Marijo Pjuzo Krikštatėvis

Vienas sakinys. ,,Vyras, kuris nėra tėvas savo vaikams, niekada nebus tikras vyras" 31 p.

Žanras. Kriminalinis romanas

Viršelis. Marijo Pjuzo Krikštatėvis (Mario Puzo The Godfather), 1991 m. Vilnius, leidykla Alna Litera, iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis, 398 p.

Apie autorių. Marijo Dženluidži Pjuzo (Mario Gianluigi Puzo) gimė 1920 m. Niujorke, imigrantų iš Sicilijos šeimoje. Be būsimo rašytojo šeimoje augo dar šeši vaikai. Vaikystė praėjo vadinamame ,,Pragaro virtuvės" kvartale. Kadangi tėvas dirbo geležinkelio stotyje, Marijo taip pat teko ten padirbėti. Kuomet šeima persikraustė į Bronksą, Marijo atrado visiškai naują knygų ir literatūros pasaulį, pastūmėjusį jį rašyti, nors motina vis dar tikėjosi, kad Marijo taps geležinkelio stoties tarnautoju. II pasaulinio karo metu Marijo tarnavo JAV kariuomenėje, tačiau dėl silpno regėjimo  kovinėse užduotyse dalyvauti jam neteko. Marijo kaip viešųjų ryšių pareigūnas buvo išsiųstas į Vokietiją. Po karo baigė socialinius mokslus ,,Naujojoje mokykloje" (New School) Niujorke, vėliau baigė Kolumbijos universitetą ir tuo pačiu mokėsi literatūros ir rašymo meno. Dirbo padėjėju įvairiose įvairiose vyriausybinėse organizacijose Niujorke. 1946 m. rašytojas susituokė su Erica Broske ir susilaukė penkių vaikų. Pirmas išspausdintas rašytojo kūrinys buvo pasakojimas,,Paskutinės Kalėdos", kurį publikavo leidykla ,,American Vanguard" 1950 metais. 1955 m. pasirodė ir pirmasis jo romanas ,,Tamsos arena", po jo sekė ,,Mama Liučija". Nuo 1963 m. M. Pjuzo dirbo neetatiniu žurnalistu - rašė straipsnius vyrų žurnalams, recenzavo knygas, straipsnius. 1965 m. išleido knygą ,,Laimingas piligrimas". Nors nei viena iš pirmųjų knygų neuždirbo daug pinigų, tačiau jos buvo pripažintos ir sulaukė gerų atsiliepimų. Vėliau M. Pjuzo ištiko staigus tulžies priepuolis ir jam teko brangiai mokėti už gydymą. Teko kažko imtis ir jis nusprendė parašyti knygą, kuri atneštų jam finansinę sėkmę. Jis pradėjo rinkti medžiagą apie Amerikos Rytinės pakrantės gaujas ir Cosa Nostra.. Persilaužimas M. Pjuzo kaip rašytojo karjeroje įvyko 1969 m., kai dienos šviesą išvydo romanas ,,Krikštatėvis". Knyga tapo perkamiausia Amerikoje ir pirmavo geriausiųjų sąrašuose net 67 savaites.  Rašytojas mirė 1999 m. vos baigęs rašyti romaną ,,Omerta". Po autoriaus mirties išleistas jo viso gyvenimo darbas - romanas ,,Šeima", kurio paskutinį skyrių parašė rašytojo žmona.

Apie knygą. Per visą pasaulį nuskambėjęs Marijo Pjuzo romanas – tai ištisa Korleonių šeimos epopėja. Meilė ir mirtis, garbės troškimas ir nusižeminimas persipina ir išsilieja į žūtbūtinę kovą už savo tvirtą vietą tarp mafijos galiūnų. Tai romanas, pulsuojantis dramatizmu, žiauriu pykčiu ir baime. Rašytojas įveda mus į smurtu užkrėstą mafijos pasaulį ir jos gaujų karus. Jis parodo teismus, kai teisiama šūviais ir kankinimais.

Krikštatėvis – mafijos vadas Vitas Korleonė, geraširdiškas despotas, kelyje į valdžią nesustojęs prieš nieką. Jis draugiškas, teisingas, protingas ir... žiauriausias gaujos vadas visoje Cosa Nostra.

   Krikštatėvio vadavietė – tvirtovė Long Ailende, iš čia jis valdo milžinišką pagrindinę imperiją, kuriai priklauso reketas, lošimai, lažybos. Tironas, šantažuotojas, žudikas - jis dovanoja savo draugystę (niekas nedrįsta jos atstumti), atlygina neteisybes (net nužudymas nėra per didelė "teisingumo" kaina). Jo įtaka siekia visus JAV visuomenės sluoksnius, nuo patruliuojančio policininko iki aukščiausios valdžios.

M. Pjuzo pristato mums nepaprastą vyrų ir moterų galeriją, parodo feodaliniais principais valdomą mafijos pasaulį.

Mano nuomonė. Puiki knyga. Puiki istorija. Ryškūs personažai. Ne kartą esu žiūrėjusi filmą (klasika!), todėl šiek tiek bijojau nusivilti knyga, tačiau... viskas puiku. Skaitant nei kiek netrukdė filme talentingų aktorių įkūnyti herojai, jie tiesiog tobulai atitiko knygos herojus ir dėl to skaitymas buvo dar malonesnis. Reikia pastebėti, kad pagrindinių personažų charakteriai tiek knygoje, tiek filme tokie stiprūs, tokie vyriški, kad nejučia imi jais žavėtis, vietoje to, kad smerktum. Beje, ką tik grįžau iš Sicilijos, kur aplankiau Corleone ir Savoca miestelius, ir tai dar vienas emocinis pliusas. Šie miesteliai išlaikę savo senąją dvasią, rodos niekur kitur, tik čia ir galėjo gimti tokie išdidūs žmonės kaip Vitas Korleone.
     Palyginau ,,Krikštatėvį" su neseniai skaityta ,,Kartą Amerikoje", tai M. Puzo kūrinys savo verte gerokai lenkia  minėtąją. O jei palygintume filmus, tai dar nežinia, kuris būtų pirmas eilėje :) Žodžiu - skaitykite, žiūrėkite ir mėgaukitės tiek knyga, tiek filmu. 

Įvertinimas. 5/5

Ekranizacija. 1972 m. režisierius Francis Ford Coppola sukurtas filmas. Pagrindinius vaidmenis atliko Marlon Brando, Al Pacino, Robert Duvall, Diane Keaton, James Caan, Tallia Shire. Filmas pelnė 3 ,,Oskarus" ir 4 ,,Auksinius gaublius" ir 1 Grammy apdovanojimą. Marlonas Brando už dono Korleonės vaidmenį taip pat buvo įvertintas ,,Oskaru", kurio aktorius atsisakė. Gaila, nes šis vaidmuo, manau, tikrai vertas aukščiausio apdovanojimo.

   Antra filmo dalis pastatyta 1974 m., trečia - 1990 m.