Nieko nauja, jei priminsiu, kad visos mano kelionės prasideda nuo pigių bilietų. Taip buvo ir šiuokart – kryptį išrinko Ryanair, pasiūlęs rugsėjo bilietus į Amaną (Jordanija). Bilietus nusipirko 3 damos, susimetė daiktus į rankinį bagažą ir rugsėjo 27 d. išlipo ,,Šventojoje žemėje". Tiksliau pasakius, buvusioje ,,Šventojoje žemėje", nes prieš gerą pusšimtį metų Jordanijai priklausė ir Betliejus, ir Jeruzalė. Tačiau 1967 m. Izraelis karo veiksmais perėmė vakarinį Jordano krantą kartu su svarbiausiomis biblinėmis vietomis, atimdamas iš Jordanijos teisę vadintis “Šventąja žeme”.
Tai gi, Karalienės Alia (Queen Alia) tarptautiniame oro uoste praėjome pasų patikrą. Kadangi turėjome įsigiję Jordan Pass (primygtinai siūlau įsigyti, nes jame yra viza ir bilietas į Petrą, o kur dar kiti lankytini objektai! – tikrai apsimoka), tai antspaudą pase gavome be problemų. Sutvarkius visus pasienio formalumus išėjome į oro uosto salę, kur mūsų jau laukė Irma Trečiokienė, šauni moteris ir tikra Jordanijos fanė (jei kils klausimų apie kelionę į Jordaniją, ją galima nesunkiai susirasti Facebook). Buvome sutarę ją pavėžėti iki Dana rezervato, todėl pirmas mūsų rūpestis buvo automobilio nuoma. Oro uoste nusprendėme, kad mums labiausiai patinka Rentacar nuomos punktas, užpildėme dokumentus, sumokėjome ir gavome kiek padrengtą, tačiau puikiai važiuojančią automatinę Hyundai Elantra.
Įsisodinome Irmą į automobiliuką ir išlekiame nuotykių ieškoti. Vairavimas Jordanijoje tikrai nėra kažkuo išskirtinis, gal tik greitį ribojantys kalniukai greitkeliuose kėlė nuostabą. Tuo labiau, kad jie atsiranda visai iš niekur, be jokios žymės ar ženklo. Tiesiog važiuoji ir ... ups! Dieną dar gali pamatyti, tačiau sutemus reikia labai riboti greitį, nes gali ir ratus, ir dantis pamesti ;)
Madabos pėsčiųjų gatvė
Pirmas sustojimas – Madaba, nuo Karalienės Alia oro uosto nutolusi vos 20 km. Šioje vietovėje žmonės gyveno jau bronzos amžiuje, tai įrodo archeologiniai kasinėjimai. I a. pr. m. e. Madaba įėjo į Nabatėjų karalystės sudėtį, II–VII a. miestas buvo valdomas romėnų, o savo aukso amžiaus sulaukė Bizantijos periodu, kai suklestėjo mozaikos menas. 615 m. miestą užpuolė ir nusiaubė persai, o 746 m. įvykęs žemės drebėjimas Madabą palaidojo po griuvėsiais. Neįtikėtina, tačiau miestas iš naujo buvo atrastas tik 1880 m., kai čia apsigyveno krikščionys iš Karako.
Šviežiai spaustų granatų sulčių galima nusipirkti tiesiog gatvėje. Mes jas ragavome Frankfurter Supermarkt
Automobilį paliekame prie naujai įrengto lankytojų centro ir einame pasivaikščioti po miestą. Toli nenupėdiname, nes pirmiausia reikia numalšinti troškulį. Stiklinė šviežiai spaustų granatų sulčių kainuoja 1 JOD. Sustojame prie parduotuvės-kavinės Frankfurter Supermarkt. Sultis ragaujame lauke, tačiau šeimininkai pakviečia užeiti į parduotuvę. Nors nieko neperkame, esame vaišinamos šviežiomis figomis ir riešutais.
Šv. Jurgio graikų ortodoksų bažnyčia
Dabar jau galime ir į bažnyčią užsukti. Įėjimas į bažnyčią kainuoja 1 JOD. Bilietą reikia nusipirkti bažnyčios informacijos centre. Kaip minėjau, Madaba buvo sugriauta VIII a. žemės drebėjimo metu, ir tik 1884 m., atstatant Šv. Jurgio graikų ortodoksų bažnyčią, statybininkai atsitiktinai atkasė Bizantijos laikų bažnyčios liekanas su vertinga mozaika. Manoma, kad mozaikinis žemėlapis sukurtas VI m. e. amžiuje ir yra seniausias dabar žinomas Šventosios Žemės žemėlapis pasaulyje.
Mozaikinė bažnyčios iškaba
Šv. Jurgio bažnyčios vidus
Įeiname į bažnyčios vidų. Dešinėje grindis kloja žymioji mozaika, žinoma, užtverta ir apsaugota nuo turistų batų. Kiek aptrupėjusi, – ko norėti, juk daugiau nei prieš tūkstantį metų sukurta.
VI a. mozaikos fragmentas
Be senosios mozaikos Šv. Jurgio bažnyčioje yra ir dabartinių mozaikos meno pavyzdžių, kurie savo grožiu nenusileidžia senoviniams darbams. Tačiau ne tik mozaikomis turtinga ši bažnyčia, joje yra stebuklingos trirankės Mergelės Marijos ikonos, kurios originalas saugomas vienuolyne Ato kalne Graikijoje, kopija. Sakoma, kad Madabos kopija daro stebuklus – gydo sergančiuosius – svarbiausia melstis, tikėti ir norėti pasveikti.
Šiuolaikinė mozaika
Iš bažnyčios žygiuojame Madabos pėsčiųjų gatve, pro mažas parduotuvėles, pro gatvėje parduodamus kilimus ir skaras, pro kavos ir sulčių kavines. Mes taip pat jau norėtume kažko užkąsti, tad, paragintos Irmos, užsukame į Ayola restoraną.
Ayola restoranas
Aplinka labai maloni, gana daug pietaujančių žmonių, patiekalų pasirinkimas didelis: falafeliai, humusas, graikiškos salotos, tuno salotos, vištienos šavarma, kebabai ir pan. Mes išsirinkome kreminę lęšių sriubą. Buvo labai, labai skanu ir sotu. Galiu pasakyti, kad skanesnės lęšių sriubos nesu ragavusi.
Lęšių sriuba
Aš užsisakiau kavos, o kas nevairuoja pasilepino vietiniu alučiu. Alus, žinoma, buvo pasirinktas pagal skambų pavadinimą – Perta, juk Jordanijos žemėje esame. Ir tik paragavus buvo žvilgterėta į alaus stiprumą. 8 procentai! – vos nepaspringo ragautojos, tokio stiprumo alaus dar nebuvo gėrusios. Bet nieko, kelionė tęsėsi be jokių nukrypimų nuo plano :)
Petra :)
Apie kavą. Jordanijoje kava išties skani. Ji verdama džazvoje su kardamonu ir cukrumi. Atvirai, su labai daug cukraus. Paprašiau, kad dėtų mažiau. Taip, be problemų, – nuskambėjo atsakymas. Ir įdėjo vieną kupiną šaukštelį vietoje trijų :) Tik kelionės pabaigoje, Amane, suprato mūsų prašymą ir cukraus įdėjo tikrai saikingai. Sakysite, galima paprašyti visai be cukraus. Galima, ragavome, tačiau kava be cukraus nėra skani. Supratome, kad jordanietiška kava privalo turėti visas tris savybes: būti stipri, karšta ir saldi :)
Šiuolaikiniai Madabos statiniai
Toliau miname Madabos gatvėmis. Dabar aktualu pinigus pasikeisti. Irma rekomendavo būtent Madaboje keistis, nes kursas čia geriausias. Mes, žinoma, atsižvelgėme į jos rekomendacijas ir dabar ieškome banko, kuris nebūtų uždarytas pietų pertraukai. Mūsų laimei vieną tokį randame. Pasikeičiu 250 Eur – tikiuosi benzinui, atrakcijoms ir maistui užteks, nes nakvynės jau apmokėtos.
Užsukame į taip vadinamą Madabos archeologinį parką (Madaba Archaeological Park) – muziejų po atviru dangumi. Įėjimas su Jordan Pass nemokamas. Tai aptverta teritorija, kurioje sutelkta grupė atkastų pastatų iš Madabos klestėjimo laikų. Ypač vertingos mozaikos, dengusios pastatų sienas ir grindis. Vienos po parką nevaikštinėjome, prie įėjimo pasitiko gidas ir pavedžiojo po muziejų, parodė mozaikas ir šį bei tą papasakojo.
Iš sudegusių rūmų liko tik šlepetėlės
Šioje teritorijoje per 1887 m. kasinėjimus buvo rasta VI amžiaus Mergelės Marijos bažnyčia (tai nustatyta iš išlikusių užrašų). Jos puošmena – graži mozaika, su gėlių žiedais. Manoma, kad mozaikos centrinis medalionas sudėliotas maždaug 767 m.
1982 m. buvo atrasta taip vadinama Hipolito salė, VI a. buvusi turtingo Bizantijos gyventojo namais. Visai neseniai buvo aptiktos dar vienų, sudegusių, rūmų mozaikinės grindys. Iš išlikusių mozaikų galima spręsti, kad mozaikos tinklelis buvo užpildytas medžiais, gėlėmis, paukščiais ir žuvimis.
Tiesa, man iš sudegusių rūmų mozaikos labiausiai į akis krito kilimėlis su bateliais. Paukštukų ar žvėrelių motyvai daug kur kartojasi, tačiau šlepetėlių dar nesu mačiusi :)
Žvilgsnis į Pažadėtąją Žemę
Paliekame Madabą ir važiuojame į vos už kelių kilometrų esantį Nebo kalną, nuo kurio Mozė pirmąsyk pažvelgė į Dievo žydams pažadėtąją žemę. Nebo kalnas yra 817 metų aukščio, tad užkopti į jį nebuvo problema. Įėjimas į šventąją vietą kainuoja 2 JOD. Susimokame ir einame šventenybių apžiūrėti.
Pasak Senojo Testamento, Mozė, užkopęs ant Nebo kalno pažvelgė į Pažadėtąją Žemę, tačiau į ją neįžengė. Kyla klausimas, kodėl? Sakoma, kad Dievas taip nubaudęs pranašą už puikybę: Mozė, skeldamas vandenį iš uolos, nepaminėjo Viešpaties vardo, taip stebuklą priskirdamas savo asmeniui. Dėl šios priežasties ir nebuvo leista Mozei įžengtį į Pažadėtąją Žemę. Pranašas mirė ant Nebo kalno, tariamai čia ir palaidotas, tik niekam nepavyko rasti jo kapo.
Grindų mozaika
Kalno viršūnėje yra IV a. Mozės bazilikos liekanos, išlikusios grindų mozaikos. Mozaikos dabar yra naujai pastatyto pastato viduje, kuris saugo jas nuo gamtos stichijų. Tačiau dalis mozaikų yra lauke, kurios tiesiog uždengtos tentu. Matyt, ne tokios vertingos, nors mums šios pasirodė labai gražios.
Ant kalno neseniai iškilo ir varinių gyvačių kryžius, sukurtas italų architekto Giovanni Fantoni.
Giovanni Fantoni sukurtas kryžius
2000 m. Nebo kalną aplankė popiežius Jonas Paulius II ir greta bazilikos pasodino alyvmedį. 2009 m. ant šio kalno pamokslą sakė popiežius Benediktas XVI.
Paminklas popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymui atminti
Nuo Nebo kalno nusileidome jau gerokai įdienojus, o dar šiandien reikia pasiekti Danos biosferos rezervatą. Važiuojame Jordan Valley Hwy (65 greitkeliu) palei Negyvąją jūrą, tada pasukame į At-Tafilah Hwy (60 greitkelis). Kelias smagiais serpantinais vingiuoja vis aukštyn į kalnus. Jau visiškai sutemo. Pakilę į viršukalnę pro automobilio langus spėjame pasigrožėti atsivėrusiu vaizdu: tolyje matosi žiburių nusėti kalnai kalneliai - tai Tafilos miestas. Šalia greitkelio įsikūrusi kavinė Ar Borj Rest, tačiau nesustojame. Skubame į Daną. Būtinai čia stabtelėsime puodeliui kavos grįždamos atgal, pasižadame sau. Dabar įsukame į Kings Hwy (35 greitkelis) ir juo saugiai pasiekiame daugiau nei 500 metų senumo Danos kaimą. Apsistojame Dana Tower Hotel.
Dana Tower Hotel kiemo labirintai – gražu
Dana Tower Hotel
Savo ofise mus pasitinka viešbučio savininkas Nabil Nawaflah. Užpildom dokumentus, užlekiam į kambarį, numetame kuprines ant lovų ir skubame vakarieniauti. Viešbutyje šurmuliuoja ir daugiau čia apsistojusių turistų: vokiečiai, rusai, anglai.
Poilsio kambarėlis šalia laiptų pilnai atspindi jordaniško interjero subtilybes
Maistas paprastas, tradicinis ir labai skanus: vištiena, aviena, įvairūs humusai, daržovės, ryžiai. Maisto daug, galima prisivalgyti iki soties. Prisikrauname pilnas lėkštes ir einame į lauką – oras maloniai šiltas, nuo restorano terasos matosi blausiai apšviesta kaimo gatvelė, ausis pagauna kaimui būdingus garsus: avių mekenimą, šuns skalijimą ar asiliuko bliovimą.
Vakarienės lėkštė, į kurią po šaukštą ar gabaliuką prisikroviau gal 10 rūšių patiekalų
Po vakarienės prie mūsų stalo prisėdo viešbučio darbuotojai ir pasiūlė pasiklausyti tradicinio būgnelio ir dainų, o kai dainos jau plačiai įsiliejo į vakaro tylą, prasidėjo ir šokiai. Labai nesudėtingi, tad buvo visai nesunku prisijungti prie linksmybių.
Viešbučio šeimininko sūnus Hazem Nawaflah mus linksmino dainomis
Pasibaigus linksmybėms užlipome į savo kambarėlį. Trys geležinės lovelės su įvairiaspalviais apklotais, praustuvas ir tualetas už kambario durų (kurios, beje, labai girgžda), o duše nebuvo šilto vandens, tad nusitaikę, nuėjome į kitam kambariui priklausantį dušą. Žodžiu, prabangos nesitikėjome, tad ir nusivylę ypatingai nebuvome. Užmigome greit, nes ryte laukė saulės pasitikimo procedūra.
Toks Dana Tower Hotel mums pasirodė ryte
Pakirdome 5 val. ryto. Daug nesigražinę užlipome ant viešbučio stogo (kelią nusižiūrėjome dar vakare). Stogas plokščias, tad nebuvo jokios baimės nukristi. Ant stogo radome geležinę lovelę – jei ilgiau apsistotume, būtų proga, atsinešus patalus, nakvynę įsirengti po žvaigždėtu dangumi.
Lovelė ant stogo
Neilgai trukus pirmieji saulės spinduliai ėmė rausvinti aplinkinių kalnų viršūnes. Pabudo paukščiai ir užtraukė rytines treles. Tokia ramybė ir laimė užplūdo. Gaila, tačiau ryškios saulės taip ir neišvydome, nes jos spindesį dengė iš kažkur atsiradęs rūko šydas.
Ant stogo saulei tekant
Nuo stogo nusileidome jau visai prašvitus. Diena nusimatė šilta (kitokių dienų šiuo metų laiku Jordanijoje, ko gero, ir nebūna), tad, susikrovę reikalingus trumpam žygiui daiktus, papusryčiavome ir išvykome pusdienio nuotykiui po Danos rezervatą. Mus lydėjo vienas iš viešbučio šeimininko sūnų - Ahmad Nawaflah. Žinoma, ne už dyka, sumokėjome 40 JOD už visą kompaniją.
Nuo stogo nusileidome jau visiškai prašvitus
Kaip rašoma Vikipedijoje, Danos biosferos rezervatas įkurtas 1989 m. ir išsidėstę 320 km² teritorijoje. Rezervatas apima Kadisijos plynaukštę, iškylančią iki 1500 m aukščio, ir rytinį Vadi Arabos slėnio šlaitą. Gausu vaizdingų smiltainio, klinties, granito geologinių darinių, uolų, urvų, kanjonų. Rezervate auga kadagiai, ąžuolai, akacijos. Čia eina pietinė visžalio kipariso arealo riba. Iki šiol draustinyje buvo užregistruota 700 augalų rūšių, 190 paukščių, 37 žinduolių ir 36 roplių rūšių, iš kurių 25 yra žinomos kaip nykstančios, įskaitant smėlyninę katę, Sirijos vilką ir dygliauodegį driežą. Teritorijoje randama paleolito laikotarpio ir vėlesnių gyvenviečių liekanų.
Automobilį paliekame stovėjimo aikštelėje ir pėstute leidžiamės kopinėti po uolas, tarpeklius ir akmenis, landžioti tarp krūmų ir brūzgynų. Vienos uolos mažesnės, nesunkiai įveikiamos, kitos ganėtinai aukštos ir sunkiau pasiekiamos. Be to, uolos lietaus, vėjo ir saulės yra taip nuglūdintos, kad be tinkamų batų (būtinas neslystantis padas) nelabai ir užlipsi – tiesiog nuslysi.
Kai kas pasiekė uolos viršūnę, kai kas – nelabai
Poilsio minutė
Atrandame labai įdomių akmens darinių. Vieni jų mums pasirodo panašūs į dramblį, kiti – į Egipto sfinksus, treti primena paukščius. O tarpekliai tokie tarp uolų, kad vienas žmogus vos pralenda.
Tarpeklyje stūkso dramblio pavidalo uola
Akis į tolį nukreipęs akmeninis sfinksas
Siauri tarpekliai tarp uolų
Savo spalvomis iš gelsvo gamtovaizdžio išsiskyrė spalvoto smiltainio uolos. ,,Atsukite skruostą" - sako man Ahmad'as ir, patrynęs pirštą į smiltainio uolą, apipaišo spalvotomis širdutėmis.
Spalvoto smiltainio uola
Su Ahmad'u ir jo širdute
Net nepastebime, kaip pralekia kelios valandos šiame nuostabiame gamtos kampelyje. Pradžioje kirbėjusi baimė – ar įveiksiu uolas? – išsisklaidė kaip rytinis rūkas. Tikrai, su geru vadovu ir geru apavu (!) galima įveikti visas kliūtis.
Dana rezervato gamtovaizdis I
Dana rezervato gamtovaizdis II
Dana rezervato gamtovaizdis III
Susirandame didesnę uolą ir jos šešėlyje įsitaisome poilsiui. Ahmad'as nulaužia kelis krūmų sausuolius ir greitai užkuria lauželį. Iš kuprinės išsitraukia kelioninį arbatinuką, arbatos, cukraus (kaip be jo!), kelis pakelius sausainių ir nedidelius puodelius.
Laužas dega ir liepsnoja, katilėlis burbuliuoja...
Arbata netrunka užvirti - tokia kaitri ugnis. Susėdame aplink vis dar rusenantį lauželį, gurkšnojame saldžią juodąją arbatą su mėtomis ir klausomės tarp uolų ūkaujančio vėjo garsų.
Arbatos virimo ceremonija
Po arbatos gėrimo kylame ir uolėtu takeliu traukiame link automobilio. Nueiti tenka tokį pat kelią, kokį atėjome, tačiau nieko baisaus, nes takelis atgal vingiuoja slėniu tarp mažesnių uolų. Tačiau pasiekus asfaltuotą kelią lyg kas per kojas trenkia. Sustojame medžio šešėlyje, įduodame automobilio, stovinčio kalno viršuje, raktelius Ahmad'ui ir prašome, kad jis atvairuotų mašiniuką iki mūsų. Karštis, vis dėlto, daro savo darbą :)
Dana rezervato gamtovaizdis IV
Į Dana Tower Hotel grįžtame jau antroje dienos pusėje. Ahmad'as pasikviečia mus užeiti į jo paties rankomis įrengtą kavinę. ,,Tai tik mano verslas!" – didžiuojasi jis. Kiek pailsime, išgeriame po puodelį gardžios kavos, atsisveikiname su šeimininkais bei dvi dienas mūsų bendrakeleive buvusia Irma ir išvykstame į Petrą.
Kavos puodelis Ahmad'o kavinėje
Nuo Dana kaimelio vėl įsukome į Kings Hwy (35 greitkelį) kuriuo ir pasiekėme Al Beidha (išvertus iš arabų kalbos reiškia ,,baltoji") kaimą arba taip vadinamą Mažąją Petrą. Sustojame prie įėjimo. Dar nespėjame išlipti iš automobilio, kai prie mūsų pripuola vaikai. Žinoma, tikisi pinigų, tačiau aš pavaišinu šokolado plytelėmis. Gal kiek nusivilia, tačiau palieka mus ramybėje. Įeiname pro simbolinius vartus. Įėjimo mokesčio čia nėra, tad drąsiai dairomės, kas čia vyksta. Nutiestas raudonas kilimas, dengiami stalai, gaila, bet ne mums visa ta prabanga skirta :) Įtariame, kažkokiai kaimelio šventei ruošiamasi.
Čiabuvis
Mažoji Petra nutolusi apie 9 km nuo Nabatėjų karalystės sostinės Petros. Kaimas, įsiterpęs į Siq al-Barid (šaltąjį) tarpeklį, Nabatėjos karalystės periodu buvo lyg ir Petros priemiestis, pro kurį driekėsi Šilko kelias, tad prieš gabendami savo prekes į Petrą, pirkliai čia apsistodavo poilsio. Deja, romėnams prekes pradėjus gabenti jūros keliais, dykumos keliai darėsi nebepopuliarūs, Mažoji Petra nebesulaukdavo pajamų ir pamažu pradėjo nykti.
Akmens laiptai (dešinėje, šešėlyje) veda į kambarį su išlikusiu piešiniu uoloje
Paliekame raudonus kilimus ir einame gilyn į tarpeklį. Kadangi dar nematėme Petros, tai uolose iškirsti urvai mums daro įspūdį, ką jau kalbėti apie dailiai nuglūdintas kolonas, portikus ir kitas architektūrines detales išskaptuotas iš akmens.
Labiausiai mus džiugina tai, kad turistų tik vienas kitas, kad galime laisvai landžioti po olas-kambarius, padiskutuoti su prekeiviais (būtent čia nusipirkau mielą žalvarinį suvenyrinį kupranugarį) ar užmesti akį į beduiną, grojantį vienstygiu rababah.
Muzikantas
Numanoma kapavietė
Taip atrodė nabatėjų butai
Ne be reikalo Mažoji Petra vadinama ,,baltąja" - visą tarpeklį supta geltono smiltainio uolos
Iriamės per gelsvą smėliuką, atrodo, specialiai supiltą tarp gelsvų uolų. Mažoji Petra nėra didelė, jos ilgis siekia maždaug pusę kilometro, tad net visiškai neskubant, po gero pusvalandžio pasiekiame siauriausią tarpeklio vietą. Dabar teks kopti akmenimis į viršų, kur tarp dviejų uolų, per vidurį, stovi akmeninė boba. Tai siauriausia tarpeklio vieta. Vietiniai sako, kad čia gali sužinoti savo figūros privalumus ar trūkumus. Praeisi – gali toliau be sąžinės graužaties valgyti, užstrigsi – laikas ,,ant dietos sėsti" :). Mes visos pralindome !!!
Tarp dviejų uolų stovi akmeninė boba
Siauriausia Siq al-Barid tarpeklio vieta
Iš tarpeklio išlindome nedidelėje apžvalgos aikštelėje. Čia atsiveria gražus vaizdas į uolenų kalnus, tačiau jis nėra ,,gražiausias vaizdas pasaulyje", kaip perkaitėme plakate, užkabintame netoli akmeninės bobos. O va suvenyrų prekeivių tai tikrai radome ne vieną – štai kam tikrai vertingas reklaminis plakatas. Suvenyrų neperkame. Atgal pasukame tuo pačiu keliu. Praeiname vyruką, verdantį kavą. taip užkvimpa, kad neatsilaikome. Prisėdame ant minkštų pagalvėlių, į kompaniją įsitaiso katinas. Kol geriame kavą(puodelis kavos kainavo 1 JOD), vyrukas, labai panašus į Jack Sparrow, mums pasakoja įvairias istorijas.
,,Jack Sparrow" verda kavą
Prie automobilio grįžtame laimingos ir nenuvargę: Mažoji Petra tikrai įdomi vieta, ją galima apeiti per pora valandų, nėra grūsties ir nieko nekainuoja! Tikrai verta aplankyti.
Wadi Musa miestą pasiekiame po pusvalandžio. Viešbutį susirandame nesunkiai, o štai vietą automobiliui pastatyti ne taip lengvai gauname, tenka kelis ratus apsukti. Gerai, kad darbo dienos pabaiga buvo, tai netoli viešbučio užmatome kelias ką tik atlaisvėjusias vietas ir įspraudžiame savo ,,mažulę". Dar pasitiksliname policijos pareigūno, ar tikrai čia nemokama vieta, ar nenubauduos mūsų. Viskas OK!, sako. Susigriebiame kuprines ir per gatvę skuodžiame į „Petra Town Checkin“ viešbutį. Už 2 naktis 3 asmenims mokėjome 90 JOD. Vieta gera, pats centras, vos 1 km iki Petros lankytojų centro.
Maqluba su vištiena
Vakarienei nusprendžiame išsirinkti kokį Wadi Musa centre esantį restoraną, siūlantį tradicinius patiekalus. Užsukame į Beit Al-Barakah restaurant. Peržvelgę meniu užsisakome Maqluba, kurio pavadinimas reiškia ,,aukštyn kojomis". Tradiciškai patiekalas gaminamas su skrudintomis daržovėmis ir prieskoniais virti ryžiai, paskaninti pasirinkta mėsa. Jis pateikiamas atsargiai apverčiant puodą ir patiekiant jį aukštyn kojomis. Aš pasirinkau su vištiena. Nežinau, ar patiekalas buvo pateiktas aukštyn kojomis, ar ne, tačiau buvo skanu. Vakarienė visoms mums kainavo 40 JOD.
Po vakarienės dar pražygiuojame pro automobilį – viskas tvarkoj, ir ramios bei sočios, einame miegelio.
Saulėlydis Wadi Musa nuo „Petra Town Checkin“ viešbučio terasos
Rytą keliamės anksti. Kavinės tik atveria duris. Esame pirmos klientės. ,,Sweet Cafe" išgeriame kavos, suvalgome po rytinį pyragėlį. Iki Petros nusprendžiame važiuoti automobiliu. Tik įsitaisome, pajudame, o GPS jau raportuoja: vietą pasiekėte. Vos įsukame į stovėjimo aikštelę prie mūsų pripuola vyrukas ir siūlo nuvežti iki Petros, tik ne centrinio įėjimo (jis čia pat), bet prie galinio taško. Jei Irma nebūtų mums patarusi neignoruoti tokio siūlymo, mes net kalbėti nebūtume pradėję. O dabar susimokėjome po 15 JOD kiekviena ir įsėdome į jo džipą. Kelias (tiksliau – bekelė) kuriuo mus vežė buvo ištisiniai smėlio kauburiai, tad reikėjo stipriai laikytis, kad nesusitrenktume galvų. Važiavome gerą pusvalandį, kol pasiekėme Petros prieigas. Čia parodėme savo Jordan Pass ir buvome įleistos į senovės miestą.
Saulė dar tik kilo iš už kalnų viršūnių
Tiesa, iki miesto dar teko gabaliuką paėjėti uolomis, tačiau tai buvo puikus rytinis pasivaikščiojimas. Saulė dar tik kilo iš už kalnų viršūnių, tarp didelių akmenuotų uolų ganėsi ožkos, krūmuose ir retuose medžiuose čirškė paukščiai. Ir, svarbiausia, turistų sutikome tik vieną kitą, mat didžioji dauguma jų eina pro centrinį įėjimą į Petros miestą.
Tarp didelių akmenuotų uolų ganėsi ožkos
Petros miestas buvo Nabatėjų karalystės o vėliau Romos imperijai priklausiusios Arabijos provincijos sostinė. Beje, archeologinių kasinėjimų metu buvo nustatyta, kad seniau miestas buvo vadinamas Rageem, ir tik vėlesniais amžiais buvo pervadintas Petra, kuri reiškia uolą. Iki šiol nėra žinoma, kada miestas buvo pastatytas, tačiau manoma, kad I a. pr. Kr. šis Nabatėjų imperijos miestas jau buvo klestinti prekybos vieta. Miestas įsikūręs teritorijos, kadaise vadintos Transjordanija, pietuose. Pro Petrą driekėsi Karalių kelias, jungiantis su Raudonąja jūra. Kiti keliai siejo miestą su Arabija, Mesopotamija ir Viduržemio jūra. Senasis miestas glaudėsi prie kalnų grandinės, kurioje nabatiečiai pristatė šventyklų dievams garbinti, maldos namų (vienuolynų), turgaviečių, amfiteatrų, įrengė daugybę tiesiog uolose iškaltų kapaviečių savo karaliams ir artimiesiems laidoti. Nabatėjai neturėjo savito architektūrinio stiliaus, bet būdami pirklių tauta, jie perėmė daugybę architektūros ir meno elementų iš savo kaimynų: egiptiečių, asirų, graikų ar romėnų. Į gyvenamąją miesto dalį buvo galima įžengti tik iš rytų, išdžiūvusios Siko (Siq) upės vaga.
Kelias į Petrą
I a. Petrą perėmę romėnai įnešė architektūrinių naujovių, tačiau tuo metu miestas pradėjo prarasti savo svarbą. Po 363 m. ir 551 m. vykusių žemės drebėjimų daugelis pastatų Petroje buvo sugriauti, vis daugiau gyventojų paliko miestą, o jų vietą užėmė klajokliai beduinai. Ilgą laiką Petra apskritai buvo užmiršta, kol jos 1812 m. neatrado šveicarų keliautojas Johann Ludwig Burckhardt.
Atgijęs susidomėjimas senoviniu miestu lėmė, jog 1985 m. Petra buvo paskelbta UNESCO pasaulio paveldo paminklu. Jis net yra įtrauktas į naujai sudarytą septynių pasaulio stebuklų sąrašą! tuo metu olose gyvenę beduinai priverstinai iškeldinti į šalia naujai pastatytą miestuką.
Ad Deir
Į pagrindinį Petros kelią mes išėjome ties šventykla-kapaviete, dar vadinama vienuolynu (Ad Deir) – 45 pločio m ilgio ir 50 m aukščio pastatu, išskaptuotu uoloje III a. pr. m. e. 1991 m. ant vienos iš sienų buvo rastas užrašas, skelbiantis, kad čia yra „dievo Obodo simpoziumas“. Šis užrašas rodo, kad pastatas iš pradžių galėjo būti Nabatėjos karaliaus Obodo I kapavietė. Vėliau, Bizantijos laikais, naudotas kaip bažnyčia, mat jo viduje rastas išskaptuotas kryžius. Manoma, kad šis faktas nulėmė pastato pavadinimą – vienuolynas. Gaila, bet į vidų įeiti neleidžiama, tačiau galima apčiupinėti visas sienas (žinoma, kiek pasieksite :). Jei norite ilgiau pasibūti, tai priešais Ad Deir yra kavinė, kurioje galima prisėsti ir, geriant kavą ar gaivinančius gėrimus, grožėtis nabatėjų palikimu.
Vaizdas nuo kavinės
Nuo Ad Deir mes smėlėtu takučiu, einančiu tarp uolų, leidžiamės žemyn. Takelį kečia nabatėjų, beduinų ir dabartinių turistų nuvaikščioti akmeniniai laipteliai. Sako, jų čia yra 800, gerai, kad žemyn leidžiamės, nes kepinant kaitriai saulutei, nelabai smagu tiems, kas kopia į viršų, link vienuolyno.
Takelis žemyn
Tiesa, vargšams pavargusiems turistams visada pasirengę padėti vietiniai beduinai. Anksčiau minėjau, kad beduinus Jordanijos valdžia prieš daugiau nei 30 metų iš Petros miesto iškeldino į gyvenvietes, tačiau jie greitai suprato, kad iš turizmo galima neblogai uždirbti ir vėl grįžo į savo senuosius namus Petros uolose.
800 laiptukų per turgavietę
Tą jų sprendimą turistai labai aiškiai pajunta: suvenyrai, vandens buteliukai, skaros, magnetukai čia siūlomi ant kiekvieno kampo. Jei neplanuoji nieko pirkti, gali eiti ir praeiti pro prekyvietes, tačiau dar yra vaikai, įkyriai prašinėjantys pinigų... Jie kurį laiką seka iš paskos, kažką siūlo, arba tiesiog kaulija: money, money. Mergaitei daviau šokoladuką – liko nepatenkinta.
Vandens butelius į kalną užneša asiliukai
Kitas beduinų biznis yra ,,pavargusių" turistų gabenimas asiliukais į žymiąsias Pertos vietas. Užsėda kokia ,,liekna" turistė/as ant vargšo gyvulėlio, ir kinkuoja šis nabagėlis net per pusę sulinkęs į kalną, iki vienuolyno. Džiugu, kad tokių vaizdų mes beveik nematėme, tik pasiūlymus pasijodinėti girdėjome. Didžioji dalis sutiktų asiliukų į kalną kopė apkrauti krepšiais su vandens talpomis.
Žvilgsnis–klaustukas: tikiuosi, jūs ant manęs nelipsite?
Nors, apie asiliukus galiu pasakyti, kad būtent šiame kelyje susidūrėme su jų užsispyrusiu charakteriu. Leidžiamės mes žemyn, o priešais į kalną žingsniuoja asilas. Žiūrime, kur eis, o jis, nuleidęs galvą varo tiesiai į mus. Sustojame, galvojame, gal apeis. Ne, kone į šoną įsiremia, tarsi sakydamas: čia mano kelias, traukitės. Kas beliko – pasitraukiame, kažkaip gėda būti sutryptoms asilo.
Čia jau rimtesnės transporto priemonės, sustatytos prie Basin restorano
Taip vadinamu Vienuolyno keliu nusileidžiame į pakalnę, tiesiai prie Basin restorano durų. Čia galima pavalgyti, apsilankyti WC, atsigerti kavos ar vandens, nusipirkti suvenyrų ar tiesiog pailsėti, prisėdus po stogine. Šioje vietoje, kaip keitimo punkte, asiliukus keičia kupranugariai ar arkliai. Ir mes prisėdame Basin restorano pavėsinėje, nusiperkame vandens ir gerą pusvalandį džiaugiamės poilsiu.
Kolonų gatvės vartai
Atgavę jėgas, pasivaikščiojimą tęsiame Kolondų gatve, žinoma, eidamos priešinga kryptimi, mes į gatvę patenkame pro vartus, kurie vainikuoja gatvės pabaigą :) Gatvė įrengta I a. pr. Kr., jos plotis – 6 metrai. Nabatėjų laikais čia buvo įsikūrusios pagrindinės Petros prekyvietės.
Qasr Al-Bint šventykla
Šalia vartų stovi Qasr Al-Bint šventykla. Šventykla, skirta vyriausiajam dievui Dušara, statyta antroje I a. pr. Kr. pusėje. Pilnas šventyklos pavadinimas yra Qasr al-Bint Fir’aun (faraono dukters rūmai). Liaudyje išlikusi legenda, kad dora ir teisinga faraono dukra nusprendė išsirinkti vieną iš gerbėjų, nustatydama jiems užduotį aprūpinti rūmus vandens tiekimu.Du jaunuoliai užduotį įvykdė vienu metu.Princesė išsirinko kuklesnį gerbėją, kuris sėkmę priskyrė Dievui. Nežiūrint to, kad tai buvo didžiausia ir pagrindinė Petros šventykla, jos neaplenkė negandos: III a. pabaigoje paminklas buvo padegtas, nusiaubtas, o vėliau apgriautas žemės drebėjimo. Nuostabu, kad po tiekos negandų ir istorijos šimtmečių šventykla išlaikė pagrindines konstrukcijas – išlikusios 23 m aukščio sienos, iki šventyklos vedę 27 marmuriniai laipteliai.
Vaizdas nuo Didžiosios šventyklos į Qasr Al-Bint šventyklą
Prie Qasr Al-Bint šventyklos šliejasi daugiau nei 7000 kv. m. užimantis Didžiosios šventyklos kompleksas. Kompleksas greičiausiai buvo baigtas statyti I a. pradžioje, valdant karaliui Aretui IV. Neaišku, ar šis kompleksas buvo religinis, ar administracinis pastatas, ir - jei jis iš tikrųjų buvo religingas - kaip tiksliai jis veikė, ar kokiai dievybei jis buvo skirtas.
Didžioji šventykla
Į Didžiąją šventyklą patenkama nuo Kolonų kelio. Šventykla apima kelis aukštus, į kuriuos veda platūs laiptai, einant aplink statinį galima įžvelgti buvus įrengtą vandentiekio sistemą, pastatą laikė maždaug 15 metrų aukščio kolonos. Dalis kolonų išlikusi, tačiau daug skritinių, primenančių girnapuses, voliojasi ant žemės. Net sunku įsivaizduoti, kokios jėgos ir inžinerinio išmanymo reikėjo juos sukrauti vieną ant kito, kad iškiltų 15-18 metrų aukščio kolona.
Didžioji šventykla
Eidamos tolyn Kolonadų gatve prasukame pro buvusį Nymphaeum fontaną. Kažkada tai buvo puskupolio formos viešasis fontanas, šiandien iš jo telikę tik pamatai. Šalia fontano žaliuoja pistacijų medis, kurio amžius siekia 450 metų.
Nuo fontano atsiveria puikus vaizdas į Karališkąsias kapavietes.
Žvilgsnis į Karališkas kapavietes
Nuo Nymphaeumfontano Kolonų gatvė pereina į Fasadų gatvę. Pavadinimą gatvė įgavo nuo uolose (uolų fasaduose) iškaltų kapaviečių. Beje, XIX a. atradus Petrą, buvo manoma, kad čia yra tiesiog didžiulis nekropolis. Iš dalies tai tiesa, nes dauguma išlikusių statinių Petroje yra kapavietės arba šventyklos, o gyvenamųjų pastatų beveik nelikę. Iš tiesų taip yra todėl, kad nabatėjai buvo klajokliai ir gyveno iš paprastų medžiagų suręstose palapinėse.
Pakeliui į kapavietes aptinkame beduinų būstą
Einame link kapaviečių, iškaltų Jebel Al Khubtha kalnų masyve. Pats vidurdienis, saulė kepina, danguje nei debesėlio. Net nesiginčydamos visos nusprendžiame – prieš kapų lankymą reiktų pailsėti. Pakeliui kaip tik pasitaiko kavinukė. Šaltos granatų sultys (9 JOD už 3 stiklines) ir ištiestas tentas nuo saulės labai padeda atgauti jėgas. Kopiame laiptukais iki aukštai uolose iškaltų kapaviečių. Šalikelėje įsikūrę prekeiviai siūlo pirkti visokiausius niekučius. Matom, palapinėje guli moteriškė ant suoliuko ir mums praeinant pradeda šaukti: help! help! Kas nutiko? – klausiam, o ji dejuoja, kad šiandien niekas nieko neperka, gelbėkit :)
Urnų kapavietė
Taip smagiai pasiekiame pirmą iš vadinamųjų Karališkųjų kapaviečių – Urnų kapavietę. Kapavietei pavadinimas suteiktas dėl į urną panašaus indo, išskobto ant pagrindinio fasado. Tarp istorikų netyla debatai, kieno tai galėtų būti kapavietė: ar karaliaus Malchus II, o gal karaliaus Areto IV?
Urnų kapavietės kolonos
Priešais pagrindinį fasadą driekiasi didelė aikštė, kurią iš abiejų pusių juosia kolonos. Ir, žinoma, aikštėje vyksta prekyba. Tik, visa laimė, prekybininkas, apkvaitęs nuo saulės, guli prie savo prekių ir į aplinkui slankiojančius turistus dėmesio nekreipia. Šiuo atveju aš pasinaudoju jo leopardu ir įkomponuoju jį į Petros vaizdelį.
Leopardas Petroje
Viena iš kapaviečių atvira turistams. Nesitikėkite kažkokių karstų ar urnų, taip turėtų atrodyti kapavietė pagal mūsų išsivaizdavimą. Ši kapavietė, tai erdvi tuščia patalpa su 3 užmūrytom kriptom. Įspūdį palieka spalvoto smiltainio sienos.
Urnų kapavietė
Šalia Urnų kapavietės yra kita, mažesnė kapavietė, vadinama Šilko kapaviete. Pavadinimą šiai kapavietei suteikė sodri smiltainio uolos spalva, kurioje ji išskaptuota.
Šilko kapavietė
Toliau, už Šilko kapavietės, eilėje stovi taip vadinama Korintinė kapavietė (Corinthian tomb). Ji labiausiai apgriuvusi iš visų, tačiau yra pati puošniausia savo dekoravimu, gal kiek primena Iždą.
Kairiau - Palace tomb, centre – Corinthian tomb
Už Korintinės kapavietės yra Rūmų kapavietė (Palace tomb). Tai didžiausia kapavietė. Sakoma, kad ji panaši į romėnų statytus Nerono Aukso rūmus (Domus Aurea). Nežinau, nebuvau, negaliu lyginti.
Apžiūrėję Karališkąsias kapavietes, grįžtame į Fasadų gatvę ir ja einame toliau iki antikinio teatro. Tai vienintelis pasaulyje teatras išskaptuotas uoloje. Pradžią jam davė nabatėjai. Amfiteatre tilpo iki 4 000 žiūrovų. Vėliau, romėnų laikais, jis buvo padidintas, o po rekonstrukcijos amfiteatras jau galėjo tilpti apie 8500 žiūrovų, t. y., apie trečdalį visų tuomet Petroje gyvenusių žmonių.
Amfiteatras
Toldamos nuo Amfiteatro aplankome dar kelis uolose išskaptuotus statinius. Gigantiškus statinius, nes lyginant su žmogaus ar asiliuko ūgiu, jie yra dešimteriopai didesni. Užverti galvą ir galvoji: kokiu būdu tie senovės žmonės, be technikos ir šiuolaikinių instrumentų, sukūrė tokius šedevrus?
Uolose išskaptuotos kapavietės
Fasadų gatvė
Galų gale, prasibrovę pro siaurų uolų, tunelį išeiname į erdvesnį plotą, kuriame stovi Petros pasididžiavimas ir reklaminis veidas – Al Khazna (Iždas). Nudžiungame, kad aikštė prieš pastatą nėra sausakimša ir mes ramiai galime apžiūrėti šį nabatėjų stebuklą.
Aikštė prieš Al Khanza tądien nebuvo sausakimša
Šio, I a. pr. Kr. pastatyto statinio, paskirtis ilgą laiką nebuvo žinoma. Vieni mokslininkai teigė, kad tai buvo saugykla, kiti – kad tai šventykla, tačiau kasinėjimai parodė, kad tai buvo kapavietė.
Pastato, kurio plotis yra 25,30 m, aukštis – 39,1 m., sudaro du aukštai. Apatinis aukštas – atviras prieangis su šešetu kolonų. Tikromis kolonomis galima vadinti tik dvi vidurines (kairioji pastatyta iš naujo). Kitos iš uolos išsikiša tik per 3/4 savo skersmens.
Abipus portiko išskaptuotos, bet jau nuo laiko nudilusios, reljefinės vyro su žirgu figūros, aukščiau, virš kolonų, įsikūrusios smiltaininės katės.
Al Khazna
Antrą fasado aukštą sudaro trys atskiros dalys. Centre esantį apskritą architektūros elementą dengia kūgio formos stogas, o šį vainikuoja urna. Centrinė skulptūra – kairėje rankoje gausybės ragą laikanti moteris. Iš vienos ir kitos pusės yra po dvi kolonas turintys pusfrončiai. Jei įeitume vidun (nežinau, ar leidžiame, nes mūsų apsilankymo metu įėjimas į vidų buvo uždarytas), būtent už antro aukšto fasado rastume sienoje išskobtas laidojimo nišas.
Dar skaitėme, kad aikštėje šalia Al Khazna kiekvieną pirmadienį, trečiadienį ir ketvirtadienį sutemus uždegama daugiau nei 1800 žvakių, gyvai atliekama beduinų muzika. Deja, šiandien buvo ne ta diena, kada degamos žvakės, šio vaizdo taip pat neteko pamatyti.
Pridėti antraštę
Tiesiai nuo Al Khazna pagrindinio įėjimo driekiasi Siq – siauras, daugiau nei kilometro ilgio tarpeklis, supamas 80 m aukščio uolų. Jei būtumėme savo kelią pradėjusio kaip daugelis, nuo Petra lankytojų centro, tai būtent juo praėję atsidurtume priešais Al Khazna. O dabar štai nusisukome nuo kapavietės ir įlindome į tarpeklį ir ...atsidūrėme pasakoje.
Pridėti antraštę
Tarpeklis gana siauras, su vienu kitu praplatėjimu, apsuptas įvairių atspalvių raudonos spalvos uolų, kaip mums pasirodė, siekiančių dangųs. Dali uolų nepaliestos, natūralios, dalis – papuoštos nabatėjų iškaltomis figūromis. Seniau abiejose tako pusėse yra kanalai, kuriais nuo Wadi Musa tekėjo vanduo.
Išėjusios iš tarpeklio susidūrėme su pasiūlymais iki lankytojų centro parjoti žirgais ar kupranugariais. Dar kartą atsisakėme – visą 8 km kelią nuo Ad Deir iki lankytojų centro norėjome praeiti savo kojelėmis. Tiesa, paskutinė atkarpa buvo ne itin įdomi: dulkės, turistų masė, prajojantys žirgai, kepinanti saulė. Nors pakelėje dar buvo keletas lankytinų urvų, mes jau nebesukome iš kelio. Pakako mums ir to, ką pamatėme. Dar kartą apsidžiaugėme savo sprendimu Petrą lankyti nuo pabaigos, nuo vienuolyno: ir turistų mažiau, iš sugrįžti nereikia atgalios. Nežinau, ką žmonės veikia nusipirkę 3 dienų bilietus, tačiau mums visiškai pakako 1 dienos: nuo 8 val. iki 16 val. neskubant apžiūrėjome visus Petros turtus.
Mečetės kiemas
Išėję iš Petros archeologinio parko teritorijos planavome sukti tiesiai link automobilio, tačiau pakeliui dar prisėdome lauko kavinukėje išgerti sulčių ir suvalgyti sriubytės: juk reikia atsipūsti po pusvalandžio kelio saulės atokaitoje. Viešutį pasiekiame jau prieblandoje, automobilį pasistatėme toje pat vietoje, kur ir vakar – džiugu, kad vieta buvo laisva – ir išėjome paklaidžioti po Wadi Musa gatves.
Minaretas tarsi švyturys, nušviečiantis kelią tikintiesiems
Jei centrinėse gatvėse dar jaučiasi šurmulys, tai šoniniuose skersgatviuose vyrauja tyla ir ramybė. Vienoje gatvelėje mus užkalbina iš namo išėjęs vyras: pasiklydote? Ne, sakome, tiesiog žvalgomės po miestą. Tada jis kažkam paskambina telefonu ir mums pasiūlo: aš pats dabar turiu reikalų, tačiau mano žmona namuose ir ji priims jus pasisvečiuoti, užeikite, susipažinkite. Mes, kvailės, atsisakėme, kažkaip nepatogu brautis pas žmones pasirodė. Vėliau, žinoma, gailėjomės. Štai kokie svetingi žmonės Wadi Musa gyvena.
Wadi Musa saulei nusileidus
Taip baigėsi mūsų apsilankymas Wadi Musa. Kitos dienos rytą atsisveikiname su Petra ir išvykstame į pietus, į Akabą (Aqaba), miestą prie Raudonosios jūros. Vos išvažiavusios iš Wadi Musa automobilį pristabdome prie pakelės nuorodos N7W Petra, nurodančios, kad Petra yra įtraukta į 7 Naujųjų Pasaulio stebuklų (New 7 Wonders) sąrašą.
Prisiliečiau prie 7-o pasaulio stebuklo
Nuo kalno, ant kurio stovi ši nuoroda, atsiveria puikus panoraminis vaizdas į Petros miestą. Tiesa, nežinodamas niekad ir nepagalvotum, kad tarp tolyje raudonuojančių akmens uolų slepiasi priešistorinis nabatėjų miestas.
Tarp raudonų uolų slepiasi senoji nabatėjų sostinė
Paskutinis rankos pamojavimas Petrai ir 100 km atstumą iki Akabos įveikiame Kings Hwy (kelias Nr. 35) greitkeliu, kurį vėliau iškeičiame į Desert Hwy (kelias Nr. 47) ir dar šiek tiek pavažiuojame Aqaba Hwy (kelias Nr. 80). Prieš Akabą mus sustabdo kareiviai: patikrinimas. Pasirodo, Akaba yra neapmuitinta zona, todėl įvažiuojant ir išvažiuojant iš šio regiono yra pastatyti tikrinimo punktai (beveik kaip muitinės postai :).
Vos įvažiavę į miestą sustojame pirmoje pasitaikiusioje kavinukėje ir puolame prie kavos ir vandens. Kava tikrai nebloga, tačiau kaina, lyginant su iki tol gerta, buvo fantastiškai didelė, net 14 JOD už 3 puodelius! Štai ką reiškia kurortas!
Mėlyna Raudonoji jūra
Toje pat kavinėje pasidomėjome, kur galėtume smagiai pasimaudyti, tai jie mums pasiūlė pavažiuoti S Beach greitkeliu už Aqaba miesto, susirasti 6 ar 7 pliažą, kurie yra nemokami ir neapgulti poilsiautojų. Taip ir padarėme: važiavome greitkeliu vis stebėdamos nuorodas į pliažus, tad įsukome ties 7 nuoroda. Paplūdimys iš tiesų buvo tuščias, kur ne kur žmogus matėsi, kiek tolėliau nardytojų klubo instruktoriai vedė mokymus būsimiems nardytojams. Įsitaisėme po skėčiai ir porą valandų lepinomės vandens ir saulės voniomis. O įstabiausia, kad pabridę kiek giliau į jūrą, aptikome koralų kolonijas. Tiesa, nedideles, tačiau vis tiek buvo smagu.
Maudynės Raudonojoje jūroje
Pasivaikščiojome pakrante, stebėjome besimaudančias apsirengusias moteris, užklydome į viešbučio teritoriją, iš kur buvome mandagiai išprašytos :), po šiaudiniais skėčiais užkrimtome sumuštinių, dar kartą, ir dar kartą maudėmės šiltoje Raudonojoje jūroje. Krantas, kaip matote, nusėtas akmenukais, tačiau pabridus kiek giliau prasideda smėlėtas jūros dugnas. Kol nubridau iki smėliuko, labai džiaugiausi, kad atsivežiau maudymosi batus!
Aqaba parkelis
Iš paplūdimio grįžome į Aqaba ir nakvynei įsikūrėme Al Marsa Hotel viešbutyje, esančiame pačiame miesto centre. Kol dar nesutemo, einame trumpam pasivaikščioti po miestą. Tarp dviejų judrių gatvių žaliuoja nedidelis parkelis, kuriame vietinis jaunimas sėdi prie staliukų, geria kavą, valgo ledus. Čia pasimatymus skiria porelės. Aplinkui zuja ledų pardavėjai, tad jei pamiršai merginai nupirkti ledų, klaidą gali atitaisyti tuojau pat :)
Al Shami
Paeiname kiek tolėliau – ieškome mums rekomenduoto restorano ,,Al Shami". Jame skaniausi ir šviežiausi žuvies patiekalai. Prisėdame ir užsisakome kiekviena po patiekalą, pavadintą Žvejo krepšeliu (Fisher man basket) ir dar salotų. Nemelavo rekomenduodami šį restoraną: maistas skanus, porcijos didelės, kainos neužkeltos. Viso sumokame 40JOD.
Fisher man basket, restoranas vaišina.
Tačiau vakarienė tuo nesibaigia. Prie mūsų staliuko prieina savininkas (?)/padavėjas (?), šnekina, vaišina užkandžiais ir arbata. ,,Čia komplimentas" – sako, supraskit, mokėti nereikės. Kiek paplepame su juo, tačiau nuo staliuko mus pakelis įstabus saulėlydis, kuris auksu nuspalvina priešais restoraną stovinčios mečetės bokštus.
Komplimentas yra gerai :)
Sharif Hussein bin Ali mečetė tikrai įspūdingas statinys. Jos įspūdingi balti minaretai stiebiasi aukštai į dangų, o apvalus centrinis kupolas yra vienas didžiausių Jordanijoje. Ši mečetė taip pat yra didžiausia Aqaba mieste. Statyta ji 1975 m. ir pavadinta karaliaus Al-Sharifo Husseino bin Ali, kuris XX a. pradžioje kovojo prieš Osmanų imperiją, garbei. Artimiau susipažinti su Arabų sukilimo veikėjais (tame tarpe ir su Sharif Hussein bin Ali) bei pasidomėti šio krašto vienu iš esminių istorijos momentų galite pasižiūrėję filmą Lawrence of Arabia. Tikrai rekomenduočiau tai padaryti, prieš važiuojant į Jordaniją, ypač, jei planuojate lankytis Wadi Rum dykumoje.
Ką tik nusileido saulė
Užeiname į kiemą. Nedrąsiai apeiname gėlyną, pafotografuojame mečetę, kiemo statinius. Į vidų brautis nedrįstame, nors labai smalsu. Prie mūsų prieina žilabarzdis arabas ir draugiškai teiraujasi, ar norime apsižvalgyti viduje. O, taip, labai norime. Jis parodo į nedidelį pastatėlį kiemo gale: štai ten apsirenkite burkomis ir galite nedraudžiamos dairytis, tik neikite į vyrų pusę.
Mečetės kiemas
Nukulniuojame prie namelio, ant savo drabužių apsirengiame ilgus sijonus ir palaidines ilgom rankovėm bei galvas prisidengiame skarom. Pasirengę žvalgymuisi. Karšta po tokiais drabužiais, tačiau noras pamatyti didesnis nei karštis.
Pasipuošusi burka
Pirmiausia užsukame į patalpą, kurios viduryje įrengtas fontanas. Jis skirtas apsiplauti prieš maldą, nes musulmonai turi melstis švarūs. Matome dar vienas duris, už kurių kilimais išklotoje patalpoje meldžiasi vyrai. Suprantame, kad užėjome į vyrų pusę. Mat moterys meldžiasi atskirai nuo vyrų, ir joms lankytis vyrų pusėje draudžiama, idant neatitrauktų vyrų minčių nuo maldos. Einame lauk.
Vyriškoji mečetės pusė
Už pastato kampo yra kitas įėjimas skirtas moterims. Nusiauname batus ir įeiname. Kokioje 40-50 kv. m. patalpoje ant kilimais išklotos žemės susėdusios moterys kalbasi, valgo, laksto vaikai, vien kita atsiklaupusi meldžiasi. Toks įspūdis, lyg atėjome į visuomenės namus, ar vaikų darželį, bet tik ne į maldos namus. Vienas mažylis nusitveria mano ranką ir kažkur tempia. Lipu su juo laiptais, kurie veda į antrą aukštą. Įdomu, kur nueisime? Tačiau atbėga mama ir atsiprašinėdama pasiima mažylį. Jis priešinasi, nori mane toliau vesti, bet mamos balsas galingesnis, tenka nusileisti. Na, o mes atsisveikiname su moterimis ir nusirengusios burkas bei įgavusios savo kasdienį pavidalą, paliekame mečetės teritoriją.
Fontanas apsiprausti
Jau sutemę, tačiau miestas gyvas, kavinės pilnos žmonių, staliukai parkuose visi užimti, gatvėse zuja automobiliai, parduotuvėse eilės prie kasų. Žodžiu, niekuo šio didmiesčio gyvenimas nesiskiria nuo kitų miestų vakarinio šurmulio. Ir mes užsukame į parduotuvę nusipirkti maisto vakarienei ir pusryčiams, ryt anksti trauksime link Wadi Rum. Kai pagalvoji, tai būtų visai nieko šiam mieste praleisti ir daugiau laiko – jūra ir paplūdimiai čia puikūs, o vakare taip pat rastum kuo užsiimti.
Aqaba fontanas ir skulptūrinė kompozicija
Kitą rytą, vos nubudę šokame iš lovų, geriame kavą ir lekiame link automobilio. 10 val. turime būti Wadi Rum, kur mūsų lauks Ali, pasirengęs parodyti dykumos grožį. Dėl ekskursijos ir nakvynės tariamės el. paštu dar Lietuvoje. Nuo Aqaba iki dykumos yra apie 65 km. Važuojame Aqaba ir Desert greitkeliu ir ties Rashidiyah miestu įsukame į šoninį Wadi Rum kelią. Panašiai po geros valandos kelio sustojame automobilių aikštelėje prie Wadi Rum lankytojų centro. Keletą minučių vėluojame, tačiau apsidairę nepastebime nieko, kas mūsų būtų pasigedęs. Žygiuojame į lankytojų centrą, atsižymime Jordan Pass (mokėti nereikia, nes Wadi Rum lankymas įeina į Jordan Pass kainą) ir klausiame aplink besisukiojančių beduinų, ar nematė Ali (nenustebkite, jie puikiai vieni kitus pažįsta). Sako, buvo bet išvažiavo. Še tau boba ir devintinės, kas toliau? Vairuotojai paslaugiai patys paskambina Ali, pasišneka su juo ir sako, laukite, atvažiuos jūsų pasiimti. Ačiū, аčiū, ačiū!
Wadi Rum
Laukti tenka ne ilgiau kaip 10 minučių. Atvažiuoja Ali porininkas, mus surenka bei supakuoja į atvirą džipą (kompanijai dar paima 2 lietuvaites ir anglę) ir veža į dykumą. Saulė į akis, vėjas plaukuose, aplink smėlis ir uolos. Pralekiame pro kupranugarių vorą, pro atviroje dykumoje stovinčias palapines. Mūsų džipas pasuka link aukštų uolų, už kurių, atokiau nuo kitų stovyklaviečių, tarpeklyje įsikūrusi Ali stovykla.
Mus pasitinka trispalve mojuojantis beduinas
Mus pasitinka Lietuvos vėliava mojuojantis beduinas ir tai nuteikia itin maloniai. Kaip vėliau pasakojo Ali, ši vieta buvo jo močiutės namai, todėl stovyklavietė pavadinta močiutės vardu Slma camp. Dabar šeima gyvena Aqaba, o čia priimami turistai.
Prie palapinės
Pasiimame daiktus ir einame į ,,paskyrimo" vietą – beduinų palapinę. Čia įsikuriame, apžiūrime storos medžiagos tapetais muštas siena, poilsiui prisėdame ant patogių lovų. Ilgai palapinėje neužsibūname, jau kviečia važiuoti pasižvalgyti po „mėnulio slėniu“ vadinamą dykumą, be to, palapinėje karšta. Vėl mūsų šešetukas moteriškių sulipame į džipą ir pro žaliuojančius krūmus, lyg pro vartus, išvažiuojame į dykumą.
Beduinų palapinės vidus
Sakoma, kad čia galima rasti viską, ko galima tikėtis iš dykumos: karščio, geltono bei raudono smėlio kalvų, žalių oazių, įvairių formų akmens uolų, kupranugarių vilkstinių, žvaigždėto dangaus bei spengiančios tylos. Ir nenuostabu, nes Wadi Rum dykuma užima 720 kv. km plotą, o aukščiausias dykumos kalnas, vadinamas Jabal Umm ad Dami, siekia 1 840 m. Įdienojus temperatūra čia siekia 32 °C, o naktimis būna atšąla net iki 4 °C. 2011 m. Wadi Rum įtraukta į UNESCOPasaulio paveldo sąrašą. Pirmas sustojimas – Al Ramal – Raudonoji kopa. Atrodo nelabai ir aukšta, tačiau yra ką veikti norint į ją įkopti. Saulė kaitina tiesiai į viršugalvį, o po kojomis ,,dega" smėlis. Nusiaunu basutes, kiek pakopusi, vėl apsiaunu – karšta, kad jį kur :) Vieni pasiekia viršūnę, kiti – ne, pasiduoda pusiaukelėje, tačiau pabraidymas po raudoną smėlį vienareikšmiškai yra puiki atrakcija.
Vieni pasiekia Raudonosios kopos viršūnę, kiti – prigula pusiaukelėje
Vėl sugužame į džipą ir toliau skersai-išilgai matuojame dykumą. Raudoną smėlį keičia gelsvos spalvos smėlis. Viena kita uola meta šešėlį, kuriame galima pailsėti. Uolų šešėliuose įsikūrę beduinų arbatinės ir parduotuvėlės. Sustojame prie vadinamo Lorenco namo (ir vėl susiduriame su Arabijos Lorencu, o šiek tiek žinių apie jį pasisemti galima iš filmo ,,Arabijos Lorencas"). Iš namo likę tik griuvėsiai, nepaisant to, išlikusi legenda, kad Lorencas čia gyveno per arabų sukilimą ir toje vietoje laikė ginklus.
Nuo Lorenco namo uolos atsiveria gražus vaizdas į dykumą
Užsiropščiame ant plokščios uolos, šalia kurios stūkso tie niekuo neišsiskiriantys griuvėsiai – nuo viršaus atsiveria gražus vaizdas į dykumą. Nusileidus prisėdame beduinų prekyvietėje. Čia vyksta parodomosios beduiniško makiažo pamokos. Toje vietoje kiek pailsime, norintys gali atsigerti beduiniškos arbatos: juoda arbatžolių arbata pagardinta mėtomis ir daug cukraus.
Relax
Makiažo pamokos
Toliau važiuojame link vieno iš 3 uolų tiltų. Tai labiausiai turistų lankomi Wadi Rum objektai. Sustojame prie Um Fruth tilto. Natūraliai susiformavusi uola nors yra pakankamai aukšta (apie 15 m), sako, gan lengvai pasiekiama. Bandom. Lipti aukštyn nėra sunku, jei esi apsiavęs tinkamą, neslystančiais padais, apavą,nes uola taip nuglūdinta lietaus, vėjo ir saulės ir nulaipiota turistų, kad neteisingai pastatę koja, nuslysite žemyn lyg per ledą. Mes sėkmingai pasiekiame tiltą.
Um Fruth tiltas
Leistis žemyn yra daugiau baimės nei kopti į viršų: kojos nelaiko – statu ir slidu. Kas belieka, sėdame ant minkštųjų ir nuo sniego kalno čiuožiame žemyn. Svarbu laiku sustoti, kad nenuvirstum nuo uolos :) Po tokių alpinistinių atrakcijų vėl sulipame į džipą ir ramiai dairomės į šalis– Grybo uola, akmuo, panašus į grybą. Užsukame į tarpeklį. Plieskiant vidudienio saulei čia puikiai galima pasislėpti – taip nuo seno darydavo beduinai – taip darome ir mes.
Grybo uola
Iššokame iš džipo. Mūsų vairuotojas ir vadovas rankioja sudžiūvusius krūmus ir kuria laužą, mes nužiūrinėjame uolose senovės žmonių paliktus ženklus. Neilgai trukus esam kviečiamos pietų: daržovių troškinys, duona, arbata.
Pietų laukimas
Pietūs dykumoje
Po pietų važiuojame toliau. Aplinkui driekiasi dar nematyti smėlynai ir atsiveria nauji uolėtų kalnų kontūrai. Pamatome besiganančius kupranugarius. Visos puolame daužyti džipo stogą": stok, norime iš arčiau pasižiūrėti. Tačiau džipas, didžiam mūsų liūdesiu, nesustoja.
Dykumos grožis
Kiek pavažiavę vėl matome kupranugarius. Tačiau jie kitokie, nei anksčiau matyti. Jie juodi. Džipas sustoja. Išlipame ir puolame glostyti mielų snukučių. Kupranugarių bandoje yra ir jauniklių, kurie dar geria mamos pieną.
Mama su jaunikliu
Mūsų beduinas paima iš automobilio plastikinį butelį ir eidamas prie kupranugarės aiškina: kol yra jauniklių, kupranugarę galima melžti. Nugina jauniklį nuo motinos ir, primelžęs pilną butelį kupranugarės pieno, duoda mums – gerkite. Pradžioje visos raukomės, tačiau reikia paragauti. Įsidrąsiname – pienas šiltas, saldokas, skanus, tarytum gertum ką tik pagamintą kapučino kavą.
Prieš melžiant reikia gyvulį pagirdyti
Metas grįžti į stovyklavietę, kur mūsų jau lauki Ali. Pagaliau susipažįstame. Jis pakviečia susėsti ant stovyklavietę supančių uolos akmenų, apklotų kilimais, o pats papasakoja mums apie tai, kai čia augo pas močiutę, kaip čia įsikūrė.
Poilsio valandėlė
Vaišina kava ir parodo, kaip seniau, variniame inde grūsdavo kavos pupeles ir tuo pačiu skambindavo juo kaip varpu, kviesdami šeimyną valgyti.
Štai tokiame variniame inde grūsdavo kavos pupeles
Po geros valandos pokalbio Ali praneša, kad gaminsime zarb – tradicinį beduinų patiekalą. Tiesa, gaminti mums neteko, viską padarė stovyklos vyrai, Zarb, kaip aiškino Ali, beduinų šeimos gamina nuo seno. Tai daržoviš (bulvių, morkų, cukinijų, svogūnų, česnakų) ir mėsos (ėrienos arba vištienos) barbekiu, Visi ingredientai sudedami ant specialių kelių aukštų grotelių. Kadangi dar ne laikas pjauti ėriukus, o sena, šaldyta mėsa neturi tikro skonio, tai šiandien zarb bus gaminamas su vištiena – aiškina Ali. Vyrai paima dviejų aukštų groteles ir neša prie iškastos smėlyje duobės.
Zarb paruoštas kepti
Dabar į duobę yra įkasta metalinė statinė. Grotelės su gėrybėmis įleidžiamosį duobę, kurioje žioruoja žarijos, jos užklojamos metalo lakštu, užpilamos žarijomis, uždengiamos ir apkasamos smėliu.
Seniau – aiškina Ali – jokios statinės nebūdavo, zarb buvo gaminamas tiesiog smėlio duobėje. Šis gaminimo būdas atsirado dar tada, kai beduinai buvo klajokliai, šeima gamindavo maistą paslapčia nuo kitų genčių, nes anie galėjo atimtai. Tai va, užkasdavo į žemę, uždengdavo, dar apklodavo kilimu ir atsisėsdavo ant jo. Atseit, nieko nevyksta. Taip ir sėdėdavo kelias valandas, kol zarb išsitroškindavo. Dabar mes jau nebesėdime ir nesaugome – juokavo Ali – todėl paliekame zarb kepti, o mes važiuojame saulės palydėti. Zerb bus tinkamas valgyti maždaug po 3 valandų.
Ali
Vėl sulipame į džipą, tik šiuokart mus lydi pats Ali. Dar kartą prasukame Wadi Rum smėlio keliais, vedančiais nežinia kur. Atrodo, jau tiek išvažinėjome, tačiau vėl grožimės dar nematytomis uolų kalnais ir smėlio kopomis. Sustojame labai gražiame Siq Umm al Tawaqi tarpeklyje. Įvairiaspalvės uolos nušviestos vakarop krypstančios saulės spindulių, kaip kontrastas joms – iš balto smėlio augantys blyškiai žali krūmai.
Subtilus Siq Umm al Tawaqi grožis
Ali veda mus prie akmenų, ant kurių išskaptuotos vyriškių galvos su tradiciniais beduinų galvos apdangalais. Turbūt nesunku atspėti, kam skirtos šios miniatiūros. O gi Lorencui ir jo bendražygiams. Ir vėl Lorencas! Matyt, labai čia mylimas šis anglų džentelmenas. Suprantama, jis daug prisidėjo prie Arabų sukilimo, deja, bet į Wadi Rum nė kojos nebuvo įkėlęs! Tačiau filmas "Arabijos Lorensas" (Lawrence of Arabia) tikrai čia buvo filmuotas. Ir ne tik šis filmas. Ir "Marsietis", ir ,,Žvaigždžių karai". Nepatiko vietiniams ,,Žvaigždžių karų" filmavimas: keliai per dykumą ilgam buvo uždaryti, dykuma nuniokota. Tačiau tie filmai padėjo išgarsinti šios dykumos vardą pasaulyje ir pritraukti nemažai turistų. O tai jau patinka. Čia ir pasivirtina posakis, kad lazda turi du galus :)
Miniatiūrinė galvelė išskaptuota uoloje
Saulė labai greitai krypsta vakarop. Traukiame link vietos, kur, anot Ali, gražiausi saulėlydžiai visoje Wadi Rum dykumoje. Sustojame ant plynaukštės, nuo kurios atsiveria panoraminis vaizdas į dykumą, į išdidžias uolas, už kurių miegelio eina saulytė.
Laukiam saulės laidos
O eina ji labai greit. Dykumoje vakaro lyg ir nebūna: čia tik diena, o, žiūrėk, saulė pasislėpė už kalno ir jau naktis. Tad išplėtę akis žiūrime, kaip ta saulelė rieda už kalno, kaip kupranugarių vilkstinė traukia dykuma namo, kaip dangus ima tamsėti ir pasirodo pirmosios žvaigždės.
Idiliškas vaizdelis
Jau pasukus namo, man nuskyla laimė sėsti prie džipo vairo. Labai įdomus potyris, nes kelio tai nelabai yra, tik vėžės – tai tiesiai, tai išsiskiria, tai vėl susijungia ar naujų iš kažkur atsiranda. Vairuoju vadovaudamasi nuojauta ir Ali trumpais komentarais. Jei kiek greičiau pavažiuoju, išgirstu priekaboje šaukiant, kad lėtinčiau. Suprantu, kiekviena smėlio banga džipo priekaboje atsiliepia dantų barškėjimu.
Džipo vairuotoja
Stovyklavietę pasiekiame jau sutemus. Visi gyvi ir sveiki. Tačiau įvažiavimą į stovyklavietę užstoja vandens cisterna – laistoma: krūmai, smėlis, net palapinės. Įdomu, ar ši puiki iniciatyva yra valdžios rūpestis, ar stovyklavietės savininko Ali nuopelnas. Taip ir nepaklausiau, nes reikėjo suspėti į duobės su zarb atkasimo ceremoniją.
Vakarienė!!!
Vyrai darbuojasi greitai – įpratę. Kelios minutės ir grotelės su maistu jau traukiamos iš smėlio duobės. Kvepia beprotiškai gardžiai! Greitai, greitai nešam prie stalo! O stalas jau nukrautas kelių rūšių salotomis, duona, ryžiais. Imame lėkštes, krauname kiek kas gali/nori/pajėgia ir ragaujame. Vištytė labai skani, sultinga, daržovės puikiai iškepusios, prisigėrusios prieskonių aromato. Geras daiktas yra tas zarb :)
Salotų stalas
Po vakarienės susėdame aplink laužą. Gurkšnojame arbatą, pakuria kaljaną. Ali ir dar trys su juo dirbantys vyrai užtraukia dainą, vėliau kitą. Prasideda šokiai.
Prie laužo
Jau visai sutemus, pasiūlo išeiti iš stovyklavietės teritorijos, į atvirą dykumą. Čia žvaigždės, rodos, ranka pasiekiamos, ir tokios ryškios! Ir tyla, beprotiška tyla, tik mūsų alsavimas girdisi. Kažkaip net baugu darosi, lyg visos pasaulio dvasios stebi tave, skaito tavo mintis. Gražiai susikibę, idant kur nenuklystume, grįžtame į stovyklą.
Naktis dykumoje
Miegoti nusprendžiame lauke. Pasiimame patalus ir išsitiesiame juos stovyklavietės teritorijoje, ant uolų, ant kurių dieną sėdėjome. Virš galvos mirksi milijonai žvaigždžių, šiurena lengvas vėjelis...taip ir užsnūstame.
Rytas stovyklavietėje
Ryte pažadina nerimstantis paukščių čirškėjimas ir skaisti rytinė saulė. Keliamės ir užsimetę megztukus, nors dar pilnai nepramerkę akių, traukiame į dykumą. Už stovyklavietės esančios uolos jau nušviestos, o tolyje smėlį dengia ryto rūkas. Oras vaiskus tarsi krištolas. Valanda rytinio pasivaikščiojimo suteikia žvalumo ir energijos. Grįžę palendame po dušu (palapinėse yra visi patogumai!) ir žengiame pusryčiauti. Po pusryčių atsisveikiname, susimokame 120 JOD už patirtus malonumus (kiekviena po 40 JOD) ir esame nuvežamos prie Wadi Rum lankytojų centro, kur palikome savo automobilį.
Saulės sutiktuvės
Paliekame Wadi Rum ir riedame Desert greitkeliu tolyn, link Tafila miesto. Labai labai norisi kavos. Sustojame pakelės kavinėje. Nieko ypatinga: plastikiniai staliukai, plastikinės kėdė, pro šalį lekia automobiliai. Įeiname į nedidelę parduotuvėlę, prašom kavos. Jokių problemų! – šypsosi vyrukas. Sėdame prie staliuko ir po kelių minučių kiekviena gaunam po puodelį karštos, gardžios kavos. Už 3 puodelius kavos ir sausainėlius sumokame 4 JOD. Nepatikėsite, tačiau, tai buvo skaniausia kava per visą kelionės laiką.
Pakelės kavinėje
Kava suteikia energijos. Lekiame toliau ir prašauname posūkį. Visai neplanuotai atsiduriame Tafila mieste. Po miestą vaikščioti kepinant karščiui visai nesinori, tad nusprendžiame pavalgyti priemiestyje ir apsisukus grįžti įAl-Tafila greitkelį. Užeiname į greito maisto kavinę: ryžiai su vištiena ir įvairiais padažais bei daržovėmis. Tinka. Išsirenkame skirtingų skonių patiekalus, susimokame viso 7 JOD. Pavalgome gal ir nelabai prabangiai, tačiau skaniai ir pigiai.
Al Borj Rest
Vėl sulipame į automobilį ir grįžtame į Al-Tafila greitkelį. Leidžiamės serpantinu žemyn nuo kalno ir prisimename vaizdus, kuriuos matėme pirmą vakarą važiuodamos priešinga kryptimi – aukštyn į kalną. Štai ir Al Borj Restpakelės kavinė, kurią grįždamos žadėjome būtinai aplankyti. Sustojame. Kavinės pastatas toks aplūžęs, tikrai neimponuojantis ilgiau čia užsibūti, o ir savininkas (?) toks apskretęs vyrukas. Užsisakome kavos ir einame prie lauko staliukų. Taip, vaizdas tikrai pribloškiantis atsiveria. Kavą atneša jaunas tvarkingas vaikinas, tad pirmas nelabai malonus įspūdis išblėsta. Prie kavinės sustoja vis daugiau automobilių ir lauko staliukus apsėda įvairiakalbiai turistai. Pasirodo, nereikia daug investicijų, reikia tik geros vietos su priboškiančia panorama ir biznis garantuotas.
Ramybės minutės
Nusileidę nuo kalno įvažiuojame į Jordan Valley greitkelį, kuris vingiuoja Negyvosios jūros pakrante. Vaizdai tikrai verti žiūrėjimo pro langą. Tačiau mes skubame į viešbutį, nes šįvakar dar norime išsimaudyti jūroje. Negyvoji jūra realiai yra ežeras ir jis skalauja maždaug 65 km Izraelio ir Jordanijos krantus. Negyvoji jūra – žemiausias žemės taškas, esantis 417 m žemiau jūros lygio. Jau pats pavadinimas sako, kad Negyvosios jūros vandenyse nėra gyvybės, tačiau joje gausu natrio chlorido, kalio, magnio, bromido, kalcio, jodo, geležies ir kt. mineralų. Tad maudymasis jos vandenyse yra puiki odos priežiūros tiek kosmetinė, tiek gydomoji priemonė.
Negyvoji jūra
Iš greitkelio pasukame kaimo keliuku ir stačiu kalnu vis aukštyn ir aukštyn – manėme, kad pasiklydome – iki Dead Sea Hills viešbučio. Sakoma, pasitinkama iš aplinkos, tai šiuo atveju nusivylėme: stovėjimo aikštelėje mėtosi šiukšlės, pastatas apsilaupęs, įėjimas pro kažkokį garažą... Tiesa, viduje švaru, kambarys tvarkingas, yra visko, ko reikia, iš nedidelio balkonėlio matosi Negyvoji jūra – reklaminiame buklete buvo rašoma: ,,Su vaizdu į jūrą". Negali skųstis – vaizdas į jūrą yra, nesvarbu koks, bet yra.
Vaizdas pro Dead Sea Hills viešbučio balkoną
O dabar viską metame ir lekiame prie tos Negyvosios jūros. Jau Wadi Rum įsišnekėjome su lietuvaitėmis, kad yra nemokami paplūdimiai, tačiau už dušą, už purvą ir pan. reikia atskira mokėti, tad geriau nusipirkti maudynes kokio nors pajūrio viešbučio teritorijoje. Taip ir padarėme. Nusileidome nuo savo kalno ir viešbučių zonoje nusižiūrėjome viešbutį ,,Dead Sea Spa Resort" – ne pats prabangiausias, tačiau tikrai neprastas. Susimokėjome po 20 JOD ir buvome įleistos į viešbučio teritoriją. Už sumokėtą kainą galėjome naudotis purvo voniomis, dušais, švariu paplūdimiu, gultais ir skėčiais, maudytis jūroje ir viešbučio baseinuose, valgyti ir gerti viešbučio baruose (tiesa, už papildomą kainą). Tačiau laikas mus spaudė, nes maudynės jūroje reglamentuotos – tik iki 19 val. Vėliau visi poilsiautojai išvaromi iš paplūdimio teritorijos.
Purvo vonios
Pirmiausia išsimozojome Negyvosios jūros purvu. Veido netepiau (pabandžiau, pradėjo graužti, tai greitai nusiprausiau). Atrodėme kaip papuasai, juokas pačioms iš savęs baisingai ėmė :) Taip vaikščiojome kokias 10 min., tada po dušu apsiprausti ir į jūrą. O jūra šilta ir rami kaip vonia. Tačiau pasimerkti į ją nėra taip paprasta, plūduriuoji kaip kamštis ir negali panirti. O jei nori apsiversti, tai reikia tikrai nemažai pastangų. Teisybė, kurie rašo, kad Negyvojoje jūroje gali gulėdamas knygą skaityti. Turškėmės apie pusvalandį, daugiau nerekomenduojama.
Gaila, kad laikraščio nenusipirkau
Po maudynių vėl dušas – nusiprausti likusį purvą ir sūrumą. O apsauginis jau varo visus poilsiautojus nuo jūros - saulės laida duoda ženklą maudynių pabaigai. Nepastebėjome, kaip greit pralėkė dvi valandos prie jūros. Gaila, kad nespėjome pasinaudoti viešbučio baseinais. Žvilgterime į barus: brangoka. Maisto turime ir viešbutyje, tad grįžtame į Dead Sea Hills.
Dead Sea Spa Resort
Ryte papusryčiaujame viešbučio terasoje su vaizdu į Negyvąją jūrą: kiaušinis, humusas, duona, vaisiai, sultys. Atsisveikiname ir skubame į Wadi Mujib kanjoną.
Pusryčiavome žvelgdamos į Negyvąją jūrą
Wadi Mujib, tai gilus tarpeklis, besileidžiantis link Negyvosios jūros, 1987 m. paskelbtas rezervatu. Jis užima 220 km² ir yra žemiausiai pasaulyje esanti saugoma teritorija. Slėnio viršutinė dalis yra 900 m aukštyje, apatinė – 410 m žemiau jūros lygio.
Paskutiniojo ledynmečio metu Negyvosios jūros lygis buvo daug aukštesnis, tačiau jam nuslūgus, upė pragraužė šį gilų kanjoną. Didžiąją dalį Wadi Mujib užima dykumos ir uolos, bet vietomis yra skurdžios augalijos, o kur trykšta karštosios versmės, jos gausiau. Čia apsistoja ir daug migruojančių paukščių.
Wadi al Mujib upė įteka į Negyvąją jūrą
Wadi Mujib lankytojų punkte susimokame 91 JOD – už liemenes bei vadovo paslaugas. Į kanjoną saugumo sumetimais įleidžiama tik nuo 18 metų, ir tam tikru sezonu, kai upė yra tinkama tokiems žygiams.
Ankstyvas rytas, tad žmonių dar nedaug, tiksliau, esame tik mes ir dar viena mergina. Persirengiame, apsiauname vandens batus, apsirengiame liemenes ir geležinėmis kopėčiomis nusileidžiame į kanjoną, į upę.
Wadi Mujib kanjonas
Visas kelias eina upe, gylis svyruoja nuo blauzdų iki kaklo, bet sunkesnėse vietose įrengta pagalba – virvės, kopėčios, kiti įrenginiai. Jei ir pagalbinės priemonės nepadeda, visada šalia yra vedlys, pasirengęs paduoti ranką, pastumti ar patraukti.
Pro aukštas uolas vos prasiskverbia saulės spinduliai
Pradžioje tarpeklis atrodo platus, bet greitai jis pradeda siaurėti, kur pro aukštas uolas vos prasiskverbia saulės spinduliai. Upė tarpeklį plauna iš abiejų pusių ir tik kur ne kur yra maži sausumos ploteliai ar didesni akmenys, ant kurių galima prisėsti pailsėti.
Poilsio minutė
Srovė, netoli intako, buvusi silpna, einant į aukštupį vis stiprėja. O kai kuriose vietose yra tokia stipri, kad vos gali išsilaikyti įsikibęs į virvę. Tuomet supranti, kad apsauginė liemenė tikrai reikalinga ir kaip gerai, kad šalia yra vedlys. Sutikome kelis žmones, jau grįžtančius nuo krioklio. Be vedlio. Tai vienas jų mūsų akyse tiesiog besileisdamas nuo akmens pasirinko netinkamą kelią ir pavojingai krito. Gerai, kad tuo metu mūsų vedlys buvo šalia.
Srovė tokia stipri, kad sunku išsilaikyti net įsikibus į virvę
Keliavome maždaug valandą iki krioklio, iki galutinio žygio punkto. Čia maudomės po kriokliu. Prisėdu seklioje upės vietoje ir ištiesiu kojas. Kažkas kutena kojų padus. Srovė? ,,Na kaip, ar patinka žuvelių spa?" – juokiasi vedlys.
Krioklys
Atgal grįžtame tuo pačiu keliu, tik jau pasroviui. Sutinkame ne vieną grupę žmonių, einančia link krioklio. Oi, koks teisingas posakis: anksti kėlęs nesigailėsi. Jei būtume atvykę vėliau, kanjono grožio per turistų srautą būtume nepastebėję, o štai dabar vienos galėjome grožėtis šiuo gamtos stebuklu.
Akmuo, įstrigęs tarp dviejų uolų
Mus lydintis jaunuolis stebisi, ko jūs einate, gulkit ant nugarų, srovė jus nuplukdys iki lankytojų centro. Sukrintame į upę, liemenės mus puikiausiai laiko ant vandens. Taip bežiūrėdamos į dangų ir aukštas uolas atplaukiame iki upės žiočių, iki tų kopėčių, kuriomis vos prieš dvi valandas nusileidome į kanjoną.
Plaukimas upe
Reziumuojant šiandienos ryto pasivaikščiojimą-pasiplaukiojimą Wadi Mujib kanjonu, galiu pasakyti, kad tai buvo smagiausia patirtis šioje kelionėje. Prie išėjimo stovėjo kelios neapsisprendusios moteriškės, tai mes nuoširdžiai rekomendavome išbandyti šią pramogą.
Šlapia kompanija
Pasisėmę masę teigiamų emocijų traukiame link Amano (Ammān) – paskutinės šios kelionės stotelės. Pirmiausia užsukame į oro uostą, kur atsisveikiname su mūsų automobiliuku. Už 21,50 JOD pasiimame taksi ir vykstame į Jordanijos sostinę. Eismas čia toks beprotiškas, tad apsidžiaugiame nusprendę nevažiuoti nuomota mašina.
Įvažiavome į Amaną
Dabar štai smalsiai dairomės pro langą, stebime pinas žmonių gatves, chaotišką eismą, spūstis – tikras didmiesčio šurmulys. Nenuostabu, juk tai didžiausias Jordanijos miestas užimantis 1 680 km² plotą ir turintis gerokai virš milijono gyventojų. Miestas yra verslo, pramonės ir administracinis centras. Išvystyta tekstilės, tabako, odos, kilimų, cemento, maisto pramonė. Svarbi fosfatų gavyba ir naftos perdirbimas. Pro Amaną eina svarbiausia Jordanijos magistralė, kuri baigiasi šalies pietuose, Aqaba uoste. Geležinkeliu Amanas susisiekia su Damasku, esančiu į šiaurę, Sirijoje. Yra tarptautinis Queen Alia oro uostas.
Pro automobilio langą
Ammān, Biblijoje minimas kaip Rabbah Ammon, Antikos laikais Philadelphia) – miestas šiaurės Jordanijoje. Žinios apie Rabbah Ammon miestą siekia nuo 1500 m. pr. m. e., kai jis buvo svarbiausias amonitų miestas. III a. pr. m. e.Egipto karalius Ptolemėjus Filadelfas užėmė miestą ir jį pavadino savo garbei – Filadelfija. Šiuo vardu miestas buvo žinomas romėnų ir Bizantijos laikais. I a. miestas buvo pagrindinis Romos imperijos Arabijos provincijos miestas. VII a. miestą užkariavo arabai, apie 1300 m. jis prarado svarbą, jam sugrąžintas ankstesnysis vardas Rabbah Ammon, kuris ilgainiui virto Ammān.
Pro automobilio langą
XX a. miestas ėmė sparčiai augti. I pasaulinio karo metu čia buvo svarbi Turkijos bazė, kurią 1918 m. rugsėjį užėmė Anglijos karinės pajėgos. 1946 m. Amanas taponepriklausomybę gavusios Jordanijos sostine. Arabų ir Izraelio karo metu 1948–1949 m. į Amaną suplūdo daug palestiniečių pabėgėlių iš Izraelio; jų skaičius dar padidėjo 1967 m. dėl Šešių dienų karo, kai Jordanija prarado dalį teritorijos vakariniame Jordano upės krante. Dabar Amane palestiniečiai gyvena tiek mieste, tiek ir didelėse pabėgėlių stovyklose. 1970 m. tarp Palestinos išsilaisvinimo organizacijos ir Jordanijos vyriausybės iškilo nesutarimai, prasidėjo tarpusavio kovos ir miestas buvo smarkiai apgriautas. Šiandienos Amanas – klestintis Jordanijos miestas, kuriame susipina tūkstantmečius menanti senovė, tradicinė kultūra ir kunkuliuojantis dabarties gyvenimas.
Vaizdas iš viešbučio terasos
Taip besidairant pro langą, besišnekučiuojant su vairuotoju privažiuojame prie Zaman ya Zaman Boutique hotel. Viešbučio durys išeina tiesiai į judrią Al-Hashemi gatvę. Pirma mintis, kaip reiks tokiame triukšme gyventi? Vairuotojas palydi iki pat durų ir palaukia, kol įeisime. Atsidūrę už paradinių viešbučio durų patenkame visai į kitą pasaulį – triukšmo nebesigirdi, o aplinka labai spalvinga, nuteikianti smagiam poilsiui.
Viešbučio Zaman ya Zaman Boutique viduje spalvinga ir jauku
Mūsų apartamentai pačiame pastato viršuje, su didele terasa, iš kurios atsiveria puikus vaizdas į romėnų amfiteatrą. Sumetame daiktus į kambarį ir einame pasižvalgyti po miestą.
Dar vaizdas nuo terasos į romėnų amfiteatrą
Vos žengę koją pro viešbučio duris vėl pakliūvame į triukšmingą miesto gyvenimą: muzika, šokiai, maisto kvapai ir besibūriuojantis prie kavinių jaunimas – viskas, kaip ir visuose didmiesčiuose, tik daugiau triukšmo ir spalvų.
Judri Amano gatvė
Pats miestas savo architektūra niekuo neišsiskiria iš kitų, jau matytų Jordanijos miestų. Daugelis namų balto kalkakmenio, plokščiais stogais. O štai reljefas išsiskiria. Miestas tarsi lipa nuo kalvos ant kalvos, iš plačių gatvių šakojasi siauros gatvelės vedančios vis aukštyn. Jau teko kažkur girdėti, kad sostinė stovi ant septynių kalvų: kaip Roma, kaip Stambulas, kaip Vilnius :)
Daugelis namų balto kalkakmenio, plokščiais stogais
Nors dar tik šešta valanda, miestą jau gaubia sutema. Einame siauromis gatvelėmis, dairomės į parduotuvių vitrinas, klausinėjame praeivių, kaip pasiekti Al-Madina Al-Monawara gatvę, mat turime rekomendaciją būtent toje gatvėje esančiame restorane Bekdash paragauti ledų.
Al-Madina Al-Monawara gatvė
Al-Madina Al-Monawara gatvė, lyginant su šurmuliuojančiomis kitomis miesto gatvėmis, pasirodė labai tuščia. Apšviesta, sutvarkyta, labai europietiška, tačiau tuščia. Einame tolyn ir tuštumo jausmas palengva sklaidosi. Prie Bekdash restorano tikrai nemažai žmonių būriuojasi.
Bekdash restoranas
Įpuolame į vidų ir paprašome ledų su pistacijomis. Jaunuoliai į indelį prideda ledų (daug!!!) ir apiberia kapotomis pistacijomis (dar daugiau!!!). Susimokame po 2 JOD ir prisėdę gatvėje ant suoliuko skanaujame. Ledų konsistencija tokia tąsi, elastinga, lyg kramtomąją gumą valgytum, skonis neįprastas, kitoks, tačiau tikrai geras. Pasirodo, šių ledų gamybos paslaptys atkeliavę iš Sirijos.
Čia parduodami ledai
Valgydamos ledus stebime kitoje gatvės pusėje, prie nedidelės kepyklėlės nusidriekusią ilgą žmonių eilę. Suvalgome ledus ir einame pasižiūrėti, ko tie žmonės laukia.
Eilė prie Habibah šeimos kepyklėlės
Užrašas skelbia, kad čia Habibah šeimos kepykla, kurioje kepamas ir pardavinėjamas kunafeh, toks tradicinis rytietiškasdesertas. Tai ploni, į makaronus panašios tešlos, siūlai, išmirkyti cukraus sirupe ir sluoksniuoti su sūriu bei apibarstyti susmulkintais riešutais.
Vyrukai sukasi kaip vijurkai
Dar viena sėkmė – mes buvome įspėtos: jei valgysime kunafeh, tai tik pas Habibah. Stojame į eilę, kuri, nežiūrint to, kad labai ilga, juda labai greit – pardavėjai sukasi kaip vijurkai. Pats mažiausias, tačiau visiškai nemažas, gabalėlis kunafeh kainuoja 0,70 JOD. Gauname savo porciją ir vėl einame į lauką ant suolelio, ne, ant parduotuvės laiptų, nes visi suoleliai užimti. Ragaujame. Skonis labai kontrastingas: išorė traški, vidus minkštutėlis, tąsus, o visa kartu – beprotiškas malonumas smaližiams.
Gabalėlis kunafeh
Suvalgę tiek saldumynų, dairomės, kur atsigerti kavos. Atsigręžiame į Bekdash ledainės pastatą, kurio antrame aukšte veikia kavinė. Spalvotais laiptais pakylame į kavinę.
Laiptai pakylame į Bekdash kavinę
Kavinė pustuštė, tačiau kavinės balkone visi staliukai užimti. Mums pasiseka, vienas staliukas atsilaisvina. Atsisėdame, užsisakome kavos ir stebime aplinką. Kavinėje vyrauja moterys: plepa, geria kavą/arbatą ir rūko kaljaną. Vaikai laksto po kavinę ir niekam dėl to galvos neskauda. Atsidūrus tokioje aplinkoje, tikrai galima tvirtinti, kad Jordanija pati laisviausia šalis arabiškame pasaulyje.
Vaizdas iš kavinės balkono į kunafeh valgytojus
Iš kavinės siauru skersgatviu išeiname į paralelinę gatvę, kurioje zuja mašinos, veikia kavinukės, parduotuvės, verda didmiesčio gyvenimas. Užeiname į vieną kitą parduotuvę, nusiperkame vaisių, kažką užkąsti ir traukiame į viešbutį. Dar norime paskutiniam vakarui Jordanijoje nusipirkti vyno. Alkoholis maisto prekių parduotuvėse neparduodamas, tam yra skirtos specializuotos parduotuvės. Jų tikrai nedaug, pavyksta vieną pamatyti. Nusiperkame vietinio vyno ir dar pastebime jordanietį, perkantį brendį. Keista, nes islamas draudžia gerti alkoholį. Matyt, sostinė yra arčiau vakarų, nei visa likusi šalis.
Prie vaisių parduotuvės
Spalvos, kvapai ir skoniai
Ryte keliamės kuo anksčiau. Šiandien po pietų išskrendame namo, o dar norėtume pasivaikščioti po romėnų amfiteatrą. Gaila, tačiau Karaliaus Abdullah I-ojo mečetės ir Citadelės jau nebespėsime pamatyti. Papusryčiaujame ir lekiame per gatvę. Na, ,,lekiame" nelabai tinkamas žodis, nes per mašinų srautą sunku pereiti gatvę netinkamoje vietoje. Tenka kulniuoti iki perėjos. Amfiteatrą atidaro 8 val. ryto, tad mes įeiname su pirmaisiais lankytojais. Su Jordan Pass įėjimas nieko nekainuoja.
Amfiteatras talpina 6 000 žiūrovų
Romėnų amfiteatras vienas iš didžiausių amfiteatrų Artimuosiuose Rytuose, pastatytas Romos imperatoriaus Antonijaus Pijaus, kuris valdė II m. e. a., laikais. Šis architektūros paminklas įspūdingas savo dydžiu, jis gali talpinti apie 6 000 žiūrovų. Amfiteatro laiptais pakilus į patį viršų atsiveria visas įmanomas Amano grožis: balti namai, mečetės, puikiai matosi net Citadelė.
Amano panorama nuo amfiteatro laiptų
Romėnų amfiteatro teritorijoje yra įsikūrę du muziejai – Jordanijos folkloro muziejus ir Jordanijos populiariųjų tradicijų muziejus. Jordanijos folkloro muziejuje eksponuojami XIX a. – XX a. pradžios kasdienio gyvenimo artefaktai: įvairių Jordanijos regionų tradiciniai kostiumai, beduinų muzikos instrumentai, senieji amatai, kavos ir arbatos gamybos indai.
Dallah - kavinukai, kurie dar ir dabar gausiai naudojami buityje
Jordanijos populiariųjų tradicijų muziejaus salėse pristatomi Jordanijos ir Palestinos kultūros paveldo eksponatai. Muziejai tikrai verti dėmesio ir tikrai labai džiaugiamės juose apsilankę, nors nesame didelės tokio pobūdžio muziejų gerbėjos.
Moterys tradiciniais drabužiais
Pasivaikščioję po amfiteatrą grįžome į viešbutį, pasiėmėme savo daiktus ir išskubėjome į oro uostą. Įspūdinga atostogų savaitė Jordanijoje baigėsi. Lipame į lėktuvą ir mintyse kartojame: iki pasimatymo, Jordanija, džiaugiamės tave pažinę.
Viešbučio Zaman ya Zaman Boutique interjero detalė