Viršelis. Undinė Radzevičiūtė Kraujas mėlynas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m., 360 psl.
Apie autorę. Undinė Radzevičiūtė (g. 1967 m. birželio 16 d., Vilniuje) – Lietuvos rašytoja, Europos sąjungos literatūros premijos laureatė. Baigė meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Doktorantūros studijos liko nebaigtos. Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – „Saatchi&Saatchi“ (Vilnius), „Leo Burnett Vilnius“ ir kt. – kūrybos direktore. U. Radzevičiūtės kūriniai versti į anglų, vokiečių, italų, ispanų, vengrų, bulgarų, estų, latvių, rusų kalbas.
Apie knygą. Kraujo spalva pasikeičia dėl to, kad nuolat valgant iš sidabrinių indų į jį patenka sidabro dalelių. O kai tos dalelės šeimos kraują veikia kelis šimtmečius iš eilės, kraujas tampa lyg užnuodytas. Ir tie nuodai sukelia žmogaus ambicijas. Dažnai tai nepavojinga, bet jei susiklosto palankios aplinkybės ambicijoms didėti, galima pasiekti ribą, kai jos ima naikinti viską aplinkui. Net patį ambicijų turėtoją. Ir veda ir jį, o ypač tuos, kurie su juo, į mirtį.
Naujas Undinės Radzevičiūtės, 2015-ųjų Europos sąjungos literatūros premijos laureatės, romanas pasakoja apie vieną pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, gyvenusią čia pat, už LDK sienos. Tris varnas sidabriniame skyde vaizduojančiu herbu pasipuošusios giminės istorija – lyg prakeiksmas. Pasauly, kuriame racionalus protas per akimirką gali virsti visiška beprotybe, įmanoma viskas.
Viduramžiais žmonės smarkiai skyrėsi nuo mūsų: emocijų aštrumu, vidiniu ir išoriniu dramatizmu, ypatingu krikščionišku kaltės jausmu, didžiulėmis abejonėmis, blaškymusi tarp tikėjimo ir netikėjimo, hiperbolizuotu įvykio vertinimu ir akimirksnio šuoliu nuo racionalaus mąstymo į emocinę beprotybę. Tai buvo pasaulis, kurio gyventojus dažnai apsėsdavo velnias, o atskyrimas nuo bažnyčios buvo viena didžiausių bausmių. Romane Europos viduramžiai jau gęsta, o su jais nyksta ir religiniai ordinai; kaip tik tuo metu aštuoniolikmetis Vestfalijos riteris Bernhardas von der Borchas atvyksta į Livoniją ir labai greitai tampa Livonijos Marienburgo pilies komendantu. Bet jo tikslai ir ambicijos – daug didesni. Vienas iš jo prosenelių buvo Livonijos Ordino Magistras, tad Berngardas von der Borchas yra įsitikinęs, kad vieną dieną jis irgi taps Magistru. Jis išrenkamas Livonijos Ordino Maršalu. Iki Magistro tik vienas žingsnis, bet jis nebegali laukti ir netgi netiki, kad sulauks tos galimybės, todėl nusprendžia padaryti tai, ko Livonijos Ordinas dar nematė: nuversti esamą Magistrą. Tik tam reikia įtikinamos priežasties. O priežastis yra. Nes dabartinis Magistras von Hersė labai neryžtingas, nekovoja su Ryga.
Mano nuomonė. Pirmas įspūdis buvo toks – pala, pala, ką aš čia skaitau? Romaną ar istorinių įvykių suvestinę? Sakiniai trumpi, kapoti. Taip pateikiami faktai, o ne romanas rašomas – piktinausi, tačiau skaičiau toliau. Pamažu prisijaukinau tokį rašymo stilių ir kuo toliau, tuo smagiau buvo skaityti. Istorinė medžiaga labai įdomi, o tai, kad šią vasarą teko keliauti po Latviją ir Estiją bei pabuvoti knygoje minimose vietovėse, skaitymo džiaugsmą dar padvigubino.
Perskaičiusi šią knygą, susidomėjau, ar visos Undinės Radzevičiūtės knygos parašytos tokia maniera. Būtinai reiks perskaityti meilės romaną (jei tokį parašė), nes nelabai įsivaizduoju tokiais trumpais, kapotais sakiniais aprašytų meilės scenų. Nors, tiesa sakant, neįsivaizdavau ir taip parašyto istorinio romano. O perskaičiau ir patiko, labai patiko. Man tai buvo šių metų atradimas.
Daug kas lygina šią knygą su K. Sabaliauskaitės ,,Silva Rerum". Aš nelyginčiau. Nors abiejose knygose pasakojami praeities dalykai, jos labai skirtingos, kiekviena savaip žavi. Taip ,,Silva Rerum" daugiau žodžio grožio turi, ši yra ,,kietesnė", ,,tvirtai sukalta". Yra ir daugiau rašytojų, rašančių istorinius romanus ir nereikia jų lyginti, o skaityti ir mėgautis.
Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).
Apie autorę. Undinė Radzevičiūtė (g. 1967 m. birželio 16 d., Vilniuje) – Lietuvos rašytoja, Europos sąjungos literatūros premijos laureatė. Baigė meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Doktorantūros studijos liko nebaigtos. Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – „Saatchi&Saatchi“ (Vilnius), „Leo Burnett Vilnius“ ir kt. – kūrybos direktore. U. Radzevičiūtės kūriniai versti į anglų, vokiečių, italų, ispanų, vengrų, bulgarų, estų, latvių, rusų kalbas.
Apie knygą. Kraujo spalva pasikeičia dėl to, kad nuolat valgant iš sidabrinių indų į jį patenka sidabro dalelių. O kai tos dalelės šeimos kraują veikia kelis šimtmečius iš eilės, kraujas tampa lyg užnuodytas. Ir tie nuodai sukelia žmogaus ambicijas. Dažnai tai nepavojinga, bet jei susiklosto palankios aplinkybės ambicijoms didėti, galima pasiekti ribą, kai jos ima naikinti viską aplinkui. Net patį ambicijų turėtoją. Ir veda ir jį, o ypač tuos, kurie su juo, į mirtį.
Naujas Undinės Radzevičiūtės, 2015-ųjų Europos sąjungos literatūros premijos laureatės, romanas pasakoja apie vieną pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, gyvenusią čia pat, už LDK sienos. Tris varnas sidabriniame skyde vaizduojančiu herbu pasipuošusios giminės istorija – lyg prakeiksmas. Pasauly, kuriame racionalus protas per akimirką gali virsti visiška beprotybe, įmanoma viskas.
Viduramžiais žmonės smarkiai skyrėsi nuo mūsų: emocijų aštrumu, vidiniu ir išoriniu dramatizmu, ypatingu krikščionišku kaltės jausmu, didžiulėmis abejonėmis, blaškymusi tarp tikėjimo ir netikėjimo, hiperbolizuotu įvykio vertinimu ir akimirksnio šuoliu nuo racionalaus mąstymo į emocinę beprotybę. Tai buvo pasaulis, kurio gyventojus dažnai apsėsdavo velnias, o atskyrimas nuo bažnyčios buvo viena didžiausių bausmių. Romane Europos viduramžiai jau gęsta, o su jais nyksta ir religiniai ordinai; kaip tik tuo metu aštuoniolikmetis Vestfalijos riteris Bernhardas von der Borchas atvyksta į Livoniją ir labai greitai tampa Livonijos Marienburgo pilies komendantu. Bet jo tikslai ir ambicijos – daug didesni. Vienas iš jo prosenelių buvo Livonijos Ordino Magistras, tad Berngardas von der Borchas yra įsitikinęs, kad vieną dieną jis irgi taps Magistru. Jis išrenkamas Livonijos Ordino Maršalu. Iki Magistro tik vienas žingsnis, bet jis nebegali laukti ir netgi netiki, kad sulauks tos galimybės, todėl nusprendžia padaryti tai, ko Livonijos Ordinas dar nematė: nuversti esamą Magistrą. Tik tam reikia įtikinamos priežasties. O priežastis yra. Nes dabartinis Magistras von Hersė labai neryžtingas, nekovoja su Ryga.
Mano nuomonė. Pirmas įspūdis buvo toks – pala, pala, ką aš čia skaitau? Romaną ar istorinių įvykių suvestinę? Sakiniai trumpi, kapoti. Taip pateikiami faktai, o ne romanas rašomas – piktinausi, tačiau skaičiau toliau. Pamažu prisijaukinau tokį rašymo stilių ir kuo toliau, tuo smagiau buvo skaityti. Istorinė medžiaga labai įdomi, o tai, kad šią vasarą teko keliauti po Latviją ir Estiją bei pabuvoti knygoje minimose vietovėse, skaitymo džiaugsmą dar padvigubino.
Perskaičiusi šią knygą, susidomėjau, ar visos Undinės Radzevičiūtės knygos parašytos tokia maniera. Būtinai reiks perskaityti meilės romaną (jei tokį parašė), nes nelabai įsivaizduoju tokiais trumpais, kapotais sakiniais aprašytų meilės scenų. Nors, tiesa sakant, neįsivaizdavau ir taip parašyto istorinio romano. O perskaičiau ir patiko, labai patiko. Man tai buvo šių metų atradimas.
Daug kas lygina šią knygą su K. Sabaliauskaitės ,,Silva Rerum". Aš nelyginčiau. Nors abiejose knygose pasakojami praeities dalykai, jos labai skirtingos, kiekviena savaip žavi. Taip ,,Silva Rerum" daugiau žodžio grožio turi, ši yra ,,kietesnė", ,,tvirtai sukalta". Yra ir daugiau rašytojų, rašančių istorinius romanus ir nereikia jų lyginti, o skaityti ir mėgautis.
Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).
