SARDINIJA: ARRIVEDERCI, SARDEGNA (7)

  Tos kelios dienos, kurias praleidome Villasimius, buvo tingios, saulėtos ir šiltos. Kaip žinia, viena  iš mūsų kompanijos yra prisiekusi žuvies mėgėja, todėl ji niekaip nenustygo, kur galima būtų nusipirkti jūros gėrybių ar bent žuvies. Ryte pakirdo anksčiausiai ir išlėkė į miestelį žuvų gaudyti. Deja, kaip ir visame kame, taip ir žuvies biznyje buvo dar ne sezonas. Rado tik vieną mašinytę su kelių rūšių jūros gėrybėmis. Nusivylimas. Teko tenkintis tuo, ką rado - nusipirko kelias  spalvingas žuveles, iš kurių vakare išvirė laaabai skanią žuvienę, ačiū :)

   O šiap laiką leidome prie jūros. Pirmos dienos nuostaba dėl nevalyto paplūdimio labai greit išgaravo, kai kitą dieną suradome nuostabiai švaraus smėlio pakrantę. Pasirodo, tereikėjo perlipti uolų užtvarą ir ... mes jau rojuje. Žydra jūra, nedaug žmonių, skaisti saulė ir geltonas smėlis - kas gali būti geriau balandžio viduryje? Aišku, maudėmės (nedaug tokių buvo). Sunku tiksliai pasakyti, bet vandens temperatūra tikrai ne mažiau 18, o gal ir daugiau :) Susiradome vietelę išsitiesti ir pasikaitinti, palaipiojome per akmenis, kurie buvo netoliese, gėrėjomės fauna ir flora.
 

   Paplūdimyje atradome medinį taką, kuris ėjo per saugomą kopų dalį link Notteri lagūnos. Nuostabu, kai stovi ant tako ir matai siaurą smėlio juostelę, skiriančią įlankos vandenis nuo jūros, o toliau horizonte jūra su dangumi susilieja.  Geriau įsižiūrėję, tolumoje, kitame lagūnos krašte pamatėme ir šio vandens telkinio puošmenas - rožinius flamingus. Deja, takas prie jų nevedė, o eiti per didžiulius akmenis kažkaip nekilo noras... Be flamingų, kaip teigia rašytiniai šaltiniai, lagūnoje gyvena daug retų paukščių rūšių, todėl čia įrengtos paukščių stebėjimo vietos. 



1. Dangus, jūra ir lagūna 2. Medinis takelis 3. Tvirtovė Fortezza Vecchia

      Na, mes nesame didelės paukščių stebėjimo entuziastės, todėl patraukėme toliau mediniu taku, kuris mus nuvedė į prieplauką. Čia švertavosi daugybė jachtų. Dar tik žadinamos iš žiemos miego jachtos girgždėjo ir laukė savo šeimininkų. Tik ne kuriose vyko tvarkymo darbai. Dar sezonas neprasidėjo, dar tik ankstyvas pavasaris, tarytum sakė jos. Ir prieplaukoje esančiame didžiuliame pastate įsikūrusių parduotuvių bei kavinių durys dar buvo uždarytas. Bet pirmi artėjančio sezono požymiai jau buvo matyti - veikė WC!
 

     Pasigrožėję baltomis jachtomis, pasukome link tolyje matomos tvirtovės Fortezza Vecchia, kurioje įsikūręs archeogogijos muziejus. Tvirtovė pastatyta XIV a. kaip dalis pakrantės įtvirtinimų. XVI a. buvo perstatyta į tokią, kokią ją matome dabar.    Na, nesame mes ir archeologijos entuziastės, todėl net neplanavome ten eiti, tiesiog norėjosi pasivaikščioti palei įlanką, pereiti pylimu, kuris veda į jūrą (panašiai, kaip Palangos tiltas, tik betoninis), pasidžiaugti saule ir žydinčiomis gėlėmis.

       Po pliažinimosi, maudymosi ir pasivaikščiojimų po apylinkes visuomet pereidavome centrine Villasimius gatve. Smalsu, gal kas naujo įvyko, gal kokia kavinė ar parduotuvė atvėrė savo duris vasaros sezonui. Miestelis tikrai nedidelis, pagrindinė ir judriausia Umberto I gatvė, kuri tiesiasi išilgai visą miestelį ir pereina į Via del Mare, kuri veda prie jūros. Iš jos šakojasi mažesnės šoninės gatvelės. Miestelio centre išsidėstę kelios aikštės. Viena jų Piazza Generali Incani - nelabai suprasi ar tai aikštė, ar gatvės atkarpa, kita su fontanu, suoleliais ir miesto planu - Piazza Gramsci, dar viena - šalia San Raffaele bažnyčios.
 

Pagrindinėje gatvėje  išsidėstę viešbučiai, parduotuvėles, kavinukės, kepyklėlės, ledainės ir vyninės bei prabangesni restoranai, tokie kaip 1926 atidarytas ,,Stella D'Oro". Mes tik nosį buvome įkišę į jo gražų restoraną-kiemą.

Vaikštinėjome mes ir po šonines gatves, užsukę buvome ir į privačių namų kiemus, kurie atspindėjo jų šeimininkų skonį ir pomėgius, pvz. vieno kiemo sienos buvo nukabinėtos daugybe narvelių, kuriuose  įvairiaspalvės mažos papūgėlės gerkles laidė. Triukšmas neišpasakytas. Mums įėjus jos dar labiau pradėjo čirkšti, net šeimininkas išėjo pažiūrėti, kas nutiko. Geresnės apsaugos nė nereikia :)

   Apėje visus kiemus išlodę vietinius šunis, apžiūrėje visas pakampes po kelis kartus, vakarus laisdavome namuose: balkone gurkšnojome vyną su pačių pasigamintais užkandžiais.

Štai pavyzdžiui vieno vakaro užkandis buvo kepti artišokai. Gurmaniška, ar ne? Mūsų žuvies mėgėja, pasirodo, ir artišokus puikiai gaminti moka. Nusiprko kelias burbuoles (ar galvas, net nežinau kaip pavadinti), nupjovė viršūnes, nuskabė šoninius dygius lapus, perpjovė ir iš vidaus išvalė aštrius pūkelius (panašūs būna erškėtuogėse), tuomet supjaustė smulkiau, apibėrė prieskoniais ir apkepė aliejuje. Patiekė su virtais makaronais ir pomidorų riekelėmis. Buvo skanu!

Vieną dieną Villasimius paplūdimį pakeitėme kitu. Sugalvojome, kad reikia pasidairyti po apylinkes ir autobusu nuvažiavome iki Costa Rei. Šnekama, kad Costa Rei 8 km. ilgio paplūdimys gražiausias šiame regione. Tad susigundėme. Autobusas, pasirodo, tik vienas į dieną važiuoja. Surizikavome, įlipome ir ilgai ilgai važiavome, kol vairuotojas pasakė, kad jau laikas lipti. Ir dar įspėjo, kad jis atgal grįš po valandos, todėl siūlė paskubėti, nes kito autobuso tądien jau nebebus. Štai tau ir ekskursija!

Mes bėgte pasileidome link jūros, kad bent spėtume apšnekėtą grožį pamatyti. Spėjome... Jūra iš tiesų buvo labai skaidri, smėliukas gelsvas. Gražu! Bet mums nieko neįprasto, juk turime geltono smėlio Baltijos pakrantę, ypač Nidą. Tik vandenukas čia šiltesnis, na ir vienas-kitas kalnas matosi.
 Nors diena buvo vėjuota, tačiau merginos nusprendė užsidėti pliusiuką - nusimaudyti. Šaunuolės, kaip tarė, taip ir padarė. Jos nutarė, kad vanduo šioje vietoje šilčiausiais už visų vietų kur teko šioje kelionėje maudytis. Aš tai tik pabraidžiojau.   Ilgai užsibūti negalėjime, tad staigiai skuodėme į autobuso stotelę, kad tik mūsų nepaliktų. Spėjome! Tai tiek to Costa Rei ir tematėme ;)
  Tačiau grįžę į Villasimius džiugiai nustebome, kad baras BACCUSARDUS, kurį pirmą atvykimo dieną pastebėjome, buvo atidarytas. Tuoj pat užėjome. Nedelsiant užsisakėme vyno ir prisėdome lauke prie stalų-statinių su vaizdu į miestelį. Namų vynas buvo skanus, aplinka jauki, žmonių, palyginus su kitomis kavinėmis, daug. Pajutome, kad vasara pamažu ateina į Villasimius.

 

   Paskutinę dieną iš paties ankstyvo ryto užsisakėme taksi iš Villasimius į Cagliari oro uostą, nes kito būdo nusigauti iš čia 4 val. ryto nėra. Teko pakloti 100 eurų. Bet ką daryti. Tada nuėjome atsisveikinti su jūra, paskutinį kartą perėjome Umberto I gatve ir paragavome  išgirtos sardiniškos picos Margarita. Buvo skanu. Nors aplamai čia mums viskas buvo skanu ;)

    Pavalgę vėl prašuoliavome pro BACCUSARDUS vyninę ir, pasiėmėme pilstomo naminio vyno, patraukėme krautis lagaminų bei paskutinį vakarą pasisėdėti balkonėlyje. 

    Ankstyvą rytą-dar net neprašvitus-pasakėme atia atostogų namams ir išėjome į gatvę, kur mūsų jau laukė taksi. Taksi, kurio vairuotoja buvo mažutė, smulki, pagyvenusi moterytė. Aišku, angliškai nemokanti nei žodelio, tik itališkai. Bandė ji mums visą kelią kažką aiškinti, pasakoti, bendėme mes kažką suprasti, bet apsimiegojęs protas dar nelabai norėjo protauti. Taip tamsiais kalnų takais mus nuvežė iki oro uosto, kur nusičiupę savo lagaminukus, jau ėjome link skrydžio salės, kai išgirdome mus šaukiant. Mūsų taksi vairuotoja pasimetusi stovėjo prie savo miniveno bagažinės durų ir nepasiekė jų uždaryti. Uždarėme duris, dar kartą atsisveikinome su mini moteryte ir nudrožėme registruotis į lėktuvą. 

ARRIVEDERCI, SARDEGNA!!!

SARDINIJA: ADDIO, CAGLIARI! CIAO, VILLASIMIUS! (6)

   Dar dvi dienas mes praleidome Cagliari. Kaip kokios miesto žinovės naujai atvykusiai draugei aprodėme Sardinijos sostinę, nusipirkome suvenyrų, pietavome jaukiose kavinukėse. Aišku, vėl atradome naujų vietų,  pastebėjome dar nematytų smulkmenų, pavyzdžiui, kad po daugiabučių langais žydi kalijos, o pilicininkų batai labai jau faini, kad ekskursijas veda vienuoliai, kad miestas tampa artimu mums ir čia pradedame jaustis kaip senbuvės.

 

  Dar kartą nuvažiavome iki paplūdimio. Dabar jau buvome protingesnės, pasinaudojome miesto transportu ir už 1, 20 euro nusipirkę bilietėlį patogiai įsitaisėme autobuse. Važiavome ne tiek paplūdimio aplankyti, bet daugiau norėjome pamatyti flamingus, kurių rezervatas įsikūręs netoli Poetto Beach. Autobusas mus nuvežė iki galinės stotelės - tai buvo tarsi apžvalginė ekskursija, o autobusui grįžtant atgal išlipome prie tvenkinių, kur matėsi flamingai. Deja, prie tvenkinių prieiti arti nepavyko - flamingus galėjome stebėti tik nuo kelio. Gaila :( Šiek tiek nusivylę, patraukėme į paplūdimį.  Diena buvo šilta, tačiau vėjuota, todėl besilepinančių saulės voniomis buvo nedaug. Atitinkamai, mažiau buvo ir prekeivių, tad galėjome ramiai gėrėtis jūra ir stebėti besigalinėjančius su vėju banglentininkus.



  

Vakarėjant grįžome į centrą, kuriame žiebėsi pirmieji žiburiai ir miestas įgijo visai kitą veidą.

 

   Buvo smagu pasivaikščioti jau pažįstamomis gatvelėmis ir iš naujo jas atrasti. Tai, kas dieną buvo gražūs istoriniai ar architektūriniai ansambliai, nusileidus sutemoms įgijo mistines formas ir spinduliavo paslaptingą grožį. O dar mėnulio ryški šviesa! Džiaugėmės, kad teko paklajoti po naktinį Cagliarį. Tikrai verta! 

  Taip atsisveikinę su Sardinijos sostine ir laikinuose namuose pabaigę paskutinius naminio vyno lašus, susikrovėme savo mažus lagaminėlius ir nuėjome miegelio, kad iš pat ryto leistumėmės į kelionę link jūros.

   O rytas ateiti netruko... ir autobusų stotyje pakutinį kartą metę žvilgsnį į Sardinijos maurų užrištas akis,  pasakėme miestui ATIA - tegyvuoja gamtos grožis!  

   Tik išvažiavus už miesto atsivėrė nuostabūs Viduržiemio jūros vaizdai su uolėtomis pakrantėmis, žvyruotais paplūdimiais, nedideliais kurortiniais kaimeliais ir raitytais kelio vingiais. Aišku, kaip sakė viena iš mūsų, galėjome išsinuomoti automobilį, tuomet būtumėm laisvos sustoti kur širdis geidžia, o dabar tik pro langą tą grožį galime stebėti. Bet... vairuotojas šiuo atveju būtų viena iš mūsų, kuriai tas grožis važiuojant kalnų kelias būtų apkartęs :) Geriau visuomeniniu transportu - ir nebrangu, ir jokios atsakomybės...

Taigi, valandėlę pro langą pasigrožėję pavasariu alsuojančia gamta, sustojome nedideliame miestelyje ir vairuotojas pasiūlė mums lipti - Villasimius.

       Iš namų darbų:  Villasimius miestelio teritorijoje, dėl puikios geografinės padėties, pirmieji gyventojai įsikūrė dar priešistoriniais laikais. Čia karaliavo finikiečiai, kartaginiečiai, ispanai ir romėnai. Šis kaimelis patyrė ne vieną piratų antpuolį. Tačiau išgyveno. XIII a. jis buvo pavadintas Carbonaro, o XIX a. įgauna dabartinį pavadinimą. Tradiciškai Villasimius ekonomika buvo grindžiama žemės ūkiu ir avininkyste, o nuo XIX a. pabaigos ir granito gavyba. Turizmas čia įsigalėjo nuo 1960-ųjų ir dabar tai pagrindinė ūkinė veikla, kuria vienaip ar kitaip verčiasi visi 3000 miestelio gyventojų.

        Išsiropštę iš autobuso ir susirinkę savo mantą dairėmės aplinkui - kur eiti? Net neišsivaizdavome, kurioje miestelio pusėje tie mūsų Palm Village apartamentai. Ko gero atrodėme labai pasimetę, kad vietinis vyrukas  priėjo prie mūsų ir paklausė, ko ieškome. Bandėme susišnekėti angliškai, nurodėme adresą. Galima sakyti, pavyko! Suprato! Pradžiai pasisiūlė iškviesti taksi: oi, toli, labai toli tie jūsų apartamentai! Tačiau mes moteriškės labai mėgstame savo kojytes pamiklinti, atsisakėme ir paprašėme papasakoti, kaip pasiekti on foot tuos apartamentus. Papasakojo, supratome ir patraukėme link jų. Aišku ėjome lėtai, užsukdamos į parduotuves (juk reikėjo maisto užsipirkti) bei pasidairydamos, kur vakare galima būtų apsilankyti. Taip, parduotuves nušlavėm, bet vyninė, kuri mums patiko, buvo uždaryta. Ne sezonas, dirbs antradienį, paaiškino šalia esančios kavinės darbuotojai. Nieko, palauksime :)  

 

   Priėjome kelio išsišakojimą, kur pasukome į dešine, aplenkėme kapinaites, ir pamatėme didelį, ryškiai žalią užrašą PALM VILLAGE. Neblogai, pirmas įspūdis, neblogai. Pastatas nelabai didelis, nušviestas saulės,  apipintas gyvatvore, kieme dengtas baseinas (vėliau sužinojome, kad nelebai tas baseinas funkcionalus - seklu ir labai karšta, nes per dieną plieskia saulė tiesiai į baseino stogą), kepsninės (čia, jei turėsi laiko ir noro pasikepti kokį mėsgalį ar kokią žuvies uodegą). Mūsų apartamentai buvo antrame aukšte. Gal ir gerai, nes puikus vaizdas iš viršaus - net jūra matosi.  Kambarys didelis neseniai suremontuotas, baldai nauji malonios žalsvos spalvos, viena didžiulė dvigulė lova, ir dvi atskiros lovos. Spinta, spintelės, veidrodis, televizorius. Nišoje įrengta virtuvėlė - didelis stalas, šaldytuvas, viryklė, indai ir virtuvės reikmenys. Erdvus vonios kambarys su dušu, praustuve, tuoletu ir bide. Ir dar balkonas, puikus didelis balkonas su stalu ir kėdėmis!  Žodžiu, viskas čia gerai! O svarbiausia - kaina įkandama: 16 eurų vienam asmeniui už naktį :)



Apartamentai ir vakarienė balkone

       Taigi, įvertinę apartamentus ir išsikrovę daiktus išėjome jūros ieškoti. Susižinoję kryptį patraukėme smėlėtu ,,kaimo" keliu link išsvajotos jūros. Saulė dangumi ritinėjosi pilnu tempu, pakelėje kaip pasiutę žydėjo mimozos, oras net virpėjo nuo karščio, tuo tarpu kai Lietuvoje, mūsų žiniomis, sniegas dar vis neužleido pozicijų pavasariui. Tegyvuoja Italija! Tegyvuoja Sardinija!
 

        

 

 Pasišokinėdamos iš smagumo pasiekėme jūros pakrantę, ir še tau... smėlis neišvalytas nuo per žiemą suneštų žolių, vėjas pakrante gainioja kažkokius susivijusių augalų kamuolius (negali nieko sakyti, gražūs jie), žmogus kur ne kur. Še tau ir kurortas, net prie vandens per šiukšles neprieisi.

       Mus apniko šioks toks nusivylimas - tikėjomės, kad viskas bus jau sutvarkyta. Pasivaikščiojome, pribridome prie vandens (nešalta, maudytis būtų galima, bet kur?), nuėjome ligi uolų, kurios įbridę į jūrą žymėjo pliažo pabaigą, ir pasukome keliu link miesto. Čia jau kitas vaizdas. Vilos, apaugusios žydinčiais vijokliais, į kalną kylantys namukai arba kaktusai, pasipuošę raudonais ar geltonais burbuliais. Ir apelsinmedžiai - vieni žydintys, o kiti svyrantys nuo oranžinių vaisų. Tokie vaizdai greit pataisė mūsų nuotaiką ir nuteikė optimistiškai.  Pasisukioję šiek tiek po Villasimius centrą patraukėme į savo apartamentus. Mūsų laukė vakarienė balkone ir saldus miegelis.