Tos kelios dienos, kurias praleidome Villasimius, buvo tingios, saulėtos ir šiltos. Kaip žinia, viena iš mūsų kompanijos yra prisiekusi žuvies mėgėja, todėl ji niekaip nenustygo, kur galima būtų nusipirkti jūros gėrybių ar bent žuvies. Ryte pakirdo anksčiausiai ir išlėkė į miestelį žuvų gaudyti. Deja, kaip ir visame kame, taip ir žuvies biznyje buvo dar ne sezonas. Rado tik vieną mašinytę su kelių rūšių jūros gėrybėmis. Nusivylimas. Teko tenkintis tuo, ką rado - nusipirko kelias spalvingas žuveles, iš kurių vakare išvirė laaabai skanią žuvienę, ačiū :)
O šiap laiką leidome prie jūros. Pirmos dienos nuostaba dėl nevalyto paplūdimio labai greit išgaravo, kai kitą dieną suradome nuostabiai švaraus smėlio pakrantę. Pasirodo, tereikėjo perlipti uolų užtvarą ir ... mes jau rojuje. Žydra jūra, nedaug žmonių, skaisti saulė ir geltonas smėlis - kas gali būti geriau balandžio viduryje? Aišku, maudėmės (nedaug tokių buvo). Sunku tiksliai pasakyti, bet vandens temperatūra tikrai ne mažiau 18, o gal ir daugiau :) Susiradome vietelę išsitiesti ir pasikaitinti, palaipiojome per akmenis, kurie buvo netoliese, gėrėjomės fauna ir flora.
Paplūdimyje atradome medinį taką, kuris ėjo per saugomą kopų dalį link Notteri lagūnos. Nuostabu, kai stovi ant tako ir matai siaurą smėlio juostelę, skiriančią įlankos vandenis nuo jūros, o toliau horizonte jūra su dangumi susilieja. Geriau įsižiūrėję, tolumoje, kitame lagūnos krašte pamatėme ir šio vandens telkinio puošmenas - rožinius flamingus. Deja, takas prie jų nevedė, o eiti per didžiulius akmenis kažkaip nekilo noras... Be flamingų, kaip teigia rašytiniai šaltiniai, lagūnoje gyvena daug retų paukščių rūšių, todėl čia įrengtos paukščių stebėjimo vietos.
 |
| 1. Dangus, jūra ir lagūna 2. Medinis takelis 3. Tvirtovė Fortezza Vecchia |
Na, mes nesame didelės paukščių stebėjimo entuziastės, todėl patraukėme toliau mediniu taku, kuris mus nuvedė į prieplauką. Čia švertavosi daugybė jachtų. Dar tik žadinamos iš žiemos miego jachtos girgždėjo ir laukė savo šeimininkų. Tik ne kuriose vyko tvarkymo darbai. Dar sezonas neprasidėjo, dar tik ankstyvas pavasaris, tarytum sakė jos. Ir prieplaukoje esančiame didžiuliame pastate įsikūrusių parduotuvių bei kavinių durys dar buvo uždarytas. Bet pirmi artėjančio sezono požymiai jau buvo matyti - veikė WC!
Pasigrožėję baltomis jachtomis, pasukome link tolyje matomos tvirtovės Fortezza Vecchia, kurioje įsikūręs archeogogijos muziejus. Tvirtovė pastatyta XIV a. kaip dalis pakrantės įtvirtinimų. XVI a. buvo perstatyta į tokią, kokią ją matome dabar. Na, nesame mes ir archeologijos entuziastės, todėl net neplanavome ten eiti, tiesiog norėjosi pasivaikščioti palei įlanką, pereiti pylimu, kuris veda į jūrą (panašiai, kaip Palangos tiltas, tik betoninis), pasidžiaugti saule ir žydinčiomis gėlėmis.
Po pliažinimosi, maudymosi ir pasivaikščiojimų po apylinkes visuomet pereidavome centrine Villasimius gatve. Smalsu, gal kas naujo įvyko, gal kokia kavinė ar parduotuvė atvėrė savo duris vasaros sezonui. Miestelis tikrai nedidelis, pagrindinė ir judriausia Umberto I gatvė, kuri tiesiasi išilgai visą miestelį ir pereina į Via del Mare, kuri veda prie jūros. Iš jos šakojasi mažesnės šoninės gatvelės. Miestelio centre išsidėstę kelios aikštės. Viena jų Piazza Generali Incani - nelabai suprasi ar tai aikštė, ar gatvės atkarpa, kita su fontanu, suoleliais ir miesto planu - Piazza Gramsci, dar viena - šalia San Raffaele bažnyčios.
Vaikštinėjome mes ir po šonines gatves, užsukę buvome ir į privačių namų kiemus, kurie atspindėjo jų šeimininkų skonį ir pomėgius, pvz. vieno kiemo sienos buvo nukabinėtos daugybe narvelių, kuriuose įvairiaspalvės mažos papūgėlės gerkles laidė. Triukšmas neišpasakytas. Mums įėjus jos dar labiau pradėjo čirkšti, net šeimininkas išėjo pažiūrėti, kas nutiko. Geresnės apsaugos nė nereikia :)
Apėje visus kiemus išlodę vietinius šunis, apžiūrėje visas pakampes po kelis kartus, vakarus laisdavome namuose: balkone gurkšnojome vyną su pačių pasigamintais užkandžiais.
Štai pavyzdžiui vieno vakaro užkandis buvo kepti artišokai. Gurmaniška, ar ne? Mūsų žuvies mėgėja, pasirodo, ir artišokus puikiai gaminti moka. Nusiprko kelias burbuoles (ar galvas, net nežinau kaip pavadinti), nupjovė viršūnes, nuskabė šoninius dygius lapus, perpjovė ir iš vidaus išvalė aštrius pūkelius (panašūs būna erškėtuogėse), tuomet supjaustė smulkiau, apibėrė prieskoniais ir apkepė aliejuje. Patiekė su virtais makaronais ir pomidorų riekelėmis. Buvo skanu!
Vieną dieną Villasimius paplūdimį pakeitėme kitu. Sugalvojome, kad reikia pasidairyti po apylinkes ir autobusu nuvažiavome iki Costa Rei. Šnekama, kad Costa Rei 8 km. ilgio paplūdimys gražiausias šiame regione. Tad susigundėme. Autobusas, pasirodo, tik vienas į dieną važiuoja. Surizikavome, įlipome ir ilgai ilgai važiavome, kol vairuotojas pasakė, kad jau laikas lipti. Ir dar įspėjo, kad jis atgal grįš po valandos, todėl siūlė paskubėti, nes kito autobuso tądien jau nebebus. Štai tau ir ekskursija!
Mes bėgte pasileidome link jūros, kad bent spėtume apšnekėtą grožį pamatyti. Spėjome... Jūra iš tiesų buvo labai skaidri, smėliukas gelsvas. Gražu! Bet mums nieko neįprasto, juk turime geltono smėlio Baltijos pakrantę, ypač Nidą. Tik vandenukas čia šiltesnis, na ir vienas-kitas kalnas matosi.
Nors diena buvo vėjuota, tačiau merginos nusprendė užsidėti pliusiuką - nusimaudyti. Šaunuolės, kaip tarė, taip ir padarė. Jos nutarė, kad vanduo šioje vietoje šilčiausiais už visų vietų kur teko šioje kelionėje maudytis. Aš tai tik pabraidžiojau. Ilgai užsibūti negalėjime, tad staigiai skuodėme į autobuso stotelę, kad tik mūsų nepaliktų. Spėjome! Tai tiek to Costa Rei ir tematėme ;)
Tačiau grįžę į Villasimius džiugiai nustebome, kad baras BACCUSARDUS, kurį pirmą atvykimo dieną pastebėjome, buvo atidarytas. Tuoj pat užėjome. Nedelsiant užsisakėme vyno ir prisėdome lauke prie stalų-statinių su vaizdu į miestelį. Namų vynas buvo skanus, aplinka jauki, žmonių, palyginus su kitomis kavinėmis, daug. Pajutome, kad vasara pamažu ateina į Villasimius.
Nors diena buvo vėjuota, tačiau merginos nusprendė užsidėti pliusiuką - nusimaudyti. Šaunuolės, kaip tarė, taip ir padarė. Jos nutarė, kad vanduo šioje vietoje šilčiausiais už visų vietų kur teko šioje kelionėje maudytis. Aš tai tik pabraidžiojau. Ilgai užsibūti negalėjime, tad staigiai skuodėme į autobuso stotelę, kad tik mūsų nepaliktų. Spėjome! Tai tiek to Costa Rei ir tematėme ;)
Tačiau grįžę į Villasimius džiugiai nustebome, kad baras BACCUSARDUS, kurį pirmą atvykimo dieną pastebėjome, buvo atidarytas. Tuoj pat užėjome. Nedelsiant užsisakėme vyno ir prisėdome lauke prie stalų-statinių su vaizdu į miestelį. Namų vynas buvo skanus, aplinka jauki, žmonių, palyginus su kitomis kavinėmis, daug. Pajutome, kad vasara pamažu ateina į Villasimius.
Paskutinę dieną iš paties ankstyvo ryto užsisakėme taksi iš Villasimius į Cagliari oro uostą, nes kito būdo nusigauti iš čia 4 val. ryto nėra. Teko pakloti 100 eurų. Bet ką daryti. Tada nuėjome atsisveikinti su jūra, paskutinį kartą perėjome Umberto I gatve ir paragavome išgirtos sardiniškos picos Margarita. Buvo skanu. Nors aplamai čia mums viskas buvo skanu ;)
Pavalgę vėl prašuoliavome pro BACCUSARDUS vyninę ir, pasiėmėme pilstomo naminio vyno, patraukėme krautis lagaminų bei paskutinį vakarą pasisėdėti balkonėlyje.
Ankstyvą rytą-dar net neprašvitus-pasakėme atia atostogų namams ir išėjome į gatvę, kur mūsų jau laukė taksi. Taksi, kurio vairuotoja buvo mažutė, smulki, pagyvenusi moterytė. Aišku, angliškai nemokanti nei žodelio, tik itališkai. Bandė ji mums visą kelią kažką aiškinti, pasakoti, bendėme mes kažką suprasti, bet apsimiegojęs protas dar nelabai norėjo protauti. Taip tamsiais kalnų takais mus nuvežė iki oro uosto, kur nusičiupę savo lagaminukus, jau ėjome link skrydžio salės, kai išgirdome mus šaukiant. Mūsų taksi vairuotoja pasimetusi stovėjo prie savo miniveno bagažinės durų ir nepasiekė jų uždaryti. Uždarėme duris, dar kartą atsisveikinome su mini moteryte ir nudrožėme registruotis į lėktuvą.
ARRIVEDERCI, SARDEGNA!!!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą