Viršelis. Maja Lunde Bičių istorija (Bienes historie), leidykla Tyto alba, Vilnius, 2017 m., iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė ir Justė Nepaitė, 408 p.
Apie knygą. Maja Lunde (g. 1975 m.) – norvegų scenaristė, knygų vaikams ir jaunimui autorė. „Bičių istorija" – pirmoji jos knyga suaugusiesiems, iškart pavergusi skaitytojus ir tapusi pasauliniu bestseleriu.
Anglija, 1852 m. Mokslininkas ir prekiautojas sėklomis Viljamas skendi neviltyje. Jo tyrimai, regisi, nieko verti, verslas vos gyvas, šeima skursta. Niekas netiki, kad jam pavyks išsikapstyti. Tačiau Viljamas turi idėją, užvaldžiusią visas jo mintis, – sukurti visiškai naujo tipo bičių avilį. Ir tai turėtų pakeisti viską...
JAV, Ohajo valstija, 2007 m. Bitininkas Džordžas visas jėgas atiduoda savo nuošaliam ūkiui puoselėti. Bičių ūkis turi plėstis ir klestėti, o sūnus Tomas – vieną dieną tęsti tėvo pradėtą darbą. Tačiau Tomas svajoja palikti namus ir studijuoti žurnalistiką... Nesantaika tęsiasi tol, kol vieną dieną paaiškėja, kad asmeniniai nesutarimai nebeturi jokios reikšmės, atsidūrus ant katastrofos slenksčio – mat pasaulyje ima dingti bitės.
Kinija, 2098 m. Didžiuliai sodai driekiasi eilėmis, o Tao drauge su kitomis darbininkėmis apdulkina žiedus rankomis, nes bičių jau seniai nė vienos nebėra. Labiau už viską ji trokšta, kad jos trimetis sūnus būtų laimingas. Bet staiga mažajam Veivenui nutinka baisi nelaimė, kurios priežasties niekas nežino... Paaiškėja, kad ant plauko kabo ne tik Tao sūnaus gyvybė, bet ir žmonijos ateitis.
Maja Lunde pasakoja apie praradimą ir viltį, apie patirtį ir žinias, perduodamas iš kartos į kartą, ir apie nematomas gijas, siejančias žmonių istoriją su bičių istorija. Tai knyga, nuo kurios neįmanoma atsiplėšti, nes ji – ne apie bites, o apie mus.
Mano nuomonė. Ką galiu pasakyti - puiki knyga, patenkanti į mano geriausių 2018 m. skaitytų knygų dešimtuką. Distopija, tai toks žanras, kuriuo ne itin domiuosi, tačiau šioje knygoje piešiami ateities vaizdai labai jau realūs. Puikiai žinome, kad senovės lietuviai (manau, ir kitos tautos) garbino bites, tai buvo vienintelis gyvas sutvėrimas be žmogaus, kuris miršta, o ne dvesia ar stimpa. Jose, buvo manoma, apsigyvendavo mirusių protėvių sielos, todėl, šiukštu, negalima buvo jų skriausti. Tas bičių garbinimas bei mylėjimas buvo ne be pagrindo. Jau senovėje žmonės suprato, kad be šių mažų padarėlių žmonija neišgyvens. Išnyks maisto produktai, kurie yra gaminami iš augalų, kurie auga tik dėl to, kad yra apdulkinami vabzdžių. Bitės apdulkina iki 80 proc. augalų: apvaisina daugelį vaiskrūmių ir vaismedžių, taip pat ir daugybę daržovių, ir, kas svarbiausia, javus.. Deja, pastaraisiais metais ne kartą teko skaityti spaudoje apie išnykusias bičių kolonijas JAV, Didžiojoje Britanijoje ir kitose pasaulio šalyse. Kaip teigia mokslininkai, bitės nyksta ne tik dėl pesticidų, globalinio atšilimo ar genetiškai modifikuotų augalų, bet ir dėl mobiliųjų telefonų. Įrodyta, kad iš mobiliųjų telefonų sklindanti radiacija sutrikdo bičių gebėjimą orientuotis ir šios nebegali rasti kelio atgal į avilius.
Kas nutiks žmonijai, jei išnyks bitės? - tai knygos ,,Bičių istorija" tema. Knyga suskirstyta į tris laikotarpius: praeitis, dabartis ir ateitis. Tai lyg trys pasakojimai, kuriuos suvienija, sulipdo į vieną visumą bitės ir žmonės, kurių gyvenimai priklauso nuo šių padarėlių gerovės. Jau verčiant pirmus knygos puslapius įsismelkia nerimas - ir ne dėl knygos herojų likimo. Kur mes einame, kas bus, jei nepakeisime savo elgesio, savo vartotojiško požiūrio į gamtą? Knyga palieka viltį, tik ar užteks mums sveiko proto suprasti tai, ką suprato jau mūsų protėviai ir apie ką vis garsiau kalba mokslininkai? .
Įvertinimas. 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą