Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2020 m. spalio 15 d., ketvirtadienis

Obuolių pyragas su karamelės kremu

                                                           


Tešlai reikia: 
1 ir 1/2 stiklinės miltų;
2 kiaušinių;
1/3 stiklinės aliejaus;
1/3 stiklinė cukraus;
1/ stiklinės pieno;
1 v. š. vanilės ekstrakto.

Kremui reikia:
100 g cukraus;
30 g sviesto;
200 g grietinėlės (30 proc.);
žiupsnelis druskos (būtina).

Dar reikia 2 nemažų rūgščių obuolių (pvz., antaninių).

   Pirmiausia išverdu kremą. Cukrų, nuolat maišydama, išlydau keptuvėje ant lėtos ugnies. Kai cukrus išsilydo ir masė šiek tiek paruduoja sudedu sviestą, druską ir supilu grietinėlę. Nuolat maišydama kremą verdu dar 5 minutes. Tada kremą supilu (jis nėra tirštas) į pyrago kepimo formą ir palieku atvėsti. 
   Obuolius nulupu ir supjaustau skiltelėmis. Skilteles lanku sudėlioju ant pravėsusio kremo.
  Visus tešlai skirtus produktus sudedu į dubenį ir išmaišau iki vientisos masės ir supilu ant obuolių bei pašaunu į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę Kepu apie 30 min. Iškepusį pyragą palieku ataušti. Pravėsusį pyragą apverčiu, kad kremu padengti obuoliai būtų kepinio viršuje.
   Užsiplikau puodelį arbatos ir atsipjaunu gabaliuką pyrago. Saldus karamelės kremas puikiai dera su rūgščiais obuoliais ir minkštu biskvitu. Tobulas pyragas: skanus ir nesudėtingas išsikepti.  


2020 m. spalio 14 d., trečiadienis

Obuolių pyragas su baltymų kepurėle

  Atėjus rudeniniam obuolių pyragų sezonui visad ieškau naujų idėjų. Šiuokart panorau išbandyti smėlinės tešlos pyragą. Atrodo, jau daug kartų panašus yra keptas, tačiau sukeitus kelis ingredientus vietomis, gaunasi visiškai naujo skonio kepinys :)


Šiam pyragui iškepti reikės:
2 kiaušinių;
3 obuolių (pagal skonį – rūgštesnių ar saldesnių);
180 g šalto sviesto;
2 stiklinės miltų;
1 stiklinės cukraus (gali būti ir mažiau);
1 a. š. kepimo miltelių,
vanilinio cukraus;
žiupsnelio druskos;
saujos migdolų drožlių.

    Pradžioje atskiriame kiaušinio baltymą nuo trynio. Kol gaminsime tešlą baltymus dedame į šaldytuvą. Miltus persijojame ant plokščio paviršiaus (pvz., stalo :), į juos suberiame druską, kepimo miltelius ir 1/2 stiklinės cukraus, įtarkuojame šaltą sviestą. Viską kapojame peiliu kol sviestas susimaišys su miltais, tada supilame trynius ir kapojame toliau. Tešlą minkyti baigiame rankomis, tiksliau, pirštais. Triname tarp pirštų iki susidarys šlapio smėlio pavidalo trupiniai. 
   Tešlą sudedame į kepimo formą ir šiek tiek paspaudžiame, labai nedaug (saują tešlos trupinių pasiliekame pyrago viršui apiberti). Ant tešlos sudedame nuluptus ir kubeliais supjaustytus obuolius. 
    Traukiame baltymus iš šaldytuvo, plakame iki  standžių putų, kas kartas vis įpildami cukraus. Standžiai išplaktus baltymus (iki tokio standumo, kad pavertus neiškristų iš dubens) sudedame ant obuolių ir apibarstome smėliniais tešlos trupiniais, kuriuos pasilikome. Ant viršaus suberiame migdolų drožles. 
    Paruoštą pyragą pašauname kepti į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame apie 20 min., tada šilumą sumažiname iki 180 ir kepame dar 40 min. Palaukiame kol atvės ir tada jau skanaujame.

2020 m. spalio 12 d., pirmadienis

Aštrus bruknių padažas

 



    Norite aštresnio, pikantiško padažo? Labai tiks bruknės su čili pipiriukais – paprasta ir labai skanu.

Reikia:
0,5 kg bruknių;
150 g cukraus;
2 čili pipirų.
     Bruknes nuplauname, nusausiname, išrenkame blogas uogas. Čili pipirus smulkiai (na, labai smulkiai) supjaustome.  Ingredientus sudedame į puodą, užpilame cukrumi ir maišydami verdame apie 40 min. Išvirusias uogas supilame į nedidelius stiklainėlius. Tiekiame prie mėsos ar sūrio patiekalų.

Bruknių uogienė su obuoliais ir apelsinais

    Šie metai tikrai buvo gausūs bruknių. Miške net raudona, tik pasilenk ir skink. Ir prisiskyniau. Visą kibirėlį. Bruknienė skani ir be pagardų, tačiau kai toks uogų kiekis, galima ir paeksperimentuoti. Apelsinas, mano galva, dera visur, manau, derės ir su bruknėmis. 

Reikia:
2 kg bruknių;
2 apelsinų;
4 ananasinių obuolių;
300 g cukraus (jei mėgstate saldžiau – 500 g).

Verdame bruknienę:
Bruknes nuplauname ir išrenkame nekokybiškas uogas, apelsinus kruopščiai nuplauname su soda ir sumalame su visa žievele, obuolius nulupame ir smulkiai supjaustome. Visus ingredientus sumaišome, užpilame cukrumi ir verdame ant vidutinio kaitrumo ugnies apie 30-40 min. Supilame į iškaitintus stiklainius. Šaldytuve laikyti nebūtina.

 

2020 m. spalio 11 d., sekmadienis

Saldžiarūgštis pomidorų padažas

    Labai mėgstu lietuviškus pomidorus. Ne tuos, kuriuos perkame supermarketuose, o tuos,  ką tik nuskintus nuo krūmo, kvepiančius ir sultingus. Tai va, šiandien gavau dovanų visą krepšį tokio gėrio, net per savaitę nepavyks suvalgyti, todėl susirandu seną užrašų knygelę ir imuosi darbo – gaminu saldžiarūgštį pomidorų padažą.


 Reikia:
5 kg pomidorų;
1 kg svogūnų;
2-3 saldžiosios paprikos;
3 čili pipiriukai (čia jei mėgstate aštriai, aš nededu);
400 g cukraus;
100 g razinų;
100 g džiovintų abrikosų;
3 v. š. druskos;
1 galva česnako;
1/2 stiklinė acto;
3 v š. krakmolo.

  Pomidorus, svogūnus, paprikas (ir čili pipirus, jei dedate), abrikosus bei razinas sumalu mėsmale. Supilu cukrų, druską. Išmaišau ir verdu apie 30 min. Tada suberiu susmulkintus česnakus, supilu actą ir atsargiai įmaišau krakmolą (prieš pilant į padažą, krakmolą būtina ištirpinu šaltame vandenyje). Kaitinu iki užvirimo. Dar karštą padažą supilstau į iškaitintus stiklainius ir sustatau vėsioje patalpoje. 
   Skoniu šis padažas primena Uncle Bens saldžiarūgštį padažą. 


2020 m. spalio 7 d., trečiadienis

Marinuoti baravykai


    Šis rudenėlis tikrai buvo gausus baravykais. Net ir aš, ne grybautoja, o vaikščiotoja po mišką, radau daugiau nei pusšimtį baravykų (kiti, žinoma, šimtais skynė :) Tai prisidžiovinau - bus žiemą kuo silkutę paskaninti. O pačius gražiausius, taip sakant, baravykų elitą, sudėjau į stiklainiukus ir apipyliau marinatu. 

Marinatui reikia:
1 l vandens;
3 lauro lapelių;
6-8 pipirų;
4 v. š. cukraus;
1 v. š druskos;
4 v. š. 9 proc. acto



  




    Baravykus nuvalome, nuplauname, supjaustome dideliais gabalais ir verdame lengvai padruskintame vandenyje 15 min. Tuo pačiu metu ruošiame ir marinatą: į verdantį vandenį sumetame visus ingredientus ir paverdame 2 min. 
    Išvirusius baravykus supilame į kiaurasamtį, nuvarviname ir supilame į paruoštą marinatą. Paverdame 5 min. ir dar karštus sudedame į stiklainius bei užpilame marinatu iki pat viršaus – marinatas turi visiškai apsemti grybus. Užsukame stiklainius ir apverčiame dangteliais į apačią kol visiškai atšals.  
    Viskas. Pastatome šaltai ir laukiame progos paragauti ;)



2020 m. spalio 6 d., antradienis

Varškės pyragas su kriaušėmis

   Kai ruduo toks dosnus vaisiais, reikia naudotis proga ir kepti pyragus. Kas kartą vis kitus, vis skanesnius. Šį receptą radau pas ,,Sonatinos užrašai". Pamaniau, gražiai atrodo, pabandysiu išsikepti. Viską dariau vedina recepto nuorodų, tik sumažinau kai kurių ingredientų kiekius, pvz. cukraus. Pyragas iškepė tobulai skanus, ypač derantis prie rytinės kavos puoduko.

Tešla: 
200 g miltų;
120 g šalto sviesto;
30 g cukraus;
1 kiaušinio.
   Sumaišome cukrų ir miltus, sudedame kubeliais supjaustytą sviestą (dar geriau - sutarkuotą burokine tarka) ir triname pirštais kol pasidarys šlapi trupiniai. Įmušame kiaušinį ir kruopščiai suminkome tešlą, kurią dedame į šaldytuvą maždaug 15 min.

Kriaušės:
5 nedidelės kriaušės;
250 g vandens;
80 g cukraus.
   Kriaušes nulupame palikdami kotelį. Užviriname vandenį, supilame cukrų ir išverdame sirupą. Į sirupą sudedame kriaušes ir verdame ant mažos ugnies apie 10 min. kartas nuo karto pavartydami. Išvirusias kriaušes ištraukiame iš sirupo.

Varškės masė:
250 g maskarponės sūri;
250 g varškės;
2 dideli kiaušiniai;
80 g cukraus;
1 a. š. vanilinio cukraus
  Visus ingredientus sudedame į vieną dubenį ir gerai, iki vientisos masės, išplakame mikseriu.


    Iš šaldytuvo ištraukiame tešlą, iškočiojame apvalų lakštą. kuriuo išklojame 20 cm skersmens kepimo formą, šonuose suformuodami kraštelius. Supilame varškės masę š kurią sustatome kriaušes koteliais į viršų. 
   Orkaitę įkaitiname iki 200 laipsnių (kai kuriose orkaitėse užtenka iki 180 laipsnių), pašauname pyragą ir kepamą 60 min. Iškepusį pyragą atvėsiname iki kambario temperatūros ir ragaujame.

Adžika

 


REIKĖS:

2 kg pomidorų;
1 kg saldžiųjų paprikų;
3 svogūnai;
3 čili pipirai;
300 g įvairių prieskoninių žolelių 
(krapų, petražolių, kalendros, baziliko);
1/2 stiklinė aliejaus;
1 galvutė česnako;
apie 60 g druskos.

GAMNAME:

   Pomidorus, paprikas, svogūnus, čili pipirus ir prieskonines žoleles sumalame mėsmale ir verdame apie 45 min. Tuomet supilame aliejų, išspaudžiame česnaką, suberiame druską, gerai išmaišome ir verdame dar 15 min. Štai ir viskas, adžiką supilstome į nedidelius stiklainėlius, kuriuos laikome vėsioje patalpoje. 

Moliūgų-paprikų padažas

 


REIKIA:  

2 kg moliūgo (gryno svorio);
0,5 kg saldžiųjų paprikų;
3 vnt. čili pipiriukų arba 3 a. š. čili miltelių;
1 v. š. druskos;
1/4 stiklinės aliejaus;
1 stiklinė cukraus;
0,5 litro pomidorų padažo;
100 ml baltojo vyno acto;
1 galvutė česnako.
                                                                  

  GAMINAME:

    Moliūgą nulupame, išimame sėklas, supjaustome nedideliais gabaliukais ir, apipylę druska bei cukrumi, paliekame 4-6 valandoms pastovėti. Jei susidarė labai daug sunkos - dalį nupilame, tik jokiu būdu ne visą. Tada sudedame  supjaustytas paprikas ir visus likusius ingredientus (išskyrus actą) bei verdame, kol moliūgas suminkštės. Bebaigiant virti supilame actą. Visą tą gėrį sutriname trintuve ir dar paverdame 10 min. Supilstome į norimo dydžio sterilizuotus stiklainiukus. Laikome vėsioje vietoje (nebūtinai šaldytuve). 
    Skanu su mėsos, ypač paukštienos, patiekalais, galima gardinti sriubas bei padažus. 

2020 m. rugsėjo 10 d., ketvirtadienis

Gabri Ródenas Močiutė, kuri apkeliavo pasaulį dviračiu

 Viršelis: Gabri Ródenas  Močiutė, kuri apkeliavo pasaulį dviračiu (La Abuela Que Cruzo el Mundo en Una Bicicleta), leidykla Alma littera, 2020 m., iš ispanų kalbos vertė Aira Nekrašaitė, 144 p.

Apie autoriųGabri Ródenas gimė 1976 m. Mursijoje, Ispanija. Studijavo filosofiją Mursijos universitete. Šiuo metu jis dėstytojauja Mursijos universitete ir rašo knygas.

Apie knygą. Įkvepiantis pasakojimas apie kasdienių dalykų magiją. Knyga, kuri padės vėl patikėti meilės galia keisti pasaulį. Ši graži ir šviesi istorija — tai kvietimas iš naujo atrasti ir patirti gyvenimo džiaugsmą. Atsisakyti viso to, kas daro mus nelaimingus, kelia nuobodulį, ir imtis ko nors naujo, įdomaus ir netikėto. Išvysti pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų, kaip kadaise vaikystėje, kai viskas atrodė nauja ir nepaprasta.

Jaudinanti kelionė į žmogaus sielos gelmes su miela pakeleive. Beraštė, bet išmintinga devyniasdešimtmetė senutė donja Maru gyvena nedideliame Meksikos miestelyje, kepa pyragėlius ir dalija juos našlaičių namų vaikams. Tačiau ramų jos gyvenimą netikėtai sudrumsčia žinia apie sūnaus mirtį. Paaiškėja, kad Verakruse gyvena donjos Maru anūkas, apie kurį ji iki tol nežinojo. Donja Maru nusprendžia sėsti ant savo seno dviračio ir važiuoti jo ieškoti. Keistoje kelionėje po Meksiką ji sutiks daug skirtingo likimo žmonių, su kuriais kalbėsis apie gyvenimą.

Ši grakščiu, poetišku stiliumi su humoru parašyta knyga pasakoja apie tai, kaip atrasti save, įveikti sunkumus ir išmokti džiaugtis mažais gyvenimo stebuklais. Tai tarsi kelionė savęs link, kur patys skaitytojai taps tikraisiais istorijos herojais. Neįprasto žanro knyga, kurią būtų galima lyginti su Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažuoju princu”, Richardo Bacho „Džonatanu Livingstonu Žuvėdra” ar Paulo Coelho „Alchemiku”.

Mano nuomonė. Šiltas ir šviesus pasakojimas apie laimę gyventi, laimę džiaugtis kasdienėmis smulkmenomis, nereikalaujant nei iš savęs, nei iš šalia esančių neįmanomo. Kiekviena mums duota diena tarsi dovana, kuria reikia džiaugtis ir tuo džiaugsmu dalintis su kitais. Tuomet laimė pati pasibels į duris. Knygos herojė paprasta, gyvenimo vėtyta ir mėtyta donja Maru pati yra džiaugsmas, o jos patarimai kelyje sutiktiems žmonėms paremti gyvenimiška patirtimi. Knyga nestora, tik 144 puslapiai, tačiau juose sutelpa visas pasaulis, sklidinas meilės, išminties, užuojautos ir sodraus humoro. Jei reiktų trumpai apibūdinti kūrinį, sakyčiau, kad tai vieno vakaro skaitymo knyga, prie kurios mintimis grįšiu dar ne kartą. 

Vertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

2020 m. rugsėjo 1 d., antradienis

Marinuotos cukinijų juostelės

   Rudenį visada atsiranda draugų, giminių ar bendradarbių, kurie būtinai tau padovanoja vienokių ar kitokių daržo gėrybių. Šiuo kartu gavau cukinijų. Ir tiek, kad suvalgyti nelabai pavyks, tenka ieškoti būdo jas išlaikyti iki žiemos. Receptą radau facebook grupėje ,,Kirvio koto turnyras", išbandžiau ir dabar dalinuosi su jumis.



Reikia:
1 kg cukinijų;
1 v. š. druskos;
250 g cukraus;
5 v. š. aliejaus;
1/2 stiklinės 9 proc. acto;
5 skiltelių česnako.


    Cukiniją skustuku išilgai supjaustome plonomis juostelėmis (dalį su sėklomis ir luobą išmetame) ir užpilame druska bei paliekame pasimarinuoti. Po 3 valandų suberiame cukrų ir susmulkintą česnaką, supilame aliejų.Viską atsargiai pamaišome ir pamirštame 12 valandų. Kitą dieną cukinijų juosteles sudedame į iškaitintus stiklainius, užpilame marinatu, užsukame ir dedame į vėsią vietą.

Tortas ,,Beveik ,,Napoleonas"

 

 
    Kodėl beveik? Nes tai nėra klasikinis ,,Napoleono" tortas. Pirmiausia, torto lakštus pirkau firminėje ,,Rūtos" parduotuvėje – kam vargti, jei gali nusipirkti.  Vieną lakštą sutrupinau ir palikau tortui apiberti, kitus lakštus gausiai pertepiau kremu ir uždėjau vieną ant kito. Suformavusi tortą, viršutinį lakštą ir šonus taip pat aptepiau kremu ir apibarsčiau pasiliktais trupiniais. Štai ir viskas. Tortą įdėjau į šaldytuvą ir palikau iki kitos dienos vakaro - reikia, kad kremas įsigertų į lakštus, tuomet tortas bus minkštesnis, skanesnis. 
    Kremą torto pertepimui gaminau pati. Jam reikia:
    1 skardinės kondensuoto pieno su cukrumi;
    1 pakelio sviesto;
    1 citrinos su žievele.
    Kambario temperatūros sviestą išsukame su kondensuotu pienu. Nutarkuojame citrinos žievelę, išspaudžiame citrinos sultis ir supilame į sviesto kremą. Viską gerai išmaišome ir aptepame torto lakštus. Jei norite, kremą galima pagardinti šlakeliu brendžio.

2020 m. rugpjūčio 31 d., pirmadienis

Bruknių-kriaušių uogienė

  Buvome grybaut. Grybų nerasta, tačiau visas miškas raudonuoja bruknėmis. Prisivalgiau ir dar namo krepšelį parsivežiau. Nusipirkau kriaušių ir ėmiausi darbo.
    Reikia:
    700 g bruknių;
    700 g kriaušių;
    300 g cukraus.
    Bruknes nuploviau ir nusausinau. Kriaušes supjausčiau nedideliais kvadratėliais. Viską suverčiau į puodą, užpyliau cukrumi ir nuolat maišydama viriau 30 min. Dar karštą uogienę supyliau į stiklainius ir palikau laukti žiemos. Uogienė nesaldi, tad puikiai tiks prie vištienos ar balto sūrio.

Obuolių pyragas su graikiniais riešutais

  Rudens sezono karalius – obuolių pyragas. Kiekvieną rudenį stengiuosi išbandyti vis naują receptą, atrasti naują skonį. Šiandien kepiau obuolių pyragą su riešutais. 


Reikia:
3-4 (300 g) rūgštesnių obuolių;
200 g miltų;
150 g cukraus;
1/2 citrinos;
60 g graikinių (lazdyno) riešutų;
3 kiaušinių;
1 a. š. kepimo miltelių;
1 pakelio vanilinio cukraus;
žiupsnelio druskos.
 Obuolius nulupame, supjaustome kvadratėliais, išspaudžiame citrinos sultis, apipilame cukrumi ir viską išmaišę paliekame pastovėti. 
    Miltus išsijojame į atskirą dubenį, supilame kepimo miltelius, vanilinį cukrų ir šiek tiek druskos. 
    Riešutus susmulkiname ir suberiame į miltus. Išmaišome, kad riešutai apsiveltų miltais.
     Įmušame kiaušinio trynius. Išmaišome. 
     Suberiame obuolius ir vėl maišome.  
    Kitame dubenyje  iki standumo išplakame kiaušinio baltymus ir sukrečiame į tešlą. Dar kartą viską gerai išmaišome (kad kiekviena obuolio skiltelė pasidengtų tešla). 
    Paruoštą tešlą sukrečiame į riebalais pateptą kepimo formą ir kepame apie 40 min. iki 180-200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. 
     Svarbi informacija. Pyragas turi apie 2150 kcal, tad pasidalinus su 9 draugais ir pačiam galima gabaliuką suvalgyti – figūrai nekenksminga, o nuotaika pakils iki padebesių ;)

Troškinys su šparaginėmis pupelėmis

Visi žino, kad labai skanu šparagines pupeles pakepti ant sviestuko su džiūvėsėliais. Tačiau net ir pats skaniausias patiekalas per laiką pabosta ir ieškai naujų receptų. Tai va, šiandien gaminame troškinį su šparaginėmis pupelėmis. 

  Reikia: 
500 g šparaginių pupelių;
500 g maltos mėsos (faršo);
2 vidutinio dydžio morkos;
3 pomidorai
1 didelė galva svogūno;
1/2 cukinijos
2 v. š. pomidorų pastos;
1 stiklinė (200 ml) sultinio;
prieskoniai (malti čili pipirai, malti juodieji pipirai, adžika, petražolės ir pan.);
druska;
aliejus kepimui.

   Šparagines pupeles apverdame pasūdytame vandenyje, ataušiname ir supjaustome į norimo ilgio gabaliukus. 
      Faršą gerai apkepame su trupučiu aliejaus. Baigiant kepti užberiame druskos ir maltų juodųjų pipirų.
    Susmulkintą svogūną pakepiname atskiroje keptuvėje, morkas supjaustome rutuliukais ir pakepiname kartu su svogūnu. Cukiniją supjaustome pusmėnuliais ir suberiame į tą pačią keptuvę, kur kepa morkos. Viską paskaniname druska. 
    Į puodą suverčiame  keptą faršą, šparagines pupeles ir keptas daržoves, įpilame sultinį ir troškiname ant lėtos ugnies 10 min. Tada įmetame supjaustytus pomidorus, sukrečiame pomidorų pastą, pagardiname prieskoniais (čia jau jūsų fantazijos bei skonio reikalas, aš dėjau čili miltelius, adžikos granules, petražoles) ir troškiname dar 10 min. Nepamirškite pamaišyti! 
    Viskas, troškinys paruoštas. Ragaujame su orkaitėje keptų bulvių skiltelėmis  arba šviesios duonos skrebučiu. Skanaus!

2020 m. rugpjūčio 27 d., ketvirtadienis

Šiltas patisonų užkandis

   Patisonai, daržovė, kuri man kelia nuostabą savo forma ir kuri niekaip ,,neįsipaišо" į mano racioną. Iki šiol ...Prieš savaitę svečiavausi pajūryje pas draugę, kuri pavaišino patisonų užkandžiu. Gal pirmą kartą ši daržovė nusipelnė mano pagiriamojo žodžio – buvo nuostabiai skanu. O pasigaminti tokį užkandį itin paprasta.
Reikės: 
2 nedidelių, šviežių patisonų;
2 svogūnų; 
2 pomidorų
1 saldžiosios paprikos;
druskos, pipirų ir adžikos granulių (arba miltelių);
aliejaus kepimui.
   Daržoves supjaustome stambiais gabalas. Į keptuvėje įkaitintą aliejų suberiame svogūnus ir apkepiname, tada suberiame patisonus ir paprikas, keptuvę uždengiame dangčiu ir kepame dar 10 minučių. Kai patisonai kiek suminkštėja, nuimame dangtį, suberiame druską, maltus pipirus ir pagal skonį pagardiname adžika, viską išmaišome ir dar pakepame max 5 minutes. Valgome karštą su skrudinto batono riekele. Jei mėgstate ар norite sočiau, galite užberti kelis gabalėlius fetos ar brinzos sūrio.
       Užkandis puikiai tinka sotiems pusryčiams arba lengvai vakarienei. Skanaus!

2020 m. rugpjūčio 26 d., trečiadienis

Makaronų ir šprotų salotos

Kai tingi kažką išradinėti, kažką kepti, kažką tepti, o valgyti nori, visada yra išeitis – makaronai! Tai gi, patiekalas, gimęs iš tinginystės.

Reikia:
pusės pakelio makaronų (apie 250 g)
2 kietai virtų kiaušinių
indelio šprotų,
svogūno,
druskos ir pipirų.

Gaminame. Makaronus išverdame kaip nurodyta ant pakelio, išvirusius perliejame šaltu vandeniu ir paliekame nusivarvėti. Likusius ingredientus (kiaušinus, šprotus, svogūną) susmulkiname ir sudedame į makaronus, taip pat supilame ir aliejų nuo šprotų, pabarstome maltais pipirais ir  druska bei viską gerai išmaišome. Į  salotas galima įmesti kelis mažus pomidoriukus – ir gardu, ir gražu.


2020 m. rugpjūčio 21 d., penktadienis

Sūrio paplotys pusryčiams


Receptas nužiūrėtas iš simplefoodrecipes puslapio.
REIKĖS:
Nedidelio ryšulėlio krapų, petražolių ir svogūno laiškų (viso apie 30 g),
1 kiaušinio;
300 ml kefyro;
100 g kieto sūrio (kokį mėgstate);
100 g miltų;
0,5 a. š. kepimo miltelių;
druskos ir pipirų pagal skonį.

 GAMINAME:
1. Burokine trintuve sutarkuojame sūrį.
2. Susmulkiname žalumynus;
3. Į gilų dubenį įmušame kiaušinį, pagardiname druska, pipirais ir išplakame. 
4. Į plakinį supilame kambario temperatūros kefyrą ir išmaišome;
5. Toliau maišydami pilame miltus, sodą. Tešla turi būti vientisos konsistencijos, be gumuliukų;
6. Pabaigoje įmaišome sūrį ir žalumynus;
7. 1/2 tešlos pilame į įkaitintą ir aliejumi pateptą keptuvę. Tešlą tolygiai paskirstome  ir kepame ant vidutinės ugnies apie 5 min. Tada paplotį apverčiame ir dar kepame 5 min.
8. Iškepusį paplotį išdedame ant lėkštės ir apipilame tirpintu sviestu (nebūtina, bet skanu);
9. Taip pat iškepame ir antrą paplotį. Jei turite dvi keptuves - abu papločius galite kepti vienu metu :)
10. Ragaujame dar šiltus. Skanaus!

Madeline Miller Kirkė

 

Viršelis. Madeline Miller Kirkė (Circe), leidykla Baltos lankos, 2019 m., iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė, 416 psl.
Apie autorę. Madeline Miller, gimė 1978 m. Bostone, JAV. Įgijo klasikinės filologijos magistro laipsnį Browno universitete, taip pat mokėsi Jeilio dramos mokykloje. Jos pirmas romanas ,,Achilo giesmė" 2012 m. pelnė „Orange Prize for Fiction" (dabar – „Women's Prize for Fiction") literatūros premiją. „Kirkė", antras autorės romanas, vos pasirodžiusi iškart užkopė į pasaulio bestselerių viršūnes, susižėrė ne vieną literatūros apdovanojimą. Romanas įtrauktas į trumpąjį 2019 m. „Women's Prize for Fiction" sąrašą ir išverstas į 26 kalbas
Apie knygą. Galingiausiam iš titanų – saulės dievui Helijui – gimsta dukra Kirkė. Nors ir laikoma nimfa, veikiai pasirodo neturinti jokių dieviškų galių – nepaveldėjo jų nei iš ugniažvilgsnio tėvo, nei iš viliokės motinos okeanidės Perseidės. Keisto būdo, visų atstumta Kirkė tėvo rūmuose jaučiasi vieniša ir svetima, tačiau gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis jai pamilus mirtingąjį. Nerdamasi iš kailio, kad palenktų jo širdį, netikėtai atranda savo stiprybę – kerus, keliančius grėsmę net aukštiesiems dievams. Pabūgęs Helijas ištremia dukterį į negyvenamą salą Ajają, kur ši slapta tobulina gebėjimus ir pagaliau pasijunta laisva.
  Tačiau pasaulis nepalieka Kirkės ramybėj: ją aplankiusi laimė užtraukia vienos kerštingiausių Olimpo deivių rūstybę. Kirkė privalo atremti virš savo mylimųjų pakibusią grėsmę ir išspręsti visą gyvenimą persekiojantį klausimą: ko vertas nemirtingumas, jei negali per amžius būti su tais, kuriuos brangini?
Mano nuomonė. Antikos mitai kitaip. Jau nuo mokyklos laikų puikiai žinomas istorijas autorė pateikia per savo regėjimo prizmę, per moteriškumo pradą. Rūstūs antikos dievai knygoje netenka savo švytėjimo, patoso, kuris per kraštus liejasi Homero kūryboje. Čia viskas labai paprasta, viskas suprantama, viskas aišku ir sava. Sakoma ,,kaip danguje, taip ir ant žemės" tik šiuo atveju reiktų perfrazuoti ,,kaip ant žemės, taip ir danguje". Visos žmogiškos savybės nesvetimos ir dievams – karai dėl valdžios, dėl dominavimo Olimpe, pavydas, kerštas, meilė, motinystė ir pasiaukojimas. 
   Knygos pagrindinė veikėja saulės dievo Helijo duktė Kirkė. Jos gyvenimas, tai nuolatinė kova dėl vietos po saule (ironiška, kai tavo tėvas ir yra saulė), dėl išgyvenimo stipresnių pasaulyje. Nemirtinga ragana Kirkė tarsi paprasta moteris triūsia savo gyvenimo darže, darydama didelius ir mažus stebuklus, idant apsaugotų savo vaiką, išlydėtų ir vėl sutiktų savo gyvenimo vyrus ir džiaugtųsi tokia trapia laime. Knyga persmelkta moteriškumu, švelnumu ir meile pagrindinei herojei. Kiekvieną sakinį skaičiau su pasimėgavimu, kiekvienas žodis, kiekviena frazė buvo tiksli, nuglūdinta ir prasminga. Skaitymo malonumas, ne kitaip, kurį norisi pratęsti kuo ilgiau.  
Vertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

2020 m. rugpjūčio 17 d., pirmadienis

Louise Jensen Pasimatymas

,,Ateina laikas, kai reikia liautis skrosti vandenynus dėl žmogaus, kuris dėl tavęs net į balą nešoktų"  247 p.

Viršelis.
 Louise Jensen Pasimatymas (The Date), leidykla BALTO, Vilnius, 2019 m., iš anglų kalbos vertė Rasa Akstinienė,351 p.
Apie autoriųLouise Jensen psichologiniai trileriai užima pirmąsias vietas bestselerių sąrašuose. Pasaulyje parduota virš milijono autorės knygų anglų kalba, jos išverstos į daugiau nei dvidešimt kalbų. 2018-aisiais „Pasimatymas" buvo nominuotas The Guardian skelbiamiam „Not the Booker" apdovanojimui.
Apie knygą. Tai turėjo būti paprastas pasimatymas su patikimai atrodančiu vyruku iš pažinčių svetainės. Alės santuoka subyrėjo ir ji neatsispyrė draugių įkalbinėjimams pabandyti.
Tačiau atsibudusi sekmadienio rytą ji supranta, kad įvyko kažkas bloga. Ji kruvina, jai beprotiškai skauda galvą ir ji neatsimena, kas atsitiko.
  Dar baisiau – dirstelėjusi į veidrodį, Alė neatpažįsta į ją žiūrinčio veido. Ji neatpažįsta savo buvusio vyro, brolio ir draugų. Ir ji negali atpažinti žmogaus, kuris ketina ją sunaikinti...
  Mano nuomonė. 350 puslapių depresijos, isterijos, panikos. Sunku skaityti tokią knygą saulėtą vasaros dieną, o ką besakyti, jei būtų dargana...Taip, kūrinys visiškai atitinka psichologinio trilerio žanrui keliamus reikalavimus, tačiau būtent tas šimtaprocentinis atitikimas ir slegia. Knyga parašyta kaip vidinis pagrindinės herojės monologas. Herojės savigrauža išplaukia iš vaikystės prisiminimų, iš padarytų nusikaltimų, o gal malonės aktų. Emocijos per daug hiperbolizuotos, todėl skaitant apima jausmas, kad situacijos dirbtinai sukurtos. Nors, iš kitos pusės, aš tikrai nežinau, kaip jaučiasi žmogus, sirgdamas prosopagnozija (sergantysis neįsimena veidų, neatpažįsta net artimiausių žmonių), gal jų emocijos yra būtent tokios, kokiomis gyvena knygos herojė. Jei kalbėsime apie siužetą, tai jau knygos viduryje kyla įtarimai, kas terorizuoja pagrindinę heroję Alę, tačiau vis bandai tą mintį nustumti, na, negali būti, per žiauru, tačiau, kuo daugiau praeities detalių atskleidžiama, tuo aiškesnis darosi motyvas. Žodžiu, knyga, kurios nesinori skaityti (kaip minėjau, labai slegianti), bet ir padėti į šalį negali – įdomu, kaip baigsis. 
Vertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

2020 m. rugpjūčio 3 d., pirmadienis

Greitas pyragas su vyšniomis

   Vyšnių sezonas jau į pabaigą, tačiau dar  kelios raudonuoja ant šakų. Nuskinu, antraip bus sulestos paukštelių iš svečių šalių.  Kelias iš karto susidedu į burną, o likusias panaudoju gardžiam pyragui.


Reikia:
200 g vyšnių (be kauliukų);
100 g miltų;
90 g sviesto;
70 g cukraus;
2 kiaušinių;
1/2 a. š. kepimo miltelių;
pakelis (16 g) vanilinio cukraus;
saujos susmulkintų graikinių riešutų;
miltinio cukraus pyragui papuošti (nebūtina).


Gaminame ir kepame.
1. Išlydome sviestą ir suberiame cukrų. Kaitiname ant silpnos ugnies, kol cukrus ištirps. Paliekame pravėsti.
2. Vyšnias nuplauname ir išimame kauliukus. Turi likti 200 g gryno svorio.
3. Į atvėsusį sviestą pamažu įmušame kiaušinius. Išplakame iki baltumo.
4. Maišydami suberiame  vanilinį cukrų ir miltus su kepimo milteliais. Turi gautis tirštoka masė.
5. Supilame į  18-21 cm  torto formą (kokio dydžio turite :) ir įspaudžiame vyšnias.
6. Pašauname į iki 180 C įkaitintą orkaitę bei kepame apie 15 min, kol pyragas šiek tiek pakyla.
7. Ištraukiame  pyragą ir apiberiame susmulkintais riešutais. Pyrago masė dar nėra iškepusi, tad riešutai turi tvirtai prikibti prie viršutinio sluoksnio.
8. Paliekame toliau kepti dar 30 min.
9. Iškepusį ir atvėsusį pyragą apiberiame miltiniu cukrumi (nebūtina) ir ragaujame.

ŽIEMOS SAVAITGALIS VIENOJE

   Mudviem su dukra jau tampa tradicija mano gimtadienį švęsti kažkur toliau nuo namų.  Šiemet pasirinkau muzikaliąją Austrijos sostinę Vieną.
   Tai gi, nusipirkome nebrangius bilietus ir sausio 29 d. vakare pakilome iš Vilniaus oro uosto. Vienoje nusileidome jau po 11 val. vakaro. Iš oro uosto mums patogiausia buvo važiuoti elektriniu traukiniu U3 iki Wien Mitte stoties (bilieto kaina 2.50 Eur) ir paėjėti iki Apostelgasse gatvės, kur buvome išsinumoję kambarius Aldano apartaments.
Aldano apartaments

   Kodą nuo lauko durų buvome gavę el. paštu, o įėję į vidų pašto dėželėje mums buvo palikti apartamentų raktai. Apartamentai mus maloniai nuteikė: švaru, erdvu, patogu, yra vidinis kiemas. Nusiprausiame ir į lovą, ryt mūsų laukia Viena. 
Pusryčiaujame trise: Gabrielė, aš ir kaizeris Vilhelmas II
   Keliamės apie 8 val., nes aušta vėlai – žiema. Tačiau pramerkus akis maloniai nustembame – lauke skaisčiai šviečia saulė, internetas žada 12 laipsnių šilumą. Tikra dovana toks oras sausio 30 d. Papusryčiaujame, prisipilame buteliukus vandens (Vienoje vandenį galima drąsiai gerti tiesiai iš čiaupo) ir einame pasivaikščioti po Vieną. Netoliese teka Donaukanal (Dunojaus kanalas), tad leidžiamės iki jo ir kanalo pakrante einame iki žymiojo Hundertwasserhaus.
Hundertwasserhaus –Šimto vandenų namas
   Įsukame į Untere Weißgerberstraße gatvę ir iš tolo pamatome spalvotą, keistai kreivą namą, su nevienodo dydžio langais, dekoratyviais kupolais, kolonomis bei arkomis. Tai žymiojo austrų dailininko ir architekto, save vadinančio Friedensreich Regentag Dunkelbunt Hundertwasser (verčiama maždaug taip – Taikos karalystė Lietinga diena Tamsiai margas Šimtas vandenų) ir kurio tikrasis vardas yra Friedrich Stowasser, fantazijos vaisius, įgyvendinas architektų Joseph Krawina ir Peter Pelikan. 
  1985 m. pastatytas namas teisiškai priklauso Vienos miestui. Tai pats paprasčiausias gyvenamasis namas ir kartu biurų bei parduotuvių pastatas. Hundertwasserhaus įrengta 50 butų, 16 privačių bei trys bendros terasos, du vaikų kambariai, vienas žiemos sodas.
Ant stogo ir terasose augantys augalai geriausiai matosi nuo Krieglergasse gatvės
  Įspūdingai atrodo ant namo stogo ir terasose augantys medžiai, pro balkonus ir langus svyrantys vijokliai. Bendras terasų plotas – 1000 kv. m, o į jas atgabenta net 900 t žemių ir pasodinta maždaug 250 medžių, krūmų bei kitų augalų.
   Į namo vidų pašaliniams patekti nėra galimybės, nebent namo gyventojai į svečius pasikviestų. Tačiau ne bėda. Užsukame į suvenyrų parduotuvę ir kavinę. Jų interjeras įrengtas kaip ir gyvenamojo namo: kreivos sienos, kreivi laiptai, įvairių dydžių, formų ir spalvų vidiniai langai, nevienodame lygyje išsidėsčiusios prekybinės erdvės. Žodžiu į vieną visumą sudėta ir kažkokiu būdu apjungta ir suderinta daugybė, atrodo, tarpusavyje nederančių dalykų.
Kavinės interjere išlaikyta žymiojo namo stilistika
   Nuo Hundertwasser namo einame Krieglergasse gatve, kuria tikimės pasiekti miesto centrą. Pakeliui užsukame į nedidelę neogotikinę Pfarre St. Othmar unter den Weißgerbern bažnytėlę. Nenustebina, nors gotika visada gražu. Einame toliau.
Pfarre St. Othmar  unter den Weissgerbern
  Gatvėmis ir skersgatviais, per nedideles žalias erdves artėjame link Vienos miesto parko. Pakeliame akis ir, opa!, mago rankos traukia kiškį iš kepurės. Stabtelime prie magijos reikmenų parduotuvės. Gerai, kad pietų pertrauka, būtume pusę prekių išpirkę :)
Vienna Magic parduotuvė
   Dar keli posūkiai, keli skersgatviai ir prieiname Stadtpark. Parkas įkurtas 1862 m., jo plotas yra apie 65 000 kv. m. Parką į dvi dalis dalina Wienfluss upelė. Lenkti tiltukai, arkose mėlynuojančios vazos bei barokinės skulptūros daro Wienfluss krantinę ypač žavią. 
Ant tiltelio per Wienfluss
   Pereiname per vieną iš tiltų ir atsiduriame prie žymiojo auksinio paminklo Johann Strauß (Johanui  Štrausui). Parke yra ir daugiau skulptūrų, skirtų muzikantams – F. Šubertui, F. Leharui, R. Štolcui ir kitiems. Parko viduryje tyvuliuoja medžiais apaugęs tvenkinys, laiką rodo gėlių laikrodis (na, gėlių šiuo metų laiku nelabai yra).
Paminklas Johann Strauß
Parko prieigose stovi Kursalon Wien pastatas. Šiuose apie 1865-1867 metus itališkojo renesanso stiliumi statytuose rūmuose pirmą kartą koncertavo Johann Strauß. Kursalon Wien rūmuose ir dabar vyksta Johann Strauß valsų koncertai, tačiau mano noras buvo pasiklausyti koncerto Schönbrunn rūmuose. Tad apsisukame ir žygiuojame toliau ,,kur akys veda".
Monumentas Ludwig van Beethoven
  Vos už kelių namų nuo paminklo Johann Strauß, Beethovenplatz aikštėje, stovi monumentas, skirtas Ludwig van Beethoven. Tai vokiečių skulptoriaus Kaspar von Zumbusch darbas, pastatytas 1880 metais. Galinga kompozitoriaus figūra užkelta ant pjedestalo, o žemiau, po jo kojomis, sukaustytas grandinėmis kankinasi Prometėjas, o graikų deivė Nikė kažką (gal Ludwig'ą van Beethoven'ą) vainikuoja laurų vainiku.
Markus Lüpertz paminklas van Beethoven'ui
   Netoliese masyvaus monumento stovi dar vienas, tačiau visiškai kito stiliaus, paminklas tam pačiam muzikos genijui Ludwig van Beethoven. Jį 2017 m. sukūrė vokiečių menininkas Markus Lüpertz. Skulptūra susideda iš dviejų dalių. Viena jų vaizduoja Ludwig van Beethoven'ą, kita simbolizuoja kompozitoriaus muzikinį palikimą. 
Aš ir Karlskirche 
  Atidavę duoklę muzikos genijams tęsiame savo žygį po miestą. Atrodytų, Viena tokia didelė, o štai visi lankytini objektai visai šalia vienas kito. Nuo Beethovenplatz einame Lothringer gatve, kai iš už medžių šakų iš toli pamatome žalią Karlskirche kupolą. Bažnyčia pastatyta 1737 m. ir iki šiandien yra gražiausia ir didžiausia barokinė Vienos bažnyčia.
   Bažnyčios statybos istorija prasidėjo praėjus metams po maro epidemijos, nusinešusios šimtus miestiečių gyvybių. 1713 m. imperatorius Karolis VI Habsburgietis pažadėjo pastatyti didingą šventovę savo globėjo Carlo Borromeo garbei. Buvo paskelbtas konkursas, kurį laimėjo austrų architektas Johann Bernhard Fischer von Erlach. 1716 m. prasidėjo statybos, kurios baigėsi tik po 20 metų. Bažnyčia jungia net kelis architektūros stilius: graikiškas portikas, dvi romėniško stiliaus kolonos, du barokiniai paviljonai ir įspūdingas, net 72 m aukščio, kupolas, primenantis Šv. Petro bazilikos kupolą Vatikane. 



   Bandome eiti į vidų. Pasirodo, tai nėra veikianti bažnyčia. Čia dabar įrengtas muziejus, o vakarais vyksta koncertai. Bilietas kainuoja 8 Eur. Pasitariame ir nutariame, kad smagiau pavaikščioti po Vieną, nei laiką leisti muziejuje. Tad apsisukame, atsisveikindamos dar kartą žvilgterime į Karlskirche (dar nežinojome, kad mūsų kelias namo beveik kas vakarą eis pro šią bažnyčią :) ir žygiuojame toliau. 


TU Wien
   Nespėjam nutolti nuo didingos, barokinę ramybę skleidžiančios Karlkirche, kai atsiduriame šiuolaikiniame, judriame, triukšmingame jaunų žmonių būryje. Visai Karlkirche pašonėje įsikūręs TU Wien (Vienos technologijos universitetas). Tai vienas didžiausių universitetų Vienoje. Universitetas ruošia inžinerijos, informatikos ir gamtos mokslų specialistus. Šiuo metu universitete veikia aštuoni fakultetai, kuriuose studijuoja virš 28 000 jaunuolių. Universitetas, lyginant su kitomis Europos aukštosiomis mokyklomis, nėra senas. Jis įkurtas 1815 m. kaip Karališkasis politechnikos institutas, vėliau pervadintas į Technikos koledžą ir tik 1975 m. pervadintas į Vienos technologijos universitetą.
 Užeiname į universiteto kavinukę, kurioje vyrauja jaunatviška atmosfera, tik pavalgyti, deja, ne kažką siūlo – hamburgeriai ir pan. Sakau, gal dar pasivaikštome, gal kur sveikesnio maisto rasime. Dukra, aišku, norėtų čia pasibūti, tačiau ir ji supranta, kad šioje kavinėje ne maistas svarbiausia, o mes jau išalkome, pietų metas. 
Naschmarkt turguje
  Tame pačiame rajone, kaip ir TU Wien, išsidėstęs seniausias Vienos Naschmarkt turgus. Turgus šioje vietoje jau egzistavo XVI a., tik tuomet ši vieta buvo skirta ūkininkams, prekiavusiems šviežiu pienu ir kitais pieno produktais. Ir tik XIX a. čia pastatyti prekystaliai ir leista prekiauti vaisiais bei daržovėmis. Dabar tai apie pusantro kilometro besitęsiantis prekybininkų rojus, kur galima nusipirkti įvairiausių maisto produktų iš viso pasaulio – nuo vaisių ir daržovių iki kanapių (legaliai!).
Legal CBD
   Turguje taip pat veikia įvairios amatininkų artelės ir gausybė kavinių, užeigų bei restoranų. Čia mielai pietauja tiek turistai, tiek vietiniai. Nuėję savo pusantro kilometro, grįždamos prisėdame viename iš restoranų. Sriuba ir antras patiekalas (man mėsytė, dukrytei – žuvytė) kainavo 9,50 Eur. Skanu, sotu ir greita. 
Perukų gaminimo cechas
  Nuo simbolinių Naschmarkt turgus vartų akį traukia aukso spalva žiburiuojantys Secesijos rūmai (Secessionsgebäude). Kaip žinia, Gustav Klimt buvo vienas pagrindinių Vienos secesijos draugijos steigėjų, tad nors ir paviršutiniškai susipažinusios su secesijos laikotarpio menu, negalėjome neužeiti į šiuos rūmus. Apsilankymas rūmuose, kaip ir pietūs, kainuoja 9.50 Eur.
Secessionsgebäude pastatas
  Art Nouveau stiliaus Secesijos rūmų pastatas buvo baigtas 1898 m., kurį secesijos draugijai pastatė Joseph Maria Olbrich, ir kuris iki šiol tebėra vienas geriausiai žinomų pastatų Vienoje. Jį puošia įspūdingas 2500 auksinių lauro lapų kupolas, o virš įėjimo puikuojasi trijų gorgonių galvos, simbolizuojančios tapybą, skulptūrą ir architektūrą – pagrindines secesijos meno šakas.
Tala Madani darbai Secesijos parodų rūmų salėje
   Pastato viduje yra įrengtos modernios, daugiau kaip 1000 kvadratinių metrų ploto, parodų salės, kuriose per metus eksponuojama daugiau kaip 20 besikeičiančių šiuolaikinio meno parodų. Mums teko apsilankyti Tala Madani, menininkės iš Los Angeles, parodoje labai jau neįprastu pavadinimu ,,Shit Moms". Atvirai, paliko įspūdį. Kito Los Angeles gyvenančio menininko Ron Nagle darbai nebuvo tokie paveikūs. 
Salė, kurioje eksponuojamas Gustav Klimt kūrinys
  Tačiau įspūdingiausią ir, sakyčiau, visiškai mums netikėtą darbą atradome pastato rūsyje. Čia vienos salės sienas puošia Gustav Klimt freska „Bethoveno frizas“(Beethovenfries). Šis 1902 m. sukurtas 34 metrų ilgio kūrinys yra virtuoziška Bethoveno 9-osios simfonijos interpretacija. Salėje yra ausinės, per kurias gali klausytis muzikos bei mėgautis Klimto ir Behoveno duetu.
Beethovenfries
 Nuo Secesijos rūmų pasivaikščiodamos nuėjome prie Vienos operos rūmų (Wienes Staatsoper), vieno didžiausių ir žymiausių teatrų pasaulyje. Turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie šį teatrą, ar bent jau apie jame rengiamus Vienos balius. 
   Vienos operos rūmai stovi visai šalia judrios gatvės, tad geriausiai jie matomi stovint kitapus gatvės. Masyvus pastatas statytas 1869 metais neoromantizmo stiliumi, pagal architektų August von Sicardsburg ir Eduardo van der Nullo projektą.  1945 m. operos rūmai buvo sugriauti, tačiau 1955 m. vėl atstatyti.

Wienes Staatsoper
   Labai norėjome patekti į pastato vidų ir pasigrožėti juo, tačiau į šios dienos ekskursijas jau pavėlavome, o į operą ,,Otelas" kažkaip nebuvo nuotaikos eiti. Dukrai taip ir pasakiau: nepyk, tačiau gimtadienio dieną nenoriu žiūrėti smurto apraiškų, noriu ko nors šviesaus, lengvo. Nusifotografavome ekskursijų laikus ir pasižadėjome ateiti rytoj. Bežiūrint į teatro langus prie mūsų prišoko raudona mantija apsisiautęs jaunuolis ir pasiūlė apsilankyti operoje. Mes, kaip sakiau, nebuvome tam nusiteikę, tačiau priėmėme jo alternatyvų pasiūlymą – nusipirkome bilietus rytojaus vakarui į Mocarto ir Štrauso kūrinių koncertą Schönbrunn rūmuose.  
Operos rūmų šoninis fligelis
  Wienes Staatsoper pastato yra Cafe Sacher Wien, kurioje galima pasivaišinti žymiuoju Sacher tortu. Tačiau, ir vėl, prie jos durų buvo nusidriekusi tokia ilga eilė, kad mes nutarėme tiesiog negaišti laiko, o torto ragavimą priderinti prie rytojaus ekskursijos po operos rūmus.
Albertina
 Netoli operos pastato (juk minėjau, kad visos įžymios vietos šiame mieste viena šalia kitos), gatvių sankryžoje stovi pastatas su didele terasa, kurios viduryje iškilęs paminklas hercogui Albertui. Tačiau mūsų dėmesį patraukia ne monumentas, o plakatas ant sienos, kviečiantis apsilankyti Albertinos muziejuje ir pamatyti Andy Warhol'o darbus. Užlipame laipteliais ir einame prie kasų. Deja, muziejus užsidaro po valandos, todėl apsilankymą jame atidedame kitai dienai. Jau supratome, kad ši diena skirta pasivaikščiojimui po miestą :)
Vakarėjanti Viena
Paminklas hercogui Albertui ir Vienos operos teatras
   Einame pėsčiųjų gatve – Kärntner Straße – kuri yra ne tik garsiausia prekybos gatvė bet ir viena seniausių Vienos gatvių, rašytiniuose šaltiniuose minima nuo XIII a. 1974 metais gatvė buvo rekonstruota ir paversta pėsčiųjų zona, kuri prasideda prie Vienos operos, tiksliau nuo kampinio namo, kur įsikūręs „Hotel Sacher“. Eidamos Kärntner Straße vos spėjome sukioti galvą tai į vieną, tai į kitą pusę: šviečiančios parduotuvių vitrinos vilioja prabangos prekėmis, kokybiškos kosmetikos rinkiniais, Swarovski blizgučiais ar Mozart saldainiais, pro praviras duris dvelkia švelnūs kvepalų ar kokybiško šokolado aromatai. Gatvės viduryje, name, pažymėtame 19 numeriu, įsikūrusi universalinė parduotuvė Steffl. Čia įrengtas stiklinis liftas, kuriuo pasikeliame į parduotuvės aukščiausią aukštą, į Sky-Bar kavinę ir grožimės gyvybe pulsuojančia Kärntner Straße.
   Verta paminėti, kad šioje gatvėje yra ne viena parduotuvė, prekiaujanti žymiaisiais Mozart suvenyrais ir garsiaisiais Mozartkugeln saldainiais. Viena tokių parduotuvių yra ir Steffl pastate.
   Nors vitrinų blizgučiai apakino ir užbūrė, tačiau mūsų akys dar sugebėjo pamatyti kukliai duris atvėrusią ir į ramybės oazę užeiti kviečiančią Malteserkirche.

Malteserkirche
   Pradžioje bažnyčios paskirtis buvo suteikti prieglobstį čia užklystantiems Maltos ordino riteriama. Ėjo amžiai, bažnyčia ne kartą buvo perstatinėjama, tačiau didžiausi pakitimai įvyko XIX a., o paskutiniai restauravimo darbai buvo atlikti 1998 m. ir dabar jau matome, ką matome. 
Pagrindinio altoriaus paveikslas nutapytas 1730 m. Johan Georg Schmidt
  Kärntner Straße išėjome tiesiai į Stephansplatz, prie nuostabiai gražios Stephansdom (Šv. Stepono katedros). Šis gotikos stebuklas stovi pačiame Vienos senamiesčio centre, apsuptas daugybės stiklinių pastatų, įspraustas į nedidelę Stephansplatz aikštės erdvę, tačiau nepraradęs savo grožio ir didybės.
Stephansdom pietinis fasadas su Mažojo Stepono bokštu
  Pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta XII a., tačiau, kaip ir daugelis pastatų, ne kartą nukentėjo nuo stichinių nelaimių ar buvo perstatinėjama pagal tuo metu vyravusią architektūrinę madą, tad statybos tęsėsi labai ilgai ir jos architektūriniame rūbe galima įžvelgti skirtingų epochų stilius: išlikęs romaninis vakarinis fasadas, barokinė žemutinė zakristija, o štai pietinis fasadas statytas XIV a. yra ryškiai gotikinis su 137 m. aukščio bokštu, kuris dar vadinamas Steffl (Mažuoju Steponu). Šiaurinis katedros bokštas vadinamas Pummerin bokštu. Šiame bokšte kabo didžiausias varpas Austrijoje, sveriantis apie 20 tonų. Manoma, kad tai antrasis pagal dydį vis dar veikiantis varpas Europoje. 
Stephansdom šiaurinis fasadas su Pummerin bokštu
   Dar pasakojama, kad būtent šio varpo gaudesys padėjo Liudvikui van Bethovenui suvokti, kad jis yra kurčias. Kompozitorius, eidamas pro katedrą, pastebėjo, kad varpo dūžių išbaidyti paukščiai pakilo nuo bokšto, aikštėje sustoję žmonės užvertę galvas klausėsi varpo gaudesio, tačiau kompozitorius nieko negirdėjo ir tik vaizdai leido jam suprasti, kad skamba didysis varpas...
Pietinėje katedros stogo pusės mozaikoje išryškėja dvigalvis erelis
   Pummerin bokštas žymus ne tik savo varpu. Pakilus į šiame bokšte įrengtą aikštelę galima apsižvalgyti po Vienos senamiestį bei pasigrožėti katedros stogo glazūruotų plytelių mozaika. Tiesa, jei nenorite keltis į bokštą, tai stogo mozaiką galima pamatyti ir iš šoninių gatvių (ką mes ir padarėme): pietinėje stogo pusės mozaikoje išryškėja dvigalvis erelis, kuris simbolizuoja Habsburgų dinastiją, o šiaurinėje – Vienos ir Austrijos herbai.
Katedros centrinė nava
  Apžiūrėję katedros išorę, pro drakonais, paukščiais, liūtais ir kitais padarais puoštas duris, žengiame į katedros vidų. Prieš mus atsiveria įspūdinga 198 metrų ilgio ir 62 metrų pločio trijų navų bažnyčios erdvė. Navas skiria aukštos kolonos, dekoruotos šventųjų skulptūromis, tačiau akis patraukia XVI a. sakykla, puošta keturių vyskupų medinėmis figūromis ir įspūdingais raižiniais.
Sakykla

   Apeiname bažnyčią skersai-išilgai, apžiūrime visus kampus kampelius. Čia tiek grožio, kad neįmanoma visko aprėpti, tam neužtektų ir kelių dienų, o mes tik valandėlei užsukome. Dar katedroje galima užsukti į muziejų arba paklaidžioti po katedra esančiose katakombose, kuriose palaidota daugiau nei 10 000 miestelėnų.
Interjero detalės
   Iš Šv. Stepono katedros išėjome jau sutemus. Perėję Stephansplatz patekome į kitą pėsčiųjų gatvę – Graben'ąTai dar viena parduotuvių, restoranų ir jaukių kavinukių gatvė. Nors ši gatvė minima jau 1220 m., tačiau amžių bėgyje kito jos išplanavimas, XIX a. gatvė buvo išplėsta, seni namai nugriauti ir apstatyti naujais prabangiais pastatais, į kuriuos dabar ir žiūrime.
Maro kolona
   Graben pėsčiųjų gatvės viduryje stovi barokinio stiliaus paminklas, skirtas 1679 m. maro epidemijos aukoms atminti. Įspūdingas paminklas, tačiau ilgiau prie jo sustoti nėra poreikio. Einame toliau Graben bulvaru, kai dešinėje pamatome barokinius Peterskirche (Šv. Petro bažnyčios) kupolus. Bažnyčia, kaip teigia žinynai, pastatyta XVIII a. pradžioje toje pat vietoje, kur stovėjo ankstesnė XII a. statyta bažnyčia. Šiai sudegus, imperatorius Leopoldas I 1701 m. inicijavo naujos bažnyčios statybą.

Peterskirche 
   Reik manyti, tuo metu, kai vyko statybos, šioje vietoje buvo erdvi aikštė. Praėjo trys šimtmečiai ir, štai, dabartinė bažnyčia atsidūrė daugiaaukščių namų spąstuose. Dabar reikia labai pasistengti, kad pamatytume žalsvus bažnyčios kupolus. Mes, tiesą sakant, labai nesistengiame, o iš karto einame į vidų. Kaip žinia, visas barokinių statinių grožis slypi būtent viduje.

Puošnus centrinis altorius
   Pirma mintis, pravėrus bažnyčios duris, oho, kokia prabanga! koks grožis! kiek visko daug! Kai akys apsipranta su dekoracijų gausa imame skirti atskiras detales: skulptūras, paveikslus, sienų ir lubų freskas. Ovali bažnyčios erdvė turi kelias nišas, kuriose įrengti altoriai, atitinkamai padabinti šventųjų skulptūromis ir iškilių baroko epochos dailininkų darbais. Įspūdingiausia bažnyčios freska puikuojasi pačiame centrinio kupolo viršuje, tad ir čia tenka smarkiai užversti galvas, kad pamatytume debesis.
Kupolas
  Peterskirche įsukame į Kohlmarkt gatvę, kuri tiesiai veda į Hofburgų rūmus. Kuo arčiau rūmų, tuo smarkiau uodžiasi mėšlo kvapas, tarsi ne Austrijos sostinės senamiestyje vaikštinėtume, o ūkininko laukais klampotume. O tokio ,,aromato" kaltininkai tradiciškai aplink Hofburgų rūmus važinėjančios arklių traukiamos Fiaker karietos. Žinoma, į šviežią bandą jau nebeįlipsite, nes arkliukams po uodega parišti maišai, tačiau kvapas vis dar dvelkia natūralumu ;)
Kohlmarkt gatvė
  Vakaras, todėl visai nenustembame, kad rūmų vartai jau uždaryti. Žinia, ankstyva žiemos tamsa šiek tiek koreguoja mūsų turistinius planus. Apeiname Michaelerplatz, XVIII a,. pabaigoje įrengtą miesto aikštę, kuri savo pavadinimą gavo nuo šalia esančios Michaelerkirche (Šv. Mykolo bažnyčios).
Hofburgų rūmų fasadas
  Bažnyčia vis dar atvira, tad trumpam užsukame. Pirmoji bažnyčia čia pastatyta 1221 m., o XVI a. perstatyta gotikos stiliumi, XVIII a. įgauna baroko architektūrai būdingų bruožų. Kadangi bažnyčia stovi visai Hofburgų rūmų pašonėje, joje ilgus šimtmečius melsdavosi imperatoriškosios šeimos nariai ir imperatoriui artimi asmenys. Šioje bažnyčioje 1792 m. pirmą kartą buvo atliktas V.A. Mocarto ,,Rekviem". Bažnyčios rūsiuose, kaip ir daugelyje to meto šventovių, yra katakombos, kuriose iki 1783 m. buvo laidojami žmonės. Jei yra didelis noras, galima užeiti ir pasidairyti po negyvųjų pasaulį. Mums toks noras nekilo, tad grįžome į naktinės Vienos gatves.
Michaelerkirche
   Tądien daugiau niekur nebevaikštinėjome. Nusistatėme kryptį ir tiesiu taikymu parpėdinome į apartamentus. Tiesa, dar užsukome į parduotuvę, nusipirkome šio bei to vakarienei ir pusryčiams, ir ramiai leidome laiką namuose, ilsindamos kojeles ir dėliodamosi planus rytojui. 
Vakarienė
  O rytojaus planus jau buvo sudėliojusi vakarykštė pasivaikščiojimų po Vieną diena: ekskursija po Wienes Staatsopera teatrą, sacher torto ragavimas, pasivaikščiojimas po Hofburgų rūmų ansamblį, apsilankymas žymiojoje Vienos bibliotekoje ir vakarinis gimtadienio koncertas Schonbrunn rūmuose.
   Papusryčiaujame savo žavinguose apartamentuose ir jau pažįstamais keliais pamažu einame link Wienes Staatsopera. Laiko iki numatytos ekskursijos dar turime, tad pakeliui užsukame į Muzikos namus (Haus der Musik). Šis muziejus yra pirmasis garso ir muzikos muziejus Austrijoje. Čia, kaip rašoma informaciniame lankstinuke,  galima susipažinti su kompozitoriais, jų kūryba, senoviniais muzikos instrumentais, pačiam diriguoti orkestrui, palaipioti grojančiais laiptais ir pan. Apžvelgiame fojė išdėliotus eksponatus: interaktyvius fortepijoną ir violončelę, stendą su muzikinėmis mįslėmis ir nutariame, kad mūsų žinios apie muziką yra gana išsamios, tad mums šiame muziejuje nėra ką veikti :)
Haus der Musik
  Visai šalia Haus der Music, ankštoje gatvelėje, lyg įmūryta į sieną, stovi neišvaizdi Šv. Onos bažnyčia (Annakirche). Tačiau ant jos prikabinta lenta, kad tai valstybės saugomas paminklas, sudomina. Užeiname. Gražiai ištapyta, jauki, nedidelė bažnytėlė. Pradžioje ji buvo gotikinė, statyta 1518 m. ir pašventinta per Onines, liepos 26 d.
Annakirche centrinis altorius su virš jo Daniel Gran tapyta freska ,,Šv. Onos pašlovinimas"
   1629-1634 m. bažnyčia įgavo barokinį pavidalą. Ši palyginti kukli bažnytėlė garsėja austrų tapytojo Daniel Gran freskomis, kurios dengia visą bažnyčios lubų plotą.
Daniel Gran freska ,,Mergelės Marijos pašlovinimas"
   Nors buvo paskutinė sausio diena, vienoje iš šoninių navų aptikome nuo Kalėdų užsilikusią prakartėlę. Tiesą sakant, nežinome, gal ji nuolat čia būna, nes labai jau graži, išdrožta iš medžio, užveriamais langais. Tikras meno kūrinys.
Prakartėlė

Medinių karalių dovanos
   Na, o dabar jau laikas į Vienos operos teatrą. Ekskursija prasideda 14 val., bilietai parduodami tik prieš renginį, žmonių į ekskursijas leidžiama ribotas kiekis, tad skubame. Bilietas kainuoja 9 Eur, ekskursijos vedamos anglų, rusų, vokiečių ir ispanų kalbomis. Operos pirmo aukšto fojė būriuojasi žmonių grupelės. Klasika tapusį posakį ,,Teatras prasideda nuo rūbinės", čia, Wiener Staatsoper, galima perfrazuoti ,,Teatras prasideda nuo fojė".  

Teatro fojė puošyba

  Kylame į antrą aukštą ir sustojame stiklinėje terasoje, kuri vienintelė išliko nesugriauta per karą. Čia išgirstame Vienos operos istoriją, kuri prasidėjo XVII a. viduryje, kuomet buvo įkurta imperatoriaus rūmų operos trupė, o štai Operos rūmai buvo pastatyti tik 1869 m. gegužės 25 d. Rūmų atidarymo iškilmėse skambėjo Wolfgang Amadeus Mozart'o opera "Don Žuanas". Nuo atidarymo dienos Vienos Operoje dirbo ir kūrė tokie menininkai kaip W.A. Mozart'as, F. Schubert'as, L. van Beethoven'as, G. Mahleri's, R. Strauss'as. Deja, 1945 m. kovo 12 d., baigiantis Antrajam Pasauliniam karui, ant operos teatro nukritusi amerikiečių bomba visiškai sugriovė pagrindinę salę, o vėliau ugnis pasklido ir po likusią pastato dalį.
  Pastato rekonstrukcijos darbai buvo pradėti nedelsiant ir vykdomi remiantis senojo pastato brėžiniais. Buvo atkurta originali ovalo formos salė su nepriekaištinga akustika. Atnaujintas teatras atidarytas 1955 m. lapkričio 5 d., skambant Ludwig van Beethoven'o (1770–1827) operai "Fidelio".

Viena iš teatro fojė su žymių kompozitorių biustais ir freskomis, atspindinčiomis jų kūrybą
 Įeiname į puošnią, auksu, freskomis ir biustais dekoruotą patalpą. Gidė pasakoja, kad ši patalpa dekoruota po karo ir atspindi žymių, teatre dirbusių ir kūrusių kompozitorių palikimą. Čia yra ir svarbiausių teatro vadovų biustai. Vienas jų – kompozitorius ir dirigentas G. Mahler'is, teatrui vadovavęs 1897-1907 m. Jis pakeitė išpuoštą salės dekorą minimalistinio pobūdžio apdaila, jis pirmasis pradėjo užtemdyti šviesas pasirodymo metu, jis pakeitė artistų apmokėjimo sistemą. Daug kam tos naujovės nepatiko, tačiau, tenka pripažinti, su G. Mahler'io atėjimu, teatre prasidėjo nauja epocha.
G. Mahler'io fortepijonas
  Nenuostabu, kad vienojeG. Mhaler'io – salėje po stikliniu dangčiu stovi legendinis G. Mahler'io nedidelis aštuonių oktavų fortepijonas. Su šiuo fortepijonu maestro grodavo gastrolių metu. Dabar juo seniai niekas nebegroja šiuo fortepijonu, tai tarsi pagarbos gestas didžiajam maestro. Įspūdį palieka salės sienos, dekoruotos gobeleno tapetais. Kažkada šioje salėje G. Mhaler'is rengdavo perklausas naujai priimamiems atlikėjams, sakė, kad joje geriausia akustika. O dabar štai mes mindome jos grindis ir ramstome sienas :)
G. Mhaler'io salėje
  Įeiname į kitą, šviesią patalpą, kurios viduryje boluoja staltiesėm uždengti stalai. Ji vadinama Marmurine sale. Pertraukų metu žiūrovai čia ateina išgerti kavos ar šampano. Ją galima net išsinuomoti savo privačiam renginiui. Šios patalpos sienas puošia freskos, pasakojančios ne tik apie žiūrovams matomų artistų darbą, bet ir apie užkulisiuose dirbančių žmonių veiklą.
Freska, kurioje užfiksuotas perukų gamintojas
  Dar viena patalpa turinti savo istoriją. Tai vadinamas Arbatos salonas. Jis užtvertas ir jo puošnų interjerą galime stebėti tik pro durų staktą. Seniau Arbatos salonas buvo uždaras, jame per pertraukas arbatėlę gerdavo imperatorius su sau artimais žmonėmis. Šiandien taip pat galima išgerti arbatos puodelį Arbatos salone, tik jį reikia išsinuomoti. Salono nuoma 1 pertraukos metu kainuoja 500 Eur, o jei norite per 2 pertraukas gerti arbatą ir dar valandėlei užsibūti po spektaklio – teks pakloti 1050 Eur. Čia neįskaitant maisto, gėrimų ir aptarnavimo! 
  
Imperatoriškasis Arbatos salonas
   Man pakako užmesti akį, gal arbatą gersime kitur:) Visai priešais Arbatos saloną yra durys į Imperatoriškąją ložę, kurioje spektaklius stebėdavo jo didenybė.
Scena iš Imperatoriškosios ložės
   Apėję sales, fojė ir kitas patalpas vėl išėjome ant laiptų. Ne šiaip laiptų, o labai įspūdingų laiptų su marmurinėmis skulptūromis, paauksuotomis puošybos detalėmis, spalvingomis freskomis. Jei atvirai, tai visai nesunkiai įsivaizdavau mirgančių žvakių šviesos užlietus laiptus, kuriais į salę kopia puošniomis suknelėmis pasipuošusias damos ir frakuoti džentelmenai. Atsidūrus tokioje aplinkoje vaizduotė greit nupiešia regėjimus :)
Fojė puošia antikinių mūzų skulptūros

Laiptų šviestuvai


Kol nėra žiūrovų
   Šoniniais koridoriais pasiekėme scenos užkulisius. Scenos darbininkai montavo dekoracijas vakaro spektakliui, o mes žiopsojome į besisukančius įrenginius, klojamas grindis, kabinamas užuolaidas bei prieš mūsų akis kylančius butaforinius pastatus. Nors Vienos operos scena yra viena didžiausių Europoje, pasirengimo spektakliui darbai vyko itin sklandžiai. Beliko tyliai pasidžiaugti, kad ant šios scenos stovėjo ir savo talentu žiūrovus žavėjo ne vienas Lietuvos atlikėjas – Sergejus Larinas, Algimantas Kalinauskas, Vaidas Vyšniauskas, Merūnas Vitulskis.
   Iš užkulisių einame į žiūrovų salę, kuri talpina 2276 žiūrovus. Bilietus į spektaklį galima nusipirkti iš gatvėje jais prekiaujančių pardavėjų. Taip, jie nepigūs, tačiau jei esate šio žanro gerbėjai, nepagailėkite 60-80 Eur už malonumą pasiklausyti pasaulinio garso atlikėjų istoriniuose operos rūmuose. Tiesa, yra ir gerokai pigesnė galimybė pasiklausyti muzikos šiuose rūmuose. Tai stovimi bilietai, kurie tekainuoja kelis eurus. Šie bilietai parduodami tik likus ne daugiau kaip pusantros valandos iki spektaklio specialioje Stehplatz-Kasse, esančioje operos teatro Opern gasse pusėje.
Scena iš žiūrovų salės
      Atrodo, būtų lyg ir viskas, tačiau būnant Vienos operos teatre nepasidomėti Vienos pokylio tradicijomis būtų net nepadoru. Gidė taip pat nepraleidžia progos ir šiek tiek papasakoja apie Vienos pokylio rengimo ypatumus. Šis renginys remiasi angliškąja debiutančių pokylio tradicija – jaunos anglų aristokratų merginos, sulaukusios tam tikro amžiaus, turėjo būti oficialiai pristatytos visuomenėje. O koks patogiausias būdas tai įgyvendinti? Žinoma debiutančių puota su šokiais! Ši tradicija ilgai neužsibuvo senojoje gerojoje Anglijoje, ji buvo nukopijuota ir išplito visoje Europoje, o vėliau ir pasaulyje. Pirmasis debiutančių pokylis Vienos operos teatre įvyko 1877 m. Ir vyksta iki šių dienų. Kasmet pokyliui yra atrenkama apie 150 porų. Debiutantės turi būti 17–22 metų amžiaus ir mokėti šokti valsą iš abiejų pusių, be to, debiutantės, jų partneriai, tėveliai ir svečiai turi būti pakankamai turtingi, nes tą vakarą Vienos operoje kainos yra kosminės. Pvz., į vidų įeiti galima už 150 Eur, tačiau prieš tai reikia išsinuomoti suknelę, susimokėti už gėrimus ir maistą, bei nusipirkti vietą atsisėsti. Jei esate šešiese, tai balkoną 8 valandoms galite išsinuomoti už 3 300 Eur, o balkonas dvylikai žmonių kainuoja tik 26 tūkst. eurų. Pats renginys susideda iš debiutančių pasirodymų bei baleto artistų pasirodymų, kuriems akompanuoja du orkestrai ir operos solistai. Po oficialiosios dalies, vakaro vedėjas praneša: Alles waltzen. Va tada prasideda linksmybės, visi išeina iš savo balkonų ir pradeda šokti, šokti, šokti... Pokylis tęsiasi iki paryčių.  
   Tam, kad pokylis įvyktų, jam ruošiasi ne tik debiutantės, bet ir teatro techninis personalas. Vos per 8 valandas techniniai darbuotojai visiškai transformuoja žiūrovų salę: išneša visas kėdės, ant grindų pakloja naują dangą, kuri žiūrovų salę pakelia iki scenos aukščio. Transformuojamos ir fojė, kur įrengiami laikini restoranai ir kazino.

Žiūrovų salė ir imperatoriškoji ložė
   Po pakylėto pasakojimo apie Vienos pokylį atsisveikiname su gide ir paliekame operos rūmus vakaro žiūrovams. O mes traukiame į kavinę –  pasijutome kiek pavargę, ištroškę ir praalkę. Už operos pastato dar vakar nužiūrėjome Cafe Sacher Wien. Atsistojame į eilę  – norinčių paskanauti tortuko yra gal koks aštuonetas. Mums ilgai laukti netenka. Kas dviese?– klausia durininkas. Dviese tik mudvi, tad esame pakviečiamos be eilės ir pasodinamos prie nedidelio, balta staltiese dengto staliuko. Raudono vyno spalvos aksomu muštos sienos, paauksuotos lubų detalės ir iš aukso rėmų žvelgiantys prašmatnių vyrų portretai – visas kavinė interjeras taip ir dvelkia imperatoriška didybe.
  Užsisakome po gabaliuką žymiojo Sachertorte ir du puodelius kavos (visa tai kainavo 29,80 Eur, manyčiau, ganėtinai brangiai). Kol laukiame gardumyno, šiek tiek pasidomime šio torto atsiradimo istorija.

Cafe Sacher Wien
   1832 m. Austrijos diplomatas ir politikas Metternich paliepė savo virėjui sukurti naują, dar neragautą desertą jo garbiems svečiams. Ir koks nusivylimas - virėjas susirgo, todėl garbė kurti desertą atiteko 16-mečiui jo mokiniui Franz Sacher. Nors Franz'o keptas tortas patiko garbiems svečiams, jis nebuvo tinkamai įvertintas ir ilgą laiką buvo pamirštas. Baigęs mokslus Franz Sacher dirbo virėju Budapešte ir Presburge (taip tuomet vadinosi Bratislava), į Vieną grįžo tik 1848 m., kur atidarė vynų ir saldumynų parduotuvę. Vyriausias Franz'o sūnus Eduard Sacher sekė tėvo pėdomis - konditerio patirties įgavo dirbdamas tuo metu gerai žinomoje Vienos ,,Demel" konditerijoje. Eduard'as kiek pakeitė tėvo sukurto Sachertorte receptūrą ir juo prekiavo ,,Demel" konditerijos parduotuvėje. Tačiau 1876 m. Eduard'as nusiperka pastatą netoli Vienos operos teatro ir įrengia jame viešbutį, kurio kavinėje taip pat pardavinėja Sachertorte. 1934 m. viešbutis bankrutuoja ir Eduard'o sūnus originalų tėvo torto receptą (tą, šiek tiek pakeistą, ne Franz'o sukurtą) parduoda ,,Demel" konditerijai. Tačiau 1938 m. naujieji ,,Sacher" viešbučio savininkai užregistruoja prekės ženklą Original Sacher-Torte ir paskelbia kad jų receptas yra originalus. Be to, 1954 m. viešbučio savininkai apkaltina ,,Demel" konditeriją neteisėtai naudojant prekės ženklą ir receptūrą. ,,Demel" gindamasi tvirtino, kad originaliame Franz Sacher recepte nebuvo antro abrikosų džemo sluoksnio, todėl tai negali būti originalus receptas. Ginčas išsisprendė tik 1963 m. – pavadinimą Original Sacher-Torte (su dviem abrikosų džemo sluoksniais ir apvaliu šokoladiniu medaliu) išlaikė ,,Sacher" viešbutis, o ,,Demel" konditerijos tortai vadinasi Eduard Sacher-Torte ir pertepami vienu abrikosų uogienės sluoksniu bei puošiami trikampiu šokoladiniu medaliu.
Skanaujam Sachertorte
   Kol domėjomės žymiojo, visame pasaulyje žinomo, Vienos torto Sachertorte istorija, ant mūsų stalo atsirado du gabalėliai šokoladinio torto, papuošti apvaliais šokoladiniais medaliais. Dar gauname po miniatiūrinį reklaminį lankstinuką, kuriame užrašyta Anna Sacher (Eduard Sacher žmonos ir partnerės) mintis: ,,If your heart is weary, you need more sweets". Miela. Ragaujame. Tortas sodraus šokolado skonio, abrikosų džemo visai nesijaučia (man tai pliusas :). Gal kiek sausokas, tačiau čia gelbsti kava. Įdomu, kokio skonio tortas ,,Demel" kavinėje? Deja, galiu iš anksto pasakyti, kad paskanauti ,,Demel" kepamo torto taip ir nepavyko.    
Österreichische Nationalbibliothek
   Cafe Sacher Wien einame į Austrijos nacionalinę biblioteką (Österreichische Nationalbibliothek), įsikūrusią Hofburgų rūmuose. Tai didžiausia šalies biblioteka. Fonduose saugoma apie 7,45 mln. dokumentų. Dalis fondų tebėra XVIII a.  statytuose barokiniuose rūmuose (Josefsplatz), kiti perkelti į naujas patalpas Heldenplatz. Tačiau ne tik savo fondais gali pasigirti ši biblioteka, ji minima tarp gražiausių Europoje, o gal ir pasaulyje. 
Čia gyvena knygos

    Į ėjimas į gražiausia laikomą Valstybinę bibliotekos salę kainuoja 8 Eur. Pirmiausia uoslę pakutena malonus senų leidinių ir medžio kvapas, o tada jau išvystame lubas siekiančias medines lentynas, prikrautas antikvarinių knygų. Čia eksponuojama daugiau nei 200 000 tomų knygų, tarp jų didžiausia Martyno Liuterio Reformacijos epochos raštų kolekcija. Kai kurios lentynos prasiveria ir už jų galima patekti į slaptus kambarėlius.
Valstybinė salė
   Pagrindinė salė vadinama Valstybine ir yra 80 m ilgio ir 20 m aukščio, o jos lubų kupolą puošia tapytojo Danielio Gran freskos. Įspūdis iš tiesų pritrenkiantis. Ilgai stovėjome galvas užvertę, kol išsinagrinėjome ten nupieštus simbolius ir papasakotas istorijas.
Danielio Gran lubų  freska

  Pagrindinėje salėje ne tik knygos saugomos, čia eksponuojami žemėlapiai, papirusai, portretai, muzikos ir teatro plakatai. Tarp ekspozicijų yra du barokiniai gaubliai – vienas Žemės, kitas dangaus, kiekvieno skersmuo daugiau nei metras. Bibliotekoje nuolat veikia specializuotas ekspozicijos. Mums teko galimybė susipažinti su ekspozicija, skirta Ludwig van Beethoven gyvenimui ir kūrybai.
Žemės gaublys
   Pasigrožėję stulbinančiai gražia bibliotekos Valstybine sale pasukome prie Hofburgo rūmų, po kurių kiemus vakar nepavyko pasivaikščioti. Hofburgo rūmai atspindi 600 metų Habsburgų imperijos istoriją, rūmų komplekse – apie 2600 patalpų, kuriose dabar įsikūrę prezidentūra, koplyčia, jau aplankyta Austrijos nacionalinė biblioteka, Žiemos jojimo mokykla, įvairūs muziejai: ginklų, senovinių muzikos instrumentų, etnografijos, meno istorijos, gamtos ir kt. Žodžiu, jei turi laiko ir noro, juose galima praleisti kelias dienas :) Kadangi mes netryškome entuziazmu vaikščioti po muziejus, o ir laiko buvo gaila, tai nusprendėme rūmus apžiūrėti tik iš išorės.

Prie rūmų turistus gaudo Fiaker karietų važnyčiotojai

Arką, pro kurią patenkama į vidinį rūmų kiemą, saugo štai tokie galingi vyrukai

              Vidinis kiemas, kuriame išlikę renesansiniai  Amalienburg rūmai
Žavingas liūtukas, tarsi nužengęs iš Habsburgų herbo
Pro Šveicariškus vartus (Schweizertor) patenkame į seniausią rūmų dalį 
  Pora valandų pasiblaškę po Hofburgo rūmų kiemus supratome, kad laikas ieškotis kelio į Šionbruno (Schönbrunn) rūmus, kur vyks vakarinis koncertas. Laiko iki koncerto, žinoma, dar turėjome į valias, tačiau, kaip ir visose kelionėse, rūmus nusprendėme pasiekti  pėsčiomis. Gatvelėmis ir plačiomis gatvėmis, parkais ir skvereliais atėjome iki Museumsplatz, rajono, kuriame įsikūrę pagrindiniai Vienos muziejai. Tačiau ne muziejai šiuokart mus privertė sustoti, o aikštėje pastatytas ilgas stalas, su nupiešta balta staltiese ir  užrašais, raginančiais pagalvoti, ar tikrai brexit'as yra tinkamiausias sprendimas? Prisėdome ir mes  prie to Europos pietų stalo minutėlei – paskaitinėti ir pailsėti.
Prie Europos pietų stalo
   Toliau savo žygiavimą tęsėme parduotuvių, kavinių, barų ir žmonių pilna Mariahilfer gatve. Didelė jos atkarpa pritaikyta pėstiesiems, tad buvo tikrai įdomu pasidairyti į vitrinas, ar net užsukti į vieną-kitą įdomesnę parduotuvę.
Prie Max & Benito restorano reklamos
  Paėjus keletą kilometrų, supratome, kad mūsų skrandžiai tuoj užgros maršą, kuris nustelbs net Vienos valsų vakarą Šionbruno rūmuose :) Vakarieniauti nusprendėme Laolao (Mariahilfer Str. 126) restorane. Tradicinio kinų maisto restoranas nustebino tikrai skaniais patiekalais, jaukia aplinka ir ,,nesikandžiojančiomis" kainomis. Sočios ir laimingos tęsėme pėsčiųjų žygi. 
Vakarėjanti Mariahilfer gatvė
  Jau pradėjo temti, o rūmų vis dar nesimatė. Jau abejonių kilo, ar teisinga kryptimi žygiuojame. Klausiame žmonių, kur tie rūmai? O, dar už kilometro, ir jūs pėsti žadate juos pasiekti? – stebisi. Na dabar  tai tikrai pėsti. Dar pusvalandukas kelio ir prieš mūsų akis  atsiveria apšviestų  Šionbruno rūmų statiniai.
Šionburno rūmų ansamblis
 Šionbruno rūmai  – vienas svarbiausių Austrijos sostinės Vienos kultūrinių objektų.  Pirmieji rūmai dabartinėje vietoje pastatyti  XVI a. antroje pusėje. Tačiau rūmai didelės svarbos neturėjo ir laikui bėgant buvo sugriauti. 1696 m. imperatoriaus Leopoldo I nurodymu pradėta naujų Šionbruno rūmų statyba.  Rūmuose karaliavo Habsburgų dinastija. Vėliau, žlugus Austrijos imperijai, Šionbruno rūmai buvo nacionalizuoti, juose vykdavo ypač svarbių asmenų priėmimai. Dabar rūmuose veikia muziejus. Rūmus supa vaizdingas parkas, gėlynai, tvenkiniai. Deja, šiandien mes jų tikrai nepamatysime. Galiu tik pasidžiaugti, kad čia esu buvusi anksčiau, vasaros metu ir visiškai pritariu nuomonei, kad rūmų parkas ir gėlynai palieka įspūdį.
 Beje, 1996 m. Šionbruno rūmai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Bet dabar ne apie tai. Einame į Šionbruno rūmų oranžeriją, kur vyks Gabrielės man dovanotas koncertas.

   Paliekame rūbinėje paltus ir žengiame į ilgiausią pasaulyje oranžeriją. Salę apšviečia krištolo sietynai, o šonuose sukabinti projektoriai salės sienas papuošia įmantriausiais ornamentais.  Mus pasitinka salės darbuotoja ir, pažvelgusi į bilieto kainą, nuveda į atitinkamą sektorių. Vietą šiame sektoriuje išsirenka patys žiūrovai. Mūsų bilietai buvo gana brangūs, tad mes įsitaisėme 8 eilėje, iš kur puikiai  matėsi scena.
Scena be atlikėjų, nes koncerto metu griežtai draudžiama fotografuoti

  Pirmoje koncerto dalyje skambėjo W.A. Mozart'o, antroje –Johann Strauss kūriniai, atliekami Šionbruno rūmų orkestro, solistų ir baleto šokėjų. Repertuaras parinktas taip, kad klausytojas mintimis nusikeltų į XIX a. Vieną, kurioje skambėjo valsai ir vyko įspūdingos puotos.
   Koncertui pasibaigus valso žingsneliu nuskubėjome į metro, nes pėsti eiti nei noro, nei jėgų jau nebebuvo.
Prater parkas džiugino žaluma
   Vasario 1-osis rytas išaušo šiltas ir saulėtas, visiškai nebūdingas šiam metų laikui. Termometras rodė + 18! Mūsų planai aplankyti muziejus ištirpo kaip sniegas prieš pavasarinę saulytę. Vietoj muziejų pasirinkome pasivaikščiojimą po parką, pasisėdėjimą Dunojaus upės pakrantėje ir Donaukanal krantinėje, bei pasišliaužiojimą senamiesčio gatvelėmis.
   Parkas, pasirodo, visai netoli nuo mūsų laikinų namų, todėl jau po pusvalandžio džiaugėmės parko žaluma ir nusiteikusiais skleisti lapelius medžiais.  Dar ankstoka, dar bus visko, tačiau ši diena tiesiog alsavo pavasariu.
  Prater parko skulptūros
Parke taip maloniai šildė saulutė, kad buvome priverstos nusimesti skrandas. Žmonės parke taip pat nežinojo kaip reaguoti į tokį netikėtą atšilimą: vieni dar neišsinėrę iš žieminių apdarų, kiti jau vienmarškiniai saulės spindulius gaudo. Šiandien šeštadienio rytas, tad  besilepinančių pavasariu dar nedaug, išsikrapštys iš  namų vėliau, o mums tai tik džiaugsmas. Galime venos takais ir takeliais vaikštinėti, medžius, skulptūras  ir atrakcionus apžiūrinėti. 
Čia įdomu ir dideliems, ir mažiems

Atrakcionų parke žmonių dar nedaug

  Tiesa, atrakcionai ne visi veikia, juk oficialiai dabar pats įžiemis :), tačiau žymusis Prater parko apžvalgos ratas sukasi. Deja, norinčių pažvelgti  į Vieną iš aukštai ne itin daug – nesusigundėme ir mes. Traukiame tolyn link Johann Strauss'o apdainuoto žydrojo Dunojaus. Iki upės tenka eiti per gyvenamuosius (miegamuosius) rajonus, kurie mums pasirodo gana jaukūs, su puikia infrastruktūra.
 
Jaukūs miegamieji rajonai 
   Dunojaus vaizdas, sukurtas mano vaizduotės, – platus, sraunus ir žydras – visiškai neatitiko realybės. Upė tekėjo gana palengva, jos plotis tai pat nepadarė didelio įspūdžio, o vanduo buvo tamsiai mėlynas, kai kur net pilkas. Kur ta apdainuota Dunojaus žydrynė? Einam pakrante. Prasilenkiame su keliais pabėgioti sumaniusiais vieniečiais, o aplamai visiška ramybė tvyro. Net laivai neplaukioja upe, o stovi prisišvartavę krantinėje. Ir vėl pagaunu save pamiršus, kad šiandien tik vasario 1 d., pats žiemos įkarštis :) 
Žydrasis Dunojus vasario mėnesy
   Prasiėję kokį kilometrą-pusantro prieš akis išvystame bažnyčios bokštus. Pamatėme Dunojų, gana, laikas grįžti į civilizaciją. Pereiname gan judrią gatvę, besidriekiančią lygiagrečiai su krantine, ir atsiduriame prie Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Kirche Franz von Assisi) bažnyčios.
Nuo Dunojaus krantinės puikiai matomi Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios bokšteliai
  Bažnyčios  išorė mums pasirodė labai įdomi, neįprasta. Už keleto kilometrų matomi raudoni bokštai ir įspūdingas centrinis fasadas, kontrastuoja su gan kukliu mediniu stogeliu, pro kurį patenkama į bažnyčios vidų. Mums, deja, nepasisekė, bažnyčia buvo uždaryta ir, kaip skelbė informacinis lapelis ant bažnyčios durų, bus atidaryta tik 17 val., tad laukti tektų net 3 valandas. Gaila, nes bažnyčios istorija kelia smalsumą pasidairyti po vidų. Ypač, sako, įspūdinga Art Nouveau stiliaus Elisabethkapelle (Elžbietos koplyčia), skirta imperatorienės Sisi atminimui.
 Bažnyčia statyta tarp 1898–1910 m., pašventinta 1913 m. Vieniečiai bažnyčią vadina keliais vardais: Imperatoriaus jubiliejaus bažnyčia  (Kaiserjubiläumskirche), nes imperatoriaus Franz Jossef I  karūnavimo 50-mečio proga išleido įsaką pastatyti bažnyčią ant Dunojaus kranto ir pats padėjo kertinį akmenį, žymintį bažnyčios statybos pradžią. Bažnyčia dar vadinama Meksikos bažnyčia (Mexikokirche), nes stovi  Mexikoplatz (Meksikos aikštėje).
Kirche Franz von Assisi fasadas
   Nustebau, iš kur Vienoje Meksikos aikštė? Pasirodo, aikštė Meksikoplatz pavadinta prisimenant tą faktą, kad  Meksika buvo vienintelė šalis už Sovietų Sąjungos ribų, protestavusi prieš Austrijos ančliuzą (neteisėtą Austrijos prijungimas prie nacistinės Vokietijos).
   Iš netoliese esančio kioskelio nusiperkame maisto ir prisėdame prie staliuko, kurių Mexikoplatz yra ne vienas, papietauti.  Saulytė šildo sąnarius, gomurį lepina skanus sumuštinis, akį džiugina bažnyčios vaizdas – taip gera, gera, kad net murkti norisi ;)
Pietūs Mexikoplatz
   Papietavę, atsipūtę vėl grįžtame į miesto centrą. Dabar jau stebime gyvenimą Dunojaus kanalo  (Donaukanal) krantinėje, kuris kelis kartus aktyvesnis, nei prie Dunojaus upės. Čia vaikštinėja tėvai su atžalomis, jaunimas, sumerkę kojas į kanalą, gurkšnoja alų, o tokie prašalaičiai, kaip mes, žioplinėja ir džiaugiasi gražia diena.
Donaukanal
   Donaukanal tai ne dirbtinis kanalas, o natūraliai susiformavusi  Dunojaus upės atšaka, kuri atsiskiria Vienos Döbling rajone ir vėl įteka į Dunojų Simmering rajone. Tai gi, dabar mes esame saloje, kurioje įsikūrę  Leopoldstadt ir Brigittenau rajonai. Donaukanal ilgis siekia 17,3 km ir jis ribojasi su Innere Stadt rajonu (Vienos senamiesčiu). 
Donaukanal puošia įvairios skulptūros, sienų tapybos darbai
  Apeiname, apžvalgome, apčiupinėjame (jei galima) visas skulptūras, instaliacijas, sienų tapybos darbus. Jų čia gausu. Ir labai įvairių. Manau, tai puiki saviraiškos erdvė jauniems menininkams.
Po tiltu

   Pereiname vienu iš daugybės  Donaukanal krantus jungiančių tiltų ir atsiduriame senamiestyje. Ši senamiesčio dalis skiriasi nuo to, kuris supa šv. Stepono katedrą. Čia siaurose gatvelėse įsikūrusios mažos, jaukios kavinukės. Čia, senovinius plakatus languose išsikabinę, lankytojus vilioja pub'ai. Čia nedidelėse aikštėse stovi vagonėliai, prekiaujantys naminiu vynu ir suburiantys aplinkinių gatvių bendruomenę pašnekesiui prie bendro stalo. 
Vulcania pub'as
   Netoliese esančioje trikampėje Freyung aikštėje mes apsistojome taurei balto vyno. Smagu pasijusti nedidelės Vienos bendruomenės dalimi: niekas mūsų neignoravo, tik smagiai šnekino ir juokėsi. Kiek pasidžiaugę bendryste, tęsiame savo kelionę po Vieną, ir, žinoma, užsukame į šalia esančią Schottenkirche. Tai parapinė bažnyčia, kurią XII amžiuje įkūrė škotų benediktinų vienuoliai, 1418 m. Austrijos kunigaikštis Albertas V perdavė ją vokiškai kalbančių benediktinų vienuoliams iš Melko abatijos. 1958 m. bažnyčiai suteiktas Mažosios bazilikos statusas.
Trikampė Freyung aikštė ir Schottenkirche
  Kitas objektas - žymioji Cafe Central. Apie joje kepamą Vienos štrudelį garsas nuvilnijęs per visą pasaulį. Kavinė įsikūrusi Innere Stadt rajone ir užima pirmą buvusio banko ir vertybinių popierių rinkos pastato aukštą. Prie durų nusidriekusi nemaža eilė žmonių, norinčių pasilepinti desertais. Stojame ir mes į eilę net nenumanydamos, kiek laiko teks laukti. Bet kavinės durininkas –  toks sau svarbus vyrukas su fraku ir cilindru – jau moja mums: jūs dviese, užeikite.
  Nedidelis dvivietis staliukas prisiglaudęs prie pat vitrinos su pyragėliais. Pirmiausia nužvelgiame vitriną, kuri nuklota įvairaus dydžio ir formų saldumynais – net akys raibsta ir seilė tįsta. Užsisakome obuolių štrudelį su grietinėle ir vaniliniu padažu, šokoladinį pyragėlį-rutuliuką bei putojančio vyno taurę. Dabar jau galime pasidairyti po salę.

   Kavinė atidaryta 1876 m. Per jos gyvavimo metus čia lankėsi ne viena įžymybė, lėmusi pasaulio likimą: Levas Trockis, Leninas, Stalinas, Josifas Broz Tito, rašytojas Stefanas Cveigas, psichoanalitikas Zigmundas Froidas ir kiti. Kavinė laikinai buvo uždaryta po II Pasaulinio karo. 1986 m. kavinė buvo pilnai renovuota ir vėl atvėrė duris lankytojams.  Dabar kavinėje daugiausia lankosi turistai. Neorenesansinis pastatas savo puošnumu ir žvilgesiu vis dar primena imperatoriškąją Austrijos didybę. Juodomis  kelnėmis ir juodomis liemenėmis bei baltais marškiniais ir baltom prijuostėm pasidabinę padavėjai tik zuja po salę. Indų tarškėjimą slopina gyva fortepijono muzika, tiesa, daugiausia pataikaujanti rusų turistams. O puošnios kolonos didžiulę erdvę dalina į atskiras nišas, kuriose laiką smagiai leidžia atskiros kompanijos. 
  



     

Neilgai laukus gauname ir mes savo skanumynus. Apfelstrudel (kaina – 7,50 Eur), galiu pasakyti, tikrai skanus, ne prastesnis ir Gabrielės pasirinktas pyragėlis schokozauber (kaina – 4,80 Eur). Ragaujame, tebūnie gyvenimas saldus ir putojantis :)
Cafe Central pastatas vakaro žiburiuose
    Iš Cafe Central išėjome jau sutemus. Dabar kavinės pastatas atrodė kaip kokie prabangūs rūmai, į kuriuos priėmimo vis dar laukia eilė išbadėjusių piliečių ;) 
   Nuo Cafe Central einame link Burgtheater kryptimi. Burgtheater, kaip galima suprasti jau iš pastato pavadinimo, yra įsikūręs Austrijos nacionalinis teatras. Šis monumentalus pastatas iškilo 1888 m., jo fasadas dengtas baltu marmuru ir papuoštas garsių rašytojų skulptūromis. Burgtheater, kaip ir Operos teatras, 1945 m. lėktuvų antskrydžio metu praktiškai buvo sugriautas, išliko tik sienų dalis su laiptais, kur puikavosi Gustavo Klimto darbai. Teatras po ilgų 10 metų buvo atstatytas ir išlaikė savo formas iki šiandien. Pastato fasadas tikrai įspūdingas, tačiau, kaip sako buvę, interjeras dar įspūdingesnis. Deja, šioje kelionėje Burgtheater jau nebeteks apsilankyti. 
Burgtheater
   Šalia teatro driekiasi Ringstrasse (Žiedo bulvaras), kuris tęsiasi apie 5 km ir juosia miesto centrą. Žiedo bulvaras buvo atidarytas 1865 metais. Tai viena didžiausių ir gražiausių tokio pobūdžio gatvių Europoje. 

   Kitoje Ringstrasse pusėje, tiesiai prieš Burgtheater, atsiveria vis dar Kalėdų dvasia alsuojanti Rotušės aikštė. Nors lauke temperatūra siekia +12 laipsnių, žiemos linksmybės čia šėlsta visu smarkumu: kelių lygių čiuožyklos pilnos žmonių, įvairiaspalvėmis lemputėmis papuoštuose kioskeliuose prekiaujama meduoliais, prie staliukų susispietusios kompanijos ragauja dešreles ir šildosi (nors tikrai nešalta, bet tokia tradicija :) karštu vynu. Visur skamba muzika ir girdisi klegesys bei juokas.
Vienos kalėdiniai meduoliai 
    Už visomis spalvomis žaižaruojančio Kalėdų miestelio savo smailes kukliai kelia Vienos rotušės pastatas. Rotušė pastatyta neogotikiniu stiliumi, tarp 1872 ir 1883 metų. Statinio architektas Friedrich von Schmidt, kuris prieš tai statė žymiąją Kelno katedrą. 
Už čiuožyklos - Rotušės pastatas
  Per daugiau nei šimtą metų Vienos rotušė išlaikė savo pradinę paskirtį:  ir šiandien ji yra pagrindinė Vienos savivaldybės administracijos buveinė, kurioje dirba daugiau nei 2000 žmonių. Rotušės aikštėje nuolat vyksta įvairūs renginiai, kurių žymiausias ir ilgiausiai besitęsiantis – Vienos Kalėdinė mugė. Jau šį faktą tai tikrai galime patvirtinti :)

Švytinti šypsena dera prie lemputėmis švytinčių medžių
  Nuo Rotušės ir Kalėdinės mugės šurmulio vėl grįžtame į ramias vakarinės Vienos gatves. Jau metas pamažu traukti link nakvynės vietos, bet dar pora žingsnių į šoną ir mes jau galvas pakėlę dairomės į didingą barokinį monumentą, skirtą imperatorienei Marijai Terezai.  
Paminklas  imperatorienei Marijai Terezai
  Iš abiejų monumento pusių stovi Gamtos istorijos (Naturhistorisches Museum) ir Meno istorijos (Kunsthistorisches Museum) muziejai. Meno istorijos muziejus buvo suplanuotas norint viešai parodyti Habsburgų meno kolekciją, kurią sudaro Piterio Rubenso, Rembranto van Reino, Rafaelio bei kitų iškilių dailininkų darbai. Turtingumu nenusileidžia ir priešais esančio Gamtos istorijos muziejaus kolekcija, kurioje yra apie 30 milijonų įvairių eksponatų ir išnykusių gyvūnų egzempliorių, brangakmenių, iškastinių vabzdžių ir pan. Muziejai buvo pastatyti 1872–1891 m. pagal architektų Gottfried Semper ir Karl Freiherr von Hasenauer brėžinius. Pastatai yra identiški, skiria tik dramblys, stovintis priešais įėjimą į Gamtos istorijos muziejų.

Gamtos istorijos ar Meno istorijos muziejaus pastatas - kas dabar pasakys?
   Visa tai, ką parašiau apie muziejų ekspozicijas, tik nuotrupos iš interneto. Realiai mes apžiūrėjome tik pastatų išorę, kaip suprantate, buvo jau vėlyvas vakaras ir muziejai nebedirbo. Be to, juk neįmanoma per kelias dienas aplankyti visus Vienos muziejus: jų daug ir jie visi įdomūs. Tenka rinktis. Ryt eisime į Alberetiną ;)
  Kitos dienos rytas nebebuvo toks šiltas, kaip vakarykštis, ir gerai, muziejams nereikia gero oro :) Iš namų išeiname gana anksti - planuose pusryčiai kavinėje. Tačiau dar ne visos atvėrę duris. O štai kavinė-konditerija ,,Aida" (še tai tau, koks lietuviškas pavadinimas! – stebimės) jau atidaryta ir vilioja šviežios kavos kvapu ir pyragaičių gausa, ir dar išskirtiniu rožiniu interjeru. 
Kavinėje ,,Aida"
  ,,Aida" konditerijos-kavinės istorija siekia XX a. pradžią. 1913 m. Josef ir Rosa Prousek'ai nusipirko pyraginę ir pradėjo savo biznį. Dešimt „Aida“ parduotuvių buvo įkurtos prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau per oro antskrydžius jos visos buvo sunaikintos. Po karo Josef ir Rosa sūnus Feliks Prousek'as perėmė šeimos biznį ir pradėjo atstatyti bei plėsti veiklą. ,,Aida" istorija persipynusi su šalies istorija. Pavyzdžiui, po Antrojo pasaulinio karo konditerinė virė spurgas ir  gamino ledus JAV kariuomenei okupuotoje Vienoje, ,,Aida" buvo viena pirmųjų Austrijoje pristačiusių italų stiliaus espresso aparatus. Šiandien „Aida“ konditerinei vadovauja Felix sūnus Michael Prousek'as ir anūkas Dominik Prousek'as. Jų dėka ,,Aida“ konditerinių tinklas išplito visame pasaulyje. 
  Tačiau, nepaisant tarptautinės plėtros, ,,Aida" atspari bet kokiems pokyčiams. Tai visų pirma pasakytina apie jų interjero dizainą, primenantį 1950– 1970 metus. Vyraujančios spalvos – rožinė ir tamsiai ruda. Didžioji baldų dalis yra ilgakojai, pagaminti iš plastiko ar stiklo, kėdės be minkštų apmušalų. ,,Aida" kavinėse iki 2008 m. dirbo tik moterys ir dėvėjo rožinės spalvos uniformas. Dabar, sakoma, dirba ir vyrai, tačiau mums neteko jų matyti. Ir keista būtų matyti vyrus apsirėdžiusius rožine uniforma. Kodėl rožinė? Nes konditerijos-kavinės įkūrėjo Josef Prousek'o žmonos vardas buvo Rosa (rožė, rožinė rožė). Kodėl konditerijos tinklas pavadintas ,,Aida"? Nes Rosa Prousek buvo Dž. Verdžio gerbėja ir labiausiai jai imponavo opera ,,Aida". Tai gi, ne Aida, kaip pradžioje pamanėme, o Aida. Na štai, kol laukėme kavos, viską išsiaiškinome, o tiksliau vieną dalį informacijos susigraibėme https://aida.at/en/, kitą dalį radome atspausdintą ant kavinės servetėlių. Dabar jau galime ramiai pusryčiauti.
Vienna Schmetterlinghaus įrengtas viename iš Hofburgų rūmų komplekso pastatų
  Po pusryčių einame žiūrėti drugelių, kurių tropinė buveinė Vienna Schmetterlinghaus įrengta visai šalia Albertina muziejaus, viename iš Hofburgų rūmų komplekso pastatų. Šiltnamis, kuriame gyvena drugeliai, yra metalinis art nouveau stiliaus pastatas su stikliniais langais. Drugelių namai Vienoje atsirado tik 1990 m., o dabartinį pavidalą įgavo 1998 m. 
Čia įkurdinta daugybė augalų – ir gyvų, ir ryškių dirbtinių
   Vienna Schmetterlinghaus darbo laikas labai trumpas: nuo 10 val. ryto iki 15.45 po pietų. Vakar 16 val. jau mūsų niekas nebeįleido, todėl, jei planuojate pasidairyti po drugelių pasaulį, ilgai nemiegokite :) Bilietas kainuoja 7 Eur.


    Vos pravėrę duris atsiduriame subtropiniame karštyje: pastate nuolat palaikoma +27 ° C temperatūra, o drėgmė siekia net 80%. Nusimetame paltus ir pradedame dairytis po drugelių karalystę. Čia įkurdinta daugybė augalų – ir gyvų, ir ryškių dirbtinių,  nuo dirbtinių uolų gura vandens krioklys, prie kurio galima pakilti romantišku tiltuku arba praeiti po juo įrengtu tuneliu. Visą šią tropinę egzotiką papildo daugybė skraidančių margaspalvių drugelių. 
Nuo dirbtinių uolų teka krioklys, prie kurio galima pakilti romantišku tiltuku arba praeiti po juo įrengtu tuneliu
   Nors pasakyta, kad drugelių liesti nevalia, tačiau jie patys nutupia tai ant galvos, tai ant rankos, tarsi norėdami pasakyti: gėrėkitės, koks esu gražuolis, tik gaila, kad mano grožis vienadienis. Vienna Schmetterlinghaus priklausomai nuo sezono gyvena net iki 400 drugelių. 
  Viename patalpos kampelyje stovi grotuota dėžė, kurioje ant lentynėlių kabo neišvaizdžios lervos, po dienos-kitos virsiančios spalvingais drugiais. 
Čia iš lervų išsirita drugiai
   Tarp lapų randame paslėptas lėkštutes su bananais ar obuolio skiltelėmis. Taip maitinami drugiai. Šis plazdantis grožis ir tropinė šiluma pačiame viduržiemyje mūsų nuotaiką pakylėjo iki pat dangaus. Vienna Schmetterlinghaus paliekame plačiai išsišiepę ir skubame į šalia esantį Albertinos muziejų, kurio nepavyko aplankyti pirmą atvykimo dieną. 

 Už apsilankymą muziejuje susimokame  po 16,90 Eur ir įžygiuojame įprabangius ercherzogo Alberto rūmus (Palais Erzherzog Albrecht).  
  Pirmiausia apžiūrime autentiškai dekoruotas rūmų sales, kurios dvelkia karališka prabanga ir atspindi XIX a. interjero puošybos manierą. Apžiūrėję apartamentus pereiname į parodų sales.

Rokoko stiliaus salė

Sienų dekoras
 Meno kolekcijai pradžią davė Savojos princas Fransua-Eugenijus, jo kolekciją vėliau perėmė erchercogas Albertas su žmona. Jie 1795 m. jie nusipirko rūmus Vienoje ir perkraustė ten kolekciją. 1796 m. kolekciją papildė  Albrecht Dürer grafikos darbai, kuriais Albertina didžiuojasi iki šių dienų. XIX a. pradžioje pastatas buvo rekonstruotas ir pritaikytas meno rinkiniams laikyti bei eksponuoti – gyvenamosios patalpos buvo atskirtos nuo galerijos, todėl  nuo 1822 m. į rūmų meno galeriją galėjo patekti visi norintys. Tai buvo demokratiškas žingsnis tuometinėje Austrijoje, nes į kitus muziejus buvo įleidžiami tik kilmingieji.

   Po erchercogo Alberto mirties rūmus paveldėjo erchercogas Karlas, vėliau – erchercogas Albertas Frydrichas Austrijietis bei erchercogas Frydrichas Austrijietis. Su metais augo ir kolekcija, nes kiekvieno pavedėtojo garbės reikalas buvo papildyti kolekciją naujais eksponatais, praplėsti ar renovuoti patalpas. 1919 m. pastatas kartu su paveikslais ir kitais kūriniais perėjo Austrijos Respublikos nuosavybėn, po metų rūmuose buvo patalpinti ir Karališkosios bibliotekos meno rinkiniai. Šiam naujam valstybiniam muziejui 1921 m. buvo suteiktas Albertinos vardas.
Pieter Bruegel  Die großen Fische fressen die kleinen, 1556

  1945 m. kovo mėnesį bombarduojant Vieną nukentėjo ir Albertina. Pastatas užsidegė, kai šalia buvo sugriautas  gyvenamasis namas – Antrąjį pasaulinį karą šiandien primena aikštėje priešais muziejų pastatytas paminklas karo ir fašizmo aukoms atminti.
 1998 m. Albertina buvo kompleksiškai rekonstruota, įdiegta paskutinius saugumo reikalavimus atitinkanti apsaugos sistema. Šiandien tai labiausiai lankomas muziejus Austrijoje.

Heronymus Bosch  Der Baummensch, piešta apie 1500 m.
  Albertinoje saugomi 43 Rafaelio, 145 Albrechto Diurerio, 70 Rembranto (didžiausia kolekcija pasaulyje), taip pat Egono Šilio darbai. Be to yra Leonardo da Vinčio, Mikelandželo, Piterio Pauliaus Rubenso, Jeronimo Boscho, Piterio Breigelio, Polio Sezano, Oskaro Kokoškos, Pablo Pikaso, Anri Matiso, Gustavo Klimto ir kitų žymių dailininkų kūrinių.
Wilhelm Leibl ,,Das Mädchen mit der Nelke"  fragmentai: dešinė ranka ir kairė ranka
  Šiuolaikinį meną Albertinoje atstovauja kūriniai, sukurti nuo XX amžiaus antrosios pusės iki šių dienų. Maždaug 70 menininkų darbų atspindi didelę meno po 1945 m. įvairovę: darbai apima tendencijas nuo hiperrealizmo iki abstrakcijos, nuo spalvų estetinės iki politinės temos. Vienas tokių hiperrealistinių darbų yra Gottfried Helnwein ,,Epiphany I", kuris pribloškia savo techniniu tobulumu – net dabar negaliu patikėti, jog tai ne fotografija!
Gottfried Helnwein – Epiphany I
   Viena iš priežasčių, kodėl iš daugybės meno galerijų pasirinkome būtent Albertiną, tai popart atstovo Andy Warhol darbas, kurio reklama būtent ir patraukė mūsų dėmesį. Tikėjomės, kad pamatysime daugiau jo kūrybos, deja, paroda apsiribojo tik kelias darbais. Štai kokią galią mūsų sprendimams turi reklama!
Andy Warhol „Mercedes-Benz Formel“ lenktyninis automobilis W125, 1987 m
    Iš Albertinos išėjome jau sutemus (ach, tos trumpos žiemos dienos ir ankstyvi vakarai!). Dabar, po šitiekos meno, kirbėjo klausimas – kur pavalgyti? Akis užmatė kioskelį, prekiaujantį  dešrelėmis, iš kurio sklido dieviški kvapai. Susigundžiau (Gabrielė tik šalia pastovėjo, jos toks maistas visai neviliojo). Dešrelė, marinuoti pipiriukai, garstyčių padažas ir šilta bandelė – tikra vokiška/austriška gatvės vakarienė! Kainavo apie 7 Eur (kaina priklauso nuo pipiriukų kiekio :)
   Aš jau pasisotinau, dabar reikia Gabrielę pamaitinti. Graben'e užeiname į lauko paviljoną ,,Nordsee", kuriame prekiaujama jūros gėrybėmis – mano mergina neliks alkana! Užsisako nemenką lašišos kepsnį su špinatais, o aš kompanijai palaikyti pasiimu bokaliuką alaus. 
Paskutinė vakarienė
   Po vakarienės tęsiame pavaikščiojimą po Vienos centrą, perkame lauktuves draugams, saldainius kolegoms ir gabalą štrudelio iš ,,Aida" konditerijos namiškiams. Paskutinis objektas, į kurį šioje kelionėje užmetėme akį, buvo  Vienos filharmonija (Wiener Musikverein).  Sakoma, kad Vienos filharmonijos salė yra viena iš trijų geriausių koncertinių salių pasaulyje! Čia koncertuoja garsusis Vienos filharmonijos orkestras, pasirodymus rengia žymiausi pasaulio muzikantai, iš čia visam pasauliui transliuojami Naujametiniai koncertus. 
Vienos filharmonija
   Filharmonijos pastatas pradėtas statyti 1863 m., imperatoriui Franz Joseph I išskyrus sklypą Vienos centre. Pirmieji koncertai įvyko 1870 m. Neoklasicizmo stiliaus pastatą puošia kariatidžių figūros, grakštumo suteikia kolonos. Apsidairome ir pasigailime, kad negalime užeiti į vidų bei pasižvalgyti (jau nekalbu apie koncertą) po žymiąją Auksinę salę. Gal kada nors... O dabar apeiname šaligatvyje prie filharmonijos įspaustas auksines žvaigždes, kuriose įamžinti žymiausi čia dirbę atlikėjai. 
    Tai tiek šiai dienai ir šiai kelionei, rytoj skrendame namo. 
Auksinė žvaigždė Johaness'ui Brahms'ui