Atstumas tarp Cėsio ir Pernu miestų yra apie 170 km. Kadangi į kelionę išsiruošėme ankstyvą rytą, tai Pernu (est. Pärnu) pasiekėme dar neįdienojus. Automobilį pasiliekame nemokamoje stovėjimo aikštelėje visai netoli senamiesčio ir traukiame susipažinti su miestu. Tiesa, oras nelabai palankus pasivaikščiojimams - pradeda lynoti. Tačiau mes ne cukrinės, neištirpsime :)
 |
1918 m. vasario 23 d. Estijos nepriklausomybės akto kopija
|
Senamiesčio prieigose pastebime monumentą (jo neįmanoma nepastebėti!), skirtą Estijos nepriklausomybės aktui įamžinti. Graži idėja, maloniai nuteikianti tolesniam pasivaikščiojimui po ketvirtą pagal dydį Estijos miestą. Pernu miestą įkūrė apie 1251 m. Ozelio-Vikos (bažnytinė valstybė, gyvavusi 1228–1572 m. dabartinėje vakarų Estijoje) vyskupas. Miestas, tuomet žinotas vokišku pavadinimu Pernau, priklausė Hanzos lygai ir buvo svarbus neužšąlantis Livonijos uostas. Pernu per daugelį gyvavimo amžių teko atlaikyti karus, gaisrus, marus, būti vokiečių, lenkų, švedų ir rusų valdžioje. Miestas išaugo į didelį uostą ir XVIII amžiuje per jį buvo įvežama daugiau prekių nei per Talino uostą. Deja, per Napoleono karus prekyba ženkliai sumažėjo, uostas prarado savo svarbą. Nuo 1838 m. miestas palaipsniui tampa populiariu kurortu su populiariais paplūdimiais, sveikatingumo procedūromis ir purvo voniomis. 1918 m. vasario 23 d. mieste iš „Endla“ teatro balkono viešai perskaityta Estijos nepriklausomybės deklaracija, kuri Taline buvo išplatinta sekančią dieną. 1940 m. kartu su visa Estija okupuotas Sovietų Sąjungos. Nuo 1941 m. iki 1944 m. okupuotas Trečiojo Reicho, po to vėl užimtas Sovietų Sąjungos ir nuo 1944-1991 m. buvo Estijos SSR, o dar tiksliau SSSR, dalimi. 1991 m. rugpjūčio 20 d. Estijoje atkuriama nepriklausomybė ir Pernu pamažu ima keistis, pritraukdamas vis daugiau turistų iš Estijos ir iš užsienio šalių. Štai kad ir mes, artimojo užsienio ponios, vaikštome po gražuolį Pernu ir žvalgomės į spalvingus kurortinius namukus bei viduramžius menančius istorinio paveldo objektus, į dangų kylančius grakščius bažnyčių bokštus ar išpūstus cerkvių kupolus. Pernu senamiestis visai nedidelis, todėl visas įžymybes radome be didelio vargo, net specialiai neieškodamos.
 |
Rüütli (Riterio) alėja
|
Pagrindinė senamiesčio gatvė – Rüütli pėsčiųjų alėja, pilna mažų suvenyrų parduotuvėlių, jaukių kavinukių, ledainių. Čia žmonės niekur neskuba, mėgaujasi kavos puodeliu ar apžiūrinėja vietinių amatininkų rankų darbo gaminius. Rüütli alėja prasideda nuo autobusų stoties ir tiesia linija veda prie Talino vartų – senovėje šie vartai iš tiesų buvo kelio į Taliną pradžia. Dabar jais galima patekti į parką ir Valllikaar žaliąją zoną.
 |
Talino vartai
|
Deja, vartai mums įspūdžio nepaliko, nebent reiktų juos vertinti kaip istorinės reikšmės objektą. Labiau akį traukė šalia esantis pastatas, kuriame įsikūręs Bum-Bum Pubi restoranas. Akį patraukė piešiniai ant restorano sienos, kuriuos iššifravome taip: džiazas + kulinarija = geras laikas. Tokių žaismingų piešinių ant senų namų sienų Pernu yra gana daug. Jie puikiai puošia miestą ir kelia nuotaiką.
 |
| Bum-Bum Pubi restorano siena |
 |
Gražios langinės
|
 |
Dekoruota gyvenamojo namo siena
|
Pernu senamiestyje buvo įdomu pamatyti seniausią išlikusį miesto statinį Seegi Maja. Manoma, kad XIII-XIV a. čia buvo Šv. Dvasios prieglauda. XVII a. namas atiteko miesto magistratui ir 1658 m. ant senojo namo pamatų pastatytas naujas pastatas kuriame įsikūrė ligoninė ir prieglauda.
 |
Seegi Maja
|
Dabartinis gatvės pavadinimas Hospidali atspindi buvusią namo paskirtį. 2000 metais namas buvo restauruotas. Dabar čia veikia restoranas ,,Seegi Maja" ir viešbutis ,,St. Peterburg".
 |
| Hospidali gatvės namai |
 |
| Punane torn |
Dar vienas lankytinas objektas – Raudonasis Bokštas (Punane torn) – vienintelė išlikusi miesto sienos tvirtovės dalis, statytas XV a. Kažkada jis buvo raudonų plytų, tačiau rekonstruojant bokštas buvo nutinkuotas. Dar faktas, kad XVII a. bokštą sudarė keturi aukštai, iki šių dienų išliko trys. Anksčiau bokštas dar buvo vadinamas Kalėjimo bokštu, ir nenuostabu, nes jame buvo laikomi kaliniai.
 |
Katariina kirik fasadas
|
Užsukame į šv. Kotrynos rusų ortodoksų bažnyčią (Katariina kirik) – nuostabaus grožio barokinį statinį. Bažnyčią projektavo architekto Piotr Jegorov. Statyba prasidėjo 1764 m., o bažnyčia pašventinta 1768 m. Statyboms vadovavo architektas Vassili Jakovlev, o jos statybą finansavo Rusijos imperatorienė Jekaterina II. Pasigrožėję išore, bandome įeiti į vidų, tačiau mus priima ne itin svetingai, nors galvas apsisiautėme skaromis. Ten besitvarkančios moterys buvo piktos ir tik sumokėjus kelis eurus leido apsižvalgyti ir padaryti vieną kitą nuotrauką. Išeinant net durimis stumtelėjo: greičiau eikit lauk.
 |
| Ikonostatas |
Nepriklausomai nuo nesvetingų parapijiečių, bažnyčia paliko puošnumo ir ekstravagancijos įspūdį. Gausiai auksu ir sidabru dekoruotas baroko-klasicizmo stiliaus XVIII a. bažnyčios ikonostasas tikrai vertas pasigėrėjimo, kaip ir kitos šioje bažnyčioje esančios relikvijos.
Tiesa, Pernu tai ne vienintelė bažnyčia, pvz. Šv. Elžbietos liuteronų bažnyčia (Eliisabeti Kirik) taip pat pastatyta XVIII a., o jos fundatorė kita Rusijos imperatorė Jelizaveta Romanova, kurios vardu ir pavadinta.
1904 m. Pernu mieste buvo pastatyta senojo rusiško stiliaus bažnyčia, kuri buvo vadinama Apaštalų ortodoksų transformacijos bažnyčia (architektas V. Lunskis, statybos meistras K. Kleinas) . Bažnyčia turi mūrinį fasadą, būdingą tam laikmečiui, su granito cokoliais. Varpinės aukštis siekia 38 metrus, o svogūno formos kupolas - 34 metrus. Bažnyčios viduje nebuvome, pakako pasigrožėti jų išoriniu grožiu.
Tad toks buvo mūsų
pusdienis Pernu. Tiesa, panaršius internete sužinojau, kad būtent Pernu
mieste gimė žymusis auksakalys Gustavas Fabergé, įkūręs savo vardo
juvelyrikos namus, kurio sūnus, Carlas Fabergé, vėliau sukūręs
žymiuosius Fabergé kiaušinius.
 |
Pakelės kavinė
|
Toliau keliaujame į Virtsu, iš kur kelsimės į Saaremaa salą. Nors Pernu praleidome visą pusdienį, tačiau pavalgyti taip niekur ir neužėjome, tad dabar skrandžiai reikalavo savo duoklės, o pakeliui nesimatė jokių užeigų. Meluoju, vieną radome, visai netoli perkėlos – ,,Vatla baar". Užsukame. Rekomenduoju, nes buvome skaniai ir sočiai pamaitintos ir pagirdytos. Iki kelto buvo likę keliolika minučių, tad nutarėme, kad spėsime. Virtsu uoste sustojome prie įvažiavimo į keltą, keliantį į Kuivatsu (Muhu sala). Prie bilietų kasos jau matome, kad keltas kelia trapą, tačiau kasininkė mums moja – greičiau, greičiau, spėsite. Mes greitai jai pinigus, ji mums – bilietus ir kaip autostradoje 100 km/h pasiekiame keltą. Nesitikėjau, kad taip galima. Spėjam :)
 |
| Plaukiam |
Keltas beveik tuščias, nors pats sezono įkarštis. Turistinių autobusų gal kokie 2-3 matosi, automobilių gal apie 10 suskaičiavome. Štai ką daro pandemija! Pusvalandis plaukimo per Suur sąsiaurį ir mes jau Muhu (est. Muhumaa) saloje, Kuivatsu prieplaukoje, iš kurios beveik per valandą galima pasiekti Saaremaa salos sostinę Kuressaate (Kuresarė). Tačiau mes užtrunkame ilgiau. Juk pakeliui tiek įdomybių! Pamatę pakelės nuorodą sukame šunkeliu ir privažiuojame Mäla Kalmed – priešistorinę laidojimo vietą netoli Mäla kaimo, dar žinomą kaip Ussimätta laidojimo vieta. Tiesa, prie pat jos neprivažiuojame, automobilį pasistatome stovėjimo aikštelėje, o pačios einame siauru taku pro medžių tankmę, kurio pabaigoje atsiveria aikštelė su iš akmenų sudėliotais ratais. Tokia mistiška vieta, net paukščiai nečiulba. Pasibūname, pasisemiame kosminės energijos ir traukiame toliau.
 |
| Mäla Kalmed |
Sustojame Liiva miestelyje, kur stovi 1267 m. statyta gotikinė šv. Kotrynos bažnyčia (Katariina kirik), bet mūsų dėmesį patraukia ne bažnyčia, bet šventoriuje pamėkliškai iš po žemių kyšančios apsamanojusios kryžių viršūnės. Tai lyg to jausmo, kurį patyrėme Mäla Kalmed atkartojimas.
 |
Katariina kirik šventoriaus kryžiai
|
Aplamai visa Muhu sala dvelkia paslaptimi. Štai, šalia išvirtusių kryžių guli milžiniško uosio išvarta. Medis, žaliavęs gal tris šimtmečius, išvirto 2014 m. prieš pat Kalėdas. Taip ir guli šventoriuje žvakutėmis apstatytas.
 |
| Uosio išvarta |
Skersai pervažiavę nedidelę Muhu salelę Saaremaa pasiekiame 2 km ilgio pylimu, supiltu dar caro laikais ir jungiančiu šias salas.
Saaremaa – didžiausia Estijos sala, kurioje gyvenama jau tūkstančius metų (nuo 3000 m. pr. m. e.). Senose skandinavų sagose Saaremaa vadinama Eysysla. Šis pavadinimas reiškia tą patį, ką ir Saaremaa: „salos regionas, salos žemė“. Kadaise Saaremaa buvo turtingiausia iš senųjų estų žemių ir Estijos piratų, dar vadinamų Rytų vikingais, prieglobstis. Saaremaa gyventojai save laiko vikingų palikuonimis. Sovietmečiu Saaremaa buvo karinė zona – ten patekti būdavo sudėtinga. Šiandien didžioji salos dalis – gamtos rezervatas. Mūsų vaizduotė Saaremaa piešė kaip akmenuotą ir uolėtą, kur-ne-kur krūmeliais apaugusią salą. Tačiau realybėje ji pasirodė besanti labai žalia ir jauki, su nedideliais kaimeliais ir puikiais kelias.
 |
| Kaali kraater |
Pirmas sustojimas Saaremaa – Kaali kraater (Kalio krateris). Maždaug prieš 4000 metų šioje vietovėje 10-20 m/s skriejantis ir 20-80 tonų sveriantis meteoritas suskilo į smulkesnius gabalus, kurie pasiekė žemę. Didžiausias luitas išmušė 110 m skersmens ir 22 m gylio kraterį, kuriame dabar telkšo Kalio ežeras. Vieno kilometro spinduliu aplink šį kraterį, susidarė dar 8 mažesni, 12-40 m skersmens krateriai.
Neabejojama, kad šis įvykis buvo užfiksuotas vietinių tautų mitologijoje – Kalio ežeras buvo ilgai garbinamas kaip šventa vieta, čia buvo aukojamos aukos. Su Kalio įvykiu siejamas ir Kalevaloje minimas „šviesos kamuolys“, nukritęs pietvakariuose už Nevos.
Apeiname tikrai įspūdingą Kalio kraterį ir skubame toliau, nes ir ilgiausios vasaros dienos, pasirodo, turi pabaigą – pamažu pradeda temti.
 |
Kuressaare gatvelė
|
Nakvynę užsisakėme Saaremaa sostinėje Kuressaare. Mus pasitinka svetinga šeimininkė, aprodo svetainę, kuria turėsime dalintis su dar vienais keliautojais, ir palydi į nedidelį 3 lovų kambarėlį. Nėra prabangos, tačiau 2 naktų poilsiui tikrai ne prasčiausias variantas. Be to, yra sodas, kuriame vakare galėsime ragauti vyną, o ryte – gerti kavą, jei turėsime tam laiko :) O dabar numetame kuprines ir einame pasižvalgyti po Kuressaare.
Kuressaare pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose minima lotyniškuose tekstuose tarp 1381 ir 1422 m. Tuo metu Kuressaare vadinama Arensburgu, bet tai dar ne miestas, o pilies teritorija, aplink kurią pamažu kuriasi žvejų gyvenvietė. Jau 1559 m. išaugęs ir sustiprėjęs miestas parduodama Danijai, vėliau perleistas Švedijai. 1710 m., per Didįjį Šiaurės karą, Arensburgas buvo padegtas rusų kareivių, o po 10 metų atiteko Rusijai. XVIII a. tapo populiaria poilsiaviete.
1918 m., Estijai atgavus nepriklausomybę, Arensburgas oficialiai pavadintas Kuressaare. Ir vėl, istorijos verpetuose, 1952 m. pervadintas Kingissepa – čia gimusio Estijos bolševikų politiko, Viktoro Kingisepo garbei. 1988 m. miestas susigrąžina Kuressaare pavadinimą. Dabar Kuressaare plėtojama kaip kurortinis miestas, kuriame galima pasimėgauti SPA procedūromis.
 |
Kuressaare vyskupų pilis
|
Nors lauke palengva dulkia lietutis, mes atkakliai klampojame pažliugusiais Kuressaare parko takais. Parko pakraštyje, iš visų pusių apsupta vandens, stovi XII a. vyskupų pilis (Kuressaare piiskopilinnus), kuri yra vienintelė visiškai išsilaikiusi viduramžių tvirtovė Baltijos šalyse. Dabar ši pilis yra muziejus, kurios eksponatai primena Kuressaare istoriją. Deja, šiandien jau vėlu, tad pilies lankymą tenka atidėti kitai dienai.
 |
| šv. Nikolajaus cerkvė |
Dangus giedrėja, suskleidžiame skėčius ir einame vakarėjančio miesto gatvėmis, besidairydamos į šalis – kuo gi įspūdinga Kuressaare. Prie pat gatvės, aptverta šviesaus dolomito tvora, stovi 1790 m. statyta šv. Nikolajaus cerkvė (Kuressaare Püha Nikolai kirik), toliau matosi Šv. Lauryno bažnyčios (Laurentiuse kirik) bokštai, pačioje jaukaus senamiesčio širdyje atsiveria tuščia erdvė – centrinė miesto aikštė (Keskväljak), – kurios viduryje spalvotus vandenis purškia fontanas. Aikštę rėmina gražiai išdažytais fasadais vienaukščiai ir dviaukščiai namai, kuriuose veikia nedidelės kavinukės ir suvenyrų parduotuvės. Viename didesnių namų įsikūrusi Kuressaare rotušė (Kuressaare raekoda), pastatyta XVII a. Pirmame miesto rotušės aukšte veikia meno galerija ir turizmo informacijos centras, kuriame ir apsilankome. Čia prisirenkame lankstinukų apie salos lankytinas vietas, kas mums ypač aktualu.
 |
Kuressaare senamiestis vakare
|
Nuo centrinės aikštės spinduliu eina siauros miesto gatvelės su tradiciniais mediniais namais. Vieni jų gražesni, kiti kiek apleisti, tačiau pasivaikščioti po vakarėjančią Kuressaare neapsakomai malonu. Ypač besileidžiant saulei, kai visos senamiesčio gatvelės paskęsta vakaro žaroje.
Tradicinis medinis Kuressaare namas su laikrodžio bokštu
Į nakvynės vietą grįžtame jau visiškoje tamsoje. Šiek tiek pavargę, tad jokių pasisėdėjimų, tiesiai į lovytes.
Rytas pasitinka cepelino spalvos dangumi. Bando lynoti, todėl kavą geriame virtuvėje ir su liūdesiu žiūrime pro langą į sodo pavėsinę – gal kitą rytą...
Šiandien pasiryžę apžiūrėti Saaremaa salos skardžius. Pirmasis šiaurinėje Saaremaa pakrantėje, kelio Kuressaare - Võhma gale, netoli
Pangos kaimo esantis Panga Pank (Pangos skardis). Tai aukščiausia Estijos uolienų atodanga, kurios
aukštis apie 21 m., ilgis – maždaug 2,5 km. Vaizdas nuo skardžio viršaus tikrai įspūdingas, tačiau, purškiant lietučiui, kyla pavojus nuslysti. Tad prie paties krašto nelabai ir artinomės, žvalgėmės stovėdamos saugiu atstumu.
 |
Panga Pank
|
Nenuostabu, kad šią vietą mėgsta poilsiautojai: čia galima stebėti saulėlydį, mėgautis tyla ir
gamtos grožiu, arba aktyviai leisti laiką toliau nuo skardžio įrengtoje poilsio aikštelėje. Netoliese yra suvenyrų parduotuvė, ne pandemijos metu, manau, veikia kavinė. O tiems, kurie praranda laiko nuovoką, ant skardžio pastatytas dolomitinis saulės laikrodis. Nors saulės ir nėra, jis mums primena, kad laikas judėti toliau...
 |
| Saulės laikrodis |
Užsukame į vakarinėje salos dalyje esantį žvejų kaimelį Tagaranna. Jau artėjant prie gyvenvietės debesys išsisklaidė ir, atrodo, niekad nepaliausiantis lietus, nustojo lyti, o saulė beregint išdžiovino pakrantės žolę ir akmenis.
 |
| Tagaranna prieplauka |
Tagaranna žymi tuo, kad čia į jūrą brenda 1 km ilgio Ninase kalkakmenio skardis (Ninase pank). Žinoma, lyginant su Panga Pank, šis yra visiškai žemas, tik 5 m aukščio. Tačiau koks gražus! 
Tagaranna turi nedidelę laivų prieplauką bei molą, nuklotą akmenukais ir skaldos atplaišomis. Nors kojas vis dar dedame atsargiai (kai kurie akmenys dar šlapi!), jau ne taip baisu paslysti. Tarp akmenų auga vienišas medis, o visas molas nuklotas akmenų piramidėmis. Einame iki pat galo, kur, sumerkę kojas į jūrą, ganome debesų laivus – tikrų išplaukiančių laivų taip ir nepamatėme.
Pats Tagaranna kaimelis tarsi mūsų Rumšiškės – medinės trobos šiaudiniais stogais, kaimiškų gėlių darželiai, Skirtumas tik toks, kad čia ne muziejus, čia verda realus gyvenimas. Aišku, daugumą sodybų nupirkę miestiečiai arba net užsieniečiai, tačiau užuodžiamas rūkomos žuvie kvapas leidžia suprasti, kad žvejybos tradicijos vis dar gyvos.
 |
| Tagaranna |
Pasivaikščioję pagrindine (ir vienintele) kaimo gatve, skubame prie automobilio. Žvilgsnį patraukia autobusų stotelėje esanti laukimo patalpa. Tai toks nedidelis namelis su įrengtais plačiais, patogiais suolais, o grindys net kilimu išklotos. Še tai tau, kokie patogumai, jei neturėtume nakvynės vietos, tai šioje trobelėje būtų visai patogu apsistoti :)
 |
| Mustjala Anna kirik |
Jau grįžtant į Kuressaare sustojome prie liuteronų Onos bažnyčios Mustjala miestelyje (Mustjala Anna kirik). Onos bažnyčia buvo pavadinta ne šventosios garbei, o Annos Schestädt, Danijos vicegubernatoriaus žmonos vardu, kuri 1605 m. šioje vietoje turėjo koplyčią. Vėliau koplyčia buvo perstatyta į bažnyčią. Tai viena iš daugelio senųjų bažnyčių, išlikusių Saaremaa saloje. Vienų jų, kaip Onos bažnyčios, gotikinės bokštų smailės tarnavo orientyru jūrininkams, kitų gi masyvios sienos buvo naudojamos kaip tvirtovės priešui atremti. Kad ir kokie pamaldūs buvo Saaremaa salos gyventojai, akivaizdu, nepamiršo ir praktinės naudos.
Atrodo, taip stengėmės viską aprėpti, tačiau tai ir liko neaplankyta Anglos vėjo malūnų kalva. Todėl labai nudžiugome pakelėje pamatę bent vieną malūną – vis geriau, nei nieko :)
 |
| Pilį juosia 625 m ilgio ir 7 m aukščio gynybinė siena |
Į Kuressaare skubėjome grįžti, nes dar turėjome tikslą aplankyti Kuressaare pilį (Kuressaare piiskopilinnus) ir joje esantį Saaremaa salos muziejų. Kadangi muziejus uždaromas 18 val., tai mums beliko pora valandų viską aplėkti ir pamatyti. Bilietas kainuoja 10 Eur – susimokam ir patenkame į XIII a. pilies vidų. Rašytiniuose šaltiniuose pilis pirmą kartą minima nuo XIV a. antroje pusėje. Dabartinė pilis baigta statyti apie 1400 metus, aptvarinė siena su bokštais – apie 1430 metus. Pilis priklausė Saaremos Läänemos vyskupams, XVI a. viduryje atiteko Danijos karaliaus vietininkui. Įdomu, kad iš pradžių Kuressaare pilis buvo pastatyta kaip administracinis centras. Tik XVI a. pabaigoje įrengti žemės įtvirtinimai, pastatyti bastionai ir statinys visiškai pritaikytas gynybai. Iki šių dienų puikiai išsilaikiusi pilis (buvo 2 kartus restauruota) yra vienintelė tokia Baltijos šalyse.
 |
| Aukštasis Germanas |
Apeiname kiemą, užlipame ant pylimo, nuo kurio puikiai matosi ir miestas ir netoliese esantis pilies bokštas – Aukštasis (Ilgasis) Germanas. Bokšte nuolat būdavo maisto atsargų, apačioje tyvuliavo gėlo vandens šulinys, puolant priešams būdavo pakeliamas tiltukas ir bokštas tapdavo neįveikiama.
 |
| Pilies amunicija |
Žinoma, pilį gynė ne plikomis rankomis. Pilies gynėjai turėjo gausų ginklų arsenalą – dalį jų pamatėme kieme ir pilies salėse. Na, o taikos metu pilyje virė įprastas gyvenimas: pirmajame aukšte buvo pagalbinės patalpos ir virtuvė, antrajame gyveno vyskupas, o trečiajame – tarnai. Būta čia ir meilės istorijų – prie įėjimo į pilį nišoje pro groteles atsiveria vaizdas į rūsį, kur, pasakojama, kasinėjimų metu buvo rasti riterio griaučiai. Sakoma, tai buvęs vienas iš popiežiaus atsiųstų inkvizitorių, kuris, savo nelaimei, įsimylėjo kaimo mergelę. Bandant juos atskirti mergelė buvo uždaryta į vienuolyną. Tačiau riteris jos nepamiršo, rašė laiškus ir siuntė į vienuolyną. Vienas jų atsitiktinai pakliuvo popiežiui į rankas. Tai gi, įsimylėjęs riteris už nepaklusnumą buvo užmūrytas pilies rūsyje.
 |
| Mano ratai buvo du ? |
Toks buvo gyvenimas viduramžiais, tačiau pilyje įrengtame Saaremaa muziejuje galima susipažinti ir su vėlesniais Saaremaa gyvenimo tarpsniais: prieškariu, pokariu, sovietmečiu. Salos gyventojų buitis, pramogos, darbai. Labai daug ekspozicijos skirta sovietmečiui. Suprantama, kas tuo metu negyveno – įdomu, tačiau mums tai nebuvo pati įdomiausia ekspozicijos dalis.
 |
| Pagrindiniai vartai. Pro juos patekome į pilį, pro juos ir išėjome. |
Galų gale, įvykdžiusios visą pažintinę programą, vakarą galime ramiai praleisti besimėgaudamos Saaremaa salos virtuve. Užsukame į restoraną ,,Saaremaa veski", esantį pačiame miesto centre.
 |
| Saaremaa veski restoranas |
Vėjo malūnas buvo pastatytas 1899 m. Prieš tai čia buvo pirmoji Kuressaare Rytų ortodoksų bažnyčia, kuri 1780-ųjų pradžioje sudegė. Šis vėjo malūnas veikė iki 1941 metų. Prasidėjus karui, sparnai buvo nupjauti, kad priešai negalėtų jų panaudoti informacijai perduoti. Iš istorijos žinoma, kad Pirmojo pasaulinio karo metu prancūzai, naudodamiesi malūnų sparnais, informuodavo savo vadus apie priešų judėjimo kryptį ir net apie priešų skaičių.
Po karo vėjo malūne buvo įrengta parduotuvė, o buvusiame malūnininko gyvenamajame name – kairiajame malūno šone – butas. Vėliau malūnas buvo restauruotas. Malūną restauruojant buvo siekiama išsaugoti originalią Olandų akmens vėjo malūno struktūrą. 1974 m. jame pradėjo veikti kavinė, kuri tapo populiariausia maitinimo įstaiga mieste. 2002 m. malūno patalpos buvo praplėstos – pristatytas dešinysis sparnas. Malūne pradėjo veikti restoranas, lankytojams siūlantis patiekalus iš vietinių ūkininkų užaugintų produktų.
Malūnas turi 5 aukštus, kurių kiekvieno interjeras primena čia seniau buvusias patalpas. Mes įsitaisome 3 aukšte, vadinamame Miltų aukštu. Šiame aukšte buvo sijojami miltai ir supilstomi į maišus. O štai dabar jokių miltų, vien pavadinimas ir ašutiniai sėdmaišiai mena buvusias laikus.
 |
| Burokėlių sriuba dubenėlyje |
Maisto pasirinkimas gana platus. Visi patiekalai, kaip minėjau, iš vietinių ūkininkų ūkiuose užaugintų gėrybių. Užsisakau trintų burokėlių sriubos duonos kubilėlyje ir Rukkipaneeringus seasise filee, t.y., kiaulienos filė ruginės duonos džiūvėsėliuose su raugintais kopūstais, miežinių kruopų koše ir keptomis bulvytėmis. Ir, žinoma, bokaliuką vietinio alaus. Viskas labai skanu, malonus aptarnavimas ir įdomi aplinka. Tai mūsų atsisveikinimo su Saaremaa vakarienė.
 |
| Rukkipaneeringus seasise filee |
Rytą atsisveikiname su šeimininke, susikraunam daiktus ir pylimu grįžtame į Muhu salą, iš kur keltu plaukiame į žemyną. Kitas sustojimas – pietinėje Estijos dalyje, prie Viljandi ežero įsikūręs Viljandi miestas. Pasistatome automobilį ir pėstute traukiame apžiūrėti miesto įžymybių.
 |
Viljandi miestelis
|
Viljandi miestas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1283 m, kai Wilhelm von Endorpe jam suteikė miesto teises. Miestas, kaip ir daugelis to meto gyvenviečių, kūrėsi aplink Livonijos ordinui priklausiusią Viljandi pilį, vokiečių vadinamą Fellin. Nuo pilies pavadinimo miestelis taip pat buvo vadinamas Fellin. XIV a. miestas buvo priimtas į Hanzos miestų sąjungą ir tapo ekonominiu ir politiniu centru. Fellin'o miestas klestėjo iki 1481 m. gaisro, kuomet daugelis namų sudegė. 1558 m. miestą užėmė Ivano Rūsčiojo kariuomenė ir savo valdžioje laikė iki 1582 m. Po Lenkijos–Švedijos karo miestas atiteko Švedijai ir toliau nyko, nebeteko miesto teisių. Po Šiaurės karo miestas buvo grąžintas Rusijai. 1783 m. atstatytos miesto teisės ir Fellin'as pamažu atsigavo. Nauji pastatai suformavo jau dabartinio miesto veidą. XIX a. kilęs nacionalinis judėjimas dar paskatino miesto augimą, jis tapo vienu iš judėjimo centrų. 1897 m. nutiesiamas ,,siaurukas", ima veikti degtukų bei linų apdirbimo fabrikai. Felin'as buvo vienas pirmųjų miestų Estijoje, kuriame 1911 m. įrengtas vandentiekio ir kanalizacijos sistemos. Neužilgo, 1919 m., miesto pavadinimas buvo pakeistas, suteikiant jam mieste tyvuliuojančio ežero vardą – Viljandi. Sovietmečiu čia buvo išsidėsčiusi spec. paskirties divizija, tačiau, kaip bebūtų keista, mieste niekada nebuvo pastatyti paminklai nei Stalinui, nei Leninui. Dabar Viljandi gyvena apie 18 tūkst. gyventojų, plėtojama mašinų, lengvoji, medienos apdirbimo ir maisto pramonė. Veikia Tartu universiteto Viljandi kultūros akademija.
 |
Viljandi simbolis – braškė
|
Mieste yra Paul Kondas vardo estų naiviojo meno centras. Šalia centro ant žemės riogso raudona betoninė braškė. Ir ji ne vienintelė mieste, net ir mes, per trumpą svečiavimosi laiką, radome kelias, o viso yra aštuonios. Raudona braškė tapo Viljandi simboliu, kai Paul Kondas nutapė paveikslą, pavadintą "Maasikasööjad" (Braškių valgymas). Paveikslo veikėjai – realūs Viljandi gyventojai, kurių pozityvi nuotaika atsiskleidžia net valgant rūgštokas estiškas braškes.  |
Dar viena braškė :)
|
Be braškių, Viljandi akį traukia virš miesto iškilęs bokštas su aštuonkampiu mediniu nameliu viršūnėje. Tai senasis Viljandi vandens bokštas (Viljandi vana veetorn). Raudonų plytų 30 metrų aukščio bokštas buvo pastatytas 1911 metais ir savo tiesiogines funkcijas vykdė net 50 metų, vėliau buvo apleistas.
 |
Miesto fontanas ir vandens bokštas
|
2001 m. jis buvo restauruotas ir paverstas apžvalgos aikštele. Dabar bokštas - ir architektūros bei inžinerijos paminklas, kurį privalo aplankyti kiekvienas miestelio svečias.  |
Aštuonkampė bokšto apžvalgos aikštelė
|
Į bokštą (kaina 3 eurai) lipame siaurais laipteliais (lifto čia nėra). Trečiame bokšto aukšte veikia nuolatinė paroda, supažindinanti su Viljandi miesto istorija. Čia pat galima pasižvalgyti pro langus ir pasigrožėti miesto ir Viljandi ežero vaizdais.
 |
Vaizdas iš Viljandžio vandens bokšto
|
Nuo bokšto viršaus nužiūrime kryptį į pilį, tiksliau, išlikusius pilies griuvėsius. Tai dar viena Viljandi įžymybė. Teutonų ordino pilis (Viljandi loos) pradėta statyti 1224 m. buvusio piliakalnio vietoje. Pilis savo laiku buvo viena iš galingiausių visoje Livonijoje, deja, per Lenkijos–Švedijos karą XVII a. pradžioje pilis buvo sugriauta, šiandien belikusi viena kita siena. Pro išlikusius vartus patenkame į buvusią pilies teritoriją.
 |
Vartai į pilies teritoriją
|
Sakoma, kad ant vartų yra išlikę pirštų atspaudai, kurie neša sėkmę. Pirštų atspaudai, pasak legendos, siekia pilies sienos statybos laikus – taip įsiamžinti panoro vienas iš statytojų. Tereikia juos surasti ir savo pirštus pridėti prie atspaudų, o tada jūsų noras būtinai išsipildys ir sėkmė jus lydės. Neieškojom mes tų atspaudų, nes jau keliuose miestuose norų išsipildymo prašėme, todėl nusprendėm, kad net ir dievai turi kantrybę, kiek gi galima kaulyti tos sėkmės ir laimės.
 |
Fellin (Viljandi) pilies griuvėsiai
|
Pilies teritorijoje dar XX a. pradžioje buvo įkurtas parkas, skirtas miesto gyventojams. Čia galima pasivaikščioti po išlikusius pilies pamatus. Pagrindiniame kieme suręsta scena, kur vyksta įvairūs renginiai po atviru dangumi: birželio mėnesį – Hanzos dienos, liepos
pabaigoje – didžiausias Estijoje folkloro festivalis. Nuo pilies kalno atsiveria nuostabus vaizdas į apačioje, slėnyje, telkšantį Viljandi ežerą (Viljandi järv). Ežerą išgarsino daina apie valtininką iš Viljandi, svajojantį apie jaunystėje sutiktą mėlynakę merginą. Ir šiandien porelės mielai leidžia laiką besiirstydamos po ežerą ar piknikaudamos ežero pakrantėje. O štai pasivaikščiojimų mėgėjams aplink ežerą įrengtas net 12 km takas.
 |
Nuo pilies griuvėsių atsiveria vaizdas į Viljandi ežerą
|
Apsaugai nuo priešų, dar senovėje buvo iškastas 15 m gylio apsauginis griovys. 1931 m. per jį nutiestas kabantis tiltas (Viljandi rippsild) jungiantis pilies teritoriją su miesto centru. Tiltą miestui padovanojo dvarininkas Karlas fon Menzenkampfas. Tilto ilgis yra daugiau nei 50 metrų. Puoštas metalo raižiniais tiltas greit tapo mėgstama Viljandi gyventojų pramogų vieta ir dar vienu miesto simboliu. Matėme mes tą tiltą, bet pereiti taip ir neteko. Skubėjome tęsti kelionę.
 |
Pilį supa 15 m gylio griovys
|
Dar pakeliui link automobilio užsukome į Viljandi Jaani kirik (šv. Jono bažnyčia). Ši bažnyčia pastatyta ant sugriautos XIII a. pranciškonų vienuolyno bažnyčios pamatų, kurių fragmentus galima rasti dabartinės bažnyčios viduje. Dabartinė bažnyčia taip pat nėra originalus XVII a. pastatas, ji buvo ne kartą perstatyta ir restauruota. Savo dabartinį veidą bažnyčia įgavo 1815 m. Maldos namai pagal paskirtį veikė iki 1950 m. Sovietmečiu ji buvo paversta sandėliu, kaip ir daugelis to metu bažnyčių. 1986 m. bažnyčia pritaikyta koncertams, o 1992 m. bažnyčia naujai pašventinta ir perduota Estijos Liuteronų evangelikų konfesijai, joje vėl laikomos pamaldos bei vyksta koncertai. |
| Viljandi Jaani kirik |
Bažnyčios vidus labai minimalistinis. Jos didžiausios vertybės yra altorius ir vitražai. Tiesa, dar yra varpinė su Olandijos karališkojoje liejykloje 2015 m. nulietais 25 bronziniais varpais. Jų skambesio galima pasiklausyti kiekvieną dieną 9, 12, 15, 19 ir 21 val. |
Viljandi Jaani kirik viduje
|
Atsisveikiname su Viljandi. Kitas mūsų sustojimas – Tartu. Apsigyvename jaukiuose Home away Home apartamentuose (Salme 2C-4, Tartu), vos keli žingsniai iki centro. Tik nutipenti nuo kalniuko ir atsiremi į Küüni gatvę, kuri susijungia su Rüütli – pėsčiųjų gatve. Kaip ir tikėjomės, Tartu mus pasitinka jaunimo klegesiu – čia įsikūręs seniausias Estijoje universitetas bei kitos mokslo įstaigos. Miestas laikomas Estijos intelektualų ir kultūros sostine, o 2024 m. tapsiantis ir Europos kultūros
sostine. Tai ir antras pagal dydį Estijos miestas, turintis apie 100 tūkst. gyventojų. Pažinti šį miestą tikrai neužtenka vienos dienos, tad mūsų pažintis su miestu bus tik apžvalginė-pažintinė-pėstutinė :)
 |
Küüni gatvės reklamos
|
Jau V a. minima Tarbatu gyvenvietė, kurią galima būtų laikyti miesto priešistore. 1030 m. rusai čia įkūrė tvirtovę, pavadinę ją Jurjevu (rus. Юрьев). 1262 m. Tartu buvo suteiktos miesto teisės. XIII–XVI a. miestas priklausė Hanzai, vėliau pramečiui tai Abiejų Tautų Respublikai, tai Švedijai. 1704 m. caras Petras I miestą prijungė prie Rusijos imperijos. 1775 m. miestą smarkiai nusiaubė gaisras, didžioji dalis pastatų buvo suniokoti ir nuo XVIII a. miestas įgavo naują veidą. Nuo XIX a. vidurio Tartu tapo estų tautinio ir kultūrinio judėjimo centru. 1869 m. Tartu surengta pirmoji Estijos dainų
šventė. Nuo 1918 m. vasario iki gruodžio buvo okupuotas kaizerinės
Vokietijos. 1920 m. vasario 2 d. mieste pasirašyta Tartu taikos sutartis tarp
Estijos ir Rusijos. Miestas smarkiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, patyrė tiek Sovietų armijos, tiek besitraukiančios Vokietijos armijos bombordavimus. Pasibaigus karui, iš istorinio miesto centro liko tik griuvėsiai.
 |
Tartu net kanalizacijos dangčiai mena istoriją
|
Po karo Tartu buvo paskelbtas „uždaru miestu“ užsieniečiams, nes Raadi aerodrome buvo įkurta bombonešių oro bazė. Tai buvo viena didžiausių karinių oro bazių Rytų Europoje, kurioje bazavosi strateginiai bombonešiai, gabenę branduolines bombas.
Sovietmečiu mieste veikė automobilių remonto gamykla (rus. Тартуский авторемонтный завод № 3),
gaminusi autobusus ir furgonus. Dalis jų buvo atvežama ir į Lietuvą.
1991 m. Estijai atgavus nepriklausomybę buvo atnaujintas Tartu senamiesčio centras. Pastatyta daug naujų komercinių ir verslo pastatų (Tartu prekybos centras, Tasku, Emajõe prekybos centras, Lõunakeskus, Kvartal ir kt.). Sutvarkytos gatvės ir parkai. Atsirado daug naujų, šiuolaikiškų, miestą puošiančių skulptūrų, kurių tiesiog neįmanoma nepastebėti, Viena jų – labai įdomi skulptūra, pavadinta ,,Isa ja poeg" (Tėvas ir sūnus). Joje skulptorius Ülo Õun vaizduoja save ir savo pusantrų metų sūnų. Vienodo ūgio tėvas ir sūnus meno kalba primena kartų virsmą. Skulptūrinė kompozicija buvo sukurta 1977 m., bet viešoje erdvėje pastatyta tik 2004 m. birželio 1 d. Ją galima pamatyti liepų alėjoje Centriniame parke, priešais Rotušės aikštę. Taip neskubant pasiekėme istorinį Tartu centrą – Rotušės aikštę. Kaip minėjau, po XVIII a. antroje pusėje siautėjusio gaisro Tartu iškilo nauji, jau klasicizmo stiliaus pastatai. Rotušė, pastatyta 1782 -1789 metais ir jos formose jau išryškėja ankstyvojo klasicizmo bruožai. Nors
1784 m. iškilusiam Rotušės bokštui vis dar būdingi baroko ir rokoko
stilių sintezė. Tuo metu Rotušėje buvo įsikūrusi ne tik miesto valdžia – vieną pastato dalį užėmė kalėjimas su kambarėliu sargybiniams, kitoje
dalyje buvo įsikūrusi svorio ir matmenų tarnyba, kuriai išsikėlus 1922 m. įsikūrė vaistinė. Šuo metu Rotušės pastate, kaip ir dera, įsikūrusi miesto valdžia.
 |
Rotušės aikštė (Raekoja plats)
|
Čia pat – fontanas su garsiąja besibučiuojančiųjų studentų skulptūra (Suudlevad tudengid). Fontanas šioje vietoje savo vandenis taško jau nuo 1948 m. O štai skulptūra pastatyta tik 1998 m. Idėja sukurti tokią skulptūrą Mati Karmin kilo pamačius, kaip jo sūnėnas per lietų bučiuoja savo merginą. Dabar tai mėgiama jaunuolių pasimatymų vieta.
Vos kelios minutės kelio pėsčiomis nuo pagrindinės aikštės stovi gražuolė šv.
Jono bažnyčia (Jaani kirik). Tai plytinė gotikinė XIV a. katedra. Per Antrąjį pasaulinį
karą ji buvo smarkiai apgriauta, bet vėliau atstatyta. Teigiama, jog iki sugriovimo bažnyčios fasadą puošė
daugiau nei 1000 terakotinių skulptūrų. Dabar jų išlikę gerokai mažiau, bet būtent dėl jų Jaani kirik yra įtrauka į UNESCO paveldo sąrašą.
 |
|
Na štai, pasiekėme ir pagrindinį Tartu miestą garsinantį objektą – Tartu universitetą (Tartu Ülikool). Dabartinį Universiteto centrinių rūmų pastatą projektavo Johanas Vilhelmas Krauzė. Jis pastatytas klasicizmo
stiliumi 1804–1809 m.
ir niekuo ypatingu neišsiskiria iš to laikmečio pastatų. Įdomu yra tik tai, kad pastatą juosia betoniniai stulpeliai sujungti stora grandine. XIX a. taip buvo pažymėta teritorija,
kurioje galiojo tik universiteto taisyklės, ir šioje teritorijoje studentai turėjo neliečiamybės teisę prieš miesto valdžią, t. y., mieste eibių prikrėtę studentai šioje teritorijoje būdavo saugūs ir nebaudžiami už nusižengimus, padarytus už universiteto ribų. Jiems tiesiog tereikėdavo laiku pasprukti nuo žandarų ir spėti įkelti koją į universiteto teritoriją.
 |
|
Tartų universiteto įkūrimo data yra gerokai ankstesnė, nei Universiteto rūmų statybos metai. Šios mokslo įstaigos įkūrimo data laikoma 1632 m. birželio 30 d., kai vietoje Dorpato gimnazijos (Gymnasium Dorpatense), kurią 1583 metais įkūrė Steponas Batoras, Švedijos karalius Gustavas II pasirašė universiteto, tuo metu pavadinto Gustavo akademija (Academia Gustaviana), steigimo chartiją. Apie Tartu universiteto svarbą ir įtaką visuomeniniam gyvenimui galima spręsti iš to, kad Tartu universitete dėstė ir mokėsi daugybė iškilių Estijos ir užsienio šalių iškilių asmenybių, tame tarpe ir iš Lietuvos: čia dėstytojavo fizikochemikas Teodoras Grotusas, čia mokėsi advokatas Kazimieras Venclauskis, rašytojas Jonas Biliūnas, tarpukario Lietuvos Ministras pirmininkas Antanas Merkys. Dar vienas įdomus faktas, kad 1870 metais
susikūrusios Universiteto Estijos studentų draugijos vėliavos spalvos buvo
žydra, juoda, balta, kurios vėliau tapo Estijos valstybės vėliavos spalvomis.
 |
Pro langus ,,žiūri" Tartu universiteto dėstytojai
|
Tačiau istoriją paliekame praeityje ir jau dairomės į dabartinius dėstytojus ir rektorius pro šalia centrinių universiteto rūmų esančio pastato langus žvelgiančius į dabartinius studentus.
Apeiname namą ir iš kitos pusės, kur ant fasado puikuojasi freska, tiksliai atvaizduojanti Tartų universitetą XIX amžiaus pradžioje, kai rūmai buvo tik ką pastatyti.  |
Freska vaizduojanti tik ką pastatytus universiteto rūmus
|
Nuo Universiteto iki pėsčiųjų gatvės Rüütli vos keli žingsniai. Gana tuščia gatvė mūsų jau nebestebino – šiuo metu taip yra visuose miestuose – ir suteikė galimybę atidžiau, neskubant pasižvalgyti po senamiestį be turistų spūsčių, užsukti į mažas parduotuvėles ar prisėsti jaukioje kavinėje vakarienei.
 |
| Pėsčiųjų gatvė Rüütli |
 |
Originalūs užtvarai nuo automobilių Rüütli gatvėje
|
Dienos pabaigai – estiškas spritz'as su Vana Tallinn likeriu
Diena Tartu pralėkė nepastebimai, o dar tiek nepamatyta! Kitam kartui liko AAHHA mokslo centras, Observatorija, Domo katedra, Universiteto rūmų vidus ir botanikos sodas, Jaani bažnyčia ir dar keli ne mažiau svarbūs ir įdomūs objektai. Deja, kitos dienos rytą paliekame jaunatvišką Tartu ir keliaujame toliau, į Estijos pakraštį, link Pühtitsa vienuolyno, kuris yra netoli nedidelis Kuremäe gyvenvietės. Vienuolyno neorusiško stiliaus raitytus stogus pamatome iš tolo. Automobilį pasistatome kiek atokiau nuo vienuolyno ir pėstute keliaujame prie vartų.
 |
| Įėjimas į vienuolyną |
Vartai, tenka pripažinti, įspūdingi. Sumūryti iš tvirtų akmenų, stogas padabintas mažais stogeliais ir kupolu pasibaigiančia smaile. Visas statinys tarsi perkeltas iš rusų animacinio filmuko apie caraites ir milžinus. Ne mažiau įspūdingas ir praėjimas, kuriame puikuojasi spalvingos freskos, pasakojančios vienuolyno atsiradimo šioje vietovėje istoriją.
O buvo taip. Prieš daug daug metų, kai aplinkui, kur tik akys užmato, žaliavo žali laukai, šioje vietovėje piemuo, ganydamas gyvulių bandą, ant Kuremäe kalvos viršūnės išvydo moterį spindinčiais drabužiais. Tačiau, jam pradėjus artintis prie kalvos, vizija išnyko. Piemuo grįžo prie gyvulių ir tada vėl išvydo moterį. Kai tik ėmė artintis - vizija pranyko. Piemuo grįžo į kaimą ir papasakojo, ką matęs. Kitą rytą keli kaimiečiai, norėję įsitikinti piemens žodžių teisingumu, atėjo į ganyklą ir jau iš toli pamatė moterį šalia Kuremäe kalvos, kur tryško tyro vandens šaltinis. Jiems pradėjus artintis vizija ėmė kilti į viršų ir dingo didžiulio ąžuolo lajoje. Tada kaimiečiai užlipo į Kuremäe kalvą ir ten augančio ąžuolo drevėje rado Dievo motinos ikoną.
 |
| Šventasis ąžuolas |
Kadangi kaimiečiai buvo liuteronai, jie ikoną atidavė stačiatikių valstiečiams ir papasakojo ikonos radimo istoriją. Tai gi, toje vietoje, kur buvo rasta ikona, XVI a. buvo pastatyta stačiatikių (ortodoksų) koplyčia, kurioje patalpinta stebuklinga ikona, o Kuremäe kalva imta vadinti Pühtitsa (šventąja, palaimintąja). 1885 m. buvo įkurta Pühtitsa stačiatikių (ortodoksų) parapija, o 1891 m. šioje vietoje pastatytas moterų vienuolynas.
 |
| Mergelės Marijos Ėmimo į dangų katedros kupolai (Собор Успения Пресвятой Богородицы) |
Šiandien vienuolyne gyvena apie 170 vienuolių seserų. Pühtitsa vienuolynas yra vienintelis Estijoje ortodoksų vienuolynas, kuriame gali apsilankyti ir turistai, ir maldininkai. Tai gi, mes pasinaudojome šia galimybe, užsimetėme skaras ant galvų (privaloma), ir įžengėme į vienuolyno teritoriją. Aplinka išpuoselėta, visur žydi gėlės, tvyro ramybė.
Turistams skirti takai pažymėti rodyklėmis. Einame nurodytomis kryptimis, gėrimės medinės architektūros grožiu ir, kažkaip visai netikėtai, išsukame iš kelio... Pametame nuorodas. O prieš akis išvystame daržą, kuriame auga svogūnai, morkos, prieskoniai ir dar visokios gėrybės, šalia kurių sukaišiotos lentelės, ką ir kada skinti-rauti. Sustojame, bandome įskaityti, kai mus netikėtai užsipuola ... ,,taiki" vienuolė ir pradeda burnoti, grasinti, ko ne su šluota varyti lauk. Še tau ir Dievo dukros – pyktis net per ausis garuoja. Iš netikėtumo skuodžiame kiek kojos neša, nes galim ir pagaliu per kuprą gauti :)
 |
| Sergijo Radonežskio (Сергия Радонежского) cerkvė,1895 m. |
Pasprukę nuo motinėlės rūstybės bandome pasižvalgyti po Mergelės Marijos Ėmimo į dangų katedrą (Собор Успения Пресвятой Богородицы). Aišku, į vidų einame apsigobę skaromis ir nutaisę rimtus veidus, nors vis dar tyliai kikename.
 |
Aukščiausias katedros kupolas iš vidaus
|
Vienuolyno komplekse galima aplankyti net 6 cerkves, iš kurių didžiausia ir gražiausia, be jokios abejonės, yra katedra, pastatyta 1910 metais. Katedrą puošia 5 svogūno formos kupolai. Katedros aukštis nuo žemės iki aukščiausiojo kupolo kryžiaus siekia 38,4 metrus, katedros plotis 21,3 metrai, ilgis – 40,5 metro.
 |
Centrinis ikonostasas
|
Katedra gana erdvi. Joje iškilmių metu sutelpa daugiau nei 1200 tikinčiųjų. Šventovės centre puikuojasi pušies medžio XIX a. meistrų išdrožtas ir ištapytas ikonostasas. Prieti prie pat neleidžiama. Turistams yra nubrėžta linija (tiksliau, užtverta juosta) iki kurios galima eiti. Toliau tik vienuolės ir batiuška gali vaikščioti.
Priešais katedros duris, lauke, įsikūrusi parduotuvėlė, prekiaujanti šventomis žvakėmis ir paveikslėliais. Bandome pašnekinti pardavėją, tačiau mažai dėmesio susilaukiame, nes šalia klega rusakalbė šeimyna – visas dėmesys skiriamas jiems. Gerai, neįsižeidžiame, nusiperkame po žvakelę, bus lauktuvės iš šventos vietos.
 |
| Kapinaitės |
Netoli vienuolyno yra kapinaitės, kuriose ilsisi vienuolės ir, pasak legendos, kovose žuvę Aleksandro Neviškio ir Ivano Rūsčiojo kariuomenės kariai. Už kapinaičių ir baigiasi vienuolyno teritorija. O čia stovi smuklė (na gerai, kavinė), kurioje prisėdame. Kavos ir spurgų, nusprendžiame ir maloniai nustembame, kai mūsų norams atsiliepia lietuvių kalba. Pasirodo, šeimininkė nuo mūsų kraštų beesanti. Smagiai pasiplepame, paragaujame kepinių ir leidžiamės toliau Estijos keliais.
Kitas stabtelėjimas – Valaste (Valaste juga) krioklys, esantis pakeliui į Kohtla Jarve gyvenvietę. Automobilį paliekame stovėjimo aikštelėje ir lendame taku, vedančiu tarp žaliuojančių medžių ir krūmų. Vos keli žingsniai ir atsivėrė nuostabus reginys į spalvotais uolos šlaitais iš 26 metrų aukščio krintančią vandens srovę.
 |
Valaste krioklys
|
Neįtikėtina, tačiau tai nėra natūralus krioklys, jis atsirado melioruojant laukus. Buvo iškastas griovys, kuriame liūčių metu prisikaupė vandens ir jo srovė suformavo krioklį, krintantį nuo Ontikos uolos. Dabar tai aukščiausias krioklys Baltijos šalyse! Vasarą, sausros metu, vanduo išsenka, vaga prisipildo medžių šakų, lapų, žolių. Užėjus lietums, ar pavasario polaidžio metu, vanduo, valydamas sau kelią, visas šiukšles nustumia žemyn nuo uolos į Suomijos įlanką. Sako, gražiausias krioklys būna žiemą, su nuo uolos nutįsusiais varvekliais ir apšarmojusias uolos kraštais. Bet mums buvo labai gražus ir dabar, skendintis lapų žalumoje.
Virš krioklio įrengta apžvalgos aikštelė ir laiptai, kurie 2018 m. buvo atnaujinti. Leidžiantis laiptais žemyn su kiekvienu posūkiu pamatai vis kitą krioklio vaizdą, akis pagauna naujas, dar nematytas uolos spalvas, tarsi skaitytum akmeninę knygą, atveriančią per milijonus metų susiformavusių uolenų paslaptis.
 |
2018 m. naujai pastatyti laiptai
|
Laiptai nuveda mus iki jūros, kur palei Suomijos įlanką driekiasi vaizdinga Ontikos pakrantė. Šioje vietoje kalkakmenio uolų aukštis siekia apie 57 metrus. Ontikos kalkakmenio uolos įsilieja į 1100 km ilgio Baltijos kalkakmenio kranto atkarpą, kuri prasideda Švedijai priklausančioje Elando (Öland) saloje ir baigiasi Rusijoje prie Ladogos ežero.
Prisėdame ant jūros ir vėjo nuglūdintų išvartų ir bent pusvalandį pabūname visiškoje atskirtyje nuo pasaulio. Kažkokia mistika!
 |
Ontikos pakrantė
|
Po malonaus pasibuvimo gamtoje važiuojame link tolimiausio kelionės tikslo – Kohtla Jarve skalūnų muziejaus (Kohtla Kaevanduspark-muuseum). 1916 m. Jarve mietelyje buvo atrastos degiųjų skalūnų sankaupos, o jau 1919 m. pradėta jų masinė gavyba. 1924 m. Kohtlos kaimelyje pastatyta skalūnų alyvos gamykla. Kohtla ir Jarve gyvenvietės susijungė ir ėmė sparčiai augti. Antrojo pasaulinio karo metais skalūnų alyva įgijo itin didelę svarbą. Sovietinės okupacijos metais dar labiau padidinti skalūnų gavybos tempai. 1946 m. Kohtla Jarve gavo miesto statusą, o prie miesto pradėjo jungtis ir kitos toliau esančios gyvenvietės. Į miestą atvyko daug darbininkų iš visos Sovietų Sąjungos. Apie 1990 m. skalūnų ištekliai išseko, todėl gamykla buvo uždaryta, o apleistose šachtose įkurtas muziejus.
 |
Gamyklos pastatas, pro kurį patekome į skalūnų šachtas
|
Kohtla Jarve buvusią skalūnų gamyklą radome nesunkiai (Tuuslari 22, Kohtla-Järve, Ida-Virumaa, 30322 Eesti). Privažiavome prie didelio betoninio monstro, kurį supa kalnai kasybos atliekų. Einame į vidų, kur mus pasitinka administratorė-kasininkė ir informuoja, kad už kelių minučių bus ekskursija po apleistas šachtas, nes kito kelio patekti į šachtas nėra. Nusiperkame bilietus (kaina 17 Eur.) ir prisijungiame prie pageidaujančių apžiūrėti kasyklą. Mūsų nedaug – jauna šeima su dviem vaikais ir mes trise. Prie mūsų būrelio prieina pagyvenęs vyras ir prisistato ekskursijos vadovu. Jis – buvęs šachtininkas, dirbęs šioje gamykloje iki uždarymo, dabar jau pensijoje ir veda ekskursijas žingeidiems žmonėms. Ekskursija vyksta rusų kalba su mielu estišku akcentu :)
Pirmiausia užeiname į ,,slaptą" kambarėlį, kuriame kiekvienas gauname po šimtasiūlę (šachtose šalta ir nešvaru) ir šalmą (dėl saugumo), tada jau mediniu tuneliu leidžiamės 8 metrus po žeme, į šachtas. Oras čia drėgnas, sienos pasidengusios vandens lašais, po kojomis purvinos balos. Tačiau mes einame mediniais takais, kurie nukloti jau šachtose įkūrus muziejų. Šachtininkai tokios prabangos neturėjo!
Nors pasaulyje yra apie 80 šalių, kurios išgauna skalūnus, tačiau nei vienoje šalyje nėra skalūnų gavybos muziejaus. Tad Kohtla Jarve muziejus yra unikalus! Ekskursija po jį užtrunka apie pusantros valandos. Gidas-šachtininkas mus supažindina su darbo sąlygomis, įrankiais, priemonėmis, kurie buvo naudojami kasant skalūnus. Patys galime pakilnoti grąžtą ir pabandyti gręžti, išgirstame sprogimo garsą, kuris pasklisdavo po šachtą, sprogdinant skalūnus.
 |
| Senas šachtininkas demonstruoja grąžtą |
Pagrindinė transporto priemonė – požeminis geležinkelis. Juo buvo transportuojamos iškasenos, juo į darbo vietą buvo vežami šachtininkai. Anuomet maršrutas siekė apie 7 kilometrus, tad darbininkai spėdavo dar ir numigti– sako mus lydintis vyras. Mes taip pat turime galimybę išbandyti šią transporto priemonę. Na, numigti nespėjame, nes važiuojame gerokai trumpesnį atstumą.
Vyras papasakoja ir daugiau istorijų apie šachtininkų buitį, apie darbą, kuris buvo tikrai nelengvas, tačiau labai gerai apmokamas, todėl norinčių dirbti buvo daug ir apie moterų darbą šachtose.
Ekskursijai skirtas laikas pralekia akimirksniu ir mes, kaip šachtininkai po darbo dienos, kylame į viršų ir grįžtame į saulėtą vasaros dieną. Nesitikėjau, kad bus taip įdomu, todėl drąsiai galiu pasakyti, jei būsite netoliese, būtinai užsukite į Kohtla Jerve skalūnų muziejų.
 |
| Išgauti skalūnai buvo transportuojami tokiais vežimėliais |
Grįžtame į automobilį ir keliu E264 pradedame savo kelionę link Lietuvos. Tačiau dar ne viskas pamatyta, dar planuose yra keletas lankytinų objektų. Pirmiausia sustojame Mustvee miestelyje, prie gražuolio Peipaus ežero (est. Peipsi-Pihkva järv, rus. Чудско-Псковское озеро), kurį per pusę dalinasi Estija ir Rusija.
Peipaus ežerą sudaro trys tarpusavyje susijungiantys ežerai, kurių bendras plotas siekia 3555 km². Tai penktas pagal dydį Europos ežeras. Kito kranto ten tikrai nepamatysi, tad jautiesi tarsi prie jūros. Ežeras labai žuvingas, priskaičiuojama iki 34 rūšių, bet ne visos žvejojamos.
Pasivaikštome gražia, sutvarkyta ežero pakrante. Naujai įrengtos aktyvaus poilsio zonos, pavargusiems ar pasiilgusiems romantikos sustatyti žavingi suoliukai, ant kurių taip ir maga prisėsti.
Nepamiršti ir turistai (teik vietiniai, tiek atvykėliai, tokie kaip mes.) Iš toli matomas geltonas langas skirtas būtent jiems, t. y., mums. Nuo 2013 metų žurnalas ,,National Geographic" šias langais žymi išskirtiniausias, įdomiausias Pietryčių Estijos gamtos ir kultūros vietas. Langų viso yra 21, o vienas iš jų - Mustvee miestelyje prie Peipaus ežero.
 |
Geltonas langas žymi išskirtines vietas
|
Važiuodamos iš Mustvee pastebime, kad ežero pakrantėje įsikūrusiuose miesteliuose ir kaimuose beveik nematyti bažnyčių, tik cerkvių kupolai lyg svogūnai pūpso. Tai – rusų sentikių teritorija. Jie čia atsikėlė dar XVII a., bėgdami nuo persekiojimo Rusijoje, kur nepakluso stačiatikių reformoms. Sentikiai šiame krašte giliai įleidę šaknis. Būtent Peipaus pakrantėje išlikusios seniausios pasaulyje tradicinių sentikių bendruomenės, išlaikiusios savo papročius bei religiją.
Vedinos smalsumo sustojame Rajos gyvenvietėje prie sentikių bažnyčios, kurioje, kaip rašo čia pabuvoję keliautojai, spingsi tik iš bičių vaško pagamintos žvakės ir dvelkia gilia senove. Mums nepavyksta patekti į cerkvės vidų, Visos durys uždarytos, o ir žmogaus nei vieno aplinkui nesimato. Gaila, bet tą aprašomą ,,senovės dvelksmą" mes apžiūrime tik iš išorės.
 |
Medinė Rajos cerkvė
|
Bet nieko, šią mūsų nesėkmę apvainikuoja kita sėkmė. Pakeliui, kas keli metrai, stovi kioskeliai, kuriuose galima išsirinkti ką tik Peipaus ežere pagautos ir parūkytos žuvies. O jau kvapas, kvapas, net galva svaigsta ir seilės renkasi. Be abejo, sustojame ir prisiperkame daug, ir kelių rūšių. Ramu, vakarienę turime, ieškome užsakytos nakvynės vietos.
 |
| Peipaus ežero turtai ant mūsų stalo |
Nuo kelio jau pamatome keistus namelius, na, tokias trobelės ant vištos kojelės. Vidury laukų. Privažiuojame prie didelio namo, kuriame zuja žmonės. Susirandame šeimininkę, kuri nuveda mus prie namelių. Įsikurkite, kur jums patinka, nes daugiau poilsiautojų nėra, visa teritorija jūsų, - sako šeimininkė, Vanduo, dušas, tualetai ir virtuvėlė atskirose trobelėse prie didžiojo namo – informuoja prieš išvažiuodama.
Tai gi, liekame vienos, visi žmonės, plušėję prie didžiojo namo, taip pat išvažiavo. Lauke pasidengiame stalą vakarienei ir sėdime iki vėlumos žiūrėdamos į žvaigždėtą dangų ir besiklausydamos varlių choro giesmių.
 |
| Namelio viduje |
Atsikeliame аnksti ryte, nes gaivus oras ir paukščių giesmės tiesiog neleidžia ilgai miegoti. Bėgte per rasą į dušinę, kuri yra netoli pagrindinio pastato, kava ir sumuštiniai gryname ore ir keliaujame toliau Peipaus pakrante, taip vadinamu ,,Svogūnų keliu". Pirmas sustojimas Kolkje kaime. Tik iškėlę kojas iš automobilio imame dairytis, kur gi tie svogūnai?
Pastebime kelias lysves, nieko ypatingo, kaip ir lietuviškam kaime. Sustojame prie gražaus didelio namo kaimo centre, kurio prieangį šlavinėja moterėlė. Klausiame, tai kur tie jūsų žymieji svogūnai? Nusišypso ir sako, kad ankstokai atvažiavome, Svogūnų festivalis vyks tik rugsėjo pradžioje ir pakviečia užeiti į vidų. Pasirodo užtaikėme į Kolkje sentikių muziejų.
 |
| O jau krosnies grožis |
Muziejus įsikūręs gyvenamajame name, visi eksponatai surinkti iš vietos gyventojų, todėl yra labai brangūs savo istorijomis. Čia galima pamatyti tradicinius sentikių rūbus, įvairius rankdarbius, namų apyvokos daiktus, fotografijas ir net ikonas.
Moteris mus veda iš vieno kambario į kitą ir pasakoja apie sentikių gyvenimą anksčiau ir dabar. Pasidžiaugia, kad jaunimas, baigęs mokslus, sugrįžta ir verslą vysto būtent čia. Atsisveikindamos gauname po daugiagalvio svogūno galvą dovanų – grįžusi pasodinsiu sode ir puoselėsiu kaip suvenyrą :).
 |
| Virtuvės rakandai |
Po edukacinės programos visai neblogai būtų ir užkąsti. Kaimelyje randame visai neblogą restorane, kurio meniu pagrindas – svogūnai. Ir pavadinimas labai į temą ,,Sibularestoran" (Peipsiaare District 60301 Kolkja). Žmonių nėra, todėl, nors esame tik trise, prisėdame prie plataus stalo, kaip bajorai. Dairomės aplinkui – žuvys ir svogūnai bei siuvinėtos staltiesės ir užuolaidėlės. Restorano interjeras tiesiog puikiai atspindi kraštą, kuriame jis įsikūręs.
Vos prisėdame prie stalo – gauname samovarą su arbata ir cukraus gabalėliais. Deja, kiek nusiviliame, nes tikėjomės senoviško, o gavome šiuolaikinį, elektrinį. Na nieko, vis tiek smagu! Išsirenkame ir užsisakome maistą: svogūnų sriuba, svogūnų salotos, žuvis pomidorų padaže ir desertas – pyragėlis.
Nepatikėsite, bet pamatę meniu svogūnų salotas, nustebome, kas tai? Laukėme nekantraudamos ir atnešė ...paprastąsias svogūnų laiškų salotas su grietine. Visos taip ir prapliupome juoku, nes visai buvome pamiršę tokį patiekalą ir įsivaizdavome, kad tai bus salotos iš svogūnų galvų :)
 |
| Svogūnų sriuba |
Po sočių pietų važiuojame į paslaptingiausią Estijos kampelį – Setomaa, kur gyvena setų tautelė. Setai yra finougrų etninė grupė, kuriai priklauso apie 13 tūkstančių Estijos gyventojų ir kurios žemė eina Estijos ir Rusijos pasieniu. Oficialiai Estijoje setai nelaikomi nacionaline mažuma, jų kalba priskiriama pietų estų kalbos dialektui, dar vadinamam veru kalba. Priešingai nuo estų liuteronų, setai yra stačiatikiai, šį tikėjimą priėmę tik XV–XVI a., iškart po pagonybės, todėl setai išlaikė seniausius finougrų ikikrikščioniškos kultūros tradicijas. Šalia gyvenę rusai setų nelaikė tikrais krikščionimis, vadindami juos „pusiautikiais“ (rus. полуверцами). Dažnai šis pavadinimas tarnavo kaip etnonimas.
 |
| Obinistos muziejus |
Užsišnekėjome apie setus ir pravažiavome kelią į Värska. Atsidūrę kryžkelėje tarp Värska ir Obinista miestelių skambiname į Värska setų muziejų pasiteirauti iki kurios valandos dirba. Jau greit užsidarome – sako balsas telefone. Taip išsisprendžia mūsų dilema, kuriuo keliu sukti: Obinista arčiau. Keli kilometrai miško keliu ir pasiekiame mielą rąstinių trobų kaimelį. Sustojame prie Obinista muziejaus durų. Viduje mus pasitinka jauna moteris, kuri savo pasakojimą pradeda nuo pažinties su tradiciniu setų gyvenimo būdu, papročiais, jų rankdarbiais ir kasdieniais šių gyventojų namų ūkio reikmenimis. Supažindina su setų tautiniais kostiumais, kuriems įtaką darė slavų kultūra, pavyzdžiui, moterys dėvėjo sarafanus, vyrai – šone užsegamus marškinius, vadinamus kosovorotka, nešiojo megztas pirštines, kojines su dvispalviu (baltu su raudonu) geometriniu ornamentu. Raudona ir balta – svarbiausios setų spalvos, tokia ir setų vėliava. Raudona šios etninės grupės žmonėms simbolizuoja gyvenimą, saugo nuo pikto ir nuo maro.
Apžiūrėję visą ekspoziciją, lyg atlyginimą už kantrybę, gidė supažindina mus su savitomis tradicinėmis setų dainomis, vadinamosiomis lylomis, kurios yra įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą. Tai toks dainavimo būdas, kai vienas dainininkas improvizuoja, o choras atkartoja šias improvizacijas. Nuo seno lylas dažniausiai dainuodavo moterys, vedančioji buvo vadinama Dainų motina. Jos užduotis - užtraukti vieną eilutę, kurią choras atkartoja įvairiais balsais. Tada Dainų motina užtraukia kitą, ir choras vėl ją atkartoja. Ir taip be galo be krašto, kol Dainų motinos fantazija išsenka. Kuo ji gali sugalvoti ir sudainuoti daugiau tokių eilučių, tuo ji garsesnė – sako muziejaus darbuotoja ir, iliustruodama savo pasakojimą, parodo video. Kiek nustebome, nes šios archaiškos finougrų tautelės dainos mums priminė lietuviškas (baltiškas) sutartines.
 |
| Muziejaus ekspozicija |
Iš muziejaus vėl atgal į gamtą. Visai netoli Obinista yra žymusis Piusa smiltainio olų draustinis. Piusa olos susiformavo čia pradėjus kasti kvarcinį smėlį stiklo gamybai. Nuo 1922 iki 1970 smėlis buvo kasamas tik po žeme, bet vėliau darbai persikėlė į paviršių. Požeminėse olose įsikūrė šikšnosparniai, dabar tai didžiausia jų žiemojimo vieta Šiaurės Europoje. Juokaudami apylinkių žmonės olas vadina Piusos viešbučiu. Todėl žingeidiems turistams lankytis leidžiama tik Muziejaus oloje ir atviruose smėlio karjeruose, nes viešbučio svečių ramybės trikdyti nevalia.
 |
| Piusos smėlio olos |
Pasistatome automobilį stovėjimo aikštelėje ir nužymėtais takais per pušyną einame link smėlio karjero. pakeliui aptinkam ne vieną olą, tačiau jos nedidelės, aptvertos ir su draudžiamaisiais ženklais. Laikomės taisyklių – nelendame į draudžiamas zonas. Netikėtai pušyno takas baigiasi ir mes atsiduriame ant aukštos smėlio keteros – tarsi Nidoje ant kopos būtume užlipę.
 |
| Atviri smėlio karjerai |
Tai paskutinis mūsų kelionės po Estiją objektas. Grįžę į automobilį, suprantame, kad šiąnakt neturime kur nakvoti. Puolame naršyti internetą – pasirinkimas ne kažką. Randame mums tinkantį variantą Stamerienas apartamenti, jau Latvijos teritorijoje. Nusistatome GPS ir braukiame iki Estijos-Latvijos pasienio. Vaizdai fantastiški! Kalvos, apaugusios didžiuliais medžiais, ir slėniuose gurgančiais upeliais. Jei diena nekryptų į pavakarę ir tiksliai žinotume, kur ta Stameriena, galėtume sustoti. Deja, tokiu grožiu reikia džiaugtis tik per langą.
Įvažiavus į Latviją, GPS mums liepa važiuoti žvyrkeliu. Gerai, klausome ir vienintelės dulkame duobėtu keliu. Prieš automobilį netikėtai iššoka persigandęs kiškis, matyt, nedažnai tokį žvėrį sutinka. O Stamerienas apartamenti šeimininkas jau skambina nekantraudamas: kur jūs? Sakome – jau greit, jau greit! o kur esame, jokio supratimo neturime. Bet per vargus, dulkes ir duobes šiaip ne taip pasiekiame nakvynės vietą. Ir, o Dieve, čia fantastiška! Ežeras, balta lyg gulbė pilis, senas parkas, vertėjo čia važiuoti!
 |
| Daugiabučio kiemo dekoras |
Apartamentai įsikūrę nedideliame daugiabutyje. Pasisveikiname su šeimininku ir kaimynais – kaime kaip kaime. Apsidairome kieme ir laiptais kopiame į savo nakvynės vietą. Erdvi patalpa, su visa reikiama įranga. Atsirokuojame su apartamentų šeimininku ir, nusimetę nuo pečių kuprines, einame apsidairyti po apylinkes. Pirmiausia aukštoje žolėje išmintu takeliu pėdiname pasigrožėti saulėlydžiu prie Stamerienos ežero. Tyla, net vėjelis nepučia, lapų nešlamina, tik vienas kitas vakarinis paukštis dar bando gerklę palaidyti. Galima būtų maudytis, tačiau kažkaip šaltoka, gal kitą kartą, o dabar sukame link parko ir pilies.
1765 m. šioje vietoje įsikūrė nedidelis Stamerienos dvarelis su malūnais ir užeiga, kurie priklausė Vecgulbenės dvarui. 1802 m. jį įsigyja baronas Johann von Wolff ir tampa savarankišku Stamerienos šeimininku. Pirmieji dvaro rūmai pastatyti 1820 m., vėliau ne kartą perstatinėti pagal Wolff'ų giminės damų įgeidžius. Ir tame nieko nuostabaus, nes visos giminės moterys čia gyveno, čia gimdė ir auklėjo vaikus, tad jų valia buvo įsakymas.
Per 1905 m. revoliuciją Stameriena buvo svarbus sukilėlių centras, o revoliucijos įkarštyje rūmai buvo sudeginti. 1908 m. rūmai pilnai atstatyti, suteikiant jiems neoklasicizmo ir Art Nouveau bruožų. Rūmai žymūs tuo, kad juose 1930-aisiais gyveno žinomas italų rašytojas Giuseppe Tomazi di Lampedusa (knygos ,,Leopardas" autorius), nes buvo vedęs paskutinė giminės baronaitę Alexandera von Wolff.
Dabar Stameriena priklauso Gulbenės savivaldybei, kurios pastangomis buvo renovuotas ir restauruotas rūmų fasadas, sutvarkyti stogas ir langai, viduje veikia multimedijos ekspozicija apie von Wolff šeimą ir nuotraukų paroda apie rūmų istoriją. Jau vėloka, į vidų nebepateksime, tačiau užtenka džiaugsmo pasidairyti į šią pasakų pilaitę ir iš išorės.
Aplink rūmus driekiasi angliško stiliaus parkas, kuriame be rūmų nėra kitų pastatų, nes jis buvo formuojamas visiškai laisvame 24 ha plote. Šimtamečiai medžiai šiandien suteikia malonų šešėlį parko lankytojams ir koncertų, vykstančių po atviru dangumi, klausytojams. O toks artimiausiu metu tikrai vyks, nes rūmų kieme jau sustatytos kėdės... O mes, po dienos kelionės, esame pavargę, tad traukiame namo.
Ryte tradicinė kavutė ir keliaujame toliau, jau dabar tikrai namų link. Pakeliui pasitaiko toks miestelis gražiu pavadinimu – Rėzeknė, seniau vadintas Rėzytė (latv. Rēzekne, latg. Rēzne). Rėzeknė įkurta latgalių genties teritorijoje. Pirmą kartą paminėta 1285 metais. Miesto teises gavo 1773 metais. Miesto reljefas yra kalvotas. Sakoma, kad Rėzeknė yra ant septynių kalvų (kaip analogija į Septynias Romos kalvas), tarp kurių teka to paties pavadinimo upė – Rėzeknė. Mieste taip pat yra Rėzeknės ežeras.
 |
| Keramikinė Rositten |
Sustojame šalia aukščiausio miesto kalno įrengtoje automobilių stovėjimo aikštelėje. Visai šalia laiptų, vedančių į kalno viršūnę, po stikliniu gaubtu stovi keramikinė Roželė (Rositten) – įkūnijanti tiek princesės legendą, tiek Latgalos keramikos tradicijų stiprumą. Pasakojama, kad kalno pilies požemiuose gyvena princesė Rositten, kurią saugo du baisūs šunys. Kas devyneri metai, Velykų naktį, princesė pakyla nuo savo sosto ir eina ieškoti jaunikaičio, kuris panaikintų burtus. Tereikia tik paimti iš jos auksinį kryželį ir, nunešus į bažnyčią, apšlakstyti šventu vandeniu. Daug jaunuolių bandė gelbėti princesę, tačiau jiems taip ir nepavyko: velnias vis pakišdavo koją ir kryželis tapdavo toks sunkus, kad jaunuolis numesdavo jį ant žemės. Tuomet pasigirsdavo gaili rauda ir princesė vėl dingdavo požemiuose ilgiems devyneriems metams.
 |
| Išlikę pilies fragmentai |
Kopiame į kalną, kurio viršūnėje išlikę viduramžių pilies griuvėsiai. Nuo IX–XII a. ant šios kalvos stovėjo senovės latgalių medinė pilis, o šalia įsikūrusi gyvenvietė. XIII a. pabaigoje čia buvo pastatyta Livonijos ordino pilis (Castrum Rositten). Pilis buvo strategiškai svarbioje vietoje, todėl tiek rusai, tiek lietuviai, tiek lenkai siekė ją užimti. Deja, pilis buvo sutaikinta Lenkijos ir Švedijos karo metu (1656–1660 m.) ir nebeatkurta. Pilies kalne iki šių dienų išliko tik pilies įtvirtinimų fragmentai.
Pasivaikštome per išlikusius akmenis ir apžvelgiame apylinkes. Nuo kalno tolyje puikiai matyti Šventosios Jėzaus Širdies katedra, ir visai čia pat, po kojomis, įsikūręs Rytų Latvijos kūrybinių paslaugų centras "Zeimuļs". Centras atidarytas 2012 m. ir siūlo neformaliojo švietimo veiklą moksleiviams ir jaunimui. Pastato architektė Rasa Kalnina naudojo tradicinius latviškus simbolius, o pagrindinės komplekso statybinės medžiagos – betonas, metalas ir stiklas. Šis pastatas ypatingas ir dėl savo drąsaus ir neįprasto architektūrinio sprendimo – žalių (apsamanojusių) stogų ir pasvirusių bokštų, ant kurių yra apžvalgos aikštelės. Atvirai pasakius – jis nuostabus.
 |
| Rytų Latvijos kūrybinių paslaugų centras "Zeimuļs" |
Nusileidę nuo kalno einame trumpam pasižvalgyti po miestą, kuriame yra dar ne vienas įdomus objektas. Visai netoliese – pirmoji Latvijoje pastatyta visiškai nauja akustinė koncertų salė Latgalos GORS. Tai vienas reikšmingiausių 2013 m. kultūros pastatų Latvijoje (architektai Uldis Balodis ir Daiga Bikše). O štai istoriniame senamiestyje, kurio, beje, po Antrojo pasaulinio karo išlikę tik keli pastatai, svarbią vietą užima Žalioji sinagoga (statyta 1845 m. ir yra seniausias medinis pastatas mieste) bei raudonų plytų Šventosios Jėzaus Širdies katedra. Katedra pastatyta 1888 m. ir pašventinta 1904 m. Interjere yra penki didingi ąžuoliniai altoriai, dekoruoti šventųjų skulptūromis. Pagrindinis altorius yra skirtas Jėzaus širdžiai. Nuo 1995 m. ji yra Rezeknės - Agluonos vyskupijos centras. Kadangi Agluona pakeliui, ten ir vykstame.
 |
| Šventosios Jėzaus Širdies katedros bokštai |
Dar nepasiekę Agluonos sustojame pakelės karčemoje užkąsti, prieš tai draugiškai nusprendę, kad šventoje vietoje maitinimo įstaigų vargiai rasime. Neapsirikome, nieko ypatinga, tačiau sotu ir ganėtinai pigu. Dar keli kilometrai ir pamatome Agluonos bazilikos bokštus. Automobilį paliekame gana didelėje aikštelėje priešais įėjimą į Agluonos šventovės teritoriją.
 |
| Vartai į šventorių |
Agluona (latv. Aglona, latg. Aglyuna) – miestelis rytinėje Latvijoje, Latgaloje. Iki XIX a. pradžios Agluonos apylinkėse buvo lietuviškai kalbančių kaimų, išliko lietuvių kilmės vietovardžių. 1697 m. Agluonos dvaro savininkai Šostovickai pakvietė Vilniaus dominikonus įkurti Agluonoje vienuolyną ir parapijinę mokyklą. 1700 metais buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. 1768 m. dominikonai medinės bažnyčios vietoje pradėjo statyti naują mūrinę bažnyčią, vėlyvojo baroko stiliumi su dviem į dangų besistiebiančiais 60 m aukščio bokštais. 1920–1924 m. čia buvo Rygos katalikų arkivyskupo būstinė ir katalikų kunigų seminarija. 1993 m. Agluonoje lankėsi popiežius Jonas Paulius II, o 2018 m. ir popiežius Pranciškus.
Latgala – vienintelis Latvijos regionas, kur dominuojanti religija – katalikybė. Todėl kiekvienų metų rugpjūčio 15-ąją, minint Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo dieną, būriai maldininkų iš Latvijos, Lietuvos, Lenkijos bei kitų Europos valstybių suplūsta į Agluonos baziliką. Žinoma, bazilika negali sutalpinti tiek tikinčiųjų, todėl Šv. Mišios aukojamos tiesiog šventoriuje, kurio teritorija yra milžiniška. Man Agluona priminė Portugalijoje esančios Fatima miestelio bazilikos teritoriją.
 |
| Baltoji Agluonos bazilika |
1995 m. Agluonos bazilika įtraukta į Latvijos kultūrinio ir istorinio paveldo sąrašą ir priskirta prie nacionalinių vertybių. Bažnyčioje saugoma didelė paveikslų, skulptūrų ir kitų meno vertybių kolekcija. Kai kurie paveikslai ar skulptūros yra šiuolaikinių autorių darbai, o kai kurie yra kelių šimtmečių senumo.
 |
| Šiuolaikinė Madona |
Vertingiausias yra XVII a. sukurtas Stebuklingosios Dievo motinos paveikslas paslėptas po metalo aptaisais ir įkurdintas centriniame altoriuje. Paveikslas atidengiamas tik svarbių religinių švenčių metu. Tikintieji šventąjį paveikslą laiko stebuklingu. Manoma, kad jis turi gydomųjų galių. Mes jį vos įžiūrėjome, nes visas, kaip ir Vilniaus Aušros Vartų Marija, ,,aprengtas" metalo drabužiais.
 |
| Centrinis altorius |
Kaip minėjau, Agluonos baziliką supa didžiulis šventorius, apjuostas balto mūro siena su septyneriais vartais. Šventorius iš vienos pusės ribojasi su Agluonos ežeru, tad čia galima smagiai pasivaikščioti ir pasigrožėti Latvijos gamta, o jei esi tikintis, tai ir pasimelsti, nes teritorijoje įrengta keturiolika Kryžiaus kelio stočių.
Mus labiau domino monumentas Lietuvos karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai („Rex Mindaugus. Regina Marta“). Jis stovi atviroje erdvėje, kairėje pusėje nuo bazilikos. Paminklas atidengtas 2015 m. rugsėjio 22 d. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – legenda byloja, kad karalienė Morta, latviškai vadinama Marta, buvusi kilmingo Latgalos Medelonų pilies valdytojo duktė, o karalius Mindaugas, spėjama, buvo nužudytas būtent Agluonoje. Paminklo autoriai yra skulptorius Vidmantas Gylikis, architektai Jonas Anuškevičius ir Vytenis Izokaitis.
Kiek teko matyti ,,karališkų" paminklų, visi valdovai užkelti ant aukšto pjedestalo ir užsodinti ant žirgo išdidžiai žvelgia į savo pavaldinius. Agluonos paminklas nėra stereotipinis. Čia karalius Mindaugas vaizduojamas kaip šeimos žmogus, šalia žmonos karalienės Mortos ir sūnaus Ruklio. Paminklas tikrai labai gražus ir keliantis pasididžiavimo ir vienybės su latvių tauta jausmą.
 |
| Rex Mindaugus. Regina Marta |
Pusiaudieny paliekame gražuolę Agluoną ir artėjame prie vos už 40 km esančio Daugpilio. Į miesto centrą nevažiuojame. Automobilį pasistatome vadinamame Baznickalns (Bažnyčių kalva) rajone, aikštelėje tarp liuteronų ir katalikų bažnyčių. Ši vietovė tokį pavadinimą gavo neatsitiktinai, mat ant šios kalvos išsidėstę net keturių konfesijų maldos namai. Pasak istorikų pirmieji bažnyčią ant šio kalno pastatė evangelikai liuteronai. Neatsižvelgiant į tai, mes pirmiausia patraukiame į sentikių cerkvės pusę, gal pavyks pasižvalgyti, nors jau patyrėme, kad sentikių bendruomenės nepageidauja turistų. Nuo gatvės vos matosi tankioje medžių lapijoje pasislėpusi raudonų plytų cerkvė. Vartai atverti, tad apsigobiame galvas ir pečius skaromis ir nedrąsiai žengiame į šventorių. Tik prisiartiname prie cerkvės durų, iš vidaus išeina juodai apsirengusi moteriškė ir prieš mūsų nosis uždaro duris. Dar bandome prašytis į vidų, tačiau už nugarų pasigirsta solidus vyriškas balsas: kur einate, juk čia Dievo namai, o jūs nepadoriai apsirengusios, užpakalius džinsais apsitempusios – dudena dar gana jaunas popas. Mums net lūpos atvypsta iš nuostabos, jau, atrodo, visas plikas vietas skarom apsidangstėme, tai dabar džinsai užkliuvo. Griežtas jų Dievas, kitą kartą reiks vakarines sukneles vežtis, kad galėtume į cerkvę pakliūti, o šiandien tegalime apžvelgti tik išorės sienas.
 |
| Dievo Motinos gimimo ir Šv. Nikolajaus sentikių cerkvė |
Daugpilio sentikių parapija yra viena didžiausių Latvijoje. Maldos namai pašventinti 1928 metais Dievo Motinos gimimo ir Šv. Nikolajaus garbei. II-ojo pasaulinio karo apšaudymų metu maldos namai sudegė, išliko tik mūrinės sienos. Po karo cerkvė atstatyta. Įėjimo fasado nišoje (16 m aukštyje virš įėjimo) matome 2002 metais pastatytą Šv. Nikolajaus Stebukladario ikoną. Rašoma, kad sentikių maldos namuose (viduje) reikšmingiausios yra ikonos. Deja, būtent jų mums ir nepavyko pamatyti.
 |
| Katalikų bažnyčios balti bokštai pro liuteronų bažnyčios langą |
Ilgai čia neužsibūname ir grįžtame prie Daugpilio Švenčiausiosios Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo Romos katalikų bažnyčios vartų. Legenda pasakoja, kad kadaise šioje vietoje tyvuliavo ežeras, kuriame nuskendo turtingo pirklio dukros. Jis nusausino ežerą ir pastatė dvibokštę bažnyčią. Ar taip buvo, ar ne – nieks nežino, tačiau 1905 m. čia tikrai buvo pastatyta dviejų bokštų neobarokinė bažnyčia, kurią projektavo architektas Wilhelm Neimanis. Bažnyčios viduje yra neobarokinis centrinis altorius, taip pat mediniai neogotikiniai šoniniai altoriai, o neogotikinių formų bažnyčios suolus ir klausyklas, sakyklą puošia ažūriniai metalo dirbiniai. Prie lenkų meistrų 1909 m. pagamintų vargonų veda laiptai su puošniais, metaliniais turėklais. Centriniame altoriuje yra Bartolome Esteban Murillo (1618-1682) paveikslo „Nekaltoji Dvievo motina“ kopija, kurią 1906 metais Peterburge sukūrė Aleksandras Sergejus Boravskis.
Apie visa tai perskaitėme, bet nepamatėme, nes į bažnyčios vidų nepatekome, o priežastis labai banali – ji buvo uždaryta. Todėl einama apžiūrėti šalia stovinčios liuteronų bažnyčios, kuri savo duris svetingai atvėrusi visiems norintiems joje apsilankyti.
 |
| Martino Liuterio bažnyčios bokštas |
Martino Liuterio bažnyčia pastatyta 1893 m., o ją projektavo tas pats Wilhelm Neimanis, kuris projektavo ir šalia esančią Daugpilio Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčią. Neogotikinė raudonų plytų bažnyčia yra asimetriškos formos ir turi vieną bokštą, kurio viršuje, maždaug 40 m. aukštyje, yra įrengta apžvalgos aikštelė. Kuklus bažnyčios vidus nesusilaukia mūsų dėmesio, todėl pralindę pro nedideles šonines dureles, kopiame aukštyn į bokšto viršų.
 |
| Bokšto varpas |
Iš bokšto atsiveria puikus vaizdas į Baznickalns. Pro vieną iš langelių nužiūrime kitoje kelio pusėje saulės spinduliuose tviskančius Šventųjų kankinių Boriso ir Glebo rusų stačiatikių soboro (latv. Daugavpils Svēto mocekļu Borisa un Gļeba pareizticīgo katedrāle, rus. Даугавпилсский православный кафедральный собор святых благоверных князей Бориса и Глеба) kupolus. Tai Daugpilio miesto vyriausioji stačiatikių cerkvė. Statyta neorusišku stiliumi, pagal architekto Michailo Prozorovo projektą, pašventinta 1905 metais. Pasigrožime ja iš paukščio skrydžio ir nutariame jos nelankyti, o važiuoti į miesto centrą.
 |
| Boriso ir Glebo rusų stačiatikių soboras |
Į miesto centrą (senamiesčiu šį rajoną vadinti neapsiverčia liežuvis) važiuojame tramvajumi. O štai čia mūsų laukia didžiausia atrakcija – konduktorė, prekiaujanti bilietėliais. Už keliasdešimt centų (keista, kad ne kapeikų) nuvynioja mums bilietėlį iš rulonėlio ir mes ramiai linguojame link miesto centro. Aplinkui girdime tik rusų kalbą, latviškai net neteko išgirsti. Pro langus matome aptriušusius sovietinės statybos gyvenamuosius namus. Arčiau centro pastebime daugiau atrestauruotų namų, suremontuotų gatvių – kaip ir daugelyje postsovietinių miestų, visas grožis turistams, o ne paprastiems gyventojams.
 |
| Daugpilio transportas |
Išlipame prie Daugpilio universiteto pastato ir einame pasivaikščioti po miestą. Netoli tramvajaus sustojimo, A. Pumpuro skvere stovi Šv. Aleksandro Nevskio stačiatikių koplyčia pašventinta 2004 metais. Šioje vietoje anksčiau stovėjo Šv. Aleksandro Nevskio stačiatikių katedra. Sovietmečiu, 1961 metais ji buvo uždaryta, o 1962-aisiais - susprogdinta. Dabartinė koplyčia yra sakralinis monumentas, turintis simbolinę prasmę ir primenantis sunaikintos katedros istoriją.
 |
| Šv. Aleksandro Nevskio stačiatikių koplyčia |
Pasiekiame Rigas iela, kuri viena pirmųjų Latvijoje buvo pertvarkyta ir atiduota pėstiesiems. Ši daugiau nei pusės kilometro ilgio gatvė yra gyvybingiausia mieste – čia įsikūrę kavinukės, apsipirkti vilioja parduotuvių vitrinos, žaliosiose zonose ir ant gatvės grindinio puikuojasi mažosios architektūros kūriniai. Vaikštant šia gatve labai verta pakelti akis nuo grindinio ir pasigrožėti XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje statytų jugendo stiliaus pastatų gausiai dekoruotais fasadais. O štai Rigas iela 39 atkreipėme dėmesį į baltą Šv. Petro katalikų bažnyčią, pastatytą 1848-1849 m., perstatytą 1924-1934 m. Šių maldos namų architektūroje ryškūs klasicizmo bruožai. Savo išore ji primena Šv. Petro baziliką Vatikane. Šalia bažnyčios yra nedidelis parkelis, kuriame pastatyta arka su užrašu: I love Daugavpils. Mes taip pat mylime Daugpilį ir visą Latviją bei Estiją, kuriose smagiai praleidome dvi savaites. O dabar namo!
