Cukinijų ir grikių blynai

   Vėl atėjo tas metų laikas, kai cukinijos pūpso išvertusios savo žalius pilvus prieš saulutę ir tiesiog prašosi į puodą ar keptuvę. Vėl atėjo tas metas, kai imi galvoti, ir ką gi skanaus iš jų pagaminti. Tuomet puoli kuistis po internetą, tikrini įvairias svetaines, kulinarinius blogus ir, žinoma, randi tikrai puikių receptų. Taip aš atradau svetainę http://www.nidosreceptai.lt/, o joje gardžių receptų, puikių nuotraukų ir daug įdomių pasakojimų apie keliones.

   Pasitelkdama Nidos kulinarinę išmonę ir aš pabandžiau išsikepti paplotėlius iš cukinijų ir grikių. Pasiruošiau ingredientus:

Cukinija, tokio dydžio, kad sutarkavę gautume 3 stiklines cukinijos tarkių;

1/2 stiklinės grikių kruopų;

2 kiaušiniai;

4 česnako skiltelės;

100 g varškės;

4 šaukštai džiūvėsėlių;

sauja šviežiai sukapotų krapų ir petražolių;

druskos ir pipirų (pagal skonį);

aliejaus.

   Pirmiausia nuploviau ir užkaičiau virti grikius. Tada sutarkavau cukiniją stambia burokine tarka (kadangi mano cukinija jaunutė, šviežutė, minkštutė, tai aš ją tik nuploviau, perpjoviau išilgai, išėmiau minkštimą ir sėklas - nelupau). Pritarkavau 3 pilnas stiklines cukinijos tarkių, kuriuos sukrėčiau į didelį dubenį ir įbėriau šiek tiek druskos. 

   Kitame dubenyje suplakiau kiaušinius, įmečiau smulkiai sukapotus česnakus ir žoleles, įmaišiau varškę. Į šią masę sudėjau cukinijų tarkius (prieš tai juos nuspaudusi), išvirtus ir pravėsusius grikius bei subėriau džiuvėsėlius. Viską kruopščiai išmaišiau bei pagardinau druska ir pipirais. Kepiau įkaitintame aliejuje. 

  Taigi, mano bandymas patikrinti Nidos receptus realybėje, sakykime, pavyko, tik savo rezultatą vadinčiau ne Česnakiniais cukinijų ir grikių  paplotėliais, o Cukinijų ir grikių blynais, nes masė nebuvo tokia tiršta, kad galėčiau iš jos formuoti paplotėlius, kaip siūlo Nida. Aš tiesiog šaukštu  ją kabinau iš dubens ir krėčiau į keptuvę su įkaitintu aliejumi.  Tačiau skonis, nepriklausomai nuo formos, buvo puikus! Valgiau šiltus, ką tik iškeptus - skanumėlis! Kitą dieną valgiau šaltus - skanumėlis! Ir darbe kolegas vaišinau, jie gyrė - skanumėlis!

   Tad, jei turite cukinijų - būtinai išsikepkite, nesvarbu ar paplotėlių, ar blynų ir mėgaukitės :)

Kaaberbøl & Friis Berniukas lagamine

   Vienas sakinys. ,,Apie Lietuvą ji nežinojo ničnieko, įsivaizdavo, kad ten gausybė sovietinių betoninių daugiabučių, tuberkuliozės ligoninių ir šaltakraujiškų mafiozų. Darželiai į tą paveikslą kažkaip nelabai įsipaišė <...>".

   Žanras. Detektyvas (?)

  Viršelis. Kaaberbøl & Friis  ,,Berniukas lagamine" (Lene Kaaberbøl &Agnete Friis ,,Drengen i kufferten"), 2010 m., iš danų kalbos vertė Dalius Norkūnas, 280 puslapių.

  Apie autorių.  Lene Kaaberbøl gimė 1960 m. Kopenhagoje, bet užaugo mažame miestelyje Malling kaime į pietus nuo Aarhus Jutlandijoje. Baigė Aarhus Katedralskole, vėliau studijavo Aarhus universitete ir gavo gavo anglų ir dramaturgijos laipsnį. Lene darbinė veikla labai įvairi - dirbo vidurinės mokyklos mokytoja, vertėja, valytoja, kuriam laikui buvo išvykusi į Zelandija. Dabar rašytoja gyvena Beder netoli Malling. Būdama paauglė, kaip ir daugelis tokio amžiaus vaikų, būsimoji rašytoja domėjosi arkliais; neatsitiktinai ir pirmosios jos knygos skirtos vaiko ir arklio temai. Vos penkiolikmetė, 1975 m. ji išspausdino pirmąją knygą Tina ir arkliai (Tina og hestene), vėliau pasirodė dar trys šios serijos knygos. Netrukus po serijos apie Tiną išėjo kelios knygos apie trylikametę mergaitę Katrioną, vėliau apie apie paauglį Kristianą. Labiausiai rašytoją išgarsino gerai ir Lietuvoje žinoma keturių knygų apie Diną, gėdytojos dukterį, serija. Rašytoja stebina ne tik produktyvumu, bet ir universalumu: imasi rašyti ne tik vaikams ir paaugliams, bet ir suaugusiesiems, rašo labai įvairius kūrinius – nuo realistinių pasakojimų, fantasy srities iki trilerio žanro kūrinių. Negana to, ji pati verčia savo kūrinius į anglų kalbą! Beje, pirmąjį suaugusiesiems skirtą romaną Ryto šalis (Morgenlandet) ji sukūrė dar 1988 m., o po dvidešimties metų, 2008-aisiais, drauge su Agnete Friis parašė trilerį suaugusiesiems Berniukas lagamine (Drengen i kuferten), kuris Danijoje pripažintas tų metų geriausiu tokio pobūdžio kūriniu ir pelnė prestižinę Haraldo Mogenseno premiją. 
   Agnete Friis gimė 1974 m. Danijoje ji žinoma kaip žurnalistė ir rašytoja. Ypač išpopuliarėjo  bendradarbiaudama su  Lene Kaaberbøl. Šiuo metu gyvena Frederiksberg.

  Siužetas.  Nina Borg – Raudonojo Kryžiaus slaugė. Ji dirba su pabėgėliais Danijoje – oficialiai, o kartais ir neoficialiai. Ji pratusi prie ekstremalių situacijų ir staigių iškvietimų. Didžiąją savo gyvenimo dalį leidžia pasaulyje, kurį kiti danai retai tepastebi, nors jis visai čia pat. Šantažas, prekyba žmonėmis, išnaudojimas ir ankstyva mirtis – to pasaulio kasdienybė; tame pasaulyje nuolat dingsta vaikai, bet niekas dėl to nesisieloja. Tačiau Nina į visa tai pro pirštus žiūrėti negali. Kai Ninos Borg bičiulė paprašo jos paslaugos - iš stoties bagažo skyriaus paimti ten padėtą kažin kokį daiktą - spintelėje Nina randa lagaminą, o jame - mažą nuogą berniuką. Kol moteris svarsto, ką daryti su vaiku, jos bičiulė žiauriai nužudoma. Akivaizdu, kad su šia mirtim kažkaip susijęs mažylis, kuris, kai pagaliau atsigauna, prabyla Ninai nesuprantama kalba. Netrukus paaiškėja, kad vaikas kalba lietuviškai, o į Daniją nelegaliai atgabentas iš Vilniaus. Nina nusprendžia gelbėti berniuką - ir įsipainioja į itin painią ir pavojingą istoriją...

  Mano nuomonė. Tema - vaikų grobimas, organų transplantacija - itin aktuali šiai dienai. Tai ir sukėlė man dvejopas mintis vertinant šią knygą. Tačiau literatūra ne ta sritis, kur tik dėl temos aktualumo galima būtų liaupsinti autorius. Deja, galiu pasakyti, kad knyga įspūdžio nepaliko. Perskaityti galima per kelias valandas, tačiau ar verta skaityti ??? Neįdomu, šabloniška, vėl lietuviai naujagimius pardavinėja, vėl su kuokomis pasaulį gąsdina. O danai, žinoma, geručiai - nežinojau, kad darau nusikaltima, o jei ir žinojau, tai nenorėjau nieko blogo...  

 Įvertinimas. 1/5

Ildefonso Falcones Jūros katedra

   Vienas sakinys. ,,Arnau buvo šešiasdešimt treji, jis buvo pavargęs ir atsirėmė į sūnų.

Bernatas švelniai spustelėjo tėvo ranką, ir šis, liepęs sūnui pasilenkti, sušnabždėjo jam į ausį, rodydamas į didįjį altorių.

-Ar matai, kaip ji šypsosi, sūnau? - paklausė"

   Žanras. Istorinis romanas.

   Viršelis. Ildefonso Falcones ,,Jūros katedra" (Ildefonso de Sierra ,,La Catedral del Mar"), leidykla Alma littera, 2008 m., iš ispanų kalbos vertė Aira Nekrašaitė, 614 puslapių.

   Apie autorių. Ildefonso Falcone de Sierra gimė 1958 m. Šiuo metu su žmona ir keturiais vaikais gyvena Barselonoje, užsiima teisininko praktika ir rašymu. Knygą ,,,La Catedral del Mar" (,Jūros katedra") parašė 2006 m., remdamasis Petro III kronikomis. Knyga tapo pasauliniu bestseleriu, ji išleista daugiau nei 40 pasaulio šalių. 2009 m. išleido romaną ,,La mano de Fatima". Naujausias šio autoriaus kūrinys, pasirodęs 2013 m., yra romanas ,,La Reina Descalza". 

   Siužetas. XIV amžiaus Ispanija. Barselonos miestas išgyvena didžiausio klestėjimo laikus, ir  krantinėje įsikūrę neturtingiausi miesto gyventojai nusprendžia už savo pinigus ir savo jėgomis pastatyti didžiausią pasaulyje šventovę Švč. Mergelei Marijai – Jūros katedrą. Po vestuvių tragiškai pasisukus gyvenimui, į Barseloną su mažyčiu sūneliu pabėga ir valstietis Bernatas Estanjolis. Jis trokšta atsikratyti ponų jungo ir tapti laisvu žmogumi. Bet ir čia jųdviejų laukia nelengvi išbandymai. Netrukus Bernato sūnus Arnau tampa našlaičiu ir duonai užsidirba nešiodamas akmenis Jūros katedros statybai. Arnau darbui atiduoda visą savo laiką ir jėgas, tačiau vieną dieną į jo šeimininkų namus atsikelia šeima su dviem gražiomis mergaitėmis, ir jauname kūne pabunda aistros...

Romano įvykiai veja vienas kitą gniauždami kvapą, skaitytojo, kaip ir knygos veikėjų, laukia daug netikėtumų.

   „Jūros katedroje“ pasakojama apie meilę ir išdavystę, ištikimybę ir kerštą, karą, inkviziciją ir marą pasaulyje, kuriame viešpatauja religinis nepakantumas ir nepasotinamas turto troškimas. Ši knyga yra ne tik dėmesį prikaustantis pasakojimas, bet ir nuostabus istorinis romanas.

   Mano nuomonė. Puiki knyga istorinių romanų-kronikų mėgėjams. Ganėtinai smulkiai aprašomi to meto (XIV a.) Katalonijoje vykę  susirėmimai tarp karalių dėl žemių, dėl ambicijų ir įtakos. Daug dėmesio skiriama inkvizicijos veiklai, krikščionybės įtvirtinimui bet kokiomis priemonėmis. Knygoje daugybė šiurpokų to laikmečio gyvenimo detalių, daug kančios. Atrodo, kad tais juodais inkvizicijos ir diduomenės besaikio savivaliavimo laikais mažam žmogeliui nebuvo jokios galimybės iškelti galvą. Tačiau autorius, nors ir pabrėždamas to laikmečio žiaurumus, knygos herojams suteikia jėgų, ryžto ir ištvermės įgyvendinti savo siekius, nepalūžti ir pastatyti  savo bažnyčią, savo meilės ir vilties katedrą. Įdomus daugiaplanis romanas, apimantis daugiau nei 60 metų laikotarpį. Skaityti įdomu su tam tikromis išlygomis. Mano galva per daug dėmesio skiriama mūšiams bei jų strategijai, tačiau labai sudomino bastaišų gyvenimo aprašymai, moterų gyvenimas to meto visuomenėje, kurios tiesiog buvo prilyginamos daiktams, Barselonos žydų kvartalo sunaikinimo istorija. Manau, vertinant autoriaus pastangas į vieną romaną sukrauti tiek istorinių faktų, kad galima būtų parašyti kelias knygas, kiekvienas skaitytojas suras tas sritis, kurios jam bus įdomios ir sužadins jo žingeidumą bei norą bent kartą aplankyti Barseloną. Man tas noras užgimė iš naujo :) 

   Įvertinimas. 5/5

Frappe - kava karštai vasaros dienai

                                                           

    Prieš kelias savaites dukra grįžo iš Graikijos, iš Salonikų, ir dovanų parvežė šaltos graikiškos kavos receptą. Puiki dovana! Ja gardžiavausi visas atostogas. O dabar, kol dar nesibaigė šiltos dienos ir vis dar norisi kažko gaivaus, dalinuosi šiuo receptu su jumis.

   Štai ką apie frappe rašo vikipedija:  Frappe (gr.  φραπές, frapés), frappe kava – puta dengtas graikiškas atšaldytas tirpios kavos gėrimas. Labai populiarus Graikijoje bei Kipre, pastaruoju metu paplitęs ir daugelyje kitų šalių. Pirmą kartą frappe atsitiktinai buvo sukurta Salonikuose 1957 m. Dimitris Vakondios ir tapo pokarinės Graikijos kavos vartojimo gatvėje kultūros dalimi, „nacionaline“ kava. Tai viena iš populiariausių kavų tarp graikų jaunimo ir užsienio turistų.

   Taigi, frappe kavai reikės:

    aukštos stiklinės, plakiklio, šiaudelio,

    2 šaukštelių tirpios kavos (man geriausia ,,Nescafe"),

    2 šaukštelių cukraus,

    šalto vandens,

    pieno,

    ledukų.

   Į aukštą stiklinę suberiame kavos miltelius ir cukrų, įpilame šalto vandens tiek, kad apsemtų ingredientus. Visa tai suplakame iki tirštos putos (patogiausia tai daryti nedideliu mikseriu). Tuomet įpilame pieno ir vandens (aš pyliau lygiomis dalimis, tačiau galima varijuoti pagal jūsų skonį), sumetame ledu0kus ir papurtome, kad ledukai paskęstų putoje. Įdedame šiaudelį ir mėgaujamės :)

   Graikijoje frappe gaminama 3 rūšių  glykós (saldi - 2 šaukšteliai kavos ir 4 šaukšteliai cukraus),  métrios (vidutinė - mano aprašytas variantas), skétos ( be cukraus). Jei kas nemėgsta ar negali vartoti pieno, tai frappe galima gaminti tik iš kavos, cukraus ir vandens, svarbiausia, tiršta puta!