Kristin Hannah Angelo krioklys

 Vienas sakinys. ,,Drąsa yra tyli ir, veikiau, šalta kaip ledas, - paskutinis siūlo galas už kurio kabiniesi, kai manai, kad jau viskas prarasta." (22 p.)

,,...galimybės ateina ir išnyksta, o jei jas praleidi, gali visą likusį gyvenimą likti vienas ir laukti progos, kuri pro tave jau praėjo." (275 p.)

 Žanras. Meilės romanas.

 Viršelis. Kristin Hannah  Angelo krioklys (Angel Falls), 2008 m., leidykla ,,Gimtasis žodis", iš anglų kalbos vertė Jurga Mozūrienė, 286 p.

Apie autorę.

Kristin Hannah gimė 1960 m. Pietų Kalifornijoje. Jos vaikystė prabėgo prie vandenyno, paplūdimyje statant smėlio pilis. Kai Kristin sukako aštuoneri, jos šeima persikėlė gyventi į Vakarų Vašingtoną. Po vidurinės mokyklos būsimoji rašytoja nusprendė studijuoti teisę.  Jos mama buvo nustebusi: bet tu ketinai būti rašytoja ("But you're going to be a writer"). Trečiais studijų metais jos mama susirgo vėžiu ir atsidūrė ligoninėje. Ligoninėje Kristin su mamos pagalba parašė romaną, tačiau mamai mirus, surinko visus rankraščius ir nukišo į giliausią spintos kampą. Ištekėjo, apsigyveno Sietle, sėkmingai dirbo teisininko darbą. Besilaukdama vaikelio Kristin buvo priversta penkiems mėnesiams atgulti į lovą. Ir tuomet vyras jai priminė knygą, kurią rašė drauge su mama. Kristin ištsitraukė užkištus užrašus ir pradėjo rašyti... Gimė sūnus, prisidėjo rūpesčių, tačiau rašymas  liko Kristin mielu užsiėmimu. Kol 1990 m. sulaukė skambučio iš leidyklos ir 1991 m. pasirodė jos pirmoji knyga A Handful of Heaven. Nuo tada prasidėjo jos, kaip rašytojos, karjera. Lietuvių skaitytojams autorė pažįstama iš knygų Prie Mistiko ežero, Angelo krioklys, Iš meilės, Žiemos sodas. Visi jos kūriniai – bestseleriai. Ji pelniusi daug literatūrinių apdovanojimų, tarp jų – Golden Heart, Maggie, skaitytojų premijų. Šiuo metu Kristin Hannah drauge su vyru ir sūnumi gyvena Bainbridge Island, Vašingtono valstija.

Kristin Hannah tinklapis: http://kristinhannah.com/content/about_kristin.php

Apie knygą. Kai Mikaelą Kambel, mylimą žmoną ir mamą, ištinka koma, jos vyrui Liamui tenka rūpintis šeima ir išsigandusiais vaikais. Jis kasdien sėdi prie lovos, pasakoja jai apie gražų jųdviejų susikurtą gyvenimą ir vis tikisi, kad žmona pasveiks. Paskui sužino jos praeities paslaptį – apie buvusią santuoką su Džuljanu Trū. Tai vyriškis, kuriam jokia moteris negali atsispirti ir kurio negali pamiršti. Liamas supranta, kad tik Džuljanas Trū gali padėt Mikaelai pabusti iš komos.

  Kaip sunku nugyventi dalį gyvenimo, įsikibus į sudaužytos laimės šukes. Ir kaip palengvėja, kai stiprus sukrėtimas atveria akis ir širdį - pamatai, kad tikroji laimė ir meilė visada buvo šalia.

Mano nuomonė. Šią knygą mamai paskaityti pasiskolinau iš Daivos sandėliuko bibliotekos: http://daivossandeliukas.blogspot.com/p/biblioteka_13.html. Knygos skaityti aš net neplanavau, tačiau mama apie ją atsiliepė labai gerai, o, be to, grąžinti knygą jos neperskaičius buvo kažkaip nepatogu. Ėmiausi skaitymo. Knyga man nepasirodė pati pačiausia, tačiau labai peikti taip pat nėra už ką. Šiltas, sentimentaliai romantiškas meilės (didelės meilės!) romanas su gražia pabaiga. Kūrinys saldžiam miegui ir gerai nuotaikai ryte. Ir tai nulėmė mano vertinimą. Reikia tokių knygų, kad pasaulis gražesnis būtų :)

Įvertinimas. 4/5

 

Romualdas Granauskas Gyvenimas po klevu

   Vienas sakinys. ,,Gražiai, tartum giedodamas, niro paniro kaimas į rugių lauką. Ar ne pati gražiausia, pati švenčiausia mirtis jį ištiko? Ar begali ištikti gražesnė?.." (22 p.)

   Žanras. Apysaka, magiškas realizmas.

  Viršelis. Romualdas Granauskas  ,,Gyvenimas po klevu". Leidykla ,,Vaga", 1988 m., 78 p.

   Apie autorių. Romualdas Granauskas gimė 1939 m. Mažeikiuose, Rozalijos ir Igno Granauskų šeimoje. Tėvas save kildino iš plikbajorių Granauskų iš Židikų kaimo (Jogailos trečioji žmona buvo Granowska...). 1940 m. tėvai išsiskyrė ir karo metais motina ištekėjo už policininko Stanislovo Vaito, kuris keletą metų slapstėsi nuo sovietų valdžios, tačiau buvo suimtas, išvežtas į lagerį ir nukankintas. Romualdas liko gyventi su motina Šauklių kaime netoli Mosėdžio. Būsimas rašytojas per porą metų baigė Šauklių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Mosėdžio vidurinėje mokykloje. Jo moksleiviškų apsakymų ir eilėraščių jau galima aptikti 1954-1956 m. žurnaluose ,,Jaunimo gretos" ir ,,Švyturys". 1955 m. Romualdas pradėjo lankyti Mažeikių vidurinę mokyklą. Deja,  po metų buvo išmestas už dalyvavimą moksleivių muštynėse miesto parke. Tuomet Romualdą globoti ėmėsi tėvas, gyvenęs netoli Skuodo Ketūnuose. Iš ten Romualdas važinėjo dviračiu į Sedos vidurinę mokyklą. Tėvas draudė lankyti motiną, tad sūnus, nepaklusęs tėvui, paliko namus ir apsigyveno pas svetimus žmones. Mokyklą baigė 1957 m. ir buvo pašauktas į sovietinę armiją. Atitarnavęs grįžo pas motiną į Naikius, trumpai dirbo Mažeikių spaustuvėje, vėliau Skuodo laikraščio ,,Mūsų žodis" redakcijoje. Apsigyveno Skuode ir 1963 m. pradžioje čia vedė Almą Skruibytę. Kadangi šeima Skuode neturėjo kur gyventi, teko persikelti į Mosėdį pas žmonos tėvus. 1963 m. gimė dukrelė Gintarė. Rašytojas dirbo Mosėdžio vidurinėje mokykloje, dėstė fiziką ir matematiką. Dėstymas buvo labai sėkmingas, tačiau dėl nesutarimų su mokyklos direktoriumi sovietinės pedagogikos klausimais teko mesti mokytojo darbą. Įstojo į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. 1966 m. balandžio mėnesį gimė duktė Inga. Pasiprašė išleidžiamas jos aplankyti, tačiau negavęs leidimo, išėjo pats sau pėsčias iš Klaipėdos į Mosėdį. Per naktį sukorė apie 60 km. Į jūreivystės mokyklą nebegrįžo. Vėl buvo pakviestas į vidurinę mokyklą dėstyti matematikos. Po metų įstojo į radioelektronikos specialybę Kauno politechnikos institute. Bet dėl šeiminių aplinkybių aukštojo mokslo taip ir nebaigė. Jaunai šeimai su dviem vaikais vis opesnė darėsi nuosavo būsto problema. Su viltimi gauti butą įsidarbino Mažeikių kompresorių gamykloje šaltkalviu-remontininku, vėliau - Klaipėdos statybose betonuotoju-dailide. Buto nesulaukė, ir, gavęs pasiūlymą iš žurnalo ,,Nemunas" redakcijos, 1972 m. rašytojas atvyko į Kauną. Vėl nėra kur gyventi – ne tik šeimai, bet ir jam vienam. Tais pat metais ryžtasi įsikurti Vilniuje, nors neturi nei darbo, nei būsto. Pradžia labai sunki. Žmona su dukromis prisiglaudė pas draugę. Ir tik 1973 m., jau įstojęs į Rašytojų sąjungą, R. Granauskas gavo butą Smėlio gatvėje, kur pagaliau apsigyveno visa šeima. Vilnius – paskutinė rašytojo stotelė, kur jis apsistojo visam gyvenimui.  Romualdas Granauskas mirė 2014 m., palaidotas Antakalnio kapinėse.  

Biografijos šaltinis: Elena Bukelienė. Rašytojas ir jo gyvenimas. 

   Apie knygą. Apysakoje „Gyvenimas po klevu“ per vienos šeimos žlugimo istoriją skausmingai atsisveikinama su senuoju lietuvišku kaimu. Kaimo žmogaus akimis parodomo niekuo nedangstoma gyvenimo tiesa. Apysakos herojė, vieniša senoji Kairienė, atrodo tokia tikra, lyg būtų perkelta į kūrinį tiesiai iš pačios skaudžiausios to meto kaimo realybės. Su vaikų apleistais senais tėvais, nesibaigiančiu girtuokliavimu, jaunimo dvasiniu skurdu ir kitom sovietinėm piktažaizdėm.
  Ši apysaka pelnė paties svarbiausio ir iškiliausio R. Granausko kūrinio vardą. Ji itin taikliai atspindi ir perteikia būdingiausius rašytojo kūrybos bruožus. Klevas apysakoje – pasaulio medžio įvaizdis, reiškiantis sutvarkytą, stabilią buitį, visų trijų sferų amžiną ryšį. „Gyvenimas po klevu“ tai buvimas ant šaknų, po šakomis, tai įstabi erdvė, kurioje gyvenantys siekia išsaugoti tikrąsias vertybes bei perduoti jas kitoms kartoms.

  Mano nuomonė. Šią R. Granausko knygą aptikau savo namų bibliotekoje - visai pamiršusi buvau. Prisėdau ant sofos, sakau, perversiu. Perskaičiau pirmą sakinį ir nebegalėjau atsitraukti, kol baigiau. Nedidelės apimties ta apysaka, perskaičiau per pora valandų, tačiau jausmo ir emocijų pakaks ilgam laikui. Apysaka sužavėjo kalbos grožiu ir minties raiška. Atrodo, lyg nieko ypatinga nevyksta: sena moterėlė iš vienkiemio eina į miestelį apsipirkti ir pensijos pasiimti. Tačiau per jos mintis, jos emocijas, jos pastebėjimus išgyvename vienišo žmogaus dramą. Žmogaus, kuris kaip paskutinis mochikanas, stengiasi išsaugoti senąsias moralines vertybes, apginti savo orumą, išlaikyti dar likusį ryšį su žeme. Kiekvienas rašytojo žodis lyg pasvertas ant  svarstyklių: taiklus, emocionalus, įtaigus.
  Stebiuosi - turime puikių lietuvių rašytojų, o tiek mažai apie juos žinome, taip mažai jų kūryba domimės. Vis puolame pasaulinę literatūrą skaityti, dažnai visiškai prastai verstą, o savų autorių kūrinius vėlesniam laikui atidedame. Manau, šį neskaitymą iš dalies įtakoja ir mokykloje privalomos literatūros sąrašas. Lietuvių autorių kūriniai didžia dalimi nėra pramoginė literatūra ir tikrai ne kiekvienas jaunuolis suvokia jų prasmę. Perskaito, nes reikia, ir numeta į kampą - nuobodu, daugiau lietuvių autorių nebeskaitysiu. Sakykime, jei man mokykloje būtų reikėję skaityti šią apysaką (aš mokyklą baigiau dar iki apysakos parašymo :), nemanau, kad būčiau ją suvokusi taip, kaip dabar.  O šiandien džiaugiuosi atradusi R. Granauską ir lietuvių literatūrą.  

   Įvertinimas. 5/5
  Ekranizacija. ,,Gyvenimas po klevu" - 1988 m. Lietuvos televizijoje sukurtas 2-jų serijų meninis filmas. Režisierius Kazimieras Musnickas, scenarijaus autoriai: Jonas Kalinauskas ir Kazimieras Musnickas, dailininkas: Algimantas Šiugžda, kompozitorius: Algirdas Martinaitis, vaidina: Eugenija Šulgaitė, Liubomiras Laucevičius, Rimas Morkūnas, Henrika Hokušaitė, Silvija Rimeikienė ir kiti.