Viršelis. Antonio Iturbe Mažiausia pasaulio biblioteka (The Librarian of Auschwitz), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Marija Potašenko, 448 psl.
Apie knygą. Antonio Iturbe (Antonijus Iturbė, g. 1967, Saragosoje) – ispanų žurnalistas ir rašytojas. Parašė penkis romanus ir daugybę kūrinių vaikams. Pasaulyje labiausiai išgarsėjo romanu „Mažiausia pasaulio biblioteka", kurį rašydamas rėmėsi pokalbiais su tikrąja Aušvico bibliotekininke Dita Kraus. Dita gimė Prahoje, o 1942-aisiais, sulaukusi trylikos, su tėvais deportuota į Terezyno getą, vėliau – į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Nė vienas iš Ditos tėvų Holokausto neišgyveno. Po karo Dita susituokė su rašytoju Otto B. Krausu ir tapo Dita Kraus. 1949 m. jie emigravo į Izraelį, ten dirbo mokytojais ir susilaukė trijų vaikų. Vyrui mirus, Dita toliau gyvena Netanijoje, bet kartą per metus grįžta į gimtąją Prahą. Ji turi keturis anūkus ir keturis proanūkius.
Knygos pagrindinė veikėja keturiolikmetė Dita, su tėvais ištremta į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą, atsiduria 31-ajame bloke, kuriame veikia slapta mokykla. Jos įkūrėjas Fredis Hiršas paprašo Ditos pasirūpinti aštuoniomis trapiomis, bet gyvybiškai svarbiomis knygomis, kurias kaliniai slapta įnešė į koncentracijos stovyklą. Taip Dita tampa mažiausios ir slapčiausios, kokia tik kada nors egzistavo, – Aušvico bibliotekos – saugotoja. Ji netrunka suvokti: knygos yra itin pavojingos, nes jos padeda žmonėms mąstyti. Ir tai siutina nacius, jie persekioja ir draudžia jas lyg apsėsti. O aptikę – kaltininkus baudžia mirtimi.
„Mažiausia pasaulio biblioteka" – jaudinantis ir iškalbingas, tikrais įvykiais paremtas romanas, kuris iš užmaršties prikelia vieną labiausiai sukrečiančių kultūrinio heroizmo istorijų. Dita mums perduoda nepaprastą drąsos pamoką – nepasiduoda ir niekad nepraranda noro gyventi ir skaityti, nes net naikinimo stovykloje „pradėti skaityti knygą – tai lyg įsėsti į traukinį, vežantį atostogų".
Mano nuomonė. Nelabai aš mėgstu tokio pobūdžio knygas, tačiau ši mane užbūrė žmogiškumu, meile ir užuojauta, herojės vaikiškumu ir stiprybe. Viena tų knygų, kurios traukte traukia skaitytoją. Kiekvienas perskaitytas puslapis tarsi išgyventa dar viena diena koncentracijos stovykloje. Istorija tokia įtaigi, kad skaitydamas susitapatini su pagrindine heroje Dita, džiaugiesi drauge kiekviena išaušusia nauja diena, kiekviena išgelbėta knyga, arba liūdi ir baiminiesi dėl Ditos šeimos ar draugų likimų karo mėsmalėje. Rekomenduoju, skaitykite. Tai knyga apie žmogiškąją šviesą kaip atsvarą žiaurumui ir nužmogėjimui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą