Hannah Kent Paskutinės apeigos

Vienas sakinys. ,,Žinoti, ką žmogus padarė, ir žinoti, koks tai žmogus, yra du skirtingi dalykai." 127 p

Žanras. Istorinis romanas.

Viršelis. Hannah Kent Paskutinės apeigos (Burial Rites), leidykla Baltos lankos, 2016 m., iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika, 366 p.

Apie autorę. Hannah Kent gimė 1985 m. Adelaidėje, Australijoje. Tėvas - buhalteris, mama - mokyklos direktorė, sesuo - aktorė. Nuo vaikystės Hannah mėgo skaityti knygas ir kurti įvairias istorijas. Dar paauglystėje pagal mainų programą ji keliavo į Islandiją, kur pirmą kartą išgirdo Agnes Magnúsdóttir istoriją. Vėliau iš surankiotų istorijų, kruopštaus darbo archyvuose ir literatūrinio talento gimė ,,Paskutinęs apeigos". Šis romanas sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba. 

   Šiuo metu Hannah Kent gyvena Adelaidėje, yra Australijos literatūros žurnalo Kill Your Darlings įkūrėja ir leidybos direktorė. Toliau tęsia savo literatūrinę karjerą. 2016 m. pasirodė jos nauja knyga The Good People. 

Apie knygą. Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko, – tai nepaprasta gyvenimo istorija, nepanaši nei į vieno iš mūsų. Viename 1829-ųjų Islandijos šiaurės slėnyje religinga šeima į namus įpareigojama priimti nuteistąją Agnes Magnusdotir ir padėti jai pasiruošti mirties bausmei. Tačiau žudikę, daugelio laikomą beprote ir pasileidėle, užjausti sunku. Namuose įsivyrauja verianti tyla, retkarčiais perskrodžiama pranašiško kranklių klyksmo. Atšiaurų Islandijos kraštovaizdį keičiant metų laikams, Agnes prakalbina dvasininkas Totis. Moteris pamažu atskleidžia savo ilgesio, meilės ir išdavysčių kupiną istoriją. Slėnio gyventojams kyla vis daugiau aitrių abejonių: ar Agnes tikrai galėjo nužudyti tą, kurį besąlygiškai mylėjo? Kas ji yra iš tiesų – nusidėjėlė ar neteisingai apkaltintoji?

Mano nuomonė. Šią knygą susirasti ir skaityti paskatino internetiniai pokalbiai apie knygas. Visose svetainėse, kuriose aptariamos perskaitytos knygos, mirgėte mirgėjo atsiliepimų apie šį romaną. Toks ažiotažas kėlė susidomėjimą. Bibliotekoje susiradau knygą ir vedama smalsumo atsiverčiau pirmą puslapį. ,,Jie pasakė, kad aš turiu mirti. Pasakė, kad aš atėmiau gyvybę ir už tai turiu sumokėti tuo pačiu." - jau pirmas sakinys, dar net nesusipažinus su pagrindine veikėja, sukėlė abejones jos kaltumu ir privertė versti puslapį po puslapio iki paskutinio taško. 
   Pirmiausia nustebino pati autorė - jauna australė, kuri sodria, vaizdinga kalba pasakoja apie tolimą jai šalį. Suku patikėti, kad žmogus gimęs ir augęs šiltoje Australijoje taip įtaigiai gali perteikti atšiaurų Islandijos grožį, taip įtikinamai piešti niūrų XIX a. pradžios žmonių gyvenimą sniego ir žvarbių vėjų čaižomoje salos šiaurėje. Skaitydama galėjau puikiai įsivaizduoti šaltas, velėna dengtas trobas, šildomas krosnimi, kūrenama sudžiūvusiu karvių mėšlu, ant kurios tuo pat metu verdama košė iš kerpių. Pro Hannah Kent akis nepraslysta nei viena buities detalė - nuo storo, purvino moteriško sijono iki avienos ruošimo žiemai ceremonijos. 

 Antra - knygos siužetas. Paskutinės Islandijoje mirties bausme nuteistos Agnes Magnusdotir istorija. Paimtas tikras istorinis faktas ir įvilktas į literatūrinį rūbą sudaro puikų duetą. Su Agnes susipažįstame jos pervežimo į Jono Jonsono šeimos namus, kur ji turės praleisti savo paskutinius mėnesius iki bausmės įvykdymo. Stebime Margaretės ir jos dukterų baimę susidūrus su nusikaltėle. Vėliau baimės ir smalsumo mišinį, kuris, galų gale, perauga į užuojautą ir meilę. Skaitytojui lengviau susigaudyti Agnes poelgiuose, juos pateisinti ar smerkti, nes Hannah Kent dėka galime klausytis Agnes minčių, tačiau Jono Jonsono šeimai bei kitiems kaimo gyventojams Agnes suprasti ir prakalbinti reikia laiko. O jo yra labai nedaug. Ir kai Agnes pasaulis atsiveria, kai ji tampa Jonsonų šeimos dalimi, ateina ta lemtinga bausmės (pelnytos ar ne, tenka spręsti pačiam skaitytojui) diena.  Manau, kad paskutiniai skirsniai - bausmės vykdymo diena - yra pati emocingiausia, pati stipriausia knygos dalis. 
   Puikus kūrinys, patraukia ne tik savo siužetu, bet ir, pasikartosiu, sodria, vaizdinga kalba. Ačiū vertėjai už puikiai atliktą darbą. 
  Įvertinimas. 5/5

Ruth Rendell Vaikeliai girioje

Vienas sakinys. ,,...jei in vino veritas ir gali būti tiesa, tai in miseria veritas, arba ,,bėdoje tiesa", tikrai yra tiesa." 77 p.
Žanras. Detektyvas.

Viršelis. Ruth Rendell Vaikeliai girioje (The Babes in the Wood), leidykla Baltos lankos, 2009 m., iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė, 446 p.

Apie autorę. Ruth Barbara Grasemann gimė 1930 m. Pietiniame Vudforde (Jungtinė Karalystė), mokytojų šeimoje. Baigė Laughton mergaičių mokyklą, vėliau dirbo vietos laikraščio korepondente. Būdama 20 metų ištekėjo už Don Rendell. 1953 m. jiems gimė sūnus Simon. Pora 1975 m. išsiskyrė, tačiau po poros metų vėl susituokė ir gyveno drauge.

Ruth Rendell - viena žymiausių anglų detektyvų ir psichologinių trilerių autorė. Jos romanai nuolat ekranizuojami (pvz. Pedro Almodovaro  filmas ,,Virpantys kūnai").

Nuo pirmosios knygos (1964) R. Rendell susišlavė gausybę apdovanojimų, tarp jų Detektyvų rašytojų asociacijos Auksinį Durklą — 4 kartus (1976, 1986, 1987, 1991) ir Menų Tarybos nacionalinę knygos premiją (1980). 1985 m. ji gavo Sidabrinį Durklą, 1987 m. - jau trečią prestižinę JAV Edgaro premiją. 1991 m. - Detektyvų rašytojų asociacijos Cartier deimantiniu Durklu, 1996 m. Britų Imperijos komandoro ordinu, be to, jai suteiktas baronienės titulas.

Lietuvių kalba yra išleistos trys Ruth Rendell knygos: ,,Krokodilo nasruose", ,,Pamergė" ir ,,Vaikeliai girioje".

Apie knygą.  "Vaikeliai girioje" (Babes in the Wood) - tradicinė anglų pasaka apie girioje paliktus mirusius vaikus, paukštelių uždengtus lapais. Didžiojoje Britanijoje šis pavadinimas dar vartojamas, kai kalbama apie nužudytus vaikus, kurių palaikai rasti miške. 

   Deidai grįžo namo iš Paryžiaus truputį po vidurnakčio. Namas skendėjo tamsoje, vaikų miegamųjų durys uždarytos, taigi tėvai nuėjo miegoti nepažiūrėję. Na, turbūt ir neturėtų žiūrėti. Juk Džailsui penkiolika, o Sofi - trylika. Ir tik gerokai įdienojus ponia Deid apsižiūrėjo, kad vaikų nėra.

   Potvynių užlietos Anglijos ir Velso lygumos, nesiliaujantis lietus ir kebli užduotis vyriausiajam inspektoriui Veksfordui iš Kingsmarko kriminalinių tyrimų tarnybos: surasti du per potvynį dingusius vaikus ir jų auklę. Ar vaikai paskendo, ar jie dar vis gyvi? O gal jie - vaikeliai girioje?

Mano nuomonė. Seniai ši knyga man nedavė ramybės - intriguojantis pavadinimas ir paslaptingas viršelis traukė pavartyti. Pasiėmiau, ir ne tik pavarčiau bet ir perskaičiau. Deja, mano vilčių ji nepateisino. Negaliu pasakyti, kad neįdomi, kad siužetas lėkštas - ne, bet kažkokio kabliuko, kažkokios detektyvinės ,,razinkos" jai trūksta. Flegmatiško detektyvo Veksfordo tyrimas vyksta  labai jau lėtai, tiesiog norisi tą inspektorių pastumti, pabaksnoti, įgnybti, kad tik greičiau judėtų - man jau aišku, kas yra kas, o jam vis liudininkus kažkelintą kartą apklausti reikia :)  Ir dar tas erzinantis šalutinis veikėjas - bjaurus angliškas oras. Lyja, drebia, vanduo semia ne tik batus, bet ir namų pamatus, persmelkia kaulus, užvaldo mintis ir nuotaikas. Belieka atsidusti: ach tas angliškas oras, ach tas klasikinis angliškas detektyvas. Turbūt aš jau išaugo iš jo marškinių.

Įvertinimas. 3/5

Kate Atkinson Gyvenimas po gyvenimo

Vienas sakinys. "Vienas mirksnis, vienas slystelėjimas, ir žmogus gali viską prarasti."     46 p.

Žanras. Istorinis romanas (knyga 2013 m. Goodreads Choice Awards išrinkta geriausiu metų istoriniu romanu). 

Viršelis. Kate Atkinson Gyvenimas po gyvenimo (Life after Life), Tyto alba, 2014 m., Vilnius, iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė, 584 p.

Apie autorę.   Kate Atkinson gimė 1951 m. Jorke, Didžijoje Britanijoje. 1974 m. University of Dundee ji gavo anglų literatūros magistro laipsnį. Buvo du kartus ištekėjusi, turi dvi dukras. Šiuo metu gyvena Edinburge. Pirmasis jos romanas Anapus fotografijų (Behind the Scenes at the Museum)  pasirodė 1995 m.  iškart pelnė jai Whitbread (dab. Costa) premiją ir tarptautinį pripažinimą. 2011 m. už nuopelnus literatūrai ji buvo apdovanota Britanijos imperijos ordinu. Kate Atkinson taip pat yra  išleidusi keturias knygas apie privatų detektyvą Džeksoną Brodį. Paskutinis jos romanas  ,,Dievo griuvėsiai" (A God of Ruins) jau išverstas į lietuvių kalbą ir Tyto alba leidykos ruošiamas spaudai.

Apie knygą. Vienas įspūdingausių XXI a. romanų, sudėtinga ir labai įdomi knyga, pasakojanti apie mergaitės Ursulos Tod gyvenimą, nutrūkstantį ir vėl prasidedantį iš naujo. „Gyvenimas po gyvenimo“ – nepaprasta istorija apie galimybę daug kartų pradėti gyventi iš naujo ir ištaisyti praeities (bei istorijos) klaidas. 1910 metų vasario vienuoliktoji, Anglijoje siaučiant pūgai pasiturinčio finansininko šeimoje gimsta mergaitė, Ursula Tod – trečiasis šeimos vaikas. Deja, naujagimė miršta net neįkvėpusi, nes daktaras per sniegą negali nusigauti iki gimdyvės. Tačiau Ursulos istorija nepaprasta – ji gauna dar vieną šansą pradėti gyvenimą. Viskas kartojasi, tik šįkart daktaras spėja laiku...

Mano nuomonė. Įdomi knygos kompozicija. Pasakojimas sudėliotas iš daugelio skyrių, kurie prasideda Ursulos gimimo epizodu. Laikas tarsi sukasi ratu, gyvenimas kartojasi vėl ir vėl, tik likimas kiekvienąsyk pakrypsta kita linkme. Knyga parašyta dejavu principu. Aš tai jau kažkur mačiau, aš tai jau kažkada patyriau - gali pasakyti pagrindinė herojė.  Knygoje daug skausmo, liūdesio, tačiau perskaitytas tekstas nepalieka slegiančio įspūdžio, kartėlio jausmo. Vis pagalvoji, o ką tu pakeistum savo gyvenime, jei galėtum dar ir dar kartą jį nugyventi.

  Knygos apimtis didelė, daug karo epizodų (tiek Pirmojo Pasaulinio karo, tiek ir Antrojo Pasaulinio), daug aprašomosios dalies, ypač Londono bombordavimo epizodai (kuomet Londonas net 57 dienas be pertraukos buvo bomborduojamas). Kartais pagaudavau save galvojant, kam reikalingi tokie ilgi karo baisybių aprašymai, juk galima buvo trumpiau išreikšti mintį ar perteikti emociją. Tačiau tokia jau istorinio romano paskirtis - gražia kalba, per herojų poelgius, charakterius, jų aplinką perteikti vaizduojamojo meto realybę. 
  Atvirai, buvo ir tokių momentų, kai sakiau sau, gana, nebeskaitysiu. Tačiau paniurzgėdavau, padėdavau knygą valandėlei į šalį, apsisukdavau... ir vėl įnikdavau į tekstą, nes dar ne viską žinojau apie Ursulą, nes nauji jos gyvenimai traukė kaip magnetas.

Įvertinimas. 4/5

Tortilijų paplotėlių su sūriu užkandis

   Kai sulaukiate svečių ir reikia greito bei skanaus užkandžio prie taurės vyno, pasigaminkite tortilijų paplotėlius su sūriu. Tobulai skanus derinys. Idėjos autorė mano draugė Algė, kuri vieną vakarą pasikvietė kelis draugus pavakaroti ir pavaišino šiuo užkandžiu. Nusigriebiau jos idėją ir pati išbandžiau. Greita ir paprasta. Dabar jos idėja dalinuosi su jumis.

  

  Reikės:
  tortillas (tortilijų) paplotėlių;
  gabalėlio ,,Brie President" ar kito sūrio su baltuoju pelėsiu;
  gabalėlio ,,Memel Blue" ar panašaus pelėsinio sūrio;
  tarkuoto kietojo sūrio ,,Džiugas" ar kito tarkuoto parmezano stiliaus sūrio;
  1-2 šaukštai majonezo;
  kelios juodosios alyvuogės arba keli saulėje džiovinti pomidorai, pagal skonį baziliko lapelių ir gražgarsčių.

  Tortilijas (panašiai pusantros tortilijos dviems žmonėms) plonai aptepame majonezu. Ant kiekvienos tortilijos supjaustome kelis gabalėlius ,,Brie President" sūrio, patrupiname ,,Memel Blue" sūrio, supjaustome kelias alyvuoges (arba džiovintus pomidorus), uždedame baziliko lapelius (jei mėgstate) ir visa tai apibarstome susmulkintu ,,Džiugo" sūru. Tortilijas sudedame ant kepimo skardos ir pašauname į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę (būtinai į orkaitę, ne į mikrobangų krosnelę!). Kepame apie 10 min. - sūris išsilydo, o tortilijų kraštai pagelsta ir tampa traškūs. Supjaustome trikampėliais ir paskaniname gražgarsčių lapeliais. Skubiai nešame ragauti, nes užkandis skaniausias šiltas.

   Smagaus vakarėlio! 

Apelsinų žievelių cukatos

  

Artėja Kalėdos. Žmonės jau užsikrėtė Kalėdų karštine - skuba, lekia, perka. Lauke ir namuose pakvipo mandarinais bei imbieriniais sausainiais. Ir aš ne išimtis - šiandien prisipirkau apelsinų ir gaminau cukatas. Apelsinus (5 vienetus) labai gerai nuploviau su soda, nušluosčiau ir skustuku nulupau žievelę. Didesnes žieveles dar išilgai perpjoviau.

  Užvirinau vandenį ir sumečiau žieveles. Paviriau apie 10 min. Nukošiau. Vėl užvirinau vandenėlį ir dar 10 min. paviriau. Žieveles supyliau į kiaurasamtį nusivarvėti.

   Iš vienos stiklinės vandens ir dviejų su puse stiklinių cukraus išviriau sirupą. Subėriau žieveles. Ant mažos ugnies viriau, kol jos tapo skaidrios. Nupyliau sirupą, nusausinau žieveles ir sudėjau jas po vieną ant  kepimo popieriumi išklotų grotelių. Orkaitę įkaitinau iki 80 laipsnių ir džiovinau apie 3 val. (jei žievelės storesnės, džiovinti teks ilgiau). Išdžiūvusias žieveles apibarsčiau cukrumi, atvėsinau ir sudėjau į sandarų stiklinį indą. Bus puiki puošmena pyragams bei dovana draugams!  

    

   

Ruta Sepetys Tarp baltų debesų

Vienas sakinys. ,,Kitų nedorybė nesuteikia mums teisės elgtis nedorai." 300 p.
Žanras. Istorinis romanas.
Viršelis. Ruta Šepetys Tarp pilkų debesų (Between Shades of Gray), leidykla Alma littera, 2011 m., iš anglų kalbos vertė Lina Būgienė, 334 p.

Apie autorę. Rūta Šepetys gimė 1967 m. Detroite (JAV), lietuvio ir amerikietės šeimoje. Šeimoje iš trijų vaikų ji jauniausia. Jos tėvas Lietuvą paliko 1940 m., vėliau devynerius metus praleido Vokietijos pabėgėlių stovyklose ir 1949 m. atvyko į JAV. Rūta Šepetys baigė Hilsdalo koledžą (Hillsdale College), kur studijavo operą, tarptautinius finansus. Vėliau mokslus tęsė Prancūzijoje (Toulone ir Nanse). Įgijusi magistro laipsnį grįžo į JAV ir trylika metų dirbo Los Andžele muzikos verslo srityje. Įkūrė savo firmą, atstovavo daugeliui garsių JAV muzikantų, dainininkų ir grupių. Panorusi šiek tiek ramesnio gyvenimo, persikėlė į Tenesio valstiją. Dabar Rūta gyvena Nešvilyje su vyru Michael Smith, netoli tėvų ir vyresnio brolio. 2005 m. ji pirmąkart lankėsi tėvo gimtinėje.

Rūta Šepetys išgarsėjo visame pasaulyje romanu ,,Tarp pilkų debesų" (angl. Between Shades of Gray) apie lietuvių tremtį į Sibirą Antrojo pasaulinio karo metais. Visi veikėjai išgalvoti, tačiau sąlygos, kuriose jiems teko išgyventi, – tikros, sukurtos remiantis tremtinių pasakojimais. Knyga skirta vaikams ir paaugliams, tačiau, daugelio nuomone, ji tinkama skaityti visų amžiaus grupių žmonėms. Romanas pateko į „The New York Times“ bestselerių sąrašą, išverstas į 27 pasaulio kalbas.

Apie knygą. 1941-ieji. Penkiolikametė Lina, talentinga meniškos sielos mergaitė, rengiasi dailės studijoms, o jauna širdis pasirengusi pirmiesiems pasimatymams ir kitokiems vasaros džiaugsmams. Tačiau vieną naktį į namus įsiveržia slaptoji sovietų policija ir gražiausios svajonės pažyra šukėmis... Lina su motina ir broliu išvežama į Sibirą. Linos tėtis, atskirtas nuo šeimos, pasiunčiamas mirti kalėjime.

Mergina stengiasi narsiai atlaikyti likimo jai skirtus smūgius ir prisiekia įamžinti savo šeimos ir tūkstančių kitų panašios lemties žmonių kančias piešiniuose ir aprašymuose. Rizikuodama gyvybe, Lina kuria ir siunčia meninius pranešimus vildamasi, kad šie kaip nors pasieks kalintį tėtį ir jam tai bus ženklas, kad brangiausi žmonės dar gyvi.

Neįtikėtina stiprybė, meilė bei nepalaužiama viltis palaiko Liną ir jos šeimą šiurpioje tremtinių kasdienybėje. Tik ar vien meilės pakanka, kad išliktum?

Mano numonė. Net nežinau kaip vertinti. Papasakota istorija - jautri tema kiekvienam lietuviui. Tačiau knyga pasirodė paviršutiniška, visos emocijos hiperbolizuotos, išryškintos, nenatūralios, tarsi suvaidintos. Visi vaizdai lyg plaukia  paviršiumi, o iki tikrų jausmų taip ir neprisikapstoma. Skaitydama nuolat jutau, kad autorė pati to neišgyveno, o svetimą skausmą įtaigiai perteikti labai sunku. Man nuolat norėjosi R. Sepetys knygą lyginti su B. Sruogos ,,Dievų mišku" - literatūrinės įtaigos prasme, ar su tremtinių prisiminimais - istorinės tikrovės atspindėjimo prasme. Tiek vienu, tiek kitu atveju R. Sepetys knyga pralaimėjo. Tik viena gerai, kad ši autorė aplamai bando populiariai pateikti istoriją jaunajai kartai bei supažindinti plačiąją amerikos visuomenę su Baltijos šalių sovietinės okupacijos laikotarpiu.

Įvertinimas. 3/5

Ekranizacija. Pagal R. Sepetys knygą ,,Tarp pilkų debesų" šiuo metu yra statomas filmas. Filmas ekranuose turėtų pasirodyti 2017 m. Filmą režisuoja lietuvių kilmės amerikiečių režisierius Marius Markevičius. Linos vaidmeniui pakviesta greitai populiarėjanti jauna britų aktorė Bel Powley, Linos mamą vaidina norvegų aktorė Lisa Loven Kongsli, Andrių vaidina John Hauer King.

  Kaip sako pati autorė: ,,Manau, kad filmas bus geresnis nei knyga". Belieka tikėtis ir laukti, nes knygos kinematografiškumo nepaneigsi.

Purus keksas su obuoliais

  Šiandien pirmas Advento sekmadienis. Šviesaus stebuklo laukimo pradžia. Ant stalo sudedu žvakes, eglės šakelę ir raudoną blizgantį burbulą. Pasipuošę! Belieka kažką skanaus šiam vakarui išsikepti. ,,Baking secrets" siūlo obuolių keksą. Susigundau.

Pasiruošiu produktus (pakoreguotus pagal namo skonį):

200 g miltų;
a. š. kepimo miltelių;
žiupsnelis druskos;
150 g cukraus;
1 citrinos nutarkuota žievelė;
100 g aliejaus;
2 kiaušiniai;
vienas didelis antaninis obuolys;
glazūrai:
3 kupini šaukštai cukraus pudros;
 pusės citrinos sulčių.


Gaminu:

 Dubenyje išmaišau persijotus miltus, kepimo miltelius ir druską. Kitame dubenyje mikseriu suplakiau kiaušinius, cukrų, aliejų ir grietinę. Šią masę supyliau į miltus. Įbėriau tarkuotų citrinos žievelių ir viską vėl išmaišau su mikseriu. Tuomet subėriau obuolius - nuluptus bei supjaustytus nedideliais kubeliais - ir šaukštu atsargiai juos įmaišau į tešlą. Tešlą supyliau į nedidelę kekso formą ir kepiau  pradžioje 200 laipsnių orkaitėje 30 min., tuomet temperatūrą sumažinu iki 180 laipsnių ir kepiau dar 30 min.

  Iškepusį keksą atvėsinau ir padengiau glazūra, kurią pasigaminau sumaišiusi cukraus pudrą su citrinos sultimis. 

   

   Kepinys gavosi purus, tiesiog tirpstantis burnoje, tačiau keksu jo pavadinti negaliu. Tai greičiau labai skanus obuolių pyragas, keptas kekso formoje, kurį paragauti būtina :)

Marinuotos juodosios alyvuogės

   Oho, kaip seniai nemarinavau alyvuogių. Gal metai, o gal ir daugiau... Seniau šis užkandis nuolat puikuodavosi ant mano vaišių stalo. Pirmą kartą jų paragavau Kalėdiame darbo vakarėlyje, taip patiko, kad vėliau nuolat jas gamindavau... Pabandysiu prisiminti receptą ir vėl pasilepinti gardžiosiomis uogomis.

  Produktai:

Stiklainis (750 gr.) juodųjų alyvuogių be kauliukų;

6 kupini šaukštai medaus;

6 šaukštai alyvuogių aliejaus;

6 šaukštai balzamiko acto;

2 šaukštai sojų padažo;

2 šaukštai tarkuotos citrinos žievelės;

3-4 skiltelės česnko;

po 1/2 šaukštelio džiovinto raudonėlio, čiobrelio ir rozmarino (žolelės gali būti ir šviežios).

 Marinuojame.

 Alyvuoges nuvarviname kiaurasamtyje ir sudedame į stiklainiuką, kuriame marinuosime. 

  Medų supilame į dubenėlį, kurį įstatome į karšto vandens vonelę. Kai medus suskystėja, dubenėlį ištraukiame iš vonelės, supilame balzamiko actą, alyvuogių aliejų, soją, išspaustą česnaką. Viską gerai išmaišome (iki vientisos konsistencijos), suberiame cirtinos žievelę ir žolelių mišinį. Dar kartą išmaišome ir užpilame ant alyvuogių. Stiklainėlį pakratome, kad marinatas pasiskirstytų tolygiai (marinatas turėtų apsemti visas alyvuoges) ir mažiausiai 2 valandoms dedame į šaldytuvą. Jei esate kantresni, tai alyvuoges patartina ragauti po paros ar dviejų - jos tada būna skaniausios.  

Citrinų ir sutirštinto pieno pyragas

   Kai interneto platybėse Elės gvazdikėlių laboratorija pasidalino šio pyrago receptu, iškart supratau - kepsiu. Bet įvyko taip, kad pirma teko paragauti - kolega pavaišino - skanumėlis. Na, o šiandien tiesiog yra proga pačiai jį iškepti ir pavaišinti draugus. 

Produktai:
2 pakeliai sausainių (naudojau ,,Selga", nes jie trapiausi);
120 gr. sviesto;
130 ml citrinos sulčių;
nutarkuota vienos citrinos žievelė;
3 kiaušiniai;
indelis sutirštinto pieno su cukrumi.

Imamės darbo.

  Sausainius sutriname (kuo smulkiau, tuo skaniau). Išlydome sviestą ir supilame į sausainių miltus. Įmušame vieną kiaušinį ir viską gerai sumaišome. Sausainių masę dedame į kepimo popieriumi išklotą torto formą. Suformuojame pagrindą su šiek tiek pakeltais kraštais, kad būtų galima supilti įdarą. Pašauname į 180 laipsnių orkaitę ir kepame apie 15 min.

  Kol kepa pagrindas išplakame du kiaušinius. Plakinį supilame į kondensuotą pieną, išmaišome. Dabar pilame citrinų sultis - palengva, atsargiai maišydami.  Įberiame šaukštą citrinų žievelių. 

   Gautą masę užpilame ant iškepusio pagrindo, užberiame likusias citrinų žieveles ir kepame dar 15 minučių. Ištraukę kepinį gerai atšaldome ir ragaujame. Puikus saldaus, rūgštaus ir karstelėjusio skonio mišinys.  Paprasta ir labai pikantiška.

Guilliaume Musso O paskui...

Vienas sakinys. Kartais, kai nori ką nors pasiekti, esi pasiryžęs viskam. 212 p.

Žanras. Mistinis meilės romanas

Viršelis. Guilliaume Musso  O paskui... (Et après...), 2007 m., leidykla Alma littera, iš prancūzų kalbos vertė Zigmantas Ardickas, 288 p.

Apie autorių. Guillaume’as Musso (Gijomas Muso)  – populiariosios prancūzų literatūros fenomenas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 16 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 36 kalbas. 

   G. Musso  gimė 1974 m. Antibes, susižavėjo literatūra dar būdamas dešimties, kai savo vasaros atostogas ėmė leisti vietinėje bibliotekoje, kur dirbo jo mama. Pats rašyti pamėgino jau būdamas studentu, grįžęs iš kelionės po Ameriką, kur kelis mėnesius gyveno NewYork ir NewJersey, dirbo ledų pardavėju ir bendravo su žmonėmis iš įvairių kultūrinių sluoksnių. Čia jis prisirinko idėjų būsimiems romanams.

Visgi populiarumo jis susilaukė visiškai neįtikėtinomis aplinkybėmis. Kartą Guillaume pateko į automobilio avariją, kurioje vos nežuvo. Nauja fatališka patirtis jį įkvėpė naujai knygai pavadinimu „Et après...“ (2004 m.). Ši sulaukė dar anuomet autoriui neregėtos sėkmės – išversta į daugiau kaip 20 kalbų, buvo parduoti milijonai jos egzempliorių visame pasaulyje. Negana to, kūrinys sužavėjo ir kinematografus, tad 2008-aisiais romanas buvo ekranizuotas, o vieną jo personažų įkūnijo pats John Malkovich!

  Romanai, kuriuose intriguojančiai persipina įtampa, meilė ir veiksmas, Prancūzijoje padarė Guillaume Musso populiariosios literatūros dievuku. Pasaulyje parduota daugiau kaip 19 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 36 kalbas. 2011 m. Prancūzijoje jis buvo perkamiausias autorius. Lietuvoje Guillaume’as Musso romanai taip pat sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo

Apie knygą. Būdamas aštuonerių, Natanas įžengė į šviesų tunelį, vedantį mirties link: nerdamas į ežerą gelbėti mergaitės, pats ėmė skęsti, jo širdis sustojo, ištiko klinikinė mirtis. Tačiau per stebuklą berniuką pavyko grąžinti į gyvųjų pasaulį.

  Po dvidešimties metų Natanas tapo vienu geriausių Niujorko advokatų, o atsitikimą ežere visiškai pamiršo. Jis netgi vedė ežere išgelbėtą mergaitę Melorę, dabar taip mylimą moterį, kuri jį paliko, bet kurios jis be galo ilgisi... Tačiau Natanas nežino, kad grįžusieji iš anapus nebėra tokie patys, kokie buvo prieš ten patekdami. Šiandien, kai jis yra garsus ir kai taip sekasi, jam bus lemta sužinoti, kodėl tąkart grįžo.

   Ar jis vis dar toks pat žmogus kaip visi?

   G. Musso romane persipina emocijos ir paslaptis, ieškant atsakymo į vieną svarbiausių kiekvienam žmogui klausimų: kodėl mes čia esame?

Mano nuomonė. Tikėjausi kažko daugiau. Tai viena prastesnių mano skaitytų G. Musso knygų. Šį autorių pažįstu kaip itin lakios fantazijos rašytoją, intrigos meistrą.  Jo knygų siužetai priverčia aiktelėti ir versti lapą po lapo. Ši knyga nebuvo tokia. Sentimentali istorija apie mirties pranešėjus, kurie, kaip gerieji angelai, padeda išeiti į kitą pasaulį. Pagrindiniai veikėjai bespalviai, daugiau ašarojantys, nei kažką sprendžiantys, ir vis klausiantys: ,,kodėl? kodėl mes gyvename? kokia mūsų paskirtis?". 

   Knygos pradžia gan nuobodi, jokios intrigos, daug aprašinėjimų, minčių apie anapusinį pasaulį. Įpusėjus knygą susidomėjimas kyla, tačiau to Vau!, kaip skaitant kitus jo kūrinius, taip ir neištari.

  Lieka tik pasidžiaugti, kad vėlesnės G. Musso knygos įgavo daugiau lengvumo, situacijos tapo labiau nenuspėjamos, šmaikštesnės, o intriga užsimezga jau pirmuose puslapiuose.   

Įvertinimas. 3/5

Ekranizacija.  Režisierius Gilles Bourdos, 2008 m., Kanada-Prancūzija. Pagrindinius vaidmenis atliko Romain Duris, John Malkovich, Evangelline Lilly. Filmas, kaip ir knyga, gana sentimentalus, tačiau geras operatoriaus darbas ir puikus muzikinis takelis išlaikė mane prie ekrano visas pusantros valandos. Nors, tiesą sakant, tokio žanro filmų aš nemėgstu. 

Andrew Davidson Chimera

Žanras. Mistinis meilės romanas.

Viršelis. Andrew Davidson Chimera (The Gorgoyle), leidykla Tyto alba, 2014 m. , iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, 512 p.

Apie autorių. Andrew Davidson (Endriu Deividsonas) Kanados rašytojas, gimė 1969 m. balandžio 12 d. Baigė University of British Columbia, kur įgijo anglų literatūros bakalauro laipsnį. Mokytojavo Japonijoje, iš kur grįžęs užsiėmė literatūrine veikla. Jo romanas „Chimera“, pasirodęs 2008 m., meistriškumu iš karto patraukė publikos ir kritikų dėmesį. Knyga tapo pasauliniu bestseleriu, išversta į daugiau kaip 30 kalbų.

Apie knygą. Prancūzijos mieste prie Senos sudeginta mitinė pabaisa Gargulė tapo ne tik chimerų – viduramžių pastatus puošiančių skulptūrų, – bet ir bevardžio šios knygos herojaus prototipu. Herojų taip pat sužaloja ugnis. Atsidūręs ligoninėje jis pradeda suprasti, kad iki tol visų akis traukusį jo grožį ir galias vargu ar buvo galima vadinti laime. Jo gyvenime būta visko – begalė užkariautų vienišų širdžių, narkotikų vakarėlių, – bet nė vieno draugo. Beprasmybės aklavietėje jis sulaukia keistai žavingos viešnios – kito ligoninės skyriaus pacientės. Skulptorės, iš akmens kalančios chimeras. Pakylėti ir paslaptingi pasakojimai apie jųdviejų susitikimą prieš septynis šimtus metų pakursto herojų domėtis, kuo serga naujoji jo pažįstama. Tačiau ar tikrai ji serga?

  Tie pasakojimai patvirtina, kas knygoje pasakyta dviem akrostichais: romano skyrių pirmosios raidės susidėlioja į teiginį, kad „Vienintelis ryšys tarp visko yra meilė“, o kiekvieną skyrių užbaigiančių sakinių pirmosios raidės susijungia į Meistro Eckharto cituojamus žodžius Die Liebe ist stark wie der Tod („Meilė stipri kaip mirtis“), po kuriais pasirašo chimerų kūrėja Mariana.

„Chimera“ – įtraukianti ir uždeganti, mistiška ir ironiška knyga. Tai ir meilės istorija, ir istorinis romanas. Ne veltui ji lyginama su garsiuoju Umberto Eco romanu „Rožės vardas“.

 Mano nuomonė. Seniai norėjau perskaityti šią knygą, tačiau, kiekvieną kartą pavarčiusi ją bibliotekoje vėl padėdavau į lentyną. Bijojau, kad neįveiksiu, kad nepatiks, kad nusivilsiu. Šiandien aš viena iš tų, kurie ją liaupsina, gira, rekomenduoja.  Nustabi meilės istorija, meilės, kuri peržengia amžių ribas, kuri gyvuoja nebodama laiko, erdvės ir proto ribų. Nepakartojamas mistinis pasakojimas, nukeliantis skaitytoją į viduramžius ir vėl grąžinantis į dabartį. Siužetas suregztas taip, kad nebesupranti, kas šiame pasakojime realybė, kas istorija, kas mitai, o kas autoriaus fantazija.  Knyga skatina smalsumą, norą gilintis į siužeto smulkmenas, verčia kelis kartus perskaityti tą patį sakinį, kad tik kokia detalė, žodis, judesys ar atodūsis  neliktų nepastebėti. Čia viskas turi prasmę. 

   Žaviuosi. Viena geriausių šiais metais mano skaitytų knygų.
Įvertinimas. 5/5

Jo Nesbø Nemezidė

Vienas sakinys. Neapykanta yra tai, kas lieka, kai prarasta visa kita. 391 psl.

Žanras. Detektyvas.

Viršelis. Jo Nesbo Nemezidė (Sorgenfri), ledykla Baltos lankos, 2014 m., iš norvegų kalbos vertė Rūta Suchodolskytė, 464 psl..

Apie autorių.  Jo Nesbø tarptautiniu mastu pripažintas kriminalinių romanų norvegų rašytojas. Jo pirmasis romanas buvo išspausdintas Norvegijoje 1997 metais ir iškart tapo sensacija. Jo Nesbø  išleido visą seriją knygų, kurių pagrindinis herojus detektyvas Haris Hūlė.
   Nesbø gimė (1960.03.29) Osle, vaikystę leido Molde.  Baigė “Norwegian School of Economics”, po jų dirbo finansų srityje. Po darbo jis atsipalaiduodavo rašydamas ...dainas, todėl pasitaikius galimybei jis su jaunu džiazo bosininku įkūrė grupę Di Derre ir kurį laiką derino darbą finansų srityje ir grupės pasirodymus. Bet pervargęs nuo tokio ritmo, pasiėmė 6 mėnesius atostogų ir iškeliavo į Australiją, kur, būdamas 37 metų,  parašė savo pirmąją knygą “The Bat”. Kūrinys buvo puikiai sutiktas kritikų ir skaitytojų. Už jį autorius gavo Stiklinį raktą - premiją, skiriamą geriausiam skandinavų detektyvų rašytojui, taip pat prestižinį Riverton apdovanojimą - jis teikiamas geriausiam Norvegijos metų kriminalinio kūrinio autoriui. Šiuo metu rašytojas su žmona ir dukra Selma gyvena Osle. Plačiau čia.  

Apie knygą. Viename Oslo banke kaukėtas plėšikas įremia šautuvą banko darbuotojai  į galvą ir liepia suskaičiuoti iki dvidešint penkių. Pinigai į krepšį sukrauti, tačiau keliomis sekundėmis per vėlai - darbuotja nužudoma, o du milijonai Norvegijos kronų dingsta be pėdsakų. 

   Ryte, po audringo vakaro su buvusia mergina Ana Betsen, detektyvas Haris Hūlė pabunda kamuojamas pagirių ir neatsimena, kas įvyko per pastrąsias keliolika valandų. Negana to, tą pačią dieną Ana randama negyva savo miegamąjame - įtariama , kad tai savižudybė. 

   Detektyvas Hūlė, patyliukais nagrinėdamas Anos mirties aplinkybes, bankų plėšimo byloje atranda giją, vedančią į kalėjimą, kur bausmę atlieka vienas žinomiausių Norvegijos bankų plėšikų. Kuo labiau detektyvas gilinasi, tuo aiškiau mato, kad Anos mirtis kažkaip susijusi su bankų plėšimais.

Mano nuomonė. Su Hariu Hūle paskutinį kartą buvau susitikusi prieš metus. Galvojau, kad jau būsiu pamiršusi savo norvegišką meilę. Bet kur tau! Vos tik paėmiau knygą į rankas ir pradėjau skaityti, seni jausmai suliepsnojo. Vėl panirau į Hario gyvenimo peripetijas, visa esybe įsitraukiau į jo tiriamas bylas, bandžiau nuspėti, koks galėtų būti  vieno ar kito poelgio motyvas ir kas tas paslaptingas bankų plėšikas. Galiu pasigirti, kad įtarimą turėjau nuo knygos pradžios ir jis pasitvirtino. Tačiau Jo Nesbo taip paprastai nepaleidžia, vis bando supainioti, suvedžioti, siužetą pasukti kita vaga. Imi ir pasiduodi jo intrigoms, ir tik knygos gale sušunki sau: juk aš taip ir galvojau! 
   Knyga turi šiokių tokių sąsajų su ,,Raudongurkle"- užuominos, nuotrupos, nutylėtos smulkmenos. Tai visiškai netrukdo sekti istoriją, pasakojamą ,,Nemezidėje", tačiau, jei esi skaitęs ,,Raudongurklę",  suteikia pasitenkinimą jas pastebėjus.
     Kažkokių ypatingų virtuoziškumų knygoje nėra, tačiau yra įtraukiantis siužetas, ryškūs personažai, graži kalba ir Haris Hūlė - ko daugiau reikia geram savaitgalio detektyvui? Man patiko. Labai.  
Įvertinimas. 5/5

Anthony Burgess Prisukamas apelsinas

     Žanras. Socialinis farsas

  Viršelis. Antonis Berdžesas Prisukamas apelsinas (Anthony Burgess  A Clockwork Orange) leidykla Alma litera, 1993 m., iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis, 143 p.

   Apie autorių. John Anthony Burgess Wilson gimė Mančesteryje. Jo tėvas dirbo kasininku ir aludėje grodavo pianinu. Rašytojo motina mirė per gripo epidemiją.  A. Burgess užaugino mamos sesuo, o vėliau jį auklėjo pamotė. Rašytojas baigė Xaverian koledžą, vėliau Mančesterio universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą. Per antrąjį pasaulinį karą A. Burgess tarnavo Karališkosios armijos Medicinos padalinyje. 1942 metais rašytojas vedė Llwela Isherwood Jones. Nuo 1946 iki 1950 metų A. Burgess dėstė Birmingemo universitete, dirbo Švietimo ministerijoje ir mokytojavo Bandbury gramatikos mokykloje. A. Burgess iki 1959 metų rašė palyginus nedaug, nes studijavo muziką. Jo pirmasis romanas – A vision of battlement (Tvirtovės sienos vizija), buvo baigtas 1949 metais tačiau išleistas tik 1965 metais.  1954 metais A. Burgess buvo paskirtas dirbti pedagoginį darbą Malaizijoje ir Brunėjuje ir per tą laiką rašytojas parašė trilogiją, kurioje vaizduoja Malaizijos nepriklausomybės gimimą ir to pasėkmes. 

  1961 m. A. Burgess lankėsi Leningrade ir pasibaisėjo tuo, kokiu mastu komunistinė valstybė kontroliuoja žmonių gyvenimus. 1962 m. pasirodo jo knyga ,,Prisukamas apelsinas", kurioje vartojama nadsat kalba, autoriaus sukurta rusų, anglų ir amerikiečių žargonų pagrindu. 
   Romanas suskirstytas į 3 dalis, kurios suskirstytos į septynis skyrius. Viso - 21 skyrius, kur skaičius 21 simbolizuoja brandą. Nors A. Burgess teigė, kad knyga nėra nei jo mėgstamiausia, nei  geriausia, o į skaitomiausių sąrašą ,,Prisukamas apelsinas" pateko dėka 1971 m. pasirodžiusio St. Kubrick filmo.  Knygos smurtinės scenos pagrįstos paties rašytojo skaudžia patirtimi: 1943 m. kariai užpuolė ir išprievartavo tuometinę nėščią rašytojo žmoną. Tuomet jie prarado kūdikį ir šeimyninis gyvenimas ėmė riedėti nuokalnėn. Šiuo incidentu A. Burgess aiškiną savo alkoholizmą.
   1968 metais A. Burgess veda vertėją Liliana Macellari. 1970 – 1971 metais A. Burgess dėsto Princtono Universitete ir Niujorko miesto koledže. 1972 metais rašytojas pradeda dirbti Mineapolyje, Guthrie teatre. 8 – 9 deš, A. Burgess parašo apie trisdešimt knygų. Kritikai geriausiu A. Burgess romanu pripažįsta jo knygą The Earthly Powers (Žemiškos jėgos, 1980).
   A. Burgess rašė ne tik romanus, bet ir biografijas, filmų scenarijus, kritines studijas – jis buvo Šekspyro ir J. Joyce specialistas. A. Burgess autobiografijos Little Wilson and Big God (1987) ir You‘ve had your time (1990), atskleidžia kitą rašytojo asmenybės pusę, kuri visiškai skyrėsi nuo to, ką apie jį galvojo dauguma žmonių. 

  Apie knygą. Garsiausias Anthony Burgess romanas „Prisukamas apelsinas“, įkvėpęs Stanley Kubrick pastatyti filmą ir pelnęs knygos autoriui pasaulinę šlovę, pasakoja apie paauglį Aleksą. Knygos herojus kaip ir dauguma paauglių maištauja. Jo maištas – tai destruktyvus, savitikslis smurtas, „ultrasmurtas“. Jo kasdienybė – plėšimai, muštynės ir net žmogžudystės. Rafinuotam klasikinės muzikos gerbėjui Aleksui smurtas įkvepia kūrybinio entuziazmo ir suteikia prasmės gyventi.

  Romanas buvo išleistas 1962 m., tačiau kai kurios scenos žiaurumu šokiruoja ir šiais laikais. Dėl „smurto propagavimo“ romanas ir filmas laikomi pavojingais ir nepageidaujamais, buvo uždrausti rodyti daugelyje valstybių. Tačiau Alekso brutalumas nėra betikslis, tai kova prieš asmenybes „prisukamais apelsinais“ verčiančią ateities visuomenę, kuri siekia Aleksą perauklėti bet kokia kaina.

„Prisukamas apelsinas“ – XX a. literatūros legenda, kelianti nepatogius klausimus ir verčianti abejoti visuotinai priimtomis nuostatomis.

  Mano nuomonė. Seniai, labai seniai stovėjo ši knyga mano knygų lentynoje, kol, galų gale, susiėmiau ir perskaičiau. Taip, pripažįstu, ją skaityti reikėjo gerokai seniau, nors ir dabar, jau gerokai brandžiame amžiuje, ji paliko įspūdį.

  A. Burgess romane tyrinėja santykį tarp blogio ir gėrio, laisvos valios pasireiškimo ir valstybės kišimosi į žmogaus sąmonę. Knygoje daug smurto scenų, kurios sukuria priešpriešą žmogui ,,prisukamam aplsinui", valdomam kitų. Kas geriau, ar smurtautojas savo valia, ar,,gerietis" medicininių eksperimentų dėka tapęs ,,geriečiu" ir nesuvokiantis savo gerumo šaknų? Kas gali nutikti, jei visus jai ,,netinkamus" asmenis valdžia pavers ,,prisukamais apelsinais"? Drąstiška, šokiruojanti, pribloškianti ir vis dar aktuali knyga.

Įvertinimas. 4/5

Ekranizacija. Režisierius Stenley Kubrick,  JAV, 1971 m., vaidina Malcolm McDowell, Patric Magee, Warren Clarke, Michael Bates, Adrienne Corri ir kt. 

• 
  
  

Lina Ever Objektyve meilė

Vienas sakinys. ,,Vyno nebūna per daug. Vynas atskleidžia tiesą, o abejones nugramzdina su drumzlėmis. Todėl ieškant tiesos kartais verta jo padauginti."

Žanras. Meilės romanas.

Viršelis. Lina Ever ,,Objektyve meilė", leidykla Alma littera, Vilnius, 2015 m., 344 p.

Apie autorę. Lina Bandzaitė (Neverbickienė) gimė 1970 m. Panevėžyje. Baigė žurnalistiką Vilniaus universitete, dirbo ,,Respublikoje" vėliau  perėjo į kitą barikadų pusę ir tapo ryšių su visuomene atstove, verslininke, valstybės tarnautoja, nors geriausiai Lina jaučiasi tarškindama savo įspūdžius klavišais. Dar studijų metais ištekėjo už fotografo, susilaukė trijų vaikų. Šiuo metu gyvena  Berlyne. Plačiau apie autorę galim pasiskaityti čia. Pasivadinusi Linos Ever slapyvardžiu išleido tris romanus: Objektyve meilė, Ruduo Berlyne, Berlyno dienoraščiai.
Apie knygą. ,,Objektyve meilė"- intriguojanti meilės istorija, stulbinančios žiniasklaidos ir politikos pasaulio užkulisių detalės, primenančios  vykstančias peripetijas Lietuvoje.
   Vieną dieną prieš bulvarinio laikraščio redaktorę Eriką išdygsta žavus paparacas  ir pasiūlo sensacingų nuotraukų, atskleidžiančių slaptą premjero meilės ryšį. Redaktorė išdrįsta jas spausdinti ir visai to nesitikėdama įsimyli jų autorių, įžymybių fotografą iš Londono. Erikos gyvenimas ima suktis beprotiškoje karuselėje ne tik nuo politinių aistrų, bet ir nuo naujo mylimojo.
   Ką slepia fotografas? Ir iš kur jis gavo informacijos?

Mano nuomonė. Labai nedrąsiai ėmiausi skaityti šį romaną. ,,Atviros sekso scenos", kaip rašo pati autorė, vertė mane ilgai atidėlioti pažintį su jos kūryba. Galvojau, štai dar vienas lėkštas romanėlis. Apsirikau. Knyga visai nebloga ir tos erotinės scenos tik paryškina herojų paveikslus, o ne užgožia juos. Lengva plunksna parašyta knyga visuomet suteikia skaitytojui malonumą, net ir tokio žanro, kaip šis, rėmuose. Pažintis su laikraščio užkuliais, mažai žinoma paparacų darbo specifika - tikrai įdomi ir dar nenuvalkiota tema. Gal kiek daugiau eksploatuojama politikų meilės tema, čia pateikiama dviem - teigiamu ir neigiamu - aspektais. Klaidžiojimas po Vilniaus senamiestį, pasiskraidymas po Europą suteikia nemažai šarmo kūriniui  (tiesa, herojės skrydis į prabangų San Morico kurortą nelebai įtikino - ši situacija kažkaip dirbtinai sukurpta pasirodė). Aplamai, džiaugiuosi, kad po kelių, švelniai sakant, prastokų lietuvių autorių meilės romanų, šis Linos Ever romanas mano akyse reabilitavo lietuvišką meilės literatūrą. 

Įvertinimas. 4/5

P. D. James Noras žudyti (Byla Nr. 002)

Vienas sakinys. ,,Nedaug yra dalykų, pragaištingesnių žmogaus likimui, nei kartojančio savo juokus pokštininko reputacija." 138 p.
Žanras. Detektyvas.

Viršelis. P. D. James Noras žudyti (A mind to Murder), leidykla Alma littera, 2002 m., iš anglų kalbos vertė Antanas Šernius, 247 p.

Apie autorę. Phyllis Dorothy James gimė 1920 m. Oksforde. Mokėsi British School in Ludlow ir Cambridge High School for Girls, tačiau turėjo palikti mokyklą, jos nebaigusi, nes tėvai sunkiai vertėsi. Trejus metus dirbo mokesčių inspekcijoje, kaip ir tėvas, o vėliau susirado scenos vadybininko padėjėjos vietą teatre. 1941 m. ištekėjo už karo gydytojo Ernest Connor Bantry White, susilaukė dviejų dukterų. Po karo vyras grįžo traumuotas, su psichikos negalia, todėl iki pat jo mirties 1964 m., P. D. James slaugė jį ligoninėje. Po vyro mirties rašytoja įsidarbino valstybės tarnyboje ir ten dirbo iki pensijos. Rašyti pradėjo apie 1950 metus ir jau pirmame savo kūrinyje ,,Cover Her Face" pagrindinį vaidmenį skyrė detektyvui Adamui Dalglišui. Rašymu ir visuomenine veikla ji užsiėmė iki pat mirties 2014 m.

Apie knygą.  Įvykus žmogžudystei, visi brangios Stino psichiatrijos klinikos darbuotojai bando žaisti seklius, bet susekti žudiką pavedama Adamui Dalglišui iš Skotland Jardo (nuolatiniam visų P.D. James romanų detektyvui). Kritikų nuomone, P.D. James šiuo metu bene geriausia detektyvo žanro autorė. „Noras žudyti“ - trečiasis anglų detektyvų karalienės romanas lietuvių kalba.

Mano nuomonė. P. D. James rašymo stilius ir įvykių seka primena detektyvinių romanų klasiką. Veiksmas vyksta uždaroje ligoninės erdvėje (na, beveik uždaroje), nedaug kraujo, tačiau visa puokštė įtariamųjų: ligoninės personalas ir pacientai. Ir kiekvienas su savo paslaptimis. O bylą tiria įžvalgus ir simpatiškas detektyvas Adamas Dalglišas. Viskas kaip klasikiniame detektyve - ramiai, pamažu, tačiau tiesiai į tikslą, į finišą. Knyga skaitėsi nesunkiai, tačiau kažkaip neužkabino, nesukėlė azarto, nenuteikė spėlionėms - o kas gi tas paslaptingas žudikas? Ir pavadinimas sunkiai susisieja su knygos siužetu. Žodžiu, nelabai... 

Įvertinimas. 2/5

 

Guillaume Musso Angelo kvietimas

Vienas sakinys. Aistra - tarsi narkotikas: iš pradžių manai, kad tu ją valdai, bet vieną dieną suvoki, kad tai ji tave valdo..." 102 p.

Žanras. Meilės romanas su detektyvo elementais.

Viršelis. Guillaume Musso Angelo kvietimas (L'appel de l'ange), leidykla Baltos lankos, 2012 m., iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė, 383 p.

Apie autorių. Guillaume’as Musso (Gijomas Muso)  – populiariosios prancūzų literatūros fenomenas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 16 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 36 kalbas. 

   G. Musso  gimė 1974 m. Antibes, susižavėjo literatūra dar būdamas dešimties, kai savo vasaros atostogas ėmė leisti vietinėje bibliotekoje, kur dirbo jo mama. Pats rašyti pamėgino jau būdamas studentu, grįžęs iš kelionės po Ameriką, kur kelis mėnesius gyveno NewYork ir NewJersey, dirbo ledų pardavėju ir bendravo su žmonėmis iš įvairių kultūrinių sluoksnių. Čia jis prisirinko idėjų būsimiems romanams.

Visgi populiarumo jis susilaukė visiškai neįtikėtinomis aplinkybėmis. Kartą Guillaume pateko į automobilio avariją, kurioje vos nežuvo. Nauja fatališka patirtis jį įkvėpė naujai knygai pavadinimu „Afterwards“ (2004 m.). Ši sulaukė dar anuomet autoriui neregėtos sėkmės – išversta į daugiau kaip 20 kalbų, buvo parduoti milijonai jos egzempliorių visame pasaulyje. Negana to, kūrinys sužavėjo ir kinematografus, tad 2008-aisiais romanas buvo ekranizuotas, o vieną jo personažų įkūnijo pats John Malkovich!

Romanai, kuriuose intriguojančiai persipina įtampa, meilė ir veiksmas, Prancūzijoje padarė Guillaume Musso populiariosios literatūros dievuku. Pasaulyje parduota daugiau kaip 19 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 36 kalbas. 2011 m. Prancūzijoje jis buvo perkamiausias autorius. Lietuvoje Guillaume’as Musso romanai „Angelo kvietimas", ,,Po 7 metų", ,,Rytoj", ,,Popierinė mergina" irgi sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo.

Apie knygą. Telefonuose buvo visas jų gyvenimas...

Niujorkas, Kenedžio oro uostas. Sausakimšoje laukiamojoje salėje susiduria vyras ir moteris. Po nedidelio ginčo kiekvienas pasuka savo keliu.

Madlena ir Džonatanas niekada anksčiau nebuvo susitikę ir niekada daugiau neturėjo pasimatyti. Tačiau rinkdami ant žemės išsibarsčiusius daiktus jie netyčia susikeičia telefonais. Kai pastebi nesusipratimą, juos jau skiria 10 000 kilometrų: ji dirba floriste Paryžiuje, o jis turi restoraną San Fransiske.

Vedami smalsumo jie ištyrinėja vienas kito telefoną. Abu pasielgia netaktiškai, bet atskleidžia netikėtą, sukrečiantį dalyką: jų gyvenimus sieja paslaptis, kurią jie manė visiems laikams palaidoję...

Ar galime tikėtis laimės, neišnarplioję praeities paslapčių? Ar gali vienas atsitiktinis susitikimas visiškai pakeisti mūsų gyvenimą? Angelo kvietimas – tai du nepaprasti žmonių pasauliai dviejuose mažuose telefonuose.

Mano nuomonė. Tai trečioji mano perskaityta šio autoriaus knyga. Dar vienas nuotykis, kuris, vėlgi, nenuvylė. Nebijau pasikartoti - G. Musso fantazijai nėra ribų. Istorija prasideda knygos herojams atsitiktinai pasikeitus mobiliaisiais telefonais. Atsitiktinumas suveda juos, tas pats atsitiktinumas, o gal lemtis ar tai, kad niekada ir niekas nevyksta be priežasties, suriša jų gyvenimus į vieną mazgą. Kaip pats autorius sako: ,,Visada stengiuosi rašyti tokias istorijas, kurios patiktų man, kaip skaitytojui . <...> Noriu kad kiekvienas puslapis prašytųsi verčiamas."

 Tikra tiesa, jei jau pradedi skaityti, tai puslapiai verčiasi  nepriklausomai nuo paros meto, kol užverti paskutinįjį. Aišku, ne klasika su giliomis mintimis ir protingais pamąstymais apie gyvenimo prasmę. Tačiau to ir nereikia po ilgos darbo dienos. G. Musso kūriniai sukurti poilsiui, nuotykiui, smagiam skaitymui.

Įvertinimas. 4/5

Marlena de Blasi Tūkstantis dienų Venecijoje: netikėtas meilės romanas

  Vienas sakinys. Mes ir esam savo pačių laimė, mes - šventė, todėl kad ir kur nuvažiuotume, mudviejų gyvenimas bus beveik toks pat (209 p.).
  Žanras. Kitoks meilės romanas

  Viršelis. Marlena de Blasi  Tūkstantis dienų Venecijoje: netikėtas meilės romanas (A Thousand Days in Venice.  An Unexpected Romance), leidykla Alma littera, 2008 m., iš anglų kalbos vertė Renata Valotkienė, 296 p.

  Apie autorę. Marlena gimė 1952 m., Schenectady, ją augino viena mama. Baigė valstybinį Niujorko universitetą, kur įgijo menotyrininko išsilavinimą. Buvo ištekėjusi, pati viena užaugino du vaikus. Dirbo kelionių ar kulinarijos žurnaliste, ar šefe-virėja aukštos klasės restorane, keliavo po pasaulį kaip maisto ir vyno ekspertė-kritikė… kol susitiko savo venecijietį Fernando - ,,nepažįstamąjį mėlynių spalvos akimis".

   Ištekėjo už jo ir tapo signora de Blasi. Šiuo metu gyvena Umbrijos regione Orvieto, kur drauge su vyru turi nedidelę turistinę įmonę, rengiančią kulinarinius turus po Toskanos ir Umbrijos regionus.

   Savo atsikraustymo į Italiją istoriją autorė aprašė knygoje 2002 m. pasirodžiusioje knygoje ,,Tūkstantis dienų  Venecijoje", vėliau buvo išleistos knygos: A Thousand Days in Tuscany, The Lady in The Palazzo, That Summer in Sicily, A Taste of Southern Italy, Antonia and Her Daughters, The Umbrian Thursday Night Supper Club ir dar daugiau italų virtuvės receptų knygų.  

Marlena ir Fernando de Blasi

 Apie knygą. Vos išvydęs ją Šv. Morkaus aikštėje jis įsimylėjo. Kai pamatė antrąkart po metų – sumojo, jog tai likimas. Jis beveik nekalba angliškai; ji – išsiskyrusi amerikietė, virtuvės šefė, mokanti tik kulinarinę italų kalbą. Marlenai atrodo, kad ji nebesugeba artimai bendrauti, kad jos širdžiai svetima romantinė meilė. Bet praėjus keliems mėnesiams po jų pažinties, ji ryžtasi parduoti namą Sent Luise ir iškeliauja į Veneciją ištekėti už Fernando – „nepažįstamojo“, kaip jį vadina – ir gyventi tame skausmingai mylimame mieste, kur jie susipažino.

Būsimajai nuotakai tenka priprasti prie naujų namų, jų ritualų ir papročių... O pasiekti tobulybę nelengva. Fernandas – užsidaręs pesimistas, Marlena – nepataisoma optimistė. Jam atrodo, kad jos lūpdažiai per ryškūs, o gaminami valgiai – per įmantrūs.

Tačiau neįkainojamomis virsta tos valandėlės, kai Venecija atveria jai savo glėbį: cukrumi kvepiančias pasticceriè, šešiolikto amžiaus palazzi, dangaus mėlio Adrijos jūrą, o kur dar būsimosios vestuvės senoje akmeninėje bažnytėlėje...

  Mano nuomonė.  Tikrai yra ne viena knyga apie moterį, metusią patogų gyvenimą ir išlėkusią laimės ieškoti svečioje šalyje. Ši nėra išskirtinė, tik ta svajonių šalis vis keičiasi. Šiuo atveju - Italija. Smagu skaityti gražiais sakiniais sudėliotą pasakojimą apie meilę Venecijai - tai išpaikintai Adrijos jūros princesei, apie jos gyventojus, apie maisto gaminimą ir naujus potyrius bei sodrią  vidutinio amžiaus žmonių meilę. Tik tiek. Manau, jei nebūčiau lankiusis Venecijoje ir klaidžiojusi jos siauromis gatvelėmis bei plaukiojusi raizgytais kanalais, knyga būtų palikusi blankesnį įspūdį. Tiesa, skaitant kilo noras pasigaminti ką nors pikantiška, pasinaudojant knygoje pateiktais receptais, ir paragauti, kuo gi buvo lepinamas nepažįstamasis mėlynių spalvos akimis.

Įvertinimas. 4/5

Charles Bukowski Paštas

Vienas sakinys. "Moterys sukurtos kentėti, tad nieko nuostabaus, jei jos reikalauja nuolatinių meilės prisipažinimų." 158 p.

Žanras. Purvinasis realizmas.

Viršelis. Charles Bukowski  Paštas (Post Office), leidykla Kitos knygos, 2013 m., iš anglų kalbos vertė Marius Burokas, 200 p.

Apie autorių. http://sniegena.blogspot.lt/2016/08/charles-bukowski-moterys.html

Apie knygą. Pirmasis ir, daugelio kritikų nuomone, geriausias Amerikos andergraundo rašytojo Charleso Bukowskio romanas – negailestinga dugne atsidūrusio žmogaus gyvenimo kronika, alkoholiko gyvenimo dienoraštis, aštri bukinančios sistemos satyra, o kartu ir nuoširdi, gal net sentimentali graudžių meilės istorijų knyga. Autoriaus alter ego Henris Činaskis – pašto tarnautojas, girtuoklis, lošėjas, mergišius, atsiskyrėlis – didžiulės emocinės jėgos ir juodojo humoro kupiname pasakojime atveria skaitytojui negailestingą Amerikos tikrovę.

Kaip teigia pats autorius, šią knygą parašyti jam prireikė dvidešimties naktų, dvidešimties pintų viskio, trisdešimt penkių pakuočių alaus ir aštuoniasdešimties cigarų.

Mano nuomonė. Pažadėjau sau praeitame įraše apie Ch. Bukowski perskaityti jo ,,Paštą". Praėjo kiek daugiau nei savaitė ir aš jau vėl rašau apie   šį literatūros chuliganą. Svaigiai ir taikliai parašyta knygutė. Rašoma visai ne apie juokingus dalykus, tačiau su tokia gilia ironija, tokia pašėlusia juodojo humoro doze, kad skaitydamas, nori-nenori, tyliai sau krizeni į kumštį. Lengva plunksna, taip galėčiau apibūdinti rašymo stilių,  atrodo, tiesiog prisėdo Charles prie stalo ir žodžiai patys sugulė į lapus. Tiesa, palyginus su ,,Moterys", ši knyga yra autoriaus kūrybinio padorumo viršūnė. Skaityti negalima neskaityti - kablelį pasidėkite patys :)

Įvertinimas. 5/5

Jean-Christophe Grangé Kaikenas

Vienas sakinys. ,,<...> neapykanta ilgainiui visuomet laimi." 425 p.
Žanras. Detektyvas.
Viršelis. Jean-Christophe Grangé Kaikenas (Kaiken), leidykla Baltos lankos, 2015 m., iš prancūzų kalbos vertė Janina Brundzienė, 456 p.
Apie autorių. „Prancūziškuoju Stivenu Kingu“ kartais tituluojamas mistinių detektyvų autorius Jean’as-Christophe’as Grangé (Žanas Kristofas Granžė, gim. 1961, Paryžiuje), prieš atsidėdamas vien grožinei kūrybai, ilgą laiką dirbo laisvuoju žurnalistu, bendradarbiavo su daugeliu garsių periodinių leidinių, o vėliau šią tiriamosios žurnalistikos patirtį sėkmingai pritaikė plėtodamas atskiras tematines linijas savo romanuose. Visame pasaulyje išgarsėjo jau antruoju savo trileriu Purpurinės upės, kuris pelnė jam kultinio rašytojo šlovę ir buvo išverstas į daugiau nei trisdešimt kalbų. Rašytojas yra vedęs - žmona žurnalistė Virginia Luc. Pora turi tris vaikus: Louis, Mathilde ir Yse.
Apie knygą. Olivjė Pasaną ir Patriką Gijarą sieja daug bendro: abu užaugo be tėvų, vaikystę praleido tuose pačiuose globos namuose, o viską, ką turi šiandien, sukūrė savo rankomis. Tik dabar vienas jų – policijos kriminalinės brigados vadas, liguistai besižavintis tradicinės Japonijos kultūra ir papročiais, o kitas – įtariamasis žudiko maniako, dar žinomo „Akušerio“ pravarde, byloje. Pasanas įsitikinęs, kad būtent Gijaras vykdo protu nesuvokiamo žiaurumo egzekucijas, tačiau kaltinimams pagrįsti stinga įrodymų. Kol Olivjė kvėpuoja „Akušeriui“ į nugarą, pats sulaukia smūgio iš artimiausio žmogaus – žmona japonė pateikia skyrybų prašymą, o jo šeimos link artėja žudikas.
Mano nuomonė. Perskaityta dar viena mano mėgstamo prancūzų kriminalinių romanų rašytojo J. Ch. Grangé knyga. Nebloga, tačiau tikrai ne pati geriausia. Ištęsta. Siužetas suregztas taip, jog pirma knygos dalis neturi nieko bendra su antrąja. Ko siekė autorius aprašinėdamas psichopato vykdomas žmogžudystes, jei jos neturi jokio ryšio su pagrindine siužeto linija? Knyga pradžioje intriguoja, kelia susidomėjimą, tačiau apie vidurį darosi nuobodu, naujai pamėtėta intrigėlė vėl įtraukia į įvykių sūkurį, deja, neilgam. O knygos pabaiga ir visai nuvilia. Jei žanras nebūtų tiksliai apibrėžtas ir įvardintas - DETEKTYVAS - sakyčiau knygos siužetas labiau linksta į šeimyninę dramą su kriminaliniais elementais. Tiesa, Japonijos kultūros ir samurajiškų tradicijų čia apstu, autorius jomis tiesiog mėgaujasi, taip sužadindamas ir skaitytojo smalsumą. Kartojuosi, knyga nebloga, tačiau tikrai ne geriausia (iš mano skaitytų), o su ''Purpurinės upės" net lyginti neverta. 

Įvertinimas. 3/5

Gina Viliūnė Karūna be karaliaus

Vienas sakinys. ,,Geras pokalbis gali dovanoti tokią pat palaimą kaip ir seksas, gal net geresnę." 46 p.

Žanras. Senojo Vilniaus trileris

Viršelis. Gina Viliūnė Karūna be karaliaus, leidykla Tyto Alba, 2012 m, 264 p.

Apie autorę. Gina Viliūnė gimė 1974 metais Vilniuje, vaikystė prabėgo Žvėryne. 2000-aisiais baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, o 2004 metais gidų kursus. Viena didžiausių savo aistrų laiko Vilniaus miestą ir jo istoriją. Autorė, savarankiškai studijavo senojo Vilniaus plėtros, architektūros, bažnyčių istoriją. 2012 metais su bendraautoriu Raimondu Urbakavičiumi išleido knygą „Vilniaus šventovės“, vėliau ėmėsi grožinės literatūros. 

Apie knygą. Algė Gustaitė – beviltiška darboholikė ir tipiška karjeristė. Tokiems atostogos – bausmė, o ne išsvajotas atokvėpis. Ką veikti, po perkūnais? Sprendimas ateina netikėtai: Algė gauna senelio palikimą – namą Kaune kartu su lotynišku raštu, pasakojančiu apie kažkokius antspaudus. Giminės mįslė? Dar nespėjus pradėti aiškintis, pasirodo, kad palikimo kažkas gviešiasi. Pasigirsta paslaptingi grasinimai... Na, jau ne, užsispyrusi Algė taip lengvai neatiduos to, ką jai paliko senelis.

O prieš 600 metų į Vilnių skubėjo pasiuntinys su karališku nešuliu. Jo ausyse dar tebeskambėjo baisus seno žynio prakeikimas. Pasiuntinys nuvarė arklius, tačiau Vytautas Didysis karūnos nebesulaukė. Nuo jo mirties ir prasidėjo prakeiktosios karūnos kelionė: laukdamas savo valandos karališkasis vainikas keliavo iš rankų į rankas. Pabuvo Radvilų slaptavietėse, matė ir Vilniaus slaptųjų draugijų intrigas, ir dvarelio užkaborius. Ir niekam toji karūna neatnešė nei turtų, nei laimės...

Bet visa tai nesvarbu. Į karūnos paieškas azarto pagauta Algė įtraukia bičiulį istoriką, ir jaunoji pora ima blaškytis po Vilniaus bažnyčias. Tačiau ieškotoja nė neįtarė, kad karūnos siekia daugiau pavojingų varžovų, o panaikinti prakeikimą tikisi ir nūdienos pagonybės išpažinėjas krivis Antanas, apeigas galintis atlikti tik trumpiausią metų naktį... Ir beprotiškos varžybos, kas pirmas laikys rankose Vytauto Didžiojo karūną, prasideda.

Mano nuomonė. Smagi paskaityti pasaka, įvilkta į trilerio žanrą. Sakyčiau, knyga daugiau orientuota į paauglius, kuriems dar nuotykių dvasia gyva. Siužetas neįmantrus, kartais juokingai naivus: gaudynės, šaudynės, automobilių avarijos, požemių kalėjimai ir stebuklingi išsigelbėjimai, bei  graži pabaiga, kai visi gyvi, sveiki, laimingi, o blogiečiai nugalėti :) O ir veikėjų tipažai labai jau standartiniai: jei jau pagrindinė herojė, tai darboholikė gražuolė, kuriai netikėtai ant galvos nukrinta palikimas ir neplanuotos atostogos, jei jau mokslininkas, tai praplikęs, kuklus, bet patikimas, spinduliuojantis meile ir gerumu, už ką knygos herojė jį ir pamilsta, palikusi buvusį meilužį, kuris pasirodo nėra toks drąsus ir žavingas, kaip pradžioje atrodė. Tačiau visa kita taip sava, taip pažįstama, taip smagiai klajojasi su herojais po Vilniaus kiemus bei bažnyčias, kad pamiršti chrestomatinius trilerio herojų bruožus ar šiam žanrui privalomas ypatybes,  ir vis bandai atsekti, kur čia mes dabar, bei savęs klausi - ar tikrai čia taip buvo, ar čia autorės pramanas?
    Na va, pati save pagaunu, kad burbu, kritikuoju, o knyga iš esmės visai nebloga, lengvai skaitosi, siužetas įtraukia, o istoriniai faktai verčia pasidomėti savo miesto praeitimi.  Knyga tiesiog subalansuota saulėtam savaitgaliui Vilnelės pakrantėje ar popietei ant suoliuko Bernardinų sode.

Įvertinimas. 4/5