LEONPOLIO DVARAS

  Vos 5 km į pietvakarius nuo Ukmergės, Šventosios dešiniajame krante išsidėstęs Leonpolio kaimas, kuriame yra XVI a. dvaras. Link dvaro veda tvarkingas, naujai asfaltuotas kelias, o kelio šonuose augantys medžiai dar pamena, kaip dulkėtu žvyrkeliu dardėdavo bričkutės su puošniai apsirėdžiusiais ponais.

 

Kelias į Leonpolio dvarą

  Leonpolio kaimo pavadinimas kildinamas iš vardo Leonas, kuris padarytas iš lotyniško vardo Leo, t. y. „liūtas“. Antrasis gyvenvietės pavadinimo komponentas yra graikų kalbos žodis „polis“ t. y. „miestas, valstybė“, tačiau aplinkinių kaimų gyventojai dvarą vadina savaip – Levampoliu.

Dvaro rūmai

    Dvaras pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XVII a. pirmoje pusėje, daugiau informacijos galima rasti nuo XVII a. antros pusės, kai jis atiteko Siesickiams. Vėliau dvarą paveldėjo Radvilos. Yra žinių, kad Leonpolio dvarą Marcijona Radvilienė padovanojo savo sūnui kunigaikščiui Leonui Mykolui Radvilai. Tai buvo vienaukštis pastatas su aukštais pusrūsiais, kvadratinės formos. Viename sparne buvo gyvenamosios, kitame - tarnų ir ūkio patalpos. Rūmų kiemas aptvertas mūrine tvora, turėjusia gynybinės sienos požymių. Dvaras daugiausia buvo skirtas Leono Mykolo Radvilos poilsiui medžioklėje. 1799 m. dvaras įkeičiamas Mykolui Tiškevičiui ir išnuomojamas Rečicos rotmistrui Ignui Michalkovskiui. Jame jis ūkininkauja iki 1842 m.

   1849 m. rūmai perstatyti: senas pastatas naujai išmūrytas, pastatyti kaminai ir gonkos, įrengtos pusrūsio patalpos su langais, sustatyti gotikiniai langai. Tokia rūmų planinė struktūra liko iki dabar. Iki 1869 m. perstatyti ir ūkio pastatai. 1908 m. dvaro rūmų kompleksą pasidalino Tiškevičių vaikai. 1912 m. dvaras parduodamas Taidai Radvilaitei. Deja, paskutinė iš Radvilų – kunigaikštytė Celestina Radvilaitė po 1922-ųjų Lietuvos žemės ūkio reformos nesugebėjo išlaikyti dvaro ir pardavė jį gydytojui Mykolui Deveniui. Alenos ir Mykolo Devenių ūkis buvo aukštos žemdirbystės kultūros pavyzdys visai Lietuvai. Dvare sukurtas ūkis parodose laimėjo daug premijų. Veikė moderni spirito varykla, kooperatinė garinė pieninė. Leonpolis – vienas iš pirmųjų Lietuvos ūkių, pradėjusių auginti cukrinius runkelius. Dvare taip pat buvo turtinga biblioteka, paveikslų galerija, kaupti etnografiniai rinkiniai. 1940 m. Leonpolio dvaras buvo nacionalizuotas.
    Sovietmečiu dvaro sodyba buvo pritaikyta tarybinio ūkio reikmėms. Rūmuose veikė kolūkio kontora, įrengti butai. Vienu metu čia buvo kino teatras, paskui pastatas atiduotas pradinei mokyklai ir bibliotekai. Ūkiniai ir tarnų statiniai pritaikyti gyvenamiesiems butams.

Rytinis dvaro fasadas

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nuosavybes teises atgavo Dalia Devenytė-Bobelienė, vaikystę praleidusi šiame dvare. Ji planavo čia įkurti Deltuvos kultūros centrą. Buvo gauta 200 tūkst. litų valstybės parama rūmų restauracijai, tačiau už tuos pinigus atlikta tik dalis darbų: pakeistas stogas, perdangos, suremontuotos palėpės. Savininkė ketino dvarą perduoti rajono savivaldybės administracijai arba Raudonajam Kryžiui, tačiau apleisto dvaro niekas nenorėjo. Nesaugomus rūmus pradėjo niokoti vagys, o 2006 m. Bobeliai dvarą pardavė medienos eksporto įmonei, kuri dvarą visiškai apleido.

Laiptai vis dar laukia rekonstrukcijos

    2014 m. Kultūros paveldo departamentas už dvaro rūmų nepriežiūrą skyrė 40 tūkst. litų baudą. Vengiant susimokėti, antstoliams pavesta areštuoti įmonei priklausantį turtą, kuris 2016 m. buvo parduotas Leonpolyje gyvenantiems ir ekologiškas daržoves auginantiems ūkininkams Laimai ir Vincentui Stragiams.

Vaizdas nuo dvaro rūmų rytinės pusės

   Mūsų vizito metu Leonpolio dvaro durys užvertos, tačiau akivaizdžiai matome, kad dvaras palengva atnaujinamas, kad jame gyvenama: žolė nupjauta, kieme stovi kepsninės, mėtosi vaikų žaislai, net vėliava plevėsuoja. Klasicistinio stiliaus rūmų centrinį fasadą puošia portikas su grakščiomis kolonomis. Nors mūsų niekas nelaukia, esame gan smalsios ir sukame už kampo. Nuo rytinės dvaro pusės atsiveria nuostabus vaizdas į Šventosios upės vingį. Juo pasigėrėti prisėdame ant naujai sukalto suoliuko. Tikra atgaiva kūnui ir sielai.

Dvaro pagalbinės patalpos

   Po relaksacino seanso ant upės kranto mėlynos, dar kartą apsižvalgome po dvaro teritoriją, užmetame akį į buvusį kumetyną bei buvusio bravoro pastatą. Jie, kaip ir dvaro rūmai, pamažu atnaujinami. Dar metai kiti ir dvaras, reikia tikėtis, vėl atgaus savo buvusį  grožį.

Dvaro bravoras

 

Šaltiniai:
Wikipedia

KVR
Delfi
Sodybų gidas