Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2021 m. sausio 16 d., šeštadienis

Noah Gordon Gydytojas iš Saragosos

  Viršelis. Noah Gordon Gydytojas iš Saragosos (The Last Jew), leidykla Alma littera, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Rima Rutkūnaitė, 462 p.
  Apie knygą. 1492-ieji metai. Ispanijoje – pats inkvizicijos įkarštis. Po kelis amžius trukusių neramumų, paskatintų Katalikų bažnyčios, šalies žydams suduodamas paskutinis smūgis: pagal bažnyčios potvarkį, jie turi arba išsižadėti savo tikėjimo, arba palikti šalį. Nuo pat romėnų laikų buvę svarbia Ispanijos gyvenimo dalimi, daugelis žydų nori pasilikti ir priima sprendimą tapti katalikais. Likusiems prie savo religinių įsitikinimų laiko išvykti suteikiama nedaug ir nemažai jų žūva nespėję palikti Ispanijos.
  Tarp tokių yra ir 15-mečio Jonos Toledano brolis Meiras ir tėvas Helkijas – žinomas vietinis sidabrakalis. Jona savo akimis matė jų mirtį ir, gerbdamas giminės atminimą, prisiekia niekuomet neišsižadėti savojo tikėjimo. Bėgdamas nuo pragaištingo bažnyčios potvarkio, tačiau susiklosčiusių aplinkybių priverstas likti Ispanijoje, netekęs šeimos, namų ir visko, kas jam brangu, Jona leidžiasi į sunkią ir varginančią pabėgėlio kelionę per šalies platybes.
 Noah Gordon gimė 1926 m. JAV, Masačusetso valstijoje. Pirmąją knygą „Rabinas" išleido būdamas 39-erių. Rašytojas išgarsėjo parašęs romaną „Gydytojas. Avicenos mokinys", kuris daugelyje šalių tapo tikra sensacija. Autorius jau yra išleidęs devynis istorinius romanus, kurie pelnė ne vieną premiją ir yra vertinami viso pasaulio skaitytojų bei kritikų.
   Mano nuomonė. Puikiai parašytas istorinis romanas apie inkvizicijos persekiojamus Ispanijos žydus karalių Ferdinando ir Izabelės laikais. Keliaujant po Ispaniją ne kartą teko girdėti tokias istorijas ir lankytis buvusiuose žydų kvartaluose, kur išlikusios sinagogos mena tuos rūsčius laikus. Ypač daug žydų ištrėmimo iš Ispanijos, jų persekiojimo istorijos pėdsakų likę Tolede, Alkala de HenaresSevilijoje ir kt. Žydų kvartaluose dar ir dabar stovi keliaaukščiai namai, kurie seniau priklausė žydų amatininkų šeimoms, su kelias išėjimais, kad užklupus inkvizicijai, šeima galėtų saugiai pabėgti. Tai gyvoji atmintis, išlikusi žmonių pasakojimuose kelis šimtmečius. Apie savo identiteto išlaikymą, apie savo tautos ir savo šeimos atmintį pasakoja ir ši Noah Gordon knyga. Taip, jos pagrindinis herojus yra jaunuolis, persekiojamas inkvizicijos ir klajojantis po šalį bei besimokantis gydytojo profesijos. Tačiau pagrindinis knygos leitmotyvas yra jaunuolio duotas pažadas tėvui bet kokiomis aplinkybėmis neišsižadėti savo šaknų, išlikti žydu, nors ir paskutiniu. Apie tai aiškiai kalba net knygos pavadinimas The Las Jew. Deja, pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą visiškai ignoruoja originalų pavadinimą ir iškreipia knygos esmę. 
       Apie žmogiškąją prigimtį, apie gobšumą ir neapykantą, apie meilę ir užuojautą, apie kerštą ir pareigą, apie savo kelio paiešką – štai apie ką ši man labai patikusi knyga. Būtinai rekomenduoju perskaityti.   

Min Jin Lee Pačinko


Viršelis. Min Jin Lee  Pačinko (Pachinko), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, 592 p.

Apie knygą. 1932-ieji, Korėja. Mylima luošo žvejo dukra Sundža triukšmingame uostamiesčio turguje sutinka nepažįstamąjį. Žavus vyras užburia ją kalbomis ir pažada po kojomis pakloti visą pasaulį. Tačiau nepriteklių augintos žvejo dukros meilei nelemta baigtis laimingai. Išduota ir pažeminta, Sundža ryžtasi palikti gimtinę ir keliauti į Japoniją – kraštą, kuriame nė vienas korėjietis nėra laukiamas svečias.
   Taip prasideda visą dvidešimtą amžių apimanti Sundžos ir būsimų trijų jos giminės kartų gyvenimo istorija, savo nenuspėjama sėkme, netikėtais posūkiais ir neišvengiama rizika primenanti Japonijoje klestintį korėjietišką azartinį žaidimą pačinko.
  „Beveik šimtmetį aprėpianti vienos šeimos istorija. Nepalaužiamas siekis išlošti gyvenimo loterijoje, gebėjimas užjausti ir drąsa atsitiesti suklupus – visa tai ilgam įsirėžia į atmintį.“ Barack Obama
    „Pačinko“ neužsimirš net tada, kai nurims knygos pasirodymo jaudulys ir ims blukti pagiriamieji žodžiai ant knygų viršelių. Šis nuostabus šeimos epas dar ilgai aidės žmonių kalbose.“ Irish Times
   „Tai švelnus ir guodžiantis žvilgsnis į mus supantį chaosą, kurį dažnai vadiname gyvenimu.“ New York Times Book Review.   
   Min Jin Lee (g. 1968) – Korėjoje gimusi amerikiečių autorė. Pirmasis istorinis jos romanas „Pačinko“ vos pasirodęs sulaukė daug dėmesio: išsyk tapo „Washington Post“, „Boston Globe“, „USA Today“, „Wall Street Journal“ bestseleriu, buvo įtrauktas į geriausių 2017 m. „New York Times“ knygų dešimtuką ir nominuotas prestižinei „National Book Award“ premijai. Pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 mln. šios knygos kopijų.
  Mano nuomonė. Įtraukiantis pasakojimas apie taip mažai mums pažįstamą Korėją, apie jos žmones, o tiksliau, apie Japonijoje gyvenančius korėjiečius. Istorinių įvykių fone atskleidžiama vienos korėjiečių šeimos gyvenimo istorija, apimanti net kelias kartas. Šių žmonių gyvenimas, tai tarsi pačinko žaidimas: išriedės laimingas kamuoliukas, ar neišriedės? O laimingieji rieda labai retai. Ir nesvarbu, kiek pastangų ar darbo įdėjai siekdamas geresnio gyvenimo, jei laimingas kamuoliukas neišrieda – viskas veltui. Sunku patikėti, kad išsilavinęs, prestižinį universitetą baigęs, talentingas jaunas žmogus negali įsitvirtinti japonų bendruomenėje vien dėl to, kad jis korėjietis. Norėdamas pasiekti pasisekimo darbe, būti gerbiamas visuomenėje jis turi slėpti savo tapatybę, atsisakyti savo šaknų, savo identiteto. Šie žmonės atsidūrę nepavydėtinoje padėtyje: Japonijoje jie vis dar užsieniečiai, nors čia jau gyvena ketvirta karta, Pietų Korėjoje jie vadinami japonais, o Šiaurės Korėjoje jie išdavikai, pasmerkti mirčiai. 
   Knygoje istoriniai ir politiniai tautos išgyvenimo aspektai perteikiami per šeimos prizmę. Būtent tai ir patraukia skaitytoją. Moters vaidmuo šeimoje ir visuomenėje, tėvų ir vaikų santykiai, jų kaita per kelias kartas. ,,Kentėti – moters dalia" – nuolat kartoja knygos herojės ir to moko savo dukras. Kentėti ir būti nuolankia vyrui, sunkiai dirbti  ir išlaikyti šeimą, išleisti sūnus į mokslus, stengtis suteikti jiems šviesesnę ateitį. Tokia yra Sundža. Gyvenimo vėtyta ir mėtyta, tačiau išlaikiusi tradicines vertybes, per gyvenimą einanti iškėlusi galvą, nors tas gyvenimas ją ne kartą iki ausų murgdė į purvą.  
     Knyga gan stora, tačiau lengvai skaitoma, puikus vertimas, žodžiu, man patiko, todėl mielai rekomenduoju perskaityti ir jums.

2021 m. sausio 5 d., antradienis

Apelsinų ir aštrių paprikų aptepėlė

   Ponia Dusia Lan Kretchmer fb grupėje Kirvio koto turnyras paskelbė savo dar nepatentuotą padažo/aptepėlės receptą. Akys pamatė ir užsimaniau paragauti ir, kol šis puikus gaminys dar neturi oficialaus savininko, puolu gaminti.




Reikia:
3 apelsinų
1 citrinos
2 v. š. medaus
3 aštrios paprikos
4 skiltelės česnako
1/2 stiklinės aliejaus
1 a. š. 5% acto
ryšulėlio kalendrų (aš keičiau petražolėmis)










   Apelsinus gerai nuplauname su soda, perpjauname, išimame sėklas, puseles supjaustome į 4 dalis (jei nemėgstate karčiai – 2 apelsinus nulupkite,1 apelsiną palikite su žievele) ir dedame į puodą. Citriną nulupame, pašaliname baltą sluoksnį, supjaustome, išimame sėklas ir sumetame į puodą prie apelsinų. Sudedame medų ir verdame, kol vaisiai suminkštės. Masę atšaldome, supilame į plaktuvą (mikserį), ten pat sudedame aštrias paprikas (prieš dėdama išėmiau sėklytes), sumetame česnako skilteles, kalendras ar petražoles, supilame actą ir aliejų bei viską suplakame iki vientisos, kreminės konsistencijos, jei reikia – įberiame druskos. Viskas, tepame ant traškaus batono riekelės ir ragaujame! Arba patiekiame prie žuvies vyniotinio ar šaltos vištienos gabaliukų. Arba dovanojame draugams gurmanams. Tinka visur, nes labai skanu :) 


2021 m. sausio 4 d., pirmadienis

Šokoladinio biskvito ir žele tortas

     Šiuo receptu pasidalino ,,Skanaus maisto pasaulis" (Skanaus maisto pasaulis | Facebook). Ačiū, man pritiko. Pirmiausia akį patraukė nuotraukos, kurias žiūrint nevalingai seilė nutįso. Ir kaip tokio gėrio nepasigaminsi, tuo labiau, kad ir proga yra – mamos Genovaitės vardinės. 

  Pradžioje buvo biskvitas. Jam reikia: 
150 g miltų 
100 g sviesto
50 g kakavos
2 kiaušinių 
50 g juodojo šokolado 
200 g graikiško jogurto
100 g rudojo cukraus 
1 a. š. kepimo miltelių 
    Miltus sumaišome su kepimo milteliais ir kakava. Kiaušinius išsukame su cukrumi ir maišydami supilame į miltų mišinį. Sviestą ir šokoladą ištirpiname ant garų vonelės ir taip pat supilame į miltus. Ten pat supilame ir graikišką jogurtą. Tešlą išsukame iki vientisos masės ir supilame į 20 cm dydžio formą bei pašauname į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame apie  40 min.


Kol kepa biskvitas, gaminame želė, kuriai reikia:
1 pakelio jūsų mėgstamos želė (aviečių, braškių, vyšnių ar kitų skonių)
350 ml vandens
300 g šviežių (arba šaldytų) mėgstamų uogų (naudojau šilauoges ir braškes)
  Želė paruošiama kaip nurodyta ant pakelio, kai pravėsta sumetame uogas ir paliekame stingti. Indas, kuriame stingsta želė, turi būti šiek tiek mažesnis nei biskvito forma. 

    Iškepusį biskvitą  ištraukiame iš orkaitės ir paliekame ataušti. Tuo metu gaminame torto pertepimą, kuriam reikia:
300 g kreminio sūrio (pvz. Philadelpia)
300 g 35 proc. grietinėlės 
100 g cukraus pudros
1citrinos sultys
    Grietinėlę išplakame iki purumo, pamažu plakant supilame cukrų, sudedame kambario temperatūros kreminį sūrį, išspaudžiame  citrinos sultis. Gauname vientisą purią masę.
    Atvėsusį biskvitą perpjauti pusiau. Vieną dalį dėti į torto dugną (jei biskvitas labai sausas, galima sudrėkinti pasaldintu vandeniu ar keliais lašais romo) ir aptepti storu kremo sluoksniu. Ant grietinėlės dėti sustingusį želė sluoksnį, ant želė uždėti storą kremo sluoksnį ir ant jo uždėti antrą biskvito pusę. Likusiu kremu aptepti biskvito viršų (jei dar liks kremo, vėliau galėsite aptepti ir torto šonus). 
    Tortą paliekame per naktį šaldytuve, kad susigertų kremas į biskvitą. Kitą dieną traukiame tortą iš šaldytuvo ir torto viršų puošiame gražiai, kaip mokame. Jei vakar liko kremo – juo aptepame šonus. Nepasakyčiau, kad esu labai gera tortų dekoratorė, tačiau torto negrožis atpirko tobulas skonis – tortukas buvo suvalgytas per vieną vakarą :)

2021 m. sausio 3 d., sekmadienis

Delia Owens Ten, kur gieda vėžiai

Viršelis. Delia Owens Ten, kur gieda vėžiai (Where the Crawdads Sing), 2020 m., leidykla Balto, iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė, 416 psl.

Apie autorę. Laukinių Afrikos gyvūnų tyrinėtojos septyniasdešimtmetės Delios Owens literatūrinis debiutas „Ten, kur gieda vėžiai“ tapo 2019 m. knygų leidybos sensacija.Daugybę metų gamtos tyrimams paskyrusi zoologė, populiarių knygų apie Afrikos gyvūnus autorė, tikra savo profesijos įžymybė šiuo metu rašo dar vieną romaną, tad jos grožinių knygų gerbėjų ratas, tikėtina, ateityje tik plėsis. 

  Delia, kaip po Afrikoje praleistų ilgų metų, išleidus populiarias knygas apie laukinius gyvūnus šovė mintis išmėginti jėgas grožinės literatūros srityje?

  Dvidešimt treji metai diena iš dienos tyrinėjant ir stebint liūtus, rudąsias hienas, dramblius paskatino susimąstyti, kiek mūsų elgesys panašus į jų, taip pat – kiek jį nulemia genetika. Pavyzdžiui, kaip ir visi primatai, žmonės linkę gyventi bendruomenėmis, jų nariai glaudžiai susiję. Laukinės gamtos stebėjimas ir paskatino ją parašyti šį romaną.

 Apie knygą. Pelkių Dukra vadinama Kaja Klark atokaus Šiaurės Karolinos miestelio Barkli Kouvo gyventojams yra neįmenama paslaptis, ji niekinama ir laikoma atmata. Palikta motinos, vėliau – ir keturių brolių bei seserų, Kaja auga pelkių apsuptyje tik su tėvu, kuriam nėmaž nerūpi ir kuris netrukus dingsta. Apleista ir izoliuota Kaja išmoksta pragyventi iš to, ką siūlo gamta, toje derlingoje ją supančioje aplinkoje randa ir paguodą.

Tapusi paaugle Kaja susibičiuliauja su vietiniu vaikinu Teitu Vokeriu, šis imasi mokyti ją skaityti. Laukinis merginos grožis nepalieka abejingo ir Čeiso Endriuso, „miestelio pažibos ir geriausio įžaidėjo". Tad kai pelkėse 1969-ųjų spalį aptinkamas jo lavonas, Kaja tampa pagrindine įtariamąja.

 Mano nuomonė. Pirmiausia akį patraukė knygos pavadinimas. Mano pragmatiškas protas sukilo  – ar vėžiai gieda? Kaip gieda? Antra, viršelis, nukeliantis kažkur į tolimą Afriką: raudonas dangus, vanduo, laivelis...Ir tik pradėjusi knygą sužinojau, kad pavadinimas, atitinka mūsų pasakymą: ,,Ten, kur vėžiai žiemoja", o viršelio vaizdas nukelia ne į Afriką, o į tolimąją Šiaurės Karolinos valstiją. Knygos veiksmas vysta 1969 m., o aprašomi įvykiai tokie neįtikėtini, lyg iš XIX a. glūdumos. Sunku patikėti, kad tokiu metu, tokioje valstybėje kaip JAV, moterys nebuvo įleidžiamos į kavinės vidų, joms buvo iškirstas specialus langas maistui pasiimti, kad juodaodžiai gyveno getuose, turėjo atskirtas vietas teismuose ir pan. Savo stilistika ir jausmu man ši knyga asocijuojasi su ,,Nežudyk strazdo giesmininko". Aišku, šioje knygoje pasakojama istorija yra visiškai kita. Mergaitė, dar vaikas, palikta motinos, vėliau brolių, seserų, atstumta visuomenės. Palikta vidury pelkių, tačiau išgyvenusi, išsilaižiusi žaizdas, atradusi jėgų atleisti bei nesusitaikyti su likimu, o siekti mokslo ir susikurti savęs vertą gyvenimą. Nuostabi istorija, kurioje ne paskutinį vaidmenį suvaidina atšiauri Šiaurės Karolinos gamta, suteikianti herojei užuovėją nuo žmonių beširdiškumo, kurioje galima išlieti jausmus, rasti paguodą ir draugą. Negaliu nepasakyti pagiriamojo žodžio vertėjai, kurios dėka puikiai perteikti to krašto žmonių kalbiniai niuansai paryškino tiek teigiamus, tiek neigiamus knygos herojų charakterius. Drąsiai galiu teigti, kad tai viena geriausių 2020 m. skaitytų knygų.

 Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Samuel Bjørk Berniukas sniege

  

Viršelis. Samuel Bjørk “Berniukas sniege” (GUTTEN SOM ELSKET RÅDYR), leidykla  Alma littera, Vilnius, 2020 m., iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė, 384 psl.

Apie autorių. Samuel Bjørk yra norvegų rašytojo, dramaturgo ir dainininko Frode Sander Øien slapyvardis. Pirmoji rašytojo serijos knyga „Aš keliauju viena“, pasakoja policijos detektyvų Mios ir Munko istoriją. Rašytojas ne tik sulaukė kritikų pripažinimo, bet ir pelnė skaitytojų simpatijas visame pasaulyje. Jis net papuolė į pirmąją vietą Vokietijos laikraščio „Der Spiegel“ bestselerių sąraše. Samuel Bjørk yra lyginamas su tokiais garsiais rašytojais, kaip Stieg Larsson ir Jo Nesbø. 

  Apie knygą. 1999-ųjų žiema. Pagyvenusiam vyrui sutemus keliaujant namo, priešais jį kelyje staiga išnyra gyvūno siluetas. Bandydamas išvengti susidūrimo, žmogus vos spėja sustabdyti automobilį. Tačiau tai, ką jis pamato, atima žadą. Geriau įsižiūrėjęs jis suvokia, jog tai ne žvėris, o mažas išsigandęs berniukas su elnio ragais, pritvirtintais prie galvos...
Po keturiolikos metų nuošaliame kalnų ežere randamas jaunos merginos kūnas. Visų keisčiausia, jog ji vis dar su balerinos kostiumu, puantais, susirišusi plaukus į kuodelį. Krante paliktas fotoaparatas ir lapai, išplėšti iš Astridos Lindgren knygos „Broliai Liūtaširdžiai". Kaip ir kodėl šokėja ten atsidūrė, jeigu nėra jokių grumtynių požymių? Per kitas savaites randami dar du kūnai. Kiekvieną kartą žudikas palieka po nedidelę užuominą.
Norėdami sugauti nusikaltėlį detektyvai Munkas ir Mia Kruger vis giliau klimpsta į jo sugalvotą katės ir pelės žaidimą. Žaidimą, kurio jie galbūt ir nelaimės. Jis verčia juos knaisiotis po savo praeitį, po užmirštus prisiminimus. Kaip sustabdyti žudiką ar numatyti jo veiksmus, jeigu jis aukas renkasi atsitiktine tvarka?

  Mano nuomonė. Tai trečioji  Samuel Bjørk knyga, kurioje pagrindiniai veikėjai yra Mia Kriuger ir detektyvas Munkas. Puikūs tyrėjai, savo darbo virtuozai, tačiau vieniši ir nelaimingi žmonės. Daugelyje skandinaviškų detektyvų žmogžudysčių skyriaus darbuotojai tradiciškai yra užsisklendę, nelaimingi, vieniši alkoholikai. Imu galvoti, kad tai būdinga skandinavams – tamsa ne tik už lango, bet ir sieloje. Nors...šioje knygoje jau atsiranda vilties, kad Mia išbris iš vienatvės ir liūdesio liūno. Labai  tikiuosi, jei dar bus šių detektyvų tęsinys, jų pagrindiniai veikėjai bus nors šiek tiek šviesesni. 
  Nepriklausomai nuo juodulių, tai labai neblogas detektyvas ir skaitytojui įspėti, kas žudikas, praktiškai neįmanoma, nes jis visame siužete minimas gal kartą ar du. Ir žmogžudysčių motyvas atrodo kiek pritemptas. Nors, ką aš žinau, sakoma, kol nesusiduri su tokiais dalykais, atrodo, kad taip būti negali.

  Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Samuel Bjørk Pelėda medžioja naktį

  Viršelis. Samuel Bjørk “Pelėda medžioja naktį” (Uglen), leidykla Alma littera, Vilnius, 2019 m., iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė, 432 psl.
 Apie autorių. Samuel Bjørk yra norvegų rašytojo, dramaturgo ir dainininko Frode Sander Øien slapyvardis. Pirmoji rašytojo serijos knyga „Aš keliauju viena“, pasakoja policijos detektyvų Mios ir Munko istoriją. Rašytojas ne tik sulaukė kritikų pripažinimo, bet ir pelnė skaitytojų simpatijas visame pasaulyje. Jis net papuolė į pirmąją vietą Vokietijos laikraščio „Der Spiegel“ bestselerių sąraše. Samuel Bjørk yra lyginamas su tokiais garsiais rašytojais, kaip Stieg Larsson ir Jo Nesbø. 
 Apie knygą. Miške, plunksnų pataluose tarp pentagramos forma sustatytų žvakių randama negyva paauglė, prieš tris mėnesius dingusi iš našlaičių namų. Detektyvė Mia Kriuger iš karto įtaria ritualinę žmogžudystę. Tačiau vis dar kamuojama minčių apie savižudybę ji vargiai gali susitelkti tyrimui. Dėl įkalčių trūkumo tyrimas nejuda iš vietos. Lyg iš niekur atsiradęs paslaptingasis kompiuterių genijus įneša dar daugiau sumaišties. Jo parodytame vaizdo įraše – prieš mirtį nufilmuota mergina, o šešėly išnyra mirties paukščio – pelėdos – siluetas...

    Ar pavyks detektyvei Miai Kriuger įveikti vidinius demonus ir susikaupti tyrimui? Kas ta paslaptinga figūra, matoma šešėlyje? Ar jie suspės viską išnarplioti, kol pelėda nepasirinko naujos aukos?
  Mano nuomonė. Dar vienas tamsus skandinaviškas detektyvas su psichologškai nestabilia tyrėja Mia Kriuger ir dar mažiau stabilios psichikos žudiku. Kas ką? Autoriaus fantazija skaitytoją nuneša į pačius tamsiausius žmogaus pasąmonės užkaborius, įsuka į žiauriausių fantazijų verpetus. Buvo tokių momentų, kad sakiau sau, nebenoriu daugiau tos juodumos, metu knygą į šalį, tačiau vis graužė žingeidumo kirminėlis – o kas toliau? Ir taip iki pabaigos...Knyga skandinaviško stiliaus detektyvų gerbėjams, prie kurių galiu priskirti ir save. 

   Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Ruth Ware Tamsioje, tamsioje girioje

Viršelis. Ruth Ware Tamsioje, tamsioje girioje (In the Dark, Dark Wood), 2017 m., leidykla Alma littera, iš anglų kalbos vertė Irena Kupčinskienė, 320 psl.

Apie autorę. Ruth Ware gimė 1977 m. Levese (Jungtinė Karalystė). Jos tikrasis vardas yra Ruth Warburton. Aukštąjį mokslą baigė Mančesterio universitete. Šiuo metu gyvena Londone, yra ištekėjusi, turi du vaikus. Ji yra dirbusi padavėja, anglų kalbos mokytoja, knygų leidėja. Knyga „Tamsioje tamsioje girioje" yra pirmasis autorės romanas. Istorija, papasakota knygoje, yra tik autorės išmonė, nes jos pačios mergvakaris buvo labai stilingas ir per jį niekas nebuvo nužudytas.

Apie knygą. Norai 26-eri, ji – sėkminga kriminalinių romanų rašytoja – netikėtai sulaukia kvietimo dalyvauti Klerės mergvakaryje įspūdingoje užmiesčio viloje. Draugės nesimatė dešimt metų ir Nora visai nenori prisiminti praeities. Bet Klerė buvo geriausia jos vaikystės draugė.
  Per mergvakarį Norai vis primenami skaudūs praeities įvykiai. Jos susierzinimą pakeičia siaubas, kai per spiritizmo seansą pasigirsta pranašystė apie nelaimę.
  Po keturiasdešimt aštuonių valandų Nora pabunda ligoninėje sutrenkta galva ir apimta didžiulio kaltės jausmo. Jai sunku prisiminti, kas įvyko praėjusį vakarą, tačiau ji turi tai padaryti, nes tragiški įvykiai vis nesibaigia.

Mano nuomonė. Mano galva, geras detektyvas turi visa galva įtraukti skaitytoją į įvykių sūkurį nuo pirmo puslapio ir nepaleisti iki paskutinio. Šioje istorijoje, deja, taip nėra, įtampa pasiekiama tik gerokai įpusėjus knygą , o pradžioje per daug aikčiojimų, per daug ašarojimų, per daug nukrypimų nuo esmės, todėl ne kiekvienas skaitytojas iki vidurio knygos iškentės, kad pajustų skaitymo malonumą. Atsižvelgiant, kad tai debiutinė autorės knyga, su nuolaida galima vertinti gerai, tačiau iki tobulo detektyvo dar toli šaukia.

Įvertinimas.  2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).