Rašau, kol dar neišblėso kelionės įspūdžiai, kol dar jaučiu burnoje vyno ir saldžių figų skonį, kol prieš akis matau banguotą Ligūrijos jūrą ir mažus kaimelius, įsikūrusius ant uolėtų jos pakrančių.
 |
| Vaizdas Vilniaus oro uoste ir pro viešbučio langą Milane |
Bet viskas nuo pradžių... Priešistorė tokia... Dvi draugės vakarojo Vilniuje, vakarojo ir sugalvojo, kad vienos jų gražų jubiliejinį gimtadienį reikėtų atšvęsti kelionėje. Sugalvojo ir paskambino trečiai draugei į Ameriką. O ji ėmė ir pritarė šiam planui. Tad beliko nusimatyti maršrutą, datą ir susitikimo vietą :) O tai juk smulkmenos, palyginus su būsimu trijų draugių suitikimu. Visoms priimtiniausias laikas buvo rugpjūčio pabaiga, ir kaip tik rugpjūčio 23-28 dienomis Ryanair siūlė pigų skrydį į Milaną (Bergamo), sumokėjome 900 Lt ir įsigijome 3 bilietus. Aš jau buvau nusižiūrėjusi tokį rojaus kampelį, vadinamą Cinque Terre, tai ir pasiūliau ten pasidairyti. Prieštaraujančių nebuvo. Nutarėme: Milanas- Cinque Terre-jei pavyks, Pisa ir Florencija-pabaigai Bergamas. Dabar reikėjo susirasti kur gyvensime. Laiškų daug buvo prirašyta, nuomonėmis kas dieną po kelis kartus pasidalindavome, kol pagaliau per Hotels.com užsisakėme 1 nakvynę Milane, 3 nakvynes Cinque Terre (Riomaggiore), 1 nakvynę Bergame.
Ir štai, rugpjūčio 23 dieną 10.30 ryto garbios ponios L+A+L su kuprinytėm ir šypsenomis iki ausų Vilniaus oro uoste lipa į Ryanair bendrovės lėktuvą, o po 2 valandų skrydžio jau leidžiasi Bergamo oro uoste.
Nieko nelaukę susirandame autobusą, kuris veža iki Milano (apie 40 km) centrinės stoties. Dar valanda kelio ir mes jau Milane. Iš stoties miesto autobusu nuvykstame iki nurodytos stotelės. Išlipame, kaip supratome, netoli Hotel Atena. Kadangi diena karšta pasitaikė, tai pirmi mūsų žingsniai buvo į ledainę pasmaližiauti skanių itališkų ledų. Tikrai tikrai labai skanių, šioje kelionėje dar ne kartą juos ragausime :) Pasilepinę ėmėme ieškoti viešbučio. Aišku, reikėjo šiek tiek paėjėti, tačiau nebuvo toli. Viešbutis įsikūręs viename iš aukštų didelio gyvenamojo namo. Įėjus iš gatvės pro vartus patekome į kiemelį, apsodintą gėlėmis ir žaliuojančiaus krūmais. Pasilabinę su laiptinės duris atidariusiais gyventojais, senu liftu pasikėlėme į 3 aukštą. Mūsų kambarys nedidukas ir minimaliai apstatytas - 3 lovos, staliukas, kėdė, spinta ir televizorius. Ne penkios žvaigždutės, bet švaru ir jauku. Net balkonėlis yra. Ir, aišku, dušo patalpa. Šiek tiek atsipūtėme ir į miestą - juk turime tik vieną dieną susipažinti su Milanu.
Ėjome pėsčiomis vis pasižvalgydamos į kavinukes, nes nuo pusryčių Lietuvoje, išskyrus ledus, nieko nebuvome valgę. Artėjant prie centro kavinukių vis daugėjo, bet ir bežioplinėjančių žmonių, tokių kaip mes, taip pat. Sunku buvo rasti laisvą staliuką. Mums pasisekė, radome. Atsisėdome. Aš, tradiciškai, užsisakiau picą, viena mūsų - lazaniją. Aptarnavo greit, tačiau, buvo neskanu ir brangu. Kitos dvi mane ramino, ko tu nori, juk Milano centras, katedros bokštą matai, džiaukis. Aš suprantu, kad brangu, bet kodėl neskanu??? Deja, kavinės pavadinimo neįsidėmėjau :( Užkimšę skrandžius (kitaip negaliu pasakyti) patraukėme link Milano katedros (Duomo di Milano). Prieš akis atsivėrė nuostabus statinys. Lengvo ažūro nėriniai su į dangų besitiesiančiomis bokštų smailėmis. Trapi, tarsi supilta iš smėlio. Duomo di Milano yra Milano širdis. Ji pradėta statyti 1387 m. arkivyskupo Antonio da Saluco nurodymu, o baigta tik XIX a. Tai didžiausia gotiško stiliaus katedra ir antra pagal dydį katalikų katedra pasaulyje. Joje telpa apie 40 tūkstančių žmonių.Viename aukščiausių bokštų pastatyta paauksuota vario Madona – garsioji Dievo Motinos statula.
Pasigrožėję įspūdinga Duomo di Milano pasukome link Galleria Vittorio Emanuele II. Šiame pasaže po stikliniu gaubtu susikerta keturios gatvės, kurių sankirtoje įsikūrę prabangios dizainerių parduotuvės, barai ir kavinės. Patenkinę savo smalsumą ir užmetę akį į prabangias vitrinas, patraukėme toliau. Visai netoliese pamatėme nedidelį parkelį su Leonardo da Vinči skulptūra. mano draugės prisėdo ant suoliuko, o aš nuėjau link kitoje gatvės pusėje stovinčio niekuo neišsiskiriančio pastato. Ir tik priėjusi arčiau bei pamačiusi afišas, supratau, kad tai žymioji La Scala. Gaila, kad mums nepavyko pasiklausyti koncerto, nes trupė mūsų apsilankymo Milane metu buvo išvykusi į Japoniją. Gaila. Manau, kad neišvaizdi išorė slepia puikų vidų. Juk ne veltui jis laikomas vienu garsiausių ir prestižiškiausių pasaulio teatrų. Teatras buvo įkurtas globojant Austrijos imperatorienei Marijai Terezei ir pakeitė Karališkąjį kunigaikščio teatrą, kurį sunaikino gaisras. Naujojo teatro statybas padengė Kunigaikščio teatro ložių savininkai - mainais jie gavo žemės, kurioje stovėjo Santa Maria alla Scala bažnyčia (iš čia ir kilo La Scala pavadinimas). Vizualią teatro koncepciją sukūrė architektas Giusepp Piermarini ir 1778 m. rugpjūčio 3 d. La Scala teatras su A. Salieri opera ,,Atrastoji Europa" atvėrė duris žiūrovams.
Toliau mūsų kelionėje po Milaną nebuvo nieko įdomaus. Niekuo neišsiskiriančios gatvės ir namai. Norėjome pasiimti apžvalginę ekskursiją po miestą atviru autobusiuku, tačiau bilietai buvo parduodami tik dvidienei ekskursijai, o pirkti bilietą už 50 eurų ir pasinaudoti juo tik pusdienį - brangoka. Žodžiu, mūsų įspūdžiai iš Milano tokie: jei neketini apsipirkti madingose parduotuvėse ir neturi bilieto į La Scala, tai dėmesio verta tik gražuolė Duomo di Milano. Daugiau niekuo šis miestas mūsų nepakerėjo.
Vakrėjo, todėl, trumpam užsukę į parduotuvę, patraukėme link Hotel Atena. Ryte turėjome anksti keltis ir keliauti link Cinque Terra.
Rytas išaušo gražus, saulėtas ir mūsų nuotaika buvo pakili, nes šiandien A. gimtadienis (ne, tai ne ta draugė, kurios jubiliejų švenčiame keliaudamos :)). Tradiciškai sudainavome ,,Su gimimo diena", padovanojome po bučkį ir butelį itališko šampano. Šampaną gersime vakare, kai nuvyksime ir įsikursime Riomaggiore, tarė A. ir mes nuleidę nosis nukiūtinome pusryčiauti :) į viešbučio kavinukę, ar tiksliau kambariuką, kuriame davė pusryčius: kava, arbata, bandelė, sūris, pienas, dribsniai ir pan. Pavalgėme visai sočiai ir skaniai. Po antrą puodelį kavos (kavos, o ne kavusės!) taip pat gavome, kurį išgėrėme savo kambario balkone.
Tuomet susimetėme daiktelius, kuprines ant pečių ir į kelią. Link Milano traukinių stoties nuvykome labai greitai, nes prie pat viešbučio, pasirodo, sustoja smagus, senas tramvajus Nr. 9, kuris važiuoja į stotį. Milano traukinių stotis yra antra pagal dydį Italijoje ir ketvirta pagal dydį Europoje. Tai tikras meno šedevras centrinėje miesto dalyje. Pirmoji stotis buvo pastatyta 1864 metais, o 1912-1931 metais senosios vietoje iškilo naujoji stotis. Karalius Emanuelis III 1906 m. padėjo kertinį akmenį stoties statybai, nors dar nebuvo net projekto. Tik 1912 m. vyko konkursas, kuriame laimėjo architekto Ulisse Stacchini projektas. Stoties dizainas buvo modeliuojamas pagal Vašingtone esančią Union Station. Dėl Italijos ekonominės krizės statybos vyko labai lėtai, o projektas nuolat kito ir tapo vis sudėtingesnis. Didybės stoties pastatui ypač suteikė Benito Musolinio noras, kad stotis atspindėtų nacizmo režimo galią (tai iliustruoja skulptūros, kurias ir dabar galima pamatyti stotyje). Stotis oficialiai buvo atidaryta 1931 m. Stotis turi 24 platformas, per dieną išvyksta ir atvyksta virš 500 traukinių iš įvairių pasaulio šalių ir Italijos regionų.
Į vieną iš tų traukinių ir mes nusipirkome bilietus. Statistikai: Milanas-Genuja(Genova)- Riomaggiore. Iki Genujos 155 km., bilietas kainuoja 12,20 euro, persėdimas Genujoje ir dar 80 km. iki Riomaggiore, bilietas kainuoja 7 eurai.
Prieš įlipant į traukinį, aišku su didžiausiu smalsumu apžiūrėjome stotį. Galiu paskyti, tai viena gražiausių stočių, kurias teko matyti. Tradiciškai išsiunčiau atvirutę iš Milano dukrai ir bendradarbiams. Nors, kaip pastebėjo mano draugės, pamatę apipaišytą raudoną pašto dėželę, nesitikėk, kad laiškai iš jos kada nors išimami (jos buvo neteisios - laiškai adresatus pasiekė!).
Tai gi, atėjus nustatytai valandai, įlipome į traukinuką, ištiesėme kojas ir pasiruošėme stebėti lekiantį pro langą Itališką peizažą. Nuo Milano iki Genujos atstumas ne itin didelis, tad kelionė neprailgo. Tik...nepamirškite stotyje kompostiruoti bilietą! Mes, deja, to nepadarėme. Per nežinojimą, aišku. Gerai, kad nebuvo kontrolės, nes baudos už važiavimą be bilieto Italijoje laaabai didelės :) Kai išlipę Genujos stotyje pastebėjome komposterius ir supratome, kad važiavome kaip zuikiai, nelabai smagiai pasijutome ;) Na bet jau po viskam... turime valandą laiko iki traukinio į Riomaggiore, todėl puolame miestinėtis. Išėjus iš stoties mus pasitiko gražaus miesto vaizdas. Siauros gatvelės su kavinukėmis, kepyklėlėmis ir parduotuvėlėmis, smagai besijuokiantys ir besišnekučiuojantys žmonės (gal vietiniai, o gal turistai). Gardus kvapas mus atvyliojo į nedidelę kepyklėlę, kurioje nusipirkome po paplotį su įvairiais įdarais ir, susiradę suolelį, smagiai kramsnojome stebėdamos pro šalį einančius miestelėnus. Laikas prabėgo akimirksniu ir ...sudie, Genuja. Šis miestas nuo pirmo žingsnio tapo artimas ir mielas, tad labai pasigalėjau, kad tiek mažai laiko teko jame pasisvečiuoti. Tikiuosi kada nors dar į jį sugrįžti.
O mūsų traukinys jau pajudėjo link Cinque Terre!