Vytautas Sirijos Gira Buenos Aires. Voratinkliai draikės be vėjo.

KAIMAS MIESTE

Kai tik pavasaris pirmukart apsilanko,

Iš kaimo vėjas pievų orą atneša.

Tuojau mieste pražysta kaimo lankos,

Sužvilga saulės petneša.

Tada širdis pavirsta tikru fabriku

Ir galvą užpila kažkokia lyriška gira.

Ir visos mintys darosi neaiškios, padrikos,

Net nori šaukt: valio – valio – ura!

O kai mėnulis savo snukiu šypso,

Manai: čia kaimas, čia bažnytkiemis, čia dvaras.

Taip noris nusimaut tą kvailą šlipsą

Ir atsigult kur nors ant trotuaro.

Vytautas Sirijos Gira. Golas į ateitį : eilėraščiai. - Klaipėda, 1931.

Autorius. Vytautas Sirijos Gira gimė 1911 m. Vilniuje, Bronės Girienės ir poeto Liudo Giros šeimoje. Rašytojo krikšto tėvas buvo advokatas, vėliau Lietuvos prezidentas Antanas Smetona ir rašytoja Sofija Pšibiliauskaitė-Lazdynų Pelėda. ,,Mano kūdikystė prabėgo Gedimino pilies papėdėse, tarp siaurų Vilniaus gatvelių ir puošniųjų to nuostabios romantikos miesto sodų. Jokiais laikais, tačiau, Vilnius nebuvo taikios idilijos miestu – tad ir man teko pergyventi įvairių okupacijų ir sąmokslų, daug ką vaizdžiai ir dabar tebeatsimenu. Per lenkų-bolševikų kautynes, vykusias pačiame mieste, mūsų gyvenamasai namas buvo kryžmai apšaudomas, ir dabar aš tebegirdžiu ritmingą kulkosvydžio taksėjimą ir švelnią kulipkų melodiją" -  taip savo savo ankstyvą vaikystę Vilniuje prisiminė rašytojas. 1919 m. lenkams užėmus Vilnių, aštuonmetis Vytautas su tėvais persikėlė gyventi į laikinąją sostinę Kauną. 1931 m. baigė Kauno Jėzuitų gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakultetą, tačiau diplomą gavo tik 1949  m. jau studijuodamas Vilniaus universitete. ,,Kaune aš beveik prašvilpiau savo mediciną – pasinėriau į bohemą: rašydavau modernistinius eilėraščius, lošdavau pokerį, sėdėdavau kavinėse – mėgau vokišką vyšnių likerį, generolo Velykio fabrike pagamintus raudonus ir geltonus krupnikus, o labiausiai – su J. Kossu-Aleksandravičiumi ir A. Miškiniu gurkšnoti „spaustinę“ (bet apie „spaustinę“ vėliau), rūkydavau papirosus „Kipras Petrauskas“, nors, tiesa, buvau tik Sonntagsraucher (sekmadieninis rūkorius), domėjausi moterimis. Natūralu – mane išmetė iš universiteto. Prasidėjo karas. Kai jis baigsis, galvojau, vėl stosiu į mediciną. Tačiau Vilniuje. Taip ir padariau, priėmė į antrą kursą. Priėmimo komisijoje dirbęs K. Korsakas protestavo: Sirijos Gira juokiasi ir iš medicinos, ir iš literatūros, todėl negalima jo priimti. Taigi medicinos pradėjau mokytis Smetonos laikais, o baigiau sovietiniais." - taip rašytojas postringavo 1992 m. dienraščio ,,Palanga" redakcijoje. V. Sirijos Gira dirbo žurnalistu, mokytoju, gydytoju Respublikinėje vaikų ligoninėje, o būdamas jau pagyvenęs įsidarbinęs laivo gydytoju plaukė į Afriką. V. Sirijos Gira buvo vedę du kartus, susilaukė dukros, dabar žinomos vertėjo Danutės Sirijos Giraitės ir sūnaus Algirdo Sirijos Giros.  Rašytojas mirė 1997 m., palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

   Skaitykite plačiau: Sirijos Gira: „golai“ į ateitį | Alfa.lt http://www.alfa.lt/straipsnis/11565172/sirijos-gira-golai-i-ateiti#ixzz3I2ArYG4K

Sirijos Giros jaunystė prabėgo tarpukario Kaune, čia skleidėsi pirmieji poetiniai bandymai (Nepriklausomybės laikotarpiu išleisti keturi eilėraščių rinkiniai), aktyviai dalyvauta kultūriniame miesto gyvenime. „Aš augau kartu su šiuo miestu, o miestas įaugo į mane, – yra sakęs Sirijos Gira. Laikinosios sostinės „epocha“ kaip besiformuojančio pasaulėvaizdžio arena paliko gilų įspaudą jauno poeto atmintyje ir sąmonėje. 1931 m.  debiutavo eilėraščių rinkiniu „Golas į ateitį“,  iš „Keturių vėjų“ perėmęs autoironišką kalbėseną bei urbanistinį peizažą. Sukūrė judraus pasakojimo, dainingos ritmikos, elegantiško tono eilėraščio tipą, artimą art deco stilistikai. Vėliau išleido dar tris rinkinius. Po karo ėmė rašyti prozą. Išleido net aštuonis romanus.  

    V. Sirijos Gira – pirmasis lietuvių poetas, gimęs ir užaugęs mieste, ieškojęs greitos įspūdžių kaitos gatvių ūžesyje, kavinių muzikoje, žaismingame flirte, laikraštinėje dienos įvykių kronikoje. Šiandien galėtume teigti, kad Sirijos Giros reikšmė lietuvių kultūrai pirmiausia sietina su laikinosios sostinės tematikos grąžinimu į literatūros svarstymų lauką. Sovietmečiu, kai visais būdais bandyta nutylėti Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmečio egzistavimą lietuvių kultūroje (kone visa šio laikotarpio literatūra, periodika, archyvinė medžiaga buvo paslėpta specialiuosiuose fonduose), V. Sirijos Gira  parašė visą ciklą jo prozos kūrinių šia tema: apsakymas „Aleksoto tiltas“ (1969), romanai Buenos Aires (1956), Raudonmedžio rojus, Nakties muzika (1986), Paskutinis sekmadienis (1990).

   Viršelis.  Vytautas Sirijos Gira  ,,Buenos Aires. Voratinkliai draikės be vėjo", 1976 m., leidykla ,,Vaga", 519 puslapių.

   Žanras. Meilės romanai.

BUENOS AIRES

 Vienas sakinys. ,,Mes vėl abu tylime, ponia Gintautienė ir aš. Ji apsisiautusi šilkiniu chalatėliu, tačiau kitokiu negu pereitą kartą. Ką gi, bute šilta, beveik kaip mūsų virtuvėje, čia gera ir su šilkiniu chalatu. Vieną akimirką aš įsivaizduoju šilkiniu chalatu olę ir imu mintyse lyginti abi moteris:kuri jų gražesnė? Aš, matyt, perdaug įžūliai pažvelgiau į ponią, nes ji pakelia vieną antakį, ir jis gražiai išsiriečia lanku. ,,Ji tuoj išvys mane lauk", - topteli man. Tačiau ponia manęs neveja, tik kiek pakyla, norėdama išlyginti chalato klostę, ir vėl atsisėda. Dabar ji sėdi dar arčiau manęs, mes abu tylim, aš net girdžiu. kaip smarkiai ji alsuoja. Ji graži, ponia Gintautienė, labai graži, ir aš negaliu atitraukti nuo jos savo žvilgsnio. O ji žiūri pro mane kažkur į tolį. giliai susimąsčius, tarytum visai manęs nematytų. Apie ką ji mąsto? Gal apie tai, kada jos vyras grįš namo ir odėl jis toks girtuoklis? O gal dar ką nors kita?  Ji taip giliai susimąsčiusi, kad net nejaučia, kaip kaštoninių garbanotų plaukų pluoštas nudrimba ant kaktos; pagaliu ji pastebi, pakelia ranką, taisydama plaukus, chalatas prasiskleidžia, ir aš matau lygią, baltą, su  švelniai rausvu atspalviu odą ir kiek tamsesnio atspalvio plonus šilkinius marškinius.

   Ponia tyli, ji vis labiau susimąsčiusi, atrodytų, kad ji net nepajunta, kaip truputį pasvyra prie manęs; aš galvoju, kad būtų labai gera ją apkabinus." 

   Oficialiai. Pirmajame Vytauto Sirijos Giros romane „Buenos Aires“ (1956 m.) vaizduojamas ikikarinio Kauno gyvenimas. Jaunas naivokas pagrindinis knygos herojus Kazys dirba restorano virtuvėje ir svajoja apie geresnį darbą ir, žinoma, uždarbį. Kartą jam pasitaiko perskaityti  skelbimą laikraštyje, kad naujai steigiama ,,Lietemigranto" kontora ieško darbuotojų. Pagal skelbimo nuorodą Kazys patraukia į kontorą, tačiau  kontora dar neįrengta, tad nenorėdamas praleisti pasitaikiusios galimybės pakeisti darbą, apsilanko direktoriaus namuose...

  Vytautas Sirijos Gira atrado tarpukario Kauno temą kaip turtingą šaltinį savo meninei kūrybai. „Buenos Aires“ parašytas lengvo vakarietiško romano stiliumi, dvelkiantis praeities nostalgija, pridengtas švelnios ironijos šydu.  V. Sirijos Gira guodėsi prozininkui Raimondui Kašauskui, kad jis buvo puolamas ir ujamas dėl 1956 metais pasirodžiusio romano „Buenos Aires“. Ir kad penketą metų buvęs užkirstas kelias kitoms jo knygoms.

   Mano nuomonė. Vytautas Sirijos Gira vienas mylimiausių mano jaunystės rašytojų. Jis lietuvių literatūros atstovų tarpe užėmė unikalią, niekieno neužsėstą nišą - tarpukario Kaunas. Tai buvo be galo įdomu: ponios, ponai, prabangios mašinos, svaisčiojimai apie Ameriką, slapti meilės romanai... Ir parašyta lengvu, gerai skaitomu stiliumi.  Visas jo knygas išgliaudžiau kaip saulėgrąžas:)
   Dabar, daugiau nei po 30 metų, vėl atsiverčiau savo jaunystės romanų puslapius. Neramu buvo - ar nenusivilsiu? Ir ką sau manote - perskaičiau vienu prisėdimu! Pasirodo, romane gvildenamos vis dar aktualios temos: emigracija, apgavystės, naudojantis naivių žmogelių patiklumu, moterų gabenimas į užsienį dirbti ,,viešbučiuose", valdininkų abejingumas, žmogaus vertės matavimas jo turimais pinigais. Visos tos socialinio gyvenimo peripetijos perteikiamos jauno, naivaus, savęs ieškančio ir dar naiviai tikinčio pasakyto žodžio tiesa, žmogaus akimis. Taip, knygoje kartas nuo karto iškyla M. Gorkio vardas, ar neįkyriai peršamas kvietimas dėtis prie pogrindinių bolševikų. Suprantama, be šių politinių niuansų ,,Buenos Aires" tuometinėje Lietuvoje būtų neišvydęs dienos šviesos. Tačiau šie siužetiniai siūleliai yra tokie nežymūs bendrame romano fone, jog dabar skaitant, jie visiškai netrukdo, gal atvirkščiai, suteikia galimybę prisiminti ir pamąstyti.
   Dar, skaitant šį romaną manęs neapleido mintis - juk tai lietuviškas Ivlinas Vo! Nežinau kas mane paskatino sugretinti šiuos rašytojus, gal rašymo stilius, gal aprašomas laikotarpis, gal abiejų kūryboje juntama nostalgija praeičiai, bet kokiu atveju man jie abu patiko ir vis dar patinka :) 

 Įvertinimas. 5/5

 VORATINKLIAI DRAIKĖS BE VĖJO

Vienas sakinys.   ,,Mano melas paaiškėjo, štai kodėl aš įtūžau. Tur būt, niekas taip nesupykina žmogaus, kaip nuosavas melas, iškilęs aikštėn."

Oficialiai. Romaną „Voratinkliai draikės be vėjo" V. Sirijos Gira parašė 1958 metais. Netrukus jį publikuoja žurnalas „Pergalė" (1960, nr. 10-12). O jau kitų metų pavasarį prasideda audra…

Toną kritikai duoda Maskvoje leidžiamas laikraštis „Literaturnaja gazeta", kur romanas vertinamas taip: Literaturščina... Apie miesčionis miesčioniškai... Dvasinė herojų menkystė... Jau kita savaitę į kritiką įsijungia lietuviškasis „Literatūra ir menas". Čia skamba tokie kaltinamieji žodžiai: nėra tarybinio gyvenimo žymių... banalios pikantiškos meilės istorijėlės... visuomenės paliegėlių erotinės meilės nuotykiai, morališkai pasileidusių vyrų ir žmonų dvasinės „refleksijos" bei šventeiviški atgailojimai…
Po tokios kritikos romano kelias į knygų pasaulį buvo uždarytas dešimtmečiui...
   Romano  siužetą sudaro dviejų gydytojų šeimos iširimo istorijq. Kaip nuo pirmos užgaulios minties, nepsitikėjimo, pereinama prie žodžių, kaltinimų, vėliau ir prie veiksmų - neištikimybės, apgaudinėjimo, neapykantos...

Mano nuomonė.   Šis romanas, mano galva, pretenduoja į psichologinio romano kategoriją. Labai daug apmąstymų - kodėl taip pasakiau, gal ne taip pasakiau, kas būtų, jei būčiau pasielgęs kitaip...Kai kuriose vietose tie pamąstymai šiandien atrodo kiek naivoki, tačiau šeštame dešimtmetyje tai buvo drąsus rašytojo požiūris į tuometinį žmogų. Ne tarybinį pilietį, o paprastą žmogų. Romano ašis sukasi apie Barvainių šeimą, apie jų tarpusavio santykius, apie nesusišnekėjimą, apie neapykantą ir neištikimybę. Apie tai, kad dviejų žmonių griūnantys gyvenimai skaudžiai paliečia ir šalia esančius žmones. Visas romanas persunktas erotinių herojų išgyvenimų, meilės peripetijų, todėl visiškai nenuostabu, kad kurį laiką jis buvo nespausdinamas.
  Jei  šį romaną lyginčiau su ankstesniu, tai ,,Buenos Aires" man paliko geresnį įspūdį. Šis kiek ištęstas, nėra aiškios autoriaus pozicijos savo herojų atžvilgiu, kai kurie herojai žūsta, atrodo, vien dėl to, kad autoriui reikia kažkaip pakreipti nebevaldomą siužetą kita linkme. ,,Buenos Aires " viskas organiškiau, labiau juntamas laikmečio dvelksmas, meilė tam laikmečiui, aiškiai išreikštas jausmas herojui - to romane ,,Voratinkliai draikės be vėjo" aš pasigedau.
Įvertinimas.    4/5