Simon Beckett Mirties chemija

Vienas sakinys. ,,Žmogaus kūnas pradeda irti praėjus keturioms minutėms nuo mirties. Dar neseniai laikęs savyje gyvybę, dabar jis patiria paskutines metamorfozes. Kūnas ima pats save virškinti, ląstelės skaidytis, verstis vidine puse į išorę. Audiniai virsta skysčiu, paskui dujomis. Netekęs gyvasties kūnas tampa nejudančiu vaišių stalu kitiems organizmams, pirmiausia bakterijoms, paskui vabzdžiams. Musėms."

Viršelis. Simon Beckett Mirties chemija (The chemistry of death), leidykla Tyto Alba, 2011 m., 374 puslapiai, iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis.

Autorius. Britų rašytojas ir žurnalistas Saimonas Beketas (Simon Beckett) gimė 1968 m. Anglijoje, Šefildo mieste. Tapęs anglų kalbos magistru, pora metų praleido Ispanijoje, mokydamas vaikus anglų kalbos. Grįžęs į tėvynę grojo mušamaisiais instrumentais įvairiose roko grupėse bei dirbo laisvai samdomu žurnalistu The Times, The Independent on Sunday, The Daily Telegraph, The Observer ir kituose laikraščiuose. Prieš pradėdamas rašyti Deivido Hanterio kriminalinę seriją, parašė visą eilę puikių atsiliepimų sulaukiusių romanų: „Tiesios linijos“/„Fine lines“(1994), „Gyvuliai“/„Animals“ (1995), „Iš kur čia tie dūmai“/„Where there‘s smoke“(1997), ir „Savinantis Jakobą“/„Owning Jacob“ (1998). Tikro populiarumo ir pripažinimo rašytojas sulaukė tik išleidęs 4 romanus apie teismo antropologą Deividą Hanterį. Pirmasis jų -  „Mirties chemija“/„The chemistry of death“ pasirodė 2006 m. ir Kriminalinių rašytojų asociacijos (Crime Writer‘s Association‘s) sprendimu buvo apdovanotas Auksinio durklo (The Gold Dagger Award) premija. Vėliau sekė romanai „Įrašyta kauluose“/„Written in bone“ (2007), „Mirusiųjų kuždesiai / „Whisper‘s of the dead“ (2009), ir „Šauksmas iš kapo“ / „The calling of the grave“ (2010). Visa serija yra išversta į 28 kalbas, ir parduota daugiau nei 7 mln. egzempliorių tiražu. Rašytojas vedęs, dabartiniu metu su šeima gyvena Anglijoje, gimtajame Šefilde.

Mintis parašyti romaną „Mirties chemija“, rašytojui kilo aplankius JAV Tenesio valstijoje įsikūrusį Tenesio universiteto antropologinių tyrimų centrą, taip vadinamą „Lavonų ūkį“ („The Body farm“), kurį 1994 m. išpopuliarino amerikiečių rašytoja Patricija Kornvel to paties pavadinimo romane. „Lavonų ūkis“ – tai spygliuota viela aptverta 1 ha ploto teritorija, kurioje vykdomi žmonių palaikų irimo stadijų moksliniai tyrimai. Gauti rezultatai padeda nusikaltimo tyrėjams tiksliau nustatyti aukos mirties laiką, vietą bei kitas svarbias nusikaltimo aplinkybes. Centro įkūrimą inicijavo FTB.



,,The Body farm", JAV Tenesio valstija

Trumpai (pagal Arnoldo Šatrausko anotaciją)   Pagrindinis romano herojus – žymiausias Anglijoje teismo medikas – antropologas Deividas Hanteris, ilgą laiką Londone dirbęs šį sunkų bei atsakingą darbą, tačiau po žmonos ir dukters žūties nelaimingo auto įvykio metu, pasirinkęs šeimos gydytojo darbą atokiame, pelkių apsuptame Manhamo kaimelyje, nuošalioje Norfolko grafystėje. Šios profesijos žmonių darbas yra itin sunkus ir reikalauja nepaprasto kruopštumo bei atidumo. Teismo antropologai kviečiami tuo atveju, kai nusikaltimo vietoje rastas aukos kūnas būna itin suiręs, ir eiliniai teismo medicinos ekspertai būna bejėgiai iš kūno likučių atkurti bendrą nusikaltimo vaizdą. Invalido vežimėlyje sėdintis vietinis daktaras Henris Meitlandas, su džiaugsmu sutinka atvykėlį, ir tarp abiejų vyrų užsimezga nuoširdi draugystė. Deividas Hanteris pradeda dirbti šeimos gydytoju, ir niekas iš aplinkinių nė nenujaučia apie šlovingą daktaro praeitį, iki to momento, kai po trijų ramaus darbo metų, vaikai randa suirusį vietinės rašytojos Salės Palmer kūną, su į nugarą įsmeigtais gulbės sparnais. Po šios seka dar viena žmogžudystė, ir uždara kaimo bendruomenė, iki tol neišgyvenusi rimtesnių sukrėtimų, pradeda įtarinėti vieni kitus, o labiausiai atvykėlį, Deividą Hanterį. Greitai policija sužino tikrąją daktaro Hanterio specializaciją, ir prašo pagalbos tiriant šiuos šiurpius ir paslaptingus nusikaltimus…

Mano nuomonė. Knyga, savo turiniu priskirtina prie ,,medicininių" arba ,,antropologinių" trilerių. Tokių knygų tikrai nesu daug skaičiusi, su šiuo terminu man daugiau asocijuojasi TV serialai. Skaityti Simon Beckett kūrinį buvo tikrai nenuobodu, nors siužetas gana tradicinis, o charakteria nėra itin ryškūs. Knygoje daug išdarkytų lavonų, daug dėmesio skiriama musėms, jų lervoms bei jų atliekamam darbui lavono irimo procese. Patariu, jei esate lakesnės vaizduotės, pietų metu knygą geriau padėti į šalį :)  Lyginant Simon Beckett su pastaruoju metu mano itin mėgiamu Jo Nesbo, tai S. Beckett meistriškumu tikrai nusileidžia Nesbo, bet..jei į rankas pateks kitas šio autoriaus detektyvas, mielai jį perskaitysiu. 

Įvertinimas. 4/5