frontininkai nesugeba prisitaikyti prie gyvenimo pokario Vokietijoje. Visas tris knygas jungia ta pati tema – Pirmojo pasaulinio karo „prarastosios kartos“ likimas.
1932 m. Remarkas apsigyveno Šveicarijoje, Tičino kantone, Ronco sopra Askona, prie ežero Lago Maggiore. Šiame itališkame Šveicarijos kantone gyveno ir kiti vokiečių rašytojai, pasitraukę nuo nacių persekiojimo. Tuo metu, 1933 m. naciai degino Remarko darbus propagandiniais tikslais, skleidė nepagrįstus gandus, kad jis prancūzų žydas ir jo tikrojo pavardė – Kramer, nors tiksliai nustatyta, kad abu rašytojo tėvai buvo grynakraujai vokiečiai.1938 m. nacistinė Vokietija atėmė iš Remarko pilietybę. 1939 m. rašytojas emigravo į JAV, 1947 m. tapo natūralizuotu piliečiu. 1948 m. vėl grįžo į Šveicariją. Remarkas mirė sulaukęs 72 metų 1970 m. lapkričio 25 d. Lokarne nuo ypatingos aterosklerozės komplikacijos, po kurios jį ištiko keletas infarktų. Remarkas palaidotas  Ronco sopra Askona kapinėse.
Ne mažiau sudėtingas ir spalvingas buvo asmeninis Remarko gyvenimas, apie kurį jis vengė viešai kalbėti. Rašytojas  buvo vedęs net tris kartus, du kartus tą pačią moterį - šokėją Jutta Ilse Zambona. Po pirmųjų skyrybų Jutta nedavė rašytojui ramybės ir bandė toliau jį laikyti po padu. Moteris niekuomet nenorėjo ir nemokėjo gyventi savarankiškai, nuolat kurstė rašytojo kaltės jausmą, skatino ją išlaikyti, naudojosi jo turtais ir buvo tikra verksnė. Remarkas visą gyvenimą rūpinosi, kad jai netrūktų lėšų.  Nenuostabu, kad tarp šių santuokų Remarkas buvo įsivėlęs į skandalus su aktorėmis Marlena Ditrich, Greta Garbo, Doloresa del Rio, Natalija Palej ir kitomis  mažiau žinomomis moterimis. Antra (o gal trečia???) žmona buvo aktorė Paulette Goddard (buvusi Čarlio Čaplino sutuoktinė), kurią vedė 1958 m. ir gyveno su ja iki gyvenimo pabaigos.
   Siužetas. 1942-ieji. Lisabona. Naktis. Težo upės krantinėje vokietis emigrantas nenuleidžia akių nuo laivo, kuris ryt plauks į pažadėtąją žemę – Ameriką. Tai paskutinis laivas, bet vyriškis neturi nei vizos, nei pinigų. Netikėtai jį užkalbina nepažįstamas žmogus ir pasiūlo padovanosiąs bilietus, jei juodu kartu praleis šią naktį, o jis galės papasakoti savo istoriją, kuri prasidėjo 1933 metais Osnabriuke ir pasibaigs čia, Lisabonoje, paskutinėje Europos emigrantų priebėgoje...
   Mano nuomonė. Nuvaliau dulkes dar nuo vienos knygos. Ir sėkmingai. Puiki knyga apie meilę, apie karą, apie atsakomybę ir ištikimybę. Sunku įvardinti, kuri romano linija svarbiausia. Gal vis dėlto meilė, kurios nepajėgia užgožti karo baisumai ir išdavystė. Skaityti reikia palengva, neskubant, įsigilinant į kiekvieną sakinį, kiekvieną frazę, į kiekvieną meilės ar skausmo proveržį - laiko pakaks viskam, juk naktis tokia ilga. Taip, šioje knygoje mažiau veiksmo, daugiau jausmų, tačiau ji tokia remarkiška! Džiaugiuosi vėl atradusi (prisiminusi) Remarką. Žinau, senų knygų lentynoje tikrai turiu ,,Juodąjį obeliską" ir ,,Vakarų fronte nieko naujo".
   Įvertinimas.   5/5

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą