Vienas sakinys. ,,Praeičiai reikia duoti ramybę. Ji gali sunaikinti jėgas, kurios mus skatina gyventi."
Viršelis. Federica de Cesco Kriauklių šilkas (Muschelseide), 2009 m., Vilnius, leidykla Versus aureus, iš vokiečių kalbos vertė Eglė Bukantytė, 334 p.
Apie autorę. Federica de Cesco gimė 1938 m. šiaurės Italijoje. Augo daugiakalbėje aplinkoje. Po Antrojo pasaulinio karo su tėvais gyveno Etiopijoje, Prancūzijoje, Italijoje, šiaurės Vokietijoje, Belgijoje, Ispanijoje. Būdama penkiolikos parašė pirmąją savo knygą. Nuo 1962 m. gyvena Šveicarijoje. Ji laikoma viena sėkmingiausių vokiškai rašančių autorių. Sukūrė daugiau kaip aštuoniasdešimt knygų. Už kūrybą buvo ne kartą apdovanota. Mėgstamiausias jos temos – Rytų kultūra ir stiprios dvasios, nepaprasta mergina.
Apie knygą.Pusiau perkirpta brangaus kriauklių šilko skraistė įtraukia jauną vandenų biologę Beatą Sforcą iš Maltos į jos šeimos paslapčių gelmes. Skraistės istorija veda į Sardinijos salą, kur Beata sutinka vieną paskutiniųjų nykstančio amato paslapties saugotojų. Įminti šeimos paslaptį jai padeda japonų žurnalistas, mat kriauklių šilko kerai driekiasi net iki Japonijos.
Mano nuomonė. Šią knygą, iš daugelio turimų epub skaityklėje, pasirinkau dėl vienos pagrindinės priežasties - veiksmas vyksta Maltoje. Jau pirmi puslapiai prikėlė šiltus prisiminimus apie pernai metų kelionę į šią salą ir kiekvieną herojės žingsnį lydėjo mano pačios pojūčiai ir matyti nuostabūs vaizdai. Skaitėsi be galo lengvai, siužetas nesudėtingas, lengvai nuspėjamas, nuotaika romantiška (tačiau nėra per daug saldi), žodžiu, tikras meilės romanas - pakutenantis jausmus ir greit pamirštamas. Knyga tinkanti šiltai pavasario pavakarei prie puodelio arbatos.
Ir dar, perskaičius knygą kilo mintis pasidomėti kriauklių šilku. Iki šiol neteko girdėti apie tokius siūlus. Gal tai tik autorės išmonė?
Pasirodo - ne. Išties yra tokie stambiausi Europos jūrų dvigeldžiai moliuskai pinos (pinna nobilis), kurie išskiria bisusą (gr. byssos - siūlas), organinę medžiagą, kuri išleista į išorę, virsta siūlais, kuriais moliuskai prisitvirtina prie akmenų arba vieni prie kitų. Tam tikru būdu apdorojus bisusą, gaunami siūlai, iš kurių ir audžiamas ploniausias audinys, baltos, rečiau auksinės spalvos, lengvas ir tvirtas, vadinamas jūros (kriauklių) šilku. Viduramžiais kriauklių šilkas buvo gaminamas Indijoje ir Viduržemio jūros šalyse.Tai buvo ypatingai brangus audinys, už jį mokėdavo auksu. Rūbus iš jo galėjo siūdintis tik labai kilmingi ir turtingi žmonės. Paskui jį pakeitė kiniškas šilkas. XVIII a. Pietų Prancūzijoje ir Italijoje jo gamyba buvo atnaujinta ir jis tapo labai madingas. Dabar kriauklių šilką gamina tik Sardinijoje.
Įvertinimas. 3/5