Tik vakar grįžau iš Maltos - saulės ir vėjo išbučiuotos salos. Visą kelionės savaitę salą lepino skaisti balandžio saulė, tačiau smarkus vėjas neleido pamiršti, kad dar tik pavasario vidurys ir nėra ko čia tikėtis vasariškų karščių. Tačiau pasakoju viską nuo pradžių...
 |
| Maltos lėktuvai Luqa oro uoste |
Atostogų kryptį ir laiką pasirinkome pagal tuo metu - sausio mėn. - siūlomus pigiausius bilietus: 131 Eur su Ryanair kompanija Kaunas-Malta-Kaunas. Viešbutį taip pat susiradome nebrangų: 7 naktys vienam žmogui su pusryčiais Qawra Point Aparthotel tekainavo 58,20 Eur. Šiuo kartu nusprendėme nesiblaškyti ir apsistoti vienoje vietoje, nes sala nėra didelė ir bet kokį objektą be vargo pasieksime autobusu.
Balandžio 23 d. lėktuvas, skraidinęs keleivius į Maltą iš Kauno oro uosto pakilo 11.55 val. ir 14.15 vietos laiku nusileido Luqa oro uoste.
Statistika:
Gyventojų skaičius: 425,4 tūkst. Maltiečiai tai senovės kartaginiečių ir finikiečių palikuonys, sumišę su
atvykėliais iš Sicilijos, Graikijos;
Sostinė Valeta (Valletta) 7 tūkst. gyventojų;
Didžiausias miestas Birkirkara (22 tūkst. gyventojų);
Maltos valstybės plotas 316 kv. km. Jos sudėtyje yra 3 gyvenamos salos: Maltos sala Gozo sala ir Comino sala, taip pat jai priklauso keletas negyvenamų salų: Cominotto, Filfla, St. Paul's ir kitų.
Maltos salos ilgis maždaug 27 km, o plotis apie 15 km;
Valstybinės kalbos: maltiečių (kalba apie 98 proc.) ir anglų (kalba apie 2 proc.). Maltiečių kalba priklausi semitų kalbų grupei;
Malta padalinta į 68 savivaldybes − 54 Maltos saloje ir 14 Gozo saloje;
ES narė nuo 2004 m.;
Valiuta: euras nuo 2008 m.
Pirmas darbas, kurį nudirbome tik atskridę į Maltą, tai nusipirkome autobuso bilietą savaitei. Jis tekainuoja 6,50 Eur, o važinėti galima po visą salą, perlipant į bet kurį autobusą reikiama kryptimi. Labai patogu.
 |
| Senieji Maltos autobusai |
Tuomet susiradome autobusą X3, vežantį į Bugibba/Qawra, kur įsikūręs mūsų viešbutis, parodėme bilietėlį vairuotojui ir laimingos nudardėjome atostogų link. Nors kelias nuo oro uosto iki Bugibba/Qawra neilgas - apie 20 km - važiavome gal kokias 2 valandas. Autobusas užsukdavo į pakelės miestelius, raityte raitėsi vingiuotais ir siaurais jų takeliais, kol, galų gale, pasiekė Bugibba/Qawra. Keista buvo žiūrėti pro langą ir visuose miesteliuose matyti vienodus geltonus kalkakmenių namus su keistais mediniais balkonais. Pradžioje visi Maltos miestai ir miesteliai susiliejo į vieną visumą, ir tik po kurio laiko jie įgavo savitų bruožų, pagal kuriuos jau galėjome spręsti, kur esame :)
Kiek teko skaityti apie Maltą, visų keliautojų atsiliepimuose buvo kalbama apie spalvotus autobusus. Matyti ir mes juos matėme, tik pasivėžinti neteko - jie iš autobusų stoties nebekursuoja, manau, dabar juos supirko privatininkai ar viešbučiai ir vėžina klientus pagal užsakymus. Tačiau autobusų stabdymo principas išliko tas pats, kaip ir senuosiuose: jei nori išlipti, turi paspausti skambutį, kurie pritvirtinti šalia visų sėdynių; jei stovi stotelėje ir nori įlipti - turi pakelti ranką ir stabdyti, antraip autobusas prašvilps pro šalį, o tu liksi mindžikuoti:) Beje, eismas Maltoje kairiapusis.
 |
| Viešbučio kambarys |
Viešbutis įsikūręs strategiškai patogioje vietoje, netoli centro ir autobusų stoties. Mus pasitiko pagyvenusi (na, gal mūsų amžiaus :) ir labai rimta administratorė. Parodę užsakymo numerį ir pateikę dokumentus laukėme, kol griežtoji administratorė kažko ieškojo savo popieriuose, tikrino kompiuteryje, vartė mūsų pasus, ir, galų gale, padavė raktą bei palinkėjo gerų atostogų. Mūsų dviejų kambarių apartamentai buvo antrame aukšte. Atidarius duris tvokstelėjo priplėkęs kvapas, todėl tuoj puolėme prie balkono ir plačiai atlapojome duris - oro! Visa kita buvo gerai, o ir kvapai per savaitę mūsų buvimo šiuose kambariuose išsivėdino. Nutarėme, ko gero, kambariuose buvo rūkoma, todėl ir oras toks priplėkęs. Atpratome mes nuo prirūkytų patalpų :)
Pasidėjome daiktus ir išėjome pasižvalgyti po Bugibba/Qawra. Rašau dviejų miestų pavadinimus, nes taip ir nenustatėme, kur baigiasi Bugibba ir prasideda Qawra. Viešbučio adresas nurodytas Qawra, o už kelių žingsnių esanti autobusų stotis jau Bugibba. Kur ta paslaptinga riba niekas nepaaiškino. Kaip vėliau supratome, Malta lyg ištisas vienas miestas su daugybe rajonų. Ribos tarp miestų visiškai nesuprantamos, bet koks gi skirtumas, jei visur gali nuvažiuoti su vienu bilietėliu:)
 |
| Bugibba centras |
Bugibba, Qawra ir St. Paul's Bay - trys kurortiniai miestai įsikūrę prie St. Paul's Bay įlankos. Šiuose mietuose apstu viešbučių, barų, suvenyrinių parduotuvių - visko, ko reikia čia atvykstantiems turistams. Tarp daugybės viešbučių įsiterpę nauji vietinių gyventojų namai su uždarais kiemais. Visos miesto gatvės veda viena kryptimi - link jūros. Čia sutvarkytais pakrantės takais vaikštinėja atsipalaidavę poilsiautojai, vietiniai vedžioja šunis ar sportuoja tam pritaikytose sporto aikštelėse. Jūros pakrantė daugiausia uolėta, tačiau Bugibba centre yra įrengtas smėlio paplūdimys, vakare apšviečiamas spalvotų prožektorių, todėl romantikos gerbėjai gėrėtis jūra mėgsta būtent šioje vietoje.
 |
| Uolėtas Bugibba jūros krantas su druskingomis balutėmis |
 |
| Tarp pakrantės uolų galvas kelia laukiniai irisai |
Pačiame Bugibba centre įrengtas nedidelis skveras, su ratu sustatytais suolais. Iš čia taip pat atsiveria vaizdas į jūrą, o už skvero besidriekiančioje pagrindinėje gatvėje išsidėstę restoranai ir barai vilioja išalkusius turistus paskanauti jų gaminamų patiekalų. Gardūs kvapai ir didelės porcijos mus sugundė apsilankyti Il-Bajja gatvėje esančioje SofraKebab užkandinėje. Čia už 8,90 Eur gavau didelį, gardžiai apkeptą kiaulienos vėrinuką (draugės - ėrienos vėrinukus), prie kurio išsirinkau aštuonių rūšių salotų. Maistas buvo gardus ir sotus, aišku, ne Maltos tradiciniai patiekalai, tačiau tikrai verta paragauti.
 |
| Soti vakarienė |
Po vakarienės dar apsukome ratą po vakarėjančią Bugibba ir traukėme link namų. O čia, Triq it-Turisti gatvėje (kur įsikūręs mūsų viešbutis) barai ūžė nuo lankytojų, pro langus ir praviras duris liejosi gyva muzika ar karaokė dainelės. Pasirodo, būtent šioje gatvėje įsikūrę barai yra vietos gyventojų pagrindinė susibūrimo ir pasilinksminimo vieta. Ypač juos mėgsta vyresnio amžiaus žmonės, todėl čia skamba 5-7 dešimtmečio muzika. Mūsų dėmesį patraukė Elvis Tribute Bar iš kurio sklido Elvio Preslio dainos. Užėjome. Visas baras - sienos, stalai, lubos - buvo nukabinėtos Elvio Preslio portretais, atributika bei įvairiausiom smulkmenom. Nedidelėje scenoje grojo trys muzikantai ir dainavo viena moteriškaitė - stipriu, žemu balsu. Salė buvo sausakimša, tik vienas staliukas, tarsi mūsų lūkuriavęs, buvo neužimtas. Prisėdome ir smagiai vaišinomės linguodamos į taktą. O salėje sėdintys vyresnio amžiaus žmonės (mes, berods, buvome jauniausios :) dainavo kartu su muzikantais, vėliau ir šokiai prasidėjo. Smagu buvo matyti nuoširdžiai besilinksminančius žmones. Kaip vėliau pastebėjome, šis baras ir šalia esantis karaokė baras nuolatos buvo pilni besilinksminančios publikos. Gaila, bet Vilniuje tokių barų, kur smagiai laiką leistų pagyvenę žmonės, nėra.
 |
| Elvis Tribute Bar |
Kitą dieną kėlėmės apie 7.30, pusryčių nusileidome į viešbučio pirmame aukšte esančią valgyklą. Taip vadinami English breakfast (mes tai vadiname Švedišku stalu) buvo tikrai įspūdingi: trijų rūšių dešra, sūris, kiaušinienė, kiaušiniai virti, kepta traški šoninė, dešrelės, pupelių troškinys, įvairių rūšių javainiai, pienas, jogurtas, kava, arbata, trijų rūšių sultys, skrudinta duona ir trijų rūšių džemai ir dar dviejų rūšių keksai. Uch! Pavargau, kol išvardinau. Gerai, kad turėjome kelis rytus viskam išragauti:)
Po pusryčių, į kuprines įsimetę striukes ir šalikėlius - jau patyrėme, kad saulei nusileidus oras smarkiai atvėsta - išsiruošėme kelionei į Gozo salą. Autobusų stotyje prie autobuso Nr. 222, vežančio į Cirkewwa perkėlą, sukiojosi vyrukas, siūlydamas ekskursiją atviru autobusu po Gozo salą, už 10 Eur. Žinojome, kad yra mėlynos ir raudonos linijos (raudonomis linijomis, kaip supratome, daugiau objektų galima pamatyti). Autobusuose duoda audio gidus. Galima išlipti, apžiūrėti dominančius objektus ir, įlipus į tos pačios spalvos jau kitą autobusą, tęsti kelionę toliau. Patogu. Tačiau bilietų Buggiba stotyje mes nepirkom, galvojom, gal prie kelto bus pigiau. Deja, Cirkewwa kaina buvo tokia pati, tik autobusą pasirinkome žalią, nes čia audio gidas buvo rusų kalba, mums labiau suprantama, nei anglų.
 |
| Gozo salos prieplauka nuo kelto denio |
Kelto bilietas kainavo 4,65 Eur. Pirkti jį galima ir Cirkewwa perkėlos kasose ir Gozo salos perkėloje (tiksliau - Mġarr uoste), tačiau žymėti reikia tik grįžtant - Gozo perkėloje. Perkėla veikia visą para, bet autobusai - tiek turistiniai, tiek maršrutiniai- važiuoja ribotą laiką, tad grįžtant svarbu nepražiopsoti paskutinio, kad nereikėtų taksi gaudyti ar autostopu važiuoti. Dar yra naktiniai autobusai, kurie važiuoja kas valandą. Kita vertus, ryto sulaukti galima ir po krūmu, nes turistiniuose žinynuose teigiama, kad Malta saugiausia ES šalis :)
Atkreipiu dėmesį, kad savaitinis bilietėlis, kurį įsigijome oro uoste, negalioja Gozo saloje ir važiuojant naktiniais autobusais.
Taigi, 5 km atstumą tarp Gozo ir Maltos salų įveikėme per 25 min. Ir štai mes jau Mġarr.
 |
Mġarr uosto prieplaukoje
susikibę šoka trys mergelės.
Gal iš Šventosios kopų atklydo?
|
Savo žalią turistinį sightseeing autobusą pastebime iš karto, vos tik išėję iš Mġarr uosto prieplaukos pastato. Nors oras nebuvo itin šiltas, šiek tiek lynojo, mes įsitaisėme viršuje - norėjome kuo daugiau pamatyti ir išgirsti.
Gozo (tariasi Goco) sala kastilų kalba reiškia džiaugsmą. Tai antroji pagal dydį Maltai priklausanti sala - jos ilgis 14 km, o plotis 7 km. Manoma, kad pirmieji gyventojai, greičiausiai atvykę iš Sicilijos, saloje įsikūrė apie 5000 m. pr. Kr.
Gozo sala mums pasirodė žalesnė, nei Maltos - daugiau dirbamų laukų, daugiau žaliuojančių krūmų ir gėlių. Kaip asmeniškai man į ausį pašnibždėjo audiogido balsas, šioje saloje nuo senų senovės auginami skaniausi Maltoje pomidorai, vėliau jie džiovinami saulėje, marinuojami aliejuje ir plukdomi į Maltą. Dar balsas pašnibždėjo, kad Gozas yra ta sala, kurioje, kaip rašė pats Homeras ,,Odisėjoje", Kalipsė įkalino Odisėją ilgiems septyneriems metams. Ir ne be pagrindo - sala išties labai graži :)
Pirmiausia autobusas mus ir nuvežė į Ir-Ramla paplūdimį, kuriame išsilaipino Odisėjas ir kuriame yra Kalipsės ola. Mes taip pat čia išsilaipinome. Smėlis, saulė, žydras vanduo - visa tai, ko taip trūko mums po niūrios lietuviškos žiemos. Maudytis net ir mums, pratusioms prie šaltų Baltijos bangų, pasirodė per šalta, o štai išsiauti kojas, palakstyti po šiltą smėlį, pabraidžioti, įkopti į kalną, pasigrožėti gėlėtu jo šlaitu ir apžiūrėti paplūdimį iš viršaus buvo išties labai smagu.
 |
| Žvilgsnis iš autobuso antrojo aukšto |
 |
| Ir-Ramla paplūdimys |
 |
| Ir-Ramla panorama nuo apžvalgos aikštelės šalia Kalipsės olos |
Į kitą žaliąjį autobusą įlipome gal po poros valandų pasibuvimo paplūdimyje. Jau buvo įdienoję (nors iš viešbučio išvažiavome ankstyvą rytą), tad išlipti visuose punktuose ir pasivaikščioti laiko mums tikrai pristigo. Todėl pravažiavome Xewkija (tariasi Šeukidža) - miestelį Gozo salos pietinėje dalyje, seniausią saloje, kuriame yra Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia bei įsikūręs Maltos universiteto Gozo filialas.
 |
| Xewkija |
Toliau audiogidas papasakojo apie Ggantiją (tariasi Džgantija) Gozo saloje esantį milžinišką megalito ansamblį. 1980 m. jis įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą (UNESCO). Maltiečių kalba Ggantija reiškia ,,priklausanti milžinams". Legenda byloja, kad šventyklas statė Gozo saloje gyvenę milžinai, kuriems šios atstodavo stebėjimo bokštus. Dvi Ggantijos šventyklos buvo pastatytos daugiau nei prieš 5500 metų ir yra seniausios neatremtos konstrukcijos pasaulyje, senesnės už Egipto piramides ar Stounhendžą. Manoma, kad šventyklos buvo skirtos garbinti Deivei Motinai (vaisingumo deivei).
Visko tas audiogidas mums pripasakojo, tačiau mes nepasidavėme jo vilionėms ir neišlipome iš autobusiuko. Kodėl, negaliu paaiškinti, nes dabar, kai pagalvoju, tai gal vienintelė vieta Maltoje, kurios gailiuosi nepačiupinėjusi.
 |
| Siauros Gozo gatvelės |
Toliau autobusas siauromis Gozo salos miestelių gatvėmis mus nuvežė į Gozo sostinę Viktorijos (Victoria arba Città Victoria) miestą. Viktorijos vardu miestas buvo pavadintas 1897 m. karalienės Viktorijos deimantinio jubiliejaus proga. Nelabai šis pavadinimas prigijo, nes salos gyventojai miestą iki dabar vadina Rabato vardu. Mus tas Viktorijos pavadinimas taip pat suklaidino - turėjome informacijos, kad Rabate reikia išlipti, pasižvalgyti po miestą ir būtinai užsukti į Jubilee kavinukę išgerti kavos. Įdėmiai klausėmės audiogido, pasakojančio apie Viktorijos miesto įžymybes, apie Citadelę (Il Kastell), tačiau nė vienai mūsų nekilo mintis, jog tai tas pats Rabatas. Mes ir šį kartą prašovėme - neišlipome.
 |
| Ta' Pinu bazilika |
Kita Gozo įžymybė Ta' Pinu bazilika. Tai labiausiai žinoma ir garbinama Marijai skirta vieta Gozo saloje (panašiai, kaip Šiluva Lietuvoje). Pasakojama, kad seniau bazilikos vietoje stovėjusi koplytėlė, kurioje besimelsdama valstietė Carmela išgirdo švč. Mergelės Marijos balsą: ,,Ateik, ateik". Po šio įvykio koplyčia tapo piligrimų garbinama vieta, tad reikėjo gerokai didesnės šventovės. 1922 m. pradėta statyti Ta'Pinu bazilika. Dabar joje yra gausybė votų ir padėkų, skirtų Marijai. Joje lankėsi ir popiežiai: Jonas Paulius II Ta'Pinu Marijai padovanojo aukso žvaigždžių vainiką, o Benediktas XVI - aukso rožę.
 |
Crafts Village ekologiškų
produktų krautuvėlės fasadas |
Iš Ta' Pinu nuvažiavome į Crafts Village, kur autobusas sustojo 10 minučių prie parduotuvėlės. Čia turistai gali nusipirkti vietos amatininkų dirbinių bei paragauti vietos ūkininkų pagamintų skanėstų. Ragauti ragavome, bet nepirkome. Oi, ne, draugė, pamačiusi nertą skirtuką knygai, neatsispyrė pagundai ir nupirko lauktuvėms.
Toliau autobusas mus nugabeno prie jūros į Dwejra paplūdimį. Mūsų kojos vėl žengė įspūdingu uolėtu krantu - lyg būtume nusileidę mėnulyje. Jausmas nenusakomas, tai reikia pamatyti savomis akimis. Einant link jūros ir, atplėšę akis nuo žemės, pamatėme Gozo salos simboliu laikomą Žydrąjį Langą (Azure Window, maltiečių kalba Tieqa Żerqa) - iš kalkakmenio sudarytą uolinę arką. Uolos storis siekia nuo 23 iki 207 m. Aukštis iki 28 m. Deja, uolą smarkiai veikia erozija, todėl ji pamažu yra, nuo arkos apačios atskyla dideli uolienų gabalai. Pagal esamą irimo greitį, sprendžiama, kad arka visiškai sunyks per ateinančius keletą metų. Dėl skylančių uolienų keliamo pavojaus vietovėje aplink uolą sustatyti įspėjamieji ženklai. Tačiau turistai, nepaisydami jų, genami nepamatuoto smalsumo, drąsiai kopia ant uolos. Mes nebuvome tokios drąsios:)
 |
| Už manęs - Žydrasis Langas |
Visai šalia Žydrojo Lango yra ir Žydroji skylė (Blue Hole) - nardytojų svajonė - kurioje panirti galima net į 50 metrų gylį. Tai natūraliai gamtos suformuota maždaug 5 m. pločio smegduobė, esanti po vandeniu. Panirus į ją galima net nuplaukti iki Žydrojo lango ir pažvelgti į jį iš apačios. Norint pasiekti Žydrąją skylę reikia paėjėti šiek tiek uolomis. Mes pabandėme. Gerai įsikibus į uolos atplaišas ne taip ir baisu statyti kojas ant nelygių koralinių klinčų uolų. Mūsų ,,ekspediciją" vainikavo iš Žydrosios duobės besikeberiojantys narai.
 |
| Blue Hole narai |
Netoli Žydrojo Lango yra ir kitas gamtos draustiniu paskelbtas objektas - Grybo uola (Il-Ġebla tal-Ġeneral). Ši nedidelė 60 metrų aukščio salelė savo vardą gavo nuo augalo, kurį čia rado Maltos ordino riteris. Augalas buvo labai panašus į grybą. Ordino riteriai manė, kad šį dvokiantį augalą turint gydomųjų savybių, tad naudojo
jį žaizdų kraujavimui stabdyti bei dizenterijai gydyti. Augalas buvo labai vertinamas, dažnai dovanojamas įžymiems didikams ir
Maltos salas lankantiems garbiems svečiams. XVIII a. viduryje net buvo uždrausta lankytis salelėje, o draudimo
nepaisančius asmenis įkalindavo Ordino galerose trejiems metams. Ordino didžiojo magistro įsakymu uola buvo nuolat saugoma ir netgi sujungta su greta esančia
sala keltuvu. Deja, vėliau, stebuklingąjį augalą ištyrus, paaiškėjo, kad šis jokių gydomųjų savybių neturi.
Šiuo metu Grybo uola − gamtos
draustinis.
 |
| Grybo uola pažymėta rodykle |
Apžiūrėjus šiuo Dwejra Bay esančius gamtos stebuklus dar radau minutėlę laiko pasilepinti ledais. Ledai, galiu pasakyti, buvo labai skanūs, kaip sakė pardavėja, iš vietinių žaliavų. O porcija tai tikrai milžiniška, vos spėjau iki autobuso atvažiavimo sulaižyti :) Autobuse vėl įsirangėme antrame aukšte - čia geriau matyti panorama. Deja, tame pat antrame aukšte susibūrė ir šiek tiek linksmai nusiteikusių mūsų kaimynų lenkų vyrukų kompanija. Jų nevaldomas juokas, dainos ir pasišvilpavimai nukėlė mus į didžiojo brolio laikus. AŠ ČIA ir man visai nusišvilpt, kad aplinkui žmonės, kuriems mano keliamas triukšmas nepatinka. Tai gi, paskutiniai audiogido pateikiami faktai apie Gozo salą kažkur nuplaukė, nudainavo. Galiu tik pasidžiaugti, kad tos informacijos buvo likę nebedaug, nes autobusas jau lėkė link prieplaukos. Persikėlę atgal į Maltos salos Cirkewwa perkėlą vėl įlipome į 222 autobusą.
 |
| Pastizzi |
Saulytė dar skaisčiai švietė, tad šiek tiek pavažiavę išlipome pasidairyti po Mellieha miestelį, kuris mums pro autobuso langą pasirodė labai patrauklus. Perėjome gana plačia centrine gatve, aplink kurią išsidėstę kavinės ir parduotuvėlės, siauros ir į kalną kylančios šoninės gatvelės gundė jomis pasivaikščioti, tačiau, kiek paėję, supratome, kad be gyvenamųjų namų čia nieko daugiau nerasime, tad vėl nusileidome į centrinę gatvę. Čia užmatėme pyraginę, kurioje prekiavo maltiečių mėgiamais pyragėliais su žirnienės arba rikotos sūrio įdarais. Pastarieji vadinami pastizzi. Buvome išalkę, tad tos bandelės buvo kaip išsigelbėjimas. Ir galiu pasakyti, kad labai labai skanios. Vėliau jas ragavome ne kartą. Net lauktuvėms namo vežiau ir pati kepiau (receptas čia).
 |
| Mellieha laiptai |
Pagrindinė Mellieha traukos vieta Il-Madonna tal-Mellieha bažnyčia. tai gražiausias pastatas mieste ir matoma ji iš visų miesto vietų bei apylinkių, nes pastatyta ant aukštos kalvos.
 |
| Il-Madonna tal-Mellieha bažnyčios šventorius |
Iš Mellieha į viešbutį grįžome vėlai vakare. Grįžome ir kaip akmenukai kritome į lovas.
Kita diena prasidėjo tradiciškai: keliamės 8 val., sotūs pusryčiai ir bėgte į autobusų stotį. Susirandame 3X autobusą, kuris veža į Paola miestą, kuriame yra į UNESCO saugomų objektų sąrašą įtraukta požeminė šventykla Hal Saflieni Hypogeum (Hal Saflieni nekropolis). Bilietus pirkome internetu (štai čia nuoroda), iš anksto, nes į šiuos požemius leidžia tik 8 grupes po 10 žmonių per dieną, todėl nenusipirkus bilietų iš anksto vargiai ten pakliūsite. Bilietas kainavo nemažai - 30 Eur, tačiau buvo verta.
 |
| Moterų kalėjimas Paola mieste |
Iš autobuso išlipome kažkur Paola miesto viduryje. Laikas spaudžia, jau 9.30, o mes net nežinome į kurią pusę eiti. Priešais didelis pastatas, policija vaikštinėja. Gal čia tie požemiai? Įeiname į vidų, domimės ir spėkite kur pakliuvome? O gi į kalėjimą. Moterų kalėjimą :) Vėliau ši vieta tapo mūsų orientyru, nes būtent čia susikerta labai daug visuomeninio transporto linijų, todėl šioje vietoje labai patogu persėsti į bet kurį kitą autobusą. Padėkoję pareigūnams greituoju būdu lekiame nurodyta kryptimi, dar šiek tiek paklaidžiojame gatvelėmis kol randame namą Burial Street, kur mūsų jau laukia. Lygiai 10 val. muziejaus darbuotojas paprašo padėti savo krepšius (net ir rankinukus), fotoaparatus, mobiliuosius į saugyklą - jokių daiktų neštis į požemius nevalia. Fotografuoti nevalia, triukšmauti taip pat. Įteikia kiekvienam po audiogidą su pasirinkta kalba. Gido rusų kalba nebuvo, teko tenkintis anglų ir buvo neramu, kad ne viską suprasiu. Tačiau iš audiogido sklindanti muzika nuramino. Tai buvo garsai, kuriuos užfiksavo archeologai atkasinėdami požemius - kalto dznksėjimas į akmenį, vandens lašų kapsėjimas, vėjo šuorai. Visa tai susiliejo į vientisą džiazinę improvizaciją. Leidžiamės į požeminę šventyklą, kurios amžius siekia 3300-3000 m. pr. Kr. Hal Saflieni Hypogeum buvo atrasta visiškai atsitiktinai 1902 m. statybininkams įgriuvus pro požeminės šventyklos stogą. Paaiškėjus požeminio statinio svarbai, archeologinių darbų vadovu buvo paskirtas jėzuitas Manuelis Magri, po jo mirties tyrinėjimus tęsė Temistoklis Zemi. Kasinėjimų metu atrasta svarbios archeologinės medžiagos: puodų, papuošalų, gyvūnų ir žmonių kaulų, įvairių statulėlių, daugiausia vaizduojančių moterų figūras.
 |
| Hal Saflieni Hypogeum - nuotrauka iš interneto, nes mums fotografuoti ten neleido |
Hal Saflieni Hypogeum užima daugiau apie 500 kv. m plotą. Statinį sudaro trys aukštai. Vedami gido ir klausydami audiogido leidomės vis žemyn, kol pasiekėme seniausias kapavietes, stūksančias daugiau nei 10 m po žeme. Dalis patalpų išsidėstę natūraliuose urvuose, dalis išskobta akmenyje, paremta akmeniniais stulpais. Vienas akmeninis kambarys itin didelis, išpaišytas paslaptingais raudonais apskritimais. Unikali patalpa - Gyvačių duobė, kurioje, manoma, buvo laikomos gyvatės.
 |
Sleeping Lady - delno
dydžio skulptūrėlės, datuojamos
3 tūkstantmečiu pr. Kr, kopija |
Tai gi, fantazijai pasiausti ši vieta ypač tinkama: galima įsivaizduoti pirmykštes moteris, besimeldžiančias dievybėms arba apraudančias ir laidojančias savo vaikus ar vyrus. Klaidžioti po Hal Saflieni Hypogeum požemius buvo itin įdomu, tačiau visos ekskursijos metu kažkoks šiurpuliukas nugarą kuteno ir viena mintis vis kirbėjo, o jei kas atsitiks ir laikantys akmenys įgrius...brr. Sakyčiau, asmenims, tutintiems uždarų patalpų baimės jausmą, nors ir kaip žingeidu būtų, čia neiti.
Po 45 min. pasiklaidžiojimo požemiais, lyg kurmiai iš urvo išlindome į ryškią dienos šviesą, Saulė maloniai nuteikė ramiam pasivaikščiojimui po Paola. Pasigrožėjome bažnyčia, užmetėme akį į parduotuves, prisėdome vietinės reikšmės bariuke, kur išgėrėme geros! kavos ir šalto maltietiško alaus Cisk (tariasi čisk) ir dar užkandžiui riešutų rinkinuką gavome. Tada vėl grįžome prie kalėjimo vartų ir 201 autobusu nuvažiavome link Dingli uolų. Išlipome prie Dingli kaimelio. Kadaise Dingli uolos saugojo šį kaimelį nuo piratų, dabar tos pačios uolos maitina kaimelio žmones. Per kelis pastaruosius dešimtmečius, kuomet suintensyvėjo turizmas, Dingli kaimelyje atsidarė keli suvenyrų kioskeliai bei kavinės, taip iš esmės žvejybinis kaimelis tapo pusiau turistiniu.
Dingli uolos – aukščiausia vieta Maltoje, iškilusi maždaug 200–250 metrų virš jūros lygio. Spėjama, kad tiek uolų, tiek kaimelio pavadinimas kilo nuo didikų giminės vardo, kuriai kadaise priklausė šios žemės. Dabar šios žemės yra turistų traukos vieta. Nuo jų atsiveria nuostabi panorama, kuria mielai grožėjomės prisėdę ant neseniai įrengtų suoliukų. Tolyje, žydro vandens apsuptyje, matėsi maža negyvenamą salelė Filflą, kurios pavadinimas yra kilęs iš arabų kalbos ir reiškia pipiro grūdelį. Šiame pipiro grūdelyje auga ir gyvena keletas augalų bei gyvūnų rūšių, būdingų tik jai. Sala paskelbta paukščių draustiniu, todėl turistai ten neplukdomi.
 |
| Dingli uolų panorama |
Viskas būtų buvę puiku, tačiau pūtė toks stiprus vėjas, kad net kalbėtis buvo sunku :) Todėl ilgai čia neužsibuvome. Kiek paėję naujai įrengtu taku ir pamatę atvažiuojantį autobusą, jį susistabdėme. Pavažiavome iki koplytėlės, kuri, iškilusi ant stačių Dingli uolų, buvo matyti iš tolo. Ši Šv. Marijos Magdalietės XVII amžiaus koplytėlė žymi pačią aukščiausią Maltos vietą. Į jos vidų galėjome žvilgterėti tik pro langelį duryse. Viduje įrengtas nedidelis altorius, paveikslas, keletas aukso spalva dažytų žvakidžių. Aplink koplytėlę yra takas, nuo kurio atsiveria nuostabus uolų ir jūros vaizdas. Grožėtis vaizdais galima buvo ilgai, tačiau, kaip minėjau, vėjas greit pakeitė planus ir mes netrukus jau riedėjome autobusu link Žydrosios Grotos (Taht-il-Hnejja).
 |
| Šv. Marijos Magdalietės koplytėlė |
Žydroji grota - tai natūraliai susiformavusios, jūros bangų išgraužtos grotos. Štai ką apie jas rašo Vikipedija: ,,Kasdien nuo saulėtekio iki maždaug vidurdienio šioje vietoje galima pastebėti unikalų reginį. Saulės spinduliams apšvietus urvų paviršių, juose matomi nuo vandens atsispindėję įvairūs mėlynos spalvos atspalviai. Vienų urvų sienose atsispindi fosforescuojančios povandeninės floros spalvos, kitų - tamsūs mėlynos spalvos atspalviai." Kas nenorėtų tokio grožio pamatyti? Mes tai tikrai degėme noru.
 |
| Žydroji grota nuo uolos krašto |
Kaip supratote, į grotas galima pakliūti tik laiveliu. Deja, tądien pūtė stiprokas vėjas ir prie laivelių nuomos punkto kabojo mums labai liūdnas skelbimas - šiandien žioplių į grotas neplukdome :( Teko pasitenkinti pasižvalgymu nuo uolos į jūrą. Dar prisėdome paplūdimyje, apžiūrėjome vietovę ir, sulaukę 201 autobuso, išvažiavome. Įdomumo dėlei galiu pasakyti, kad čia mes grįžome kitą dieną, tačiau taip ir nepavyko laiveliu praplaukti pro grotas.
 |
| Paplūdimys |
Autobusas mus atgabeno į oro uostą (Luqa). Nors diena jau buvo persiritusi gerokai į antrą pusę, nusprendėme dar pasiekti Marsaxlokk miestelį. Oro uoste įlipome į 4X autobusą. Nustebome, nes dauguma keleivių buvo arba juodaodžiai arba arabų kilmės žmonės. Kažkaip nejaukiai pasijutome tame autobuse. Pasiekę Hal Far (išvertus - Žiurkių miestas) miestelį turėjome persėsti į 119 autobusą. Išlipome. O su mumis išlipo ir didžioji dalis keleivių. Pasirodo šiame Maltos regione įkurtos pabėgėlių stovyklos, tiksliau stovi tokie dideli geležiniai angarai, kur pabėgėliai gyvena. Gerai, kad nereikėjo ilgai laukti 119 autobuso, nes jausmelis ne kaži koks. Šiaip ne taip pasiekėme Marsaxlokk. Tik išlipus iš autobuso žinojome kur eiti - garsi muzika visus kvietė į fejerverkų šventę. Marsaxlokk nedidelis miestukas (virš 3,5 tūkst. gyventojų), kuriame daugiausia gyvena žvejai, o dabar jį atrado ir turistai. Ir ne veltui :) Pirmas įspūdis buvo - vau!!! Ant žydrų įlankos bangų, laiveliai supos pamažu...
 |
| Marsaxlokk |
Ėjome krantine, apžiūrinėdamos gražiuosius laivelius, pasidairydamos į vykstančią mugę, sustodamos prie estrados bei uostydamos gardžius kepamos žuvies kvapus. Šie spalvoti laiveliai vadinami luzzu (tariama lutsu). Jų pavadinimas kilęs iš siciliečių žodžio guzzu, kuris savo ruožtu atėjęs iš italų kalbos žodžio guzzo, reiškiančio žvejų laivelį. Tradicija luzzu dažyti įvairiom ryškiom spalvom ir puošti juos visa matančia akimi, manoma, siekia finikiečių laikus.
Vakarėjo. Fejerverkų šou prasidės tik 21 val., o mūsų paskutinis autobusas prieš devynias išvažiuoja. Aplėkėme šurmuliuojantį Marsaxlokk centrą, dar spėjome nusifotografuoti ir prisėsti kavinukėje pavakarieniauti - tada jau namo į Qawra :)
 |
| Prie luzzu |
Kitą dieną skyrėme senajai Maltos sostinei Mdina ir jos priemiesčiui Rabat. Po pusryčių tradiciškai nuskubėjome į autobusų stotį ir sulaukę 3X autobuso nuriedėjome į Mdiną.
 |
| Mdina dar vadinama Tylos miestu |
Mdina – tai senoji Maltos sostinė, kurioje gyvena apie 300 gyventojų. Senosios Maltos sostinės istorinis amžius skaičiuojamas apie 4000 metų. Miestas įsikūręs kalvos viršūnėje ir aptvertas gynybine siena, kuri buvo pastatyta arabų valdymo laikotarpiu (tarp 870 - 1091). Šiuo laikotarpiu buvo pastatyti ir pagrindiniai Mdinos pastatai (palazzi), kuriuose kadaise gyveno Maltos aukštuomenė. XVI a. į Maltą atsikėlę Maltos ordino riteriai pageidavo gyventi arčiau savo laivų, tad Maltos sostinę įperkėlė į Birgu, o vėliau į Vallettą, tačiau Maltos aristokratai taip ir liko gyventi Mdinoje. Ir visai nesvarbu, kas užkariaudavo ar valdydavo miestą, visi pripažindavo ir gerbdavo šio miesto – aristokrato statusą. Miestas niekada nebuvo smarkiai nuniokotas karų ar antpuolių, tačiau gamtos jėgos jo nepagailėjo - 1693 m. žemės drebėjimas sunaikino daug pastatų, sugriovė katedrą. Šios nelaimės padariniai visiškai buvo atstatyti tik po 100 metų, jau XVIII amžiuje.
Šiandienos maltiečiai vertina Mdinos istorinį paveldą - restauruodami pastatus išlaiko jų autentiškumą, gilinasi į detales, jų tikslų atkartojimą. Todėl dabar, praėjus tūkstančiams metų, mes vis dar galime grožėtis senąja sostine.
 |
| Rytais Mdinos gatvelėse gyvena TYLA |
Į Mdiną patekome pro pagrindinius vartus, kurie yra priešais Rabato autobusų stotį. Šie vartai suprojektuoti 1724 m. prancūzų architekto Charles François de Mondion. Daugelio turistų susidomėjimą jais lemia tai, kad vartai ir tiltas buvo filmuoti Game of Thrones (Sostų karai) pirmajame serialo sezone.
 |
| Šv. Pauliaus katedros interjeras |
Mes atvažiavome ganėtinai ankstyvą rytą, todėl pirmi įspūdžiai pateisino Mdinos - Tylos miesto pavadinimą (taip miestą vadina vietos gyventojai), tačiau įdienojus siauros gatvelės prisipildė turistų klegesio, prekybininkų šurmulio bei arkliais kinkytų karietų bildesio. Palaiminta TYLA dingo. Sako, kad ir vakarais, kai turistų būriai grįžta į savo
poilsio vietas, Mdina vėl būna tyli ir didinga.
Netoli nuo pagrindinių vartų keturkampėje aikštėje stovi puošni Mdinos šv. Pauliaus katedra. Sakoma, kad katedra pastatyta toje vietoje, kur gubernatorius Publijus susitiko Šv. Paulių, sudužus jo laivui prie Maltos krantų. Ši barokinė katedra suprojektuota architekto Lorenzo Gafa ir pastatyta 1697 - 1702 m. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia mums buvo tai, kad dar nepasukę už kampo ir nematydamos katedros, išgirdome nuostabius vargonų muzikos garsus, kurie ir atvedė mus į šventovę. Katedra visa buvo prisipildžiusi muzikos garsų, kurie sklido nežinia iš kur - vargonų nesimatė. Vėliau paklausėme, ar tai įrašas? Nustebęs katedros patarnautojas paaiškino, kad tai gyva muzika ir kad vargonai stovi už altoriaus, todėl jų ir nesimato. Ši muzika dar kurį laiką mus lydėjo Mdinos skersgatviais.
Tai gi, Mdina dabar man asocijuojasi su muzikos garsais, kurie pagrobia ryto tylą, įsisuka į siauras gatveles ir susilieja su bundančio miesto šurmuliu.
 |
| Panorama nuo Mdinos gynybinės sienos |
Mdinoje praleidę gerą pusdienį, paklaidžioję gatvelių labirintais, pasidairę į apylinkes nuo gynybinės sienos, pro uždarytus vartus žvilgterėję į kiemelius bei paklibinę fantastiškai gražias durų sklendes ir belstukus, pasukome link vartų, pro kuriuos ryte įėjome į šį Tylos miestą.
 |
Žvilgsnis pro durų plyšelį į
The Old Greek Bordello |
 |
| Durų belstukas |
Už Mdinos vartų driekėsi Rabato (arab. priemiestis) miestas, kuriame virė kasdienis gyvenimas. Rabate gyvena šiek tiek daugiau nei 11 tūkst. gyventojų. Prisėdome kavinukėje priešais Šv. Pauliaus bažnyčią (ne, ne tą, kuri Mdinoje :). Paprasti plastmasiniai staliukai, besišypsantys veidai bei garsios kalbos - vietinių pamėgtos kavinės vizitinė kortelė. Klestelėję ant plastmasinių kėdžių ištiesėme nuo vaikščiojimo pavargusias kojas ir, užsisakę šalto gėrimo, puolėme rašyti atvirlaiškius namiškiams.
 |
| Šv. Pauliaus Grota |
Kiek pasėdėję pamatėme, kad klientų prie staliukų ėmė akivaizdžiai mažėti - prasidėjo siesta. Pakilome ir mes, tik ne poilsio nuėjome, o į po Šv. Pauliaus bažnyčia esančias katakombas. Bilietas kainavo 5 Eur. Su šiuo bilietu gali pamatyti Šv. Pauliaus Grotą, II Pasaulinio karo slėptuves, katakombas ir Wignacourt muziejų. Taip pat kiekviena gavome po audio gidą.
Pirmiausia nusileidome į Šv. Pauliaus Grotą. Pasakojama, kad apie 60-uosius metus po Kristaus prie Maltos krantų sudužo laivas, kuriuo į teismą Romoje buvo gabenamas Šv. Paulius. Išsigelbėjęs jis prisiglaudė grotoje ir ėmė skleisti saloje krikščionybę ir gydyti žmones. Tuo metu gubernatoriumi buvęs toks tūlas Publijus, kurio tėvas sunkiai sirgo. Šv. Pauliui išgydžius jo tėvą, Publijus atsivertė į krikščionybę ir tapo pirmuoju Maltos vyskupu. Šią grotą visada aplanko į Maltą atvykę piligrimai, čia 1990 metais meldėsi pal. Jonas Paulius II, o 2010 metais – Benediktas XVI.
Iš grotos laipteliais užlipome į šv. Publijaus koplyčią, kuri aiškiai mena Maltos ordino klestėjimo laikus. XVII a. ši koplyčia buvo pagrindinė ordino šventovė Rabate. Vidaus interjero ir pagrindinio altoriaus didžioji dalis puošybos elementų asocijuojasi su Maltos ordino kryžiumi, net centriniame altoriuje esančiame paveiksle kūdikėlis Jėzus laiko aštuonių smailių Maltos kryžių, kaip šio ordino globos ženklą.
 |
Šv. Publijaus koplyčios
centrinio altoriaus paveikslas |
 |
| Šv. Publijaus koplyčia |
Pasigrožėję bažnyčia vėl tais pačiais laipteliais nusileidome į katakombas. Jos užima daugiau kaip 2 tūkst. kv. m. teritoriją, yra išsidėsčiusios po Rabato ir Mdinos miestais. Tai katakombos pradėtos statyti romėnų laikais, kai įstatymai uždraudė mirusiuosius laidoti Mdinoje.
 |
Viena iš katakombų salių
su suolais ir ventiliacine anga (dešinėje) |
Manoma, kad katakombos atsirado nuo keleto nedidelių kapaviečių, kurios per laiką smarkiai išsiplėtė ir virto sudėtingu tunelių labirintu. Aišku, kapavietės jau tuščios, tačiau pati kapaviečių architektūra kelia smalsumą. Matėme mažesnes vaikų kapavietes, bei didesnes - suaugusiųjų, kai kuriose salėse prie sienų pastebėjome iškaltus suolelius, stalą, kur, manoma, mirusiojo šeima susirinkdavo agapėje, iš kai kurių didesnių salių išvestos ventiliacinės angos ir šiandien sėkmingai aprūpina požemius oru. Įdomu tai, kad šios kapavietės, keičiantis laidojimo kultūrai, per amžius buvo visiškai apleistos ir tik 1894 m. jas iš naujo atrado daktaras A. A. Caruana. Jis pats išvalė kapavietes nuo nuolaužų ir šiukšlių, o vėliau apžiūrėjo ir ištyrė didžiąją dalį katakombų.
 |
| Kapavietės |
Dalis katakombų per II Pasaulinį karą virto slėptuvėmis. Jas miesto valdžia pardavinėjo, o pasiturinčios šeimos stengėsi jas įsigyti ir įsirengti kaip butus. Kai kuriose patalpose dar ir šiandien matosi plytelėmis išklotos grindys, ant įėjimo nišų išlikę užrašyti numeriai. Viso taip buvo įrengta 50 kambarių. Kai kuriose patalpose net elektra buvo įvesta. Tiesa, slėptuvėse per antskrydžius, kurių, beje, Maltoje per 1940-1944 metus buvo 3340, galėjo slėptis ir neišsipirkę patalpų žmonės, tik jiems vieta buvo numatyta koridoriuose.
 |
| Butas Nr. 20 |
Apėję šias šiurpiai įdomias savo istorija katakombas savo ekskursiją baigėme daugiau kaip valandą besižvalgydamos po Wignacourt muziejų: Maltos ordino iždininko kambarys, įrėminta autentiška Turino drobulės reprodukcija, nešiojamas altorius, Maltos ordino kavalierių balsavimo dėžutė, net senoviškas limuzinas, visa tai ir dar daugybė kitų eksponatų laukia lankytojų dėmesio. Mums buvo išties įdomu.
 |
| 1937 m. Austin Six Limousine, kuriuo važinėjo Maltos vyskupai |
 |
| Skanūs Maltos sūriai |
Taip besikultūrindamos spėjome gerokai praalkti, tad šalia bažnyčios prisiglaudusi maža, jauki parduotuvėlė, viliojančiai kvepianti ką tik išlepta duona, mums buvo pats tas. Nusipirkome kepaliuką duonos, kelių rūšių sūrio ir prisėdome parkelyje užkąsti. Būtinai paragaukite Maltos sūrių - jie patiks kiekvienam šio produkto gerbėjui. Užkandę dar kiek pasivaikščiojome po Rabato gatveles, kol pasiekėme miesto pakraštį ir nusprendėme pėstute paėjėti iki artimiausio kaimelio - Bahrija, kuris buvo už keleto kilometrų nuo Rabato.
 |
Smėlio spalvos namus puošia
ryškios langinės, spalvoti balkonai
ir gėlės |
 |
Siaurose Rabato gatvelėse galima
pamatyti ir tokių antikvarinių automobilių |
Netoli, tačiau pėstute keliauti buvo ne itin patogu, nes visą kelią reikėjo eiti važiuojamąja kelio dalimi. Taip, mašinų nebuvo itin daug, tačiau taip norėjosi leistis laukais, kurie atsivėrė mums prieš akis. Visai palei kelią driekėsi svogūnų plantacijos (tiek svogūnų gyvenime neteko regėti, kiek matėme Maltoje). Džiaugsmo suteikė pakelėje sutikti kaimo vyrukai, prekiaujantys vaisiais ir daržovėmis. Braškės ir pomidorai buvo fantastiško skonio!
 |
| Pakelės braškės |
 |
| Kelias į Bachrija |
 |
| Kur užmato akys - svogūnai |
Taip palengva pasiekėme Bachrija kaimą, ne kaimą, greičiau naujai pastatytą miestelį. Nauji namai, nauja bažnyčia, naujai grįstos gatvės, kelios kavinės - visiškai nepanašu į mūsų įsivaizduojamą kaimą, na gal tik kažkur iš laukų atsklindantis toks kaimiškas kvapas... Užsukome į kavinę, užkandome ir, deja, turėjome grįžti atgal, nes vakarėjo ir paskutinis autobusas turėjo netrukus važiuoti link Rabato. Gaila, nes norėjosi dar daugiau pamatyti ...
 |
| Bachrija |
Kitą dieną mūsų keliai vedė į Valetą (Valletta). Važiavome 12 autobusu - kelias ilgesnis, tačiau visas maršrutas išsidėstęs palei jūrą. Pravažiavome Paceville ir St. Julian miestelius. Girdėjome, kad šiuose miesteliuose vyksta aktyvus naktinis gyvenimas. Neišlipome, nes buvo rytas :) Toliau buvo Sliema, kuri švytėjo rytiniuose saulės spinduliuose ir suviliojo mus šiek tiek po ją pasižvalgyti. Sliema savo vardą, manoma, gavo nuo Mergelės Marijos koplyčios, kuri seniau tarnavo kaip švyturys vietos žvejams. Tai pirmi maldos ,,Sveika Marija" žodžiai maltiečių kalba ,,Sliem Għalik Marija". Sliem yra Maltos žodis, reiškiantis taiką.
 |
| Vaizdas nuo Sliema krantinės: kairėje -Manoel Island tvirtovė, dešinėje - Valletta |
Taigi, ankstyvą rytą ėjome Taikos miesto alėja link Valetos. Karėje įlanka su laiveliais, besisūpuojančiais ant vandens, dešinėje, už gatvės važiuojamosios dalies - Sliema senamiestis. Netrukus pamatėme ir Valetos bokštus. Vaizdelis vertas dailininko teptuko. Kiek pasivaikščioję vėl sėdome į autobusą ir jau važiuotos pasiekėme Valetą.
Valeta (Valletta) - dabartinė Maltos sostinė, įkurta Maltos riterių ordino magistro Jean Parisot de la Valette. 1565 m. didysis magistras, siekdamas išlaikyti įtaką, nusprendė pastatyti gynybinius įtvirtinimus Maltoje. Netrukus buvo parengtas naujo miesto planas. Popiežius Pijus V ir Ispanijos karalius Pilypas II susidomėję gynybinio miesto statyba, pažadėjo finansavimą. Popiežiaus paskirtas karo inžinierius Francesco Laparelli suprojektavo miestą ir jo gynybinius įtvirtinimus (tai buvo pirmasis miestas statytas ,,nuo nulio". Jei kiti Maltos miestai statėsi stichiškai, be jokio projekto, plečiantis kaimams, tai Valeta buvo pastatyta pagal projektą, panaudojant šachmatų lentos principą. Manoma, kad Valeta yra aplamai pirmasis Europos miestas suplanuotas ,,popieriuje"). Statybos darbai prasidėjo 1566 m. Pirmiausia iškilo bastionai, kiek vėliau pastatyti kiti svarbūs pastatai. Miestas pavadintas Valletta, Maltos riterių ordino magistro Jean Parisot de la Valette garbei (oficialiai ordinas pavadino miestą Humilissima Civitas Valletta − Kukliuoju Valetos miestu, o maltiečiai šnekamojoje kalboje jį vadino tiesiog Il-Belt − Miestu). XVI a. antroje pusėje Maltos ordino riterių dėka Valeta tapo ne tik Maltos sostine bet ir strateginės svarbos tvirtove. Miestas augo ir tvirtėjo per šimtmečius. Aišku, nebuvo išvengta ir nuosmukių bei nuostolių. Didžiausius nuostolius patyrė II Pasaulinio karo metu - daug pastatų buvo subombarduota, o skaudžiausias buvo XIX a. Karališkųjų operos rūmų praradimas. Nepaisant to, Valeta laikoma viena koncentruočiausių istorinių vietų pasaulyje. Šiandien Valetoje, kuri apima tik 55 ha plotą, išlikę net 320 istorinių paminklų. Tai įspūdingas skaičius!
 |
Karališkosios operos teatro griuvėsių vietoje 2013 m. buvo atstatytas teatras po
atviru dangumi Pjazza Teatru Rjal |
Į Valetą patekome praėję tiltą, nutiestą per įtvirtinimus. Pirmas įspūdis įžengus į miestą - naujo ir seno derinys. Kairėje šiuolaikinis statinys, dešinėje senove alsuojantys Karališkosios operos teatro griuvėsiai, o priešais tiesi kaip styga Respublikos (Triq il-Repubblika) gatvė, vedanti kažkur į begalybę :)
 |
| Tiesi Triq il-Repubblika |
Savo kelionę po Valetą pradėjome nuo apsilankymo Dievo Motinos bažnyčioje (Our Lady of Victories) − tai pirmasis užbaigtas Valetos pastatas, pastatytas 1566 m. didžiojo magistro Jean Parisot de la Valette lėšomis (ši data - 1566 m. kovo 28 d. - laikoma ir Valetos įkūrimo data). Prieš bažnyčią, didelėje aikštėje išdidžiai stovi ir pats didysis magistras - Valetos įkūrėjas.
 |
| Valetos įkūrėjas Jean Parisot de la Valette |
Atidavę pagarbą miesto įkūrėjui toliau pasukome link Aukštutinių Barrakka sodų (Il-Barrakka ta' Fuq) – tai vienas gražiausių Valetos parkų. Sodai įkurti ant Šv. Petro ir Pauliaus bastėjos viršutinės pakopos (bastėjos žemutinėje pakopoje sustatytos senovinės patrankos) ir yra aukščiausiame Valetos miesto taške, todėl nuo jų atsiveria nuostabi panorama į įlanką, Vittoriosa (arba Birgu), Cospicua (arba Bormla) ir Senglea (arba Isla) miestelius. Čia reikėtų paminėti įdomų faktą, kurio niekur kitur neaptiksite: gynybinė siena saugo ne vieną miestą, o net 5 miestus iš karto. Nuo Barrakka sodų puikiai matosi ši siena, juosianti Valetą, Birgu, Bormlą, Islą ir Florianą.
 |
| Panoraminis vaizdas nuo Aukštutinių Barrakka sodų |
Apie 1661 m. Italijos riterio Fra Flaminio Balbiani iniciatyva buvo pastatyta arkinė terasa, kuri išlikusi iki dabar. Pradžioje soduose poilsiavo tik Maltos ordino riteriai iš Italijos žemių, o miestelėnams jie buvo atidaryti apie 1800 metus. Aukštutiniai Barrakka sodai užima nedidelį plotą, tad juos apeiti ir apžiūrėti galima per kokią valandą (čia su kavos pertraukėle vietinėje kavinėje ar pasisėdėjimu ant suoliuko po sena arka). Fontanai, margaspalvių gėlių klombos, įvairios skulptūrinės kompozicijos, oranžiniai katinai ant lauko kavinės stalų, daugybė turistų ir nuostabūs vaizdai - štai tokį įspūdį man paliko Aukštutiniai Barrakka sodai.
 |
| Oranžiniai katinai ant lauko kavinės stalų |
Tiesa, Valetoje yra ir Žemutiniai Barrakka sodai, kurių mes, deja, neaplankėme. Tuo tarpu mums lankantis Aukštutiniuose Barrakka soduose teko stebėti linksmą vyresnių žmonių kompaniją, pasipuošusią viduramžių apdarais ir filmuojančią savo draugams juokingus vaizdo klipus. Buvo smagu pareplikuoti ir pasijuokti drauge su jais.
 |
| Senos tavernos durys |
Iš sodų patraukėme pasižvalgyti po Valetą, akis pakelti į namų fasaduose įkurdintas šventųjų skulptūras, į gėlėmis apipintus balkonėlius, į erdvias miesto aikštes bei jaukias lauko kavinukes, įsikūrusias tiesiog ant stačių miesto laiptų.
 |
| Namo fasado detalė |
 |
| Balkonuose žydi gėlės ir čiulba paukščiai |
Taip bežioplinėjant priėjome Šv. Jono katedrą (Kon-Katidral ta’ San Ġwann), į kurios vidų neįkišti nosies tiesiog negalėjau. Mano draugės atsisakė eiti į bažnyčią ir liko vaikštinėti Valetos gatvėmis, o aš, sumokėjusi 6 Eur ir gavusi audio gidą, įžengiau į Maltos šventovių šventovę.
 |
| Šv. Jono katedros fasadas |
Šv. Jono katedra buvo pastatyta tarp 1573-1578 m. Ją suprojektavo Maltos karinis architektas Girolamo Cassaros. Bažnyčia yra laikoma vienu geriausių Europos baroko architektūros pavyzdžių. Šventovės išorinės sienos yra statiškos, labiau primena karinę tvirtovę, nei bažnyčią, tačiau vos įžengus į vidų vaizdas visiškai pasikeičia.
Tiesa, tuos pirmus žingsnius į katedros vidų tenka žengti per grindyse įsitaisiusią marmurinę giltinę, kuri aiškiai parodo, kokie mes menki ir kas mūsų laukia ;)
Na o tiems, kas nepabūgo giltinės gąsdinimų ir įžengė pro masyvias duris, prieš akis atsiveria spinduliuojantis katedros grožis. Kažkaip nekukliai atrodo tas laikinas gyvenimas, žvelgiant į auksu tviskantį ir itin puošniai baroko stiliumi dekoruotą interjerą, kurį suprojektavo Kalabrijos menininkas bei Maltos Ordino riteris Mattia Preti. Jis sukūrė sudėtingas, akmenines raižytas sienas, skliautines tapytas lubas bei šoninius altorius. Beje Šv. Jono katedra išskirtinė būtent ant lubų tapytomis scenomis iš Šv. Jono gyvenimo – figūros, nupieštos ant lubų, atrodo lyg trimatės skulptūros. Šis efektas buvo išgautas labai sumaniai naudojant šešėlius ir dažų atspalvius. Įspūdinga ir kaltinė bažnyčios puošyba. Ji ypatinga tuo, kad skulptūros ir kiti puošybos elementai iškalti pačiose sienose ir lubose, o ne padaryti dirbtuvėse ir vėliau priklijuoti jiems skirtose vietose. Tam puikiai pasitarnavo Maltoje paplitusi statybinė medžiaga, labai palanki tokiems skulptūros darbams – kalkakmenis.
 |
| Šv. Jono katedros interjeras |
Katedroje įspūdį daro ne tik skliautai, bet ir marmurinės grindys, nuklotos paminklinėmis plokštėmis - po jomis ilsisi net 375 Maltos ordino riteriai.
Visas bažnyčios interjeras tiesiog šaukte šaukia apie Maltos ordino didybę ir galią, apie jo šlovę ir darbus. Džiaugiausi, kad audio gidas nors trumpai apžvelgė Maltos ordino istoriją. Atrodo, taip dažnai minimas Maltos ordino vardas, kad jau viską apie jį žinai, tačiau, jei kas konkrečiai lieptų išdėstyti jų istoriją, vargu ar dažnas mūsų sugebėtų tai padaryti.
O buvo taip. XI a. įsigalėjus krikščionybei iš Europos į Jeruzalę traukdavo daugybė piligrimų, kuriuos kelionės metu reikėjo pamaitinti, apsaugoti, suteikti medicininę pagalbą. Tuo tikslu Jeruzalėje buvo įkurtas Suverenus karinis Hospitaljerų Šv. Jono ordinas (tiesiog šv. Jono arba, vėliau, Maltos riterių ordinas). Jų šūkis buvo Tuitio fidei et obsequium pauperum (Tikėjimo saugojimas ir pagalba vargstantiems). Vėliau, vykstant kryžiaus karams Artimuosiuose Rytuose, susikūrusi kryžiuočių Jeruzalės karalystė įpareigojo Šv. Jono ordiną prisiimti pareigą ginti ne vien atvykstančius piligrimus, tačiau ir karalystės žemes nuo musulmonų. Tuo būdu Jeruzalės hospitaljerų bendruomenė prisiėmė karines funkcijas ir savąjį „tarnavimo vargšams“ devizą papildė „tikėjimo gynimo“ įsipareigojimu.
 |
,,Tikėjimo gynimo" funkcija aiškiai atsispindi Maltos ordino riterių
paminklinėse lentose, kur užkariauti kitatikiai paminti po riterių kojomis |
Nors k
rikščionybė pamažu skverbėsi į Artimuosius Rytus, deja ... Nepajėgdamas atsispirti žymiai gausesnėms musulmonų pajėgoms, 1291 metais krito Akros miestas – paskutinė krikščionių tvirtovė Šventojoje Žemėje, ir Ordinas buvo priverstas laikinai įsikurti Kipre.
1310 metais Ordinas įsitvirtino Rodo saloje (Šv. Jono ordino riteriai tuomet buvo vadinami Rodo salos riteriais). Ordino valdoma Rodo sala tapo tvirtu krikščionių bastionu Viduržemio jūroje ir ne kartą kovojo su musulmonų kariuomene bei laivynu.
Didžiojo Magistro (kuris kartu buvo Rodo princas) valdoma sala-valstybė mezgė diplomatinius santykius su kitomis šalimis bei suvaidino esminį vaidmenį ginant krikščionišką Europą nuo musulmonų invazijos.
Tačiau 1523 metų pradžioje, po kelis mėnesius trukusios turkų sultono Suleimano Nuostabiojo vadovaujamos kariuomenės apgulties, riteriai buvo priversti pasiduoti ir paliko Rodo salą. Septynerius metus neturėjęs teritorijos, bet nepraradęs suverenumo, ordinas iš imperatoriaus Karolio V gavo leidimą įsikurti Maltos saloje.
|
|
Provanso koplyčia skirta
Arkangelui Mykolui - puošta
Maltos kryžiumi ir tuo metu itin madingomis,
iš Bernini nužiūrėtomis suktomis
kalkakmenio kolonomis |
Pirmuoju Didžiuoju Magistru tapo Raymond du Puy. Jam vadovaujant buvo patvirtintas pirmasis Maltos ordino statutas bei iki šiol naudojama emblema – baltas aštuoniakampis kryžius, žinomas Maltiečių kryžiaus vardu. Ordinas buvo nepriklausomas nuo kitų valstybių ir nuo Bažnyčios ir sudarytas iš įvairių tautų atstovų. Tai atsispindi ir katedroje, kurioje yra aštuonios koplyčios, suskirstytos pagal Maltos ordino riterių kalbų įvairovę. Būtent, ne pagal tautybę, bet pagal kalbinę priklausomybę: Provanso, Itališka, Vokiška, Prancūziška, Overnės, Aragono, Anglo-saksų bei Kastilijos, Leono ir Portugalijos. Aštuoni Maltos kryžiaus kampai taip pat simbolizuoja riterių priklausomybę toms kalbinėms grupėms. Taigi, 1530 metais Ordinas gavo Maltos ordino vardą. Daugiau nei 250 m. Maltos ordinas buvo svarbus krikščionybės atramos punktas, ginantis Europos šalis nuo islamo ekspansijos. Maltos ordino likimas vėl netikėtai pasikeitė, kai Napoleonas Bonapartas 1798 metais užėmė Maltos salą. Kadangi Maltos ordino pagrindiniuose principuose buvo įtvirtinta, kad jis negali kovoti su krikščioniškomis tautomis, ordino riteriai buvo priversti palikti Maltos salą. Nors 1802 metais Ordinui buvo garantuotos jo buvusios valdos Maltoje, tačiau ten sugrįžti Ordinui niekada taip ir nepavyko.
Po laikinų sustojimų Mesinoje, Katanijoje ir Feraroje, 1834 metais Ordinas įsikūrė Romoje. 1879 metais popiežius Leonas XIII atkūrė Didžiojo Magistro postą ir jį prilygino kardinolo rangui.
Romoje Maltos ordinas visiškai grįžo prie savo pirmosios ir pagrindinės – pagalbos vargstantiems - veiklos. Tuo tikslu daugelyje pasaulio šalių kūrėsi nacionalinės Maltos ordino organizacijos. Labai daug pagalbos maltiečiai suteikė ligoniams ir vargstantiems Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Šiandien Maltos ordinas – viena didžiausių krikščioniškų humanitarinių organizacijų, išlaikantis vaikų ir senelių namus, ambulatorijas, ligonines ir prieglaudas ne tik skurstančiuose pasaulio regionuose, bet ir Vakarų šalyse, turintis gerai organizuotą greitosios pagalbos tarnybą.
Tikrųjų įžadus davusių vienuolių šiandien tėra kelios dešimtys. Likusieji - riteriai ir damos - tarsi garbės nariai, priimami į Ordiną įsipareigojant remti jo humanitarinę veiklą. Maltos ordino vadovaujamose medicinos struktūrose šiuo metu dirba 11 tūkstančių tarnautojų ir virš 80 tūkstančių savanorių. Būtent savanorišku darbu remiasi visa humanitarinė veikla 140 pasaulio šalių.
Štai tokia ilga ir įdomi Maltos ordino istorija.
Apėjusi visas koplyčias, pasukau į šonines katedros erdves, kur įsikūręs Šv. Jono katedros muziejus. Pagrindinė ir įdomiausia salė, aišku, yra Katedros oratorijus, kur vienuoliai buvo įšventinami į riterius. Dabar šioje salėje eksponuojami du garsiojo Michelangelo Caravaggio paveikslai: ,,Šv. Jeronimas" ir ,,Šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimas". Įėjusi į šią salę puoliau grožėtis paveikslais ir juos fotografuoti, kol prie manęs pripuolė apsaugos darbuotojas ir parodė ženklą, kad fotografuoti draudžiama. Atsiprašiau ir paaiškinau, kad nepastebėjau ženklo, tačiau šv. Jeronimas jau buvo nufotografuotas.
 |
| Šv. Jeronimas yra išvertęs bibliją iš graikų ir hebrajų kalbų į lotynų kalbą, todėl laikomas vertėjų globėju |
Antrasis Caravaggio paveikslas ,,Šv.Jono Krikštytojo nukirsdinimas" pribloškia savo dydžiu, spalvų koloritu ir natūralistiškumu. Tai vienintelis žinomas Caravaggio paveikslas, ant kurio yra menininko parašas.
Caravaggio paveikslai neatsitiktinai rado prieglobstį Valetos Šv. Jono katedroje. Dailininkas, apkaltintas nužudymu per dvikovą, pabėgo iš Italijos ir rado prieglobstį bei priedangą Maltoje. Maltos ordinas sudarė sąlygas kurti, dailininkas buvo įšventintas į Maltos ordino riterius, tačiau ir vėl įsivėlė į muštynes, buvo pasodintas į Šv. Angelo fortą, stūksantį priešais Valetą esančiame Birgu mieste, iš kur jam ir vėl pavyko pabėgti. Tačiau jo sukurti žymieji paveikslai liko Valetoje.
 |
| Tritono fontanas |
Kelios valandos Šv. Jono katedroje pralėkė nepastebėtai. Draugės manęs jau senokai lūkuriavo lauke, nes mūsų planuose dar buvo aplankyti kitus gynybine siena apjuostus miestelius. Patraukėme link autobusų stoties, susiradome autobusą, ir apvažiavę garbės ratą aplink Tritono fontaną, išriedėjome iš sostinės. Apžvalgai iš visų miestelių pasirinkome Birgu (kitus stebėjome tik pro autobuso langą). Vos išlipę iš autobuso ir praėję pro viduramžių tvirtovės vartus atsidūrėme nedideliame bet labai jaukiame miestuke. Aukšti namai, siauros gatvės, lauko kavinukės ir gėlės. Miestelis įsikūręs išsikišusiame pusiasalyje priešais Valetos miestą. Jis puikiai matomas nuo Barrakka sodų. Įdomu tai, kad Šv. Jono ordino riteriai, išvyti iš Rodo salos, atsikėlė į Maltą ir pirmiausia 1530 m. įsikūrė Birgu ir tik vėliau persikėlė į Valetą.
 |
| Birgu gatvelės |
Miestelis gal ir nedidelis, tačiau prabangus - įlankoje ilsisi didžiulės jachtos iš viso pasaulio, viešbučiai svečius vilioja prabangiais apartamentais, restoranų kainos prasideda nuo 60 eurų už patiekalą. Mums, aišku, tai nebuvo aktualu. Mes laiką maloniai leidome vaikščiodamos pakrante, žvalgydamosi į Valetos bokštus, besigrožėdamos saulėlydžiu ir ragaudamos kavą mažoje kavinukėje. Namus (Qawra) pasiekėme tik vėlyvą vakarą. Jautėmės išalkę, todėl pirma mintis išlipus iš autobuso buvo tokia: norim paragauti tradicinio maltietiško Stuffat Tal-Fenek (triušienos troškinio).
 |
Birgu švartuojasi prabangios jachtos
iš viso pasaulio |
 |
| Kitoje įlankos pusėje - Senglea (arba Isla) |
 |
| Birgu gynybinio forto fragmentai |
Triušienos ilgai ieškoti neteko - beveik kiekvienas save gerbiantis restoranas siūlo paragauti fenek patiekalų. Rinktis galima pagal restorano klasę ir jūsų kišenę. Nacionaliniu Maltos patiekalu triušiena tapo taip pat Maltos ordino riterių dėka, mat, šiems uždraudus paprastiems gyventojams medžioti žvėris (kadangi riteriai norėjo žvėrelius pasilaikyti savo medžioklei), gyventojams beliko auginti triušius, kurie ilgainiui tapo populiariausia salos mėsa. Fenek gaminamas įvairiausiais būdais: fenek bit-tewm u l-inbid (triušis, troškintas vyno ir česnako padaže), fenek moqli (keptas
triušis), stuffat tal-fenek (troškintas triušis).
Mes išsirinkome nedidelę kavinę esančią netoli mūsų viešbučio ir tradicinį triušienos troškinį stuffat tal-fenek siūlančią už vidutinę 11 Eur kainą ir, galiu pasakyti, neapsirikome. Buvo sotu ir labai skanu.
Visi planai įvykdyti, beliko gerai išsimiegoti ir žvaliai nusiteikusioms pasitikti paskutinę dieną Maltoje.
 |
| Stuffat tal-fenek |
Paskutinę dieną Maltoje nusprendėme vėl aplankyti salas: mažąją Comino ir dar kartą gražiąją Gozo. Vėl rytinis žygis į autbusų stotį, 222 autobusas ir kelionė į Cirkewwa perkėlą. Čia susiradom laivelį, plukdantį į Comino salą (kaina 10 Eur žmogui).
Comino (malt. Kemmuna) – trečioji pagal dydį Maltos archipelago sala (3,5 kv. km). Saloje nuolat gyvena 8 žmonės. Vardą salai davė kadaise joje augantis kmyninis kuminas (lot. Cuminum cyminum, angl. cumin, isp. comino). Pirmieji žinomi Comino salos gyventojai buvo ūkininkai iš Romos viešpatavimo Maltoje laikų. Viduramžiais šios salos raižytas krantas, klinties klifai (skardžiai), stačios uolos buvo mėgiamos piratų ir plėšikų. Pasislėpę uolose jie laukė iš Maltos į Gozą plaukiančių valčių ir užpuldinėdavo jas. Vėliau ši sala tapo mėgiama Maltos ordino riterių medžioklės ir pramogų vieta, XVI-XVII a. šioje saloje buvo kalinami ar į ją tremiami Ordinui nusižengę riteriai. Šiuo metu ji − paukščių rezervatas ir gamtos draustinis.
Mūsų laivelis, siūbuojamas Viduržiemio jūros bangų, netruko priartėti prie Comino salos prieplaukos, įsikūrusios pačioje Žydrojoje lagūnoje (angl. Blue lagoon, malt. Bejn-il-Kniemen). Žydroji lagūna tai nuostabiai žydro vandens ir geltono smėlio plotelis, esantis tarp Comino ir negyvenamos Cominotto (Kemmunett) salų. Nors saulė dar ne itin smarkiai kepina, tačiau besimaudančių ir besilepinančių pirmaisiais saulytės spinduliais netrūksta. Mes apžvelgiame nedidelį paplūdimį ir nutariame kojas į jūrą įmerkti kiek tolėliau nuo masinių maudynių. Deja, vanduo dar šaltas ir didelio noro turkštis nekyla, tad patraukiame apsižvalgyti po salą.
 |
| Žydroji lagūna |
 |
| Cominotto sala |
Salos paviršius uolėtas, augmenija ir gyvūnija negausi, vėjas švilpia lyg garsiakalbį kas būtų jam įdavęs. Jei esi drąsesnis ir nebijai prieiti prie stačių salos krantų gali pamatyti uolose vandens išgraužtus langus. Paėjus toliau į salos gilumą, vaizdas toks, lyg dykumoje atsidūrei. Įspūdis nepakartojamas.
 |
| ,,Langai" uolose |
 |
| Statūs salos krantai |
 |
| Comino salos gyventojas |
Tačiau sala nėra negyvenama. Čia nuolat gyvena 8 žmonės, yra policijos nuovada su 1 policininku, poilsiautojų paslaugoms yra viešbutis, o istorijos pamokas galima išmokti apsilankius restauruotame Šv. Marijos bokšte (It Torri ta' Santa Marija). Šis bokštas buvo statytas 1618 m. siekiant apsaugoti Maltą nuo piratų antpuolių. Bokštą lankyti galima nemokamai, t. y., moki, kiek negaila.
 |
| It Torri ta' Santa Marija |
Didžiausią netikėtumą apsilankymo Maltoje metu mes patyrėme būtent šiame bokšte. Nepatikėsite, įėjus į vidų, salės prižiūrėtojai mūsų paklausė iš kur būsime, ir prisistačius, kad esame iš Lietuvos, mums išdidžiai įteikė lapus su Šv. Marijos bokšto istorija lietuvių kalba.
 |
| Informacinis lapas lietuvių kalba |
Dar nei viename turistiniame objekte nesame gavę informacijos lietuvių kalba, nors jau ne pirmi metai esame ES bendrijos nariai. Mums buvo labai malonu, bet ne mažiau malonu buvo ir muziejaus darbuotojams, tai matėsi iš jų išdidžių šypsenų:)
 |
| Pankolio ,,medžiai" |
Iš Šv. Marijos bokšto akmenuotais takais patraukėme atgal link Žydrosios lagūnos. Pakeliui praėjome pro Comino salos gyventojų namus, užmatėme viešbučio pastatus, pasimatavome ūgį su pankoliu ir agava (jie mus lenkė). Prieplauką pasiekėme pačiu laiku - dar spėjome užkąsti sumuštinių ir paskanauti ledų. Atgal į Cirkewwa laivelis plukdė pro grotas, sustodamas ir leisdamas pasigrožėti šiais gamtos stebuklais.
 |
| Comino salos grota |
Pasiekę Cirkewwa prieplauką vėl pirkome bilietus į Gozo salą. Šiuo kartu turėjome labai aiškų tikslą - Rabato miestą, Gozo sostinę. Kaip minėjau, prieš pora dienų lankėmės Gozo saloje, tačiau Rabate (malt. Ir-Rabat Għawdex), nuo 1887 m. oficialiai vadinamame Citta Victoria vardu, taip ir nepasivaikščiojome. Šiandien nutarėme ištaisyti tokią baisią klaidą :)
Rabatas yra didžiausias Gozo salos miestas. Jame gyvena apie 7000 gyventojų, o plotas nesiekia 3 kv. km
 |
| Cittadella |
Pirmiausia, žinome, aplankėme Citadelę (Ċittadella), kuri stovi ant kalno ir yra aiškiai matoma iš daugelio salos vietų. Neabejotinai, iš Citadelės bokšto taip pat atsiveria vaizdai į visas salos puses, tad miesto gynyba buvo garantuota - priešai sunkiai galėjo prasmukti į salą nepastebėti. Pirmi įtvirtinimai atsirado dar bronzos amžiuje, maždaug apie 1500 pr. Kr. Vėliau finikiečiai iki Romos imperijos laikų vykdė Citadelės plėtrą. Viduramžiais miesto įtvirtinimai buvo žinomi kaip Il Kastell. Čia gyveno didžioji dalis salos gyventojų. Deja, 1551 m. Osmanų imperijos kariuomenė užpuolė Citadelę ir visi gyventojai buvo paimti į vergovę. Didelė Citadelės dalis buvo paversta griuvėsiais. Maltoje įsikūrus Šv. Jono ordinui, osmanų plėtimasis šioje saloje buvo sustabdytas, o Maltos ordino įsakymu buvo atstatyta Citadelė. Salos gyventojai ėmė kurtis už Citadelės sienų, o tvirtovę naudojo kaip apsaugą nuo užpuolimų.
Mums iki Citadelės nusigauti taip pat nepavyko taip paprastai - aplinkui zujo mašinos, kelias užverstas statybinėmis medžiagomis, dulkės graužė akis, o asfalto gręžimo aparatų garsai kėlė baisų triukšmą. Žodžiu, kad patektume į Citadelę teko įveikti ne vieną kliūtį, tačiau mūsų ,,šturmas" buvo apvainikuotas pergale.
 |
| Nuo Citadelės sienų atsiveria graži Gozo salos panorama |
Už storų Citadelės sienų nesimatė statybos darbų ir buvo smagu pasivaikščioti siauromis gatvelėmis bei apsidairyti po Gozo apylinkes nuo aukštų Citadelės sienų. Vaizdai nepakartojami, akis užmato net tolyje plytinčią jūrą. Gatvelės Citadelės viduje dar ne visos restauruotos, tačiau tai visiškai netrukdo pasivaikščiojimui tarp antikinių lūženų.
 |
Sienose išlikę antikiniai
puošybos elementai |
 |
| Citadelės gatvės |
Šiandien už Citadelėjs sienų gyvena tik pora šeimų, čia įsikūrę Archeologijos, Folkloro bei Gamtos muziejai, galima aplankyti Šv. Juozapo koplyčią ir Senąjį kalėjimą. Tačiau iškiliausia Citadelės centre XVII a. pastatyta barokinė Katedra. Katedrą projektavo Maltos architektas Lorenzo Gafà. Manoma, kad Katedra stovi Romos šventyklos, kuri buvo skirta deivei Junonai, vietoje.
Įėjimas į Katedrą yra mokamas, tačiau mūsų smalsumas buvo patenkintas už dyką. Jau buvo metas uždaryti bažnyčią, muziejus nebedirbo, tad kelias minutes pasigrožėti Katedros interjeru mus įleido nemokamai.
 |
| Katedros interjeras |
Didžiausią įspūdį Katedros viduje paliko lubų tapyba. Nepatikėsite, tačiau kupolas, nutapytas ant visiškai plokščių lubų, atrodė taip, lyg tai būtų tikrų tikriausia išgaubta erdvė. Šią trompe l'oeil (optinę apgaulę) įgyvendino Antonio Manuele 1739 metais. Nuostabu!
 |
| Antonio Manuele optinė apgaulė |
Susipažinę su Citadele savo kelionę tęsėme jau už tvirtovės sienų - Rabate (Citta Victoria). Mūsų tikslas buvos ne tik pasižvalgyti po Rabato miestą, bet ir susirasti Jubilee kavinę. Siauros gatvelės, žavingi kiemeliai, žalios skverų erdvės, namų su žavingais mediniais balkonėliais virtinės, didingos bažnyčios ir mažos kavinukės - štai toks mums pasirodė Rabatas.
 |
| Senas kiemas |
 |
| Pjazza l-Indipendenza |
 |
| Maltos architektūros išskirtinumas - mediniai balkonėliai |
 |
| Retro stiliaus vyninės iškaba |
Apsukę kelis ratus aplink senamiestį, skersai-išilgai išvaikščioję Pjazza l-Indipendenza, visai netikėtai pamatėme iškabą ,,Cafe Jubilee". Būtent tai ir buvo mūsų kelionės į Gozo salą baigiamasis akordas.
 |
| Cafe Jubilee |
Pirmiausia užsukome į kavinės vidų - interjeras mielas, įrengtas retro stiliumi. Jauku, bet nieko ypatinga. Buvome kiek pavargę ir labai ištroškę, todėl ilgai nelaukę pasiprašėme šalto alaus ir įsitaisėme prie lauko staliukų.
 |
| Cafe Jubilee interjeras |
Skaisčiai švietė saulė, šalia augančiame didžiuliame medyje triukšmą kėlė būrys žvirblių, po Pjazza l-Indipendenza mamos ganė savo mažylius, o mes ištiesę kojas ramiai gurkšnojome šaltus gėrimus. Visiška palaima. Malta yra gerai, tačiau Gozo sala yra geriausia - nutarėme vieningai :)
Iš Gozo salos grįžome tradiciniu keliu - keltas, 222 autobusas. Tačiau privažiavę pusiaukelę iki Qawra, prisiminėme, kad kažkuriame kilometre matėme nuorodą ,,Beach". Vėl įkišome nosis į langus ir, pastebėję tą nuorodą, paprašėme vairuotojo sustoti. Patikėję užrašu ir rodykle ant lentelės, patraukėme kaimo keliuku. Jūra net nekvepėjo, tačiau palei kelią raudonavo lysvėse nokstančios braškės. Labai norėjosi jų paragauti, tačiau juk nesibrausi į svetimą daržą. Paėėję gerą pusvalandį pamatėme jūrą ir smėlio-akmenukų paplūdimį, pavadintą Mistra Bay.
 |
| Mistra Bay |
Oras buvo puikus, tad valandėlę smaginomės kojas įmerkę į vandenį, o kai kas net išsimaudyti sugebėjo. Atsipūtę traukėme atgal. Ir vėl braškių lysvės. Vienoje lysvėje kuitėsi vyriukas, tad mano draugės (pasirodo, drąsesnės nei aš :) pripuolė prie tvoros ir pasiteiravo, ar negalėtų ir mums keletą braškių nuskinti. Žmogus mielai priskynė krepšelį pačių didžiausių ir saldžiausių uogų, kurias pardavė už 2 Eur. Ir mums skanu ir jam gerai ;)
 |
| Už tvoros - braškių lysvės |
 |
| Štai kokia braškė! |
Gaila, tačiau mūsų viešnagės Maltoje laikas baigėsi. Paskutinį kartą apsukome ratą Bugibba - Qawra pakrante. Viešbutyje užsisakėme taksi (25 Eur nuo Qawra iki oro uosto) ir anksti ryte jau mojome Maltai pro Ryanair lėktuvo langą.
