Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2018 m. kovo 18 d., sekmadienis

ATOSTOGOS NEAPOLYJE - TRUMPOS, TAČIAU AKTYVIOS

  Į Neapolį (Napoli) atskridome gegužės 14 dieną. Išlipome iš lėktuvo ir iš šalto lietuviško pavasario pakliuvome į karščiu alsuojančią Kampanijos sostinę. Viešbutį užsisakėme per Booking.com svetainę. Už keturias viešnagės dienas dviejų kambarių (keturviečiame) bute sumokėjome 320 Eur. Su apgyvendinimo įstaigos administratoriumi susiskambinome  dar Lietuvoje ir susitarėme, kad mūsų lauks apie 15 val. Tad niekur nesižvalgydamos, susiradome autobusą (Alibus), vežantį iš oro uosto į centrą. Susimokėjome po 4 Eur ir nulingavome link miesto centro, kur, įsivaizdavome, įsikūrę mūsų nakvynės namai ,,Napolibed" (Piazetta Sedil Capuano, 247). Išlipome Garibaldi sustojime, netoli centrinės geležinkelio stoties. Praėjome pro Piazza Garibaldi, kurios šonuose savo prekybinius staliukus įsirengę atvykėliai iš Afrikos ir Azijos. Pradžioje buvo kiek nejauku pro juos brautis, vėliau, jau kitą dieną, kuomet reikėjo nueiti į stotį, ar kirsti šį rajoną, diskomforto nebejutome, tiesiog mes nepratę prie tiekos tamsaus gymio žmonių vienoje vietoje.
 
Saint Caterina a Formielo bažnyčia, o kur dviračių takas - Piazza Enrico de Nicola
   Deja, ne taip viskas sklandžiai vyko, kaip įsivaizdavome :) Iki senamiesčio nuėjome tiesiai via Carbonara. Painiava prasidėjo pasiekus Saint Caterina a Formielo bažnyčią ir Porta Capuana. Nuojauta sakė, kad viešbučio esama kažkur čia pat, tačiau niekaip negalėjome rasti. Klausėme žmonių, tai vieni į vieną pusę rodė, kiti - visiškai priešingai aiškino. Kelis kartus praėjome pro Porta Capuana ir vėl grįžome į tą pačią vietą. Šiaip ne taip išsiaiškinome, kad reikia eiti Piazza Enrico de Nicola, palei Castelo Capuano (statytą XII a. ir laikoma viena seniausių Neapolio pilių) pastatą ir, pasukus už kampo Concezio Muzy gatve, žvalgytis šoninės via del Tribunall gatvės, kuri eina per patį senamiesčio centrą. Pasiekus via del Tribunall  eiti tiesiai šia gatve ir niekur nesukti, neužeiti, nenukrypti, kol kairėje pamatysite nedidelę aikštę su apleistu kiosku - nors užrašą vargu ar rasite, bet tai ir bus jūsų tikslas - Piazzeta Sedil Capuano. Mums, aišku, niekas to nepasakė, todėl sukiojomės dar ilgai po Sedil Capuano skersgatvį, tačiau niekaip negalėjome rasti namo, pažymėto 247 numeriu. O jaunuolis, laukiantis mūsų apartamentuose, jau ir valandų skaičių pametė, kol suradome būtent tą namą, kuriame įsikūręs viešbutis. Jei dabar nuspręstumėte apsistoti ,,Napolibed", rasti šiuos nakvynės namus nebūtų problemų:)




Pro ,,Napolibed" balkoną matosi via del Tribunall
 
Piazzeta Sedil Capuano kioskelis

  Via del Tribunall  ir Piazzeta Sedil Capuano pasirodė gan triukšminga ir nešvari, tačiau įėję į vidinį ,,Napolibed" kiemą, atsidūrėme visai kitoje aplinkoje: švaru ir nesigirdi triukšmo. Mus pasitiko du jaunuoliai. Su dovanomis :) Kiekvieną paėmė už rankos delnu į viršų ir mažo raudono suvenyrinio pipiriuko viršūnę įbedė į delno vidurį ir suspaudę ranką į kumštį, paaiškino, kad šis talismanas gelbės mus nuo ,,blogos akies". Dar pridūrė, jei pipiriukas suduš - nesikrimskite, tai laimei. Vėliau išsiaiškinome, kad mums buvo padovanoti visai ne pipiriukai, o ragai (cornicello, cornetto). Neapoliečiai tiki, kad ragas saugo nuo nužiūrėjimo bei atneša sėkmę, todėl jį visada privalu nešiotis su savimi. Kažkada šis nuo ,,blogos akies" saugantis talismanas buvo paprasčiausias rago gabaliukas. Jis simbolizavo vyriškumą, vaisingumą ir jėgą. Per laiką paprastas ragas įgavo raudoną - aistros, meilės, Neapolio - spalvą ir šiek tiek pakeitė savo formą bei tapo panašus į aštrų pipiriuką. Tačiau transformuojantis išorei, esmė nepakito: ragas išliko patikima apsauga nuo ,,blogos akies" ir kitų negandų.
 
Ant sienų kabojo dideli ragai cornicello
   Tai va, apžiūrėjome apartamentus, susidėjome daiktus, pasiėmėme naujai įgytus talismanus ir išėjome pasižvalgyti po Neapolį. Šurmulys, juokas, šmirinėjantys vaikigaliai, atviros saldumynų parduotuvėlių vitrinos, gardus kavos aromatas, seni, aptrupėjusiomis sienomis namai, visu greičiu tarp pėsčiųjų laviruojantys motoroleriai ir prie lauko staliukų ramiai vyną gurkšnojantys turistai - štai koks pirmas Neapolio vaizdelis susidarė. Man patiko :)

Via del Tribunall
   Neapolis garsėja tuo, kad yra antras pagal aptarnaujamų keleivių skaičių uostas po Honkongo bei pagrindinis pietų Italijos ekonominis ir kultūrinis centras. Trumpai su Neapolio istorija galima susipažinti Vikipedijoje. Miestas įkurtas dar prieš Kristų ir pavadintas Partenopoliu - gražiosios sirenos Partenopės garbei. Sirenos – graikų mitologinės būtybės, savo nuostabiu dainavimu viliodavusios jūreivius į pakrantės uostus, kur jų laivai suduždavo į uolas. Pasakojama, kad begalę laivų į jūros uolas sudaužiusi Partenopė nusiskandino iš sielvarto, kai vienas jūreivis užsikišo ausis vašku ir neišgirdo mirtį nešančio jos dainavimo bei sėkmingai pasiekė krantą.  Ten, kur bangos išmetė sirenos kūną, ir buvo įkurtas Partenopolis.
  Vėliau, dėl nežinomos priežasties šalia Partenopolio buvo pastatytas naujas miestas ir pavadintas Neapoliu. Naujasis miestas augo ir per laiką 
senasis bei naujasis miestai prie Neapolio įlankos susijungė į vieną.  
Obelisco di San Gennaro
   Be kultūrinio triukšmo, Neapolis garsėja savo bažnyčiomis, kurių daugiau nei 400, bei šventais paminklais.  Nenuostabu, kad vos už kelių žingsnių nuo Napolibed tarp gyvenmųjų namų įsispraudusi Pio Monte della Misericordia bažnyčia, kurioje galima pasigrožėti Caravaggio drobėmis, beveik priešais, kitoje Tribunall gatvės pusėje, praėjome į dangų šaunantį  Obelisco di San Gennaro, skirtą Neapolio globėjui šv. Januarijui. Dar keli žingsniai ir nedidelėje Piazza Gepolamini aikštėje savo  didybe puikuojasi to paties vardo bažnyčia. Chiesa dei Girolamini viena didžiausių Neapolyje. Sklando legendos, kad jos požemiuose savo laboratoriją buvo įsirengęs kunigaikštis Raimondo di Sangro, žinomas viduramžių  alchemikas, masonas, atlikdavęs eksperimentus su žmonėmis. Jo veiklos pėdsakus Neapolyje aptikome ir kitose vietose, bet štai čia, deja, negalėjome patekti - bažnyčia mūsų lankymosi dienomis buvo uždaryta.
    Tačiau  Piazza Gepolamini ne tik bažnyčia garsėja. Čia įsikūrusi ne viena picerija, kurioje galima skaniai užkąsti. Prisėdome Il Pizzaiolo del Presidente“. Užsisakiau pizza Bufallo. Laukti teko neilgai - čia aptarnaujama greitai ir maloniai. Pica buvo labai skani, bet ar gali būti kitaip, jei šioje picerijoje 1994 m. pietavo net pats  JAV prezidentas Billas Clintonas.

Neapolio keistenybės - vyrukas iš balkono dainuoja serenadas
   Aišku, tai nebuvo paskutinė vakarienė šią dieną, nes Neapolio gatvėse pardavinėjamas gatvės maistas tiesiog viliote vilioja paragauti: pirkome fritto mare (aliejuje skrudintos jūsų gėrybės), fritto misto (įvairus skrudintų daržovių ir žuvų mišinys ), ragavome babà ir sfogliatella, limoncello ir vietinio vyno.
 

Didžiulė reklaminė babà kvietė sustoti prie parduotuvėlės ir paragauti šio saldumyno
   Babà (kirtis ant antrosios à)  —  tai pyragėlis iš saldžios mielinės tešlos, primenantis mūsų ,,romo bobą". Babà kepamos įvairaus dydžio —  tiek didelės, tiek visai mažos — , pripildytos įvairaus kremo arbe be jo. Mažosios babà ,,marinuojamos" stiklainiukuose, užpiltos limoncello, romo  ar sirupo užpilais. Skanios, bjaurybės :) 
    Sfogliatella  —  seniausias neapolietiškas pyragėlis. Jų yra dvi rūšys:  frolla (iš šmėlinės tešlos) ir riccia (iš sluoksniuotos tešlos). Pyragėliai kepami trikampės formos ir užpildomi ricotta su įvairiais pagardais. Kažką  panašaus į sfogliatell riccia esu valgiusi Maltoje. Labai skanu ir labai sotu.   
Prie kavinės įsitaisęs ponas, padarytas iš papjė mašė (pranc. papier-mâché) , traukia visų praeivių dėmesį
   Toliau via del Tribunall pamatėme dar vieną didingą statinį - Basilica San Paolo Maggiore. Senų senovėje, graikų laikais, čia buvo Agora - turgaus aikštė, vėliau, Neapoliui sudarius sutartį su Romos respublika, čia įsikūrė forumas, dar vėliau šioje vietoje pastatė Dioskūrų šventyklą, ant kurios griuvėsių  VIII-IX a. išaugo katalikų bažnyčia. Dabartinė barokinė Basilica San Paolo Maggiore pastatyta XVIII a. Įėjimą į baziliką rėmina dvi korintinės kolonos, išlikusios iš Dioskūrų šventyklos. Šalia bazilikos stovi paminklas Šv. Gaetanui iš Thiene, kurio palaikai ilsisi šioje bažnyčioje.  Viename bažnyčios šone, tarp namų, matosi įėjimas į  Sotterranea (požeminį Neapolį). Nusiperkame bilietus kitai dienai ir pereiname į kitą via del Tribunall gatvės pusę, kur savo bokštu dangų remia Basilica di san Lorenzo varpinė. 

Basilica San Paolo Maggiore ir paminklas Šv. Gaetanui iš Thiene
 Basilica di san Lorenzo Maggiore, tai ištisas pastatų komplektas, kuris apima bažnyčią, vienuolyną, muziejų ir požeminį miestą. Gotikinė Basilica di san Lorenzo Maggiore buvo pastatyta XIII a. ir skirta pranciškonų vienuoliams. Bažnyčią statyta pagal prancūzų architektų brėžinius ir atspindi tuo metu Prancūzijoje vyravusį gotikos stilių, visiškai nebūdingą Neapoliui. XVIII a. Basilica di san Lorenzo Maggiore perstatyta baroko stiliumi, tačiau  po paskutinių restauravimo darbų  vėl įgavo savo pradinį gotikinį veidą.

Basilica di san Lorenzo Maggiore varpinė statyta XV a.

   Toliau žingsniuodamos  via del Tribunall gatve praėjome dar ne vieną bažnyčią, kavinę ar šiaip gardumynų parduotuvę - jų šioje Neapolio dalyje apstu. Mums viešbutyje jaunuoliai parekomendavo neapolietišką picą valgyti Gino Sorbillo arba L'Antica Pizzeria da Michele. Gino Sorbillo picerija kaip tik buvo mums pakeliui via del Tribunall  32. Nepatikėsite, bet mes labai apsidžiaugėme, kad ji nedirbo, nes buvome tokios sočios, kad sunkiai bebūtume įveikę picą. Tad picos valgymo malonumą be jokios graužaties atidėjome kitai dienai.

Tądien Gino Sorbillo  picerijos durys buvo užvertos

   Pasiekę Piazza Luigi Miraglia nusprendėme toliau nebeiti, o pasukti į šonines gatveles. Taip, be jokio tikslo, vaikščiodamos atradome Museo Cappella Sansevero. Jis, žinoma, jau buvo uždarytas, tiesiog įsiminėme vietą, į kurią dar grįšime. O tuokart prisėdome ant suoliuko šalia muziejaus pailsėti. Nespėjome įsitaisyti, kaip pasigirdo begalinis triukšmas ir iš už kampo išlėkė govėda  8-12 metų vaikų. Kai kurie buvo ant motorolerių ir visai nesivaržydami, kaip gatvės karaliukai, pralėkė pro mus, kad vos kojas spėjome patraukti. Jau gerokai vėliau sužinojau, kad  dar ir šiandien Neapolyje  veikia ,,camorra" - neapolietiška mafijos atšaka. Jos narių vaikai nuo mažens mokomi būti gatvės karaliais, jiems suteikiamos neribotos laisvės.

Kavinės  lango dekoras


Katinai Neapolyje mylimi ir prižiūrimi, jiems daug kas leidžiama
   Besisukiodamos po įdomiausią ir seniausią Neapolio kvartalą, vadinamą Spaccanapoli, užtikome ne vieną apleistą pastatą, apgriuvusią bažnyčią ar kokį šiukšliną skersgatvį, suteikiantį šiam miestui ypatingo žavesio. Kas kitose šalyse ar miestuose būtų atgrasu, Neapolyje yra visiškai priimtina, net romantiška. Viena tokių atrastų bažnyčių buvo XI a. La chiesa di Santa Luciella ai Librai. Ji yra Santa Luciella skersgatvyje ir iš tolo traukia akį savo varpine. Deja, ši bažnyčia yra uždaryta lankytojams, skaičiau, kad kelių jaunų žmonių grupė ėmėsi projekto sutvarkyti bažnyčią ir  jos rūsius, bei atverti ją visuomenei. Iš informacijos, kurią teko rasti, šios bažnyčios rūsiai turėtų būti panašūs į Vilniaus Domininkonų bažnyčios. Įdomu...

 La chiesa di Santa Luciella ai Librai

    Apsukę ratą vėl grįžome į via del Tribunall, kurioje virė įprastas pietietiško miesto vakarinis gyvenimas: triukšmas, dainos, vynas ir juokas. Buvo smagu dar kartelį prasieiti jau pamilto miesto gatve, vedančia link mūsų nakvynės namų ir pastebėti detales, į kurias dieną neatkreipėme dėmesio.

Štai tokios akmeninės pabaisos saugo įėjimą į privačius kiemus
    Viena tarpuvartėje įsikūrusi skulptūra ypač patraukė mūsų dėmesį. Tokias mažas skulptūrėles matėme ne vienoje suvenyrų prekeivio lentynoje. Tai Pulcinella, neapolietiškos kaukių komedijos personažas. Kaukių teatrai Neapolyje, kurių pagrindiniai veikėjai buvo lėlės ar aktoriai su kaukėmis, rengiami nuo XV a. Jie vaizduodavo paprastus žmones, išjuokdami jų trūkumus ir iškeldami dorybes. Pagrindiniai šių spektaklių herojai buvo Pantalone, Arlecchino ir Pulcinella.  Pulcinella dažniausiai buvo fiziškai bjaurus, turėdavo kokį nors defektą, pavyzdžiui, kuprą. Dažnai jis šlubuodavo ir negalėdavo normaliai kalbėti. Save išreikšdavo cypimu ar kitokiu keistu garsu. Pulcinella būdavo arba kvailas arba gudrus ir apsukrus, apsirengęs baltu drabužiu, su smaila kepure ant galvos, o veidą dengdavo kauke su ilga nosimi, primenančia gaidžio snapą. Jis taip patiko miestiečiams, kad tapo numylėtu herojumi ir savo statusą išlaikė iki šių dienų. Skulptūrėlės su jo atvaizdu galima įsigyti visose parduotuvėse ar pas gatvės prekeivius. O neseniai jo veidas papuošė ir via del Tribunall. 


Pulcinella

   Štai tokia buvo mūsų pirma diena Neapolyje. Grįžę į Napolibed viešbutį dar kelias valandas šnekėjomės ir gėrėme vyną balkone, virš niekad nemiegančios via del Tribunall gatvės.

Virtuvė
    Rytas prasidėjo nuo aromatingos kavos puodelio ir gardžių pusryčių, kuriuos radome Napolibed virtuvėje. Čia buvo viskas, ko reikia ryte: sultys, kava, arbata, pienas, kruasanai, sausainiai, sviestas, sūris. Dešra, žinoma,  teko pačioms pasirūpinti :) Papusryčiavę pasiėmėme po buteliuką vandens, kuriuos radome šaldytuve ir išskubėjome į traukinių stotį. Ši diena skirta Pompėjai (Pompei) ir Vezuvijui (Vesuvio). Kur yra stotis, mes jau žinome, todėl neklaidžiodamos atsiduriame ten, kur reikia. Traukinys numatyta kryptimi išvažiuoja iš Circumvesuviana stotelės. Nesunkiai ją susirandame. Bilietas kainuoja 2 Eur. Traukinys stoja gan dažnai, vis pergyvename, kad nepražiopsotume išlipimo. Tačiau atvykus į Pompei Scavi  stotelę, lipančių iš traukinio gerokai daugiau, nei kitose stotelėse. Išlipame ir mes. Prie mūsų pripuola ekskursijų siūlytojai. Pasirenkame vieną.  Susimokame 12 Eur gidui ir patraukiame senovinio miesto link. Prie Pompėjos archeologinio parko vartų sumokame dar 13 Eur už įėjimą. Tačiau buvo verta. Ekskursijos vadovė buvo puiki, suteikė daug įdomios informacijos, parodė pagrindinius objektus. Per 2 valandas apėjome beveik visą Pompėją - savarankiškai būtume tik pasivaikščioję po griuvėsius be jokios informacijos. Tad, jei jau atvykote į Pompėją, verta užsisakyti ekskursiją.

    



Gladiatorių kareivinės (Quadriportico dei teatri o Caserma dei Gladiatori). 
Čia esančioje 2420 kvadratinių metrų aikštėje kasdien treniruodavosi būsimieji gladiatoriai. Dviejų aukštų kareivinėse pirmajame aukšte buvo nedideli kambarėliai, o iš antrojo juos stebėdavo sargybiniai. Taip pat Gladiatorių kareivinėse buvo karceris, virtuvė ir valgomasis.

   Daug kartų buvau skaičiusi (dar mokykloje) apie Pompėją, buvau mačiusi filmų, tačiau tų padrikai surankiotų žinių tikrai neužteko atvykus į realią vietą. Tai, ką pamatėme ir išgirdome dar labiau pakurstė mano vaizduotę ir leido nuklysti į tuos 2000 metų senumo laikus, kai čia klestėjo civilizacija ir virė gyvenimas.
    Manoma, jog Pompėja įkurta VII – VI a. pr. Kr. Per miesto gyvavimo istoriją ją valdė ne viena tauta: oskai, etruskai, kūmai. Galiausiai Pompėja tapo Romos kolonija, vadinama Colonia Cornelia Veneria Pompeianorum. Miestas įgijo svarbią prekybinę poziciją: būtent čia buvo atplukdomi maisto produktai ir įvairios prekės (prieš Vezuvijaus išsiveržimą Pompėjos miestą iš rytų ir vakarų skalavo jūros įlankos vandenys. Po ugnikalnio išsiveržimo jūra nuo miesto pasitraukė bent 3 km) ), po to Apijaus keliu gabenamos į Romą bei šiaurės Italiją. Vietinės gamybos aliejus ir vynas taip pat vaidino svarbų vaidmenį. Vanduo miestui buvo tiekiamas Aqua Augusta (Neapolis) akveduku, kuris per mieste įrengtą kanalų sistemą, vandeniu aprūpino fontanus, viešąsias pirtis bei privačius namus.  Buvo itin išvystyta miesto infrastruktūra - paminėtini amfiteatras, palestra, Forumas, daugybė šventyklų. Gatvės buvo išgrįstos akmenimis, su šaligatviais, kurių šonuose rikiavosi gyvenamieji namai, maitinimo įstaigos, parduotuvės, kepyklos bei viešnamiai. Daugybė erotinių Pompėjoje rastų freskų byloja apie tai, kad kai kurie kultūros aspektai buvo itin susiję su erotika.
Pompėjos gatvės buvo grįstos akmenimis. Šaligatvius vieną su kitu jungė aukštesni akmenys, kuriais buvo patogu pereiti į kitą pusę nesušlapus kojų - juk paplavos tuo metu buvo pilamos tiesiai į gatvę
   Ugnikalnio išsiveržimo metu 79 m. mieste, manoma, gyveno apie 20 000 žmonių – Pompėjos ir aplinkinių vietų populiacija buvo itin išaugusi dėl romėnų pomėgio kurti užmiesčio vilas, skirtas poilsiui. Deja, išsiveržus Vezuvijui, visas miestas buvo palaidotas po pelenais ir lava.
   Pompėjos srityje nestiprūs žemės drebėjimai buvo įprasti jau nuo seno, tačiau 62 m. vasario 5 d. žemę sudrebino stiprūs požeminiai smūgiai, padarę didelės žalos įlankai ir ypač Pompėjos miestui. Manoma, kad žemės drebėjimas pasiekė 7,5 Richterio skalės balus. Buvo sugriauta daugybė pastatų. Dalis žmonių išsikraustė gyventi kitur, o likusieji bandė atstatyti Pompėją. Nepaisant to, lemtingą 79 m.  ugnikalnio išsiveržimo dieną, miestas dar nebuvo galutinai atsigavęs po patirtos nelaimės. Patarasis Vezuvijaus išsiveržimas buvo užregistruotas tuometinių istorikų, ir dabar, remiantis Plinijaus laišku, yra visuotinai patvirtinta jo tiksli data - 79 m. rugpjūčio 24 d. Pelenų purvas ir lava užpylė Pompėją per kelias valandas - Vezuvijus sprogdamas išmetė karštą lavą į kelių kilometrų aukštį, kur ji atšalo, sukietėjo ir krito ant Pompei, Hercuaneum ir Stabiae miestų. Išsiliejusi lava taip pat kliudę miestus , o karšti dulkių debesys 8 metrų storio sluoksniu nuklojo miestų gatves. Žmonės buvo užklupti netikėtai ir jų žūtis buvo neišvengiama.
 
Šuns, žuvusio per 79 m. Vezuvijaus išsiveržimą, gipsinė kopija. Archeologai mano, kad šuo buvo pririštas lauke šalia Pompėjos velėjo Vesonijaus Primo namų.

   Pompėja stovėjo užmiršta iki pat XVIII a., kai pagaliau buvo rastas po 8 metrų pelenų sluoksniu palaidotas miestas. Jau daugiau kaip 200 metų Pompėjoje vyksta archeologiniai kasinėjimai, tačiau atkasta tik viena trečioji  šio unikalaus miesto. Kasinėjant, buvo rastos įdubos, atitinkančios žuvusių žmonių ar gyvūnų padėtį vulkano išsiveržimo metu. Kūnai per ilgus metus sudūlėjo, tačiau įdubas pripildžius gipso, buvo gautos gipsinės kopijos, kurias dabar ir matome Pompėjos archeologiniame parke.

Žmonės nesitikėjo tokios staigios mirties, jų gipsinės figūros liudija, kad Vezuvijaus išsiveržimo metu jie dirbo įprastus darbus
  Šiandien Pompėja – didžiulis muziejus po atviru dangumi ir viena labiausiai lankomų vietų Italijoje, nuo 1997 m. yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Vaikščiojom mes po tą pavedą, žiūrėjome išlikusius  statinius ir bandėme įsivaizduoti, koks gyvenimas vyko prieš 2000 metų mieste, nenujaučiančiame Dievų bausmės.



Teatre Piccolo, kuriame vykdavo kameriniai koncertai

Atlanto figūra puošia mažąjį teatrą (Teatre Piccolo)





Gyvenamieji namai pažymėti šeimininkų vardais
Turtuolio namai buvo puošti freskomis,  turėjo vandentiekį ir būtinai vidinį kiemelį






Praeitį saugantis dabarties sargas



Gyvenamojo namo interjero detalės

Manoma, freskoje pavaizduotas vieno iš Pompėjos namų savininkas

Grindinio akmenyje įsirėžęs simbolis aiškiai nurodė kelią į linksmybės namus, esančius Lupanare. Visame mieste ant sienų buvo nupiešti ženklai rodantys jūreiviams ir prekeiviams, kur galima rasti linksmybės namus.

Miesto fontanas

Išlikę namo sienos puošybos elementai

Šiame pastatų komplekse buvo įrengtos vyrų ir moterų pirtys, kiemas, skirtas sportui, bei biblioteka


Pompėjos forumas kadaise buvo svarbus ekonomikos, politikos ir religijos centras.  Tolyje sunkiai įžiūrima Vezuvijaus viršukalnė, nulėmusi šio miesto likimą


Šventyklos likučiai

Toks senosios Pompėjos vaizdas kelia susižavėjimą
 Į sugriautą senovės miestą liūdnai žiūri bronzinis Dedalas. Tai lenkų kilmės menininko Igor Mitoraj skulptūrinė instaliacija. Su šio menininko darbais jau teko susidurti Sicilijoje, Agrigento.
Štai tokio dydžio citrinos noksta Vezuvijaus papėdėje
   Pasivaikščioję po Pompėją, jos sienas palikome išėję pro Porta Marina. Atsidūrėme netoli Circumvesuviana traukinių stoties (į kurią ir atvykome). Mums kilo klausimas, kaip iš čia pasiekti Vezuvijų. Pamatėme EAV autobusų stotelę (EAV autolinea Pompei-Vesuvio-Pompei), kurioje surašytas grafikas skelbė, kad autobusas į Vezuvijų turi atvykti po valandos. Mums beskaitant informaciją, pripuolė kitų autobusų vairuotojai, ar turistų viliotojai, kurie garsiai šaukė: ,,Maršrutinis autobusas nevažiuoja, čia netikras grafikas, važiuokite mūsų autobusu, mes jus nuvešime tik už 10 Eur". Bet šiuokart mes nepasidavėme, manome, palauksime, neatvažiuos, tada ir spręsime. Kadangi laiko turėjome į valias, o šalia veikė įvairios maitinimo įstaigos, nusprendėme atsigerti tik ką išspaustų sulčių. Ant prekystalių išdėlioti apelsinai ir citrinos buvo neįtikėtino dydžio, o iš jų išspaustos sultys buvo itin gardžios. Valanda neprailgo, ir žiū - EAV autobusas atvažiuoja - nepasitvirtino privatininkų pranašystės! Susimokame po 5.40 Eur už nuvežimą pirmyn ir atgal, gauname bilietėlius ir linguojame link Vezuvijaus. Vaizdai pro langą pasakiški, siauru kaimo keliuku kylame vis aukštyn ir aukštyn. Jei priešais, nuo kalno, atvažiuoja kitas autobusas, mūsiškiam tenka pasitraukti į šalikelę - neprasilenkia.
 
Vaizdas pro  autobuso langą
   Pagaliau pasiekiame  aikštelę, kur sustoja autobusas. Toliau teks lipti kojytėmis. Atsisveikiname su vairuotoju, kuris mums pasako, kad autobusas, vežantis atgal, atvyks į tą pačią vietą. Bilietėlius turime, tad 2-3 valandas galime drąsiai mėgautis Vezuvijaus ir apylinkių vaizdais.
    Vezuvijus - vienas iš nedaugelio veikiančių vulkanų Europoje. Teigiama, kad Vezuvijus iškilo prieš 25 tūkstančius metų susidūrus dviem tektoninėms plokštėms. Žmonija ne kartą susidūrė su šio ugnikalnio išsiveržimais per pastaruosius tūkstantmečius. Pats tragiškiausias ugnikalnio išsiveržimas, kaip žinia, įvyko 79 mūsų eros metais. Paskutinysis išsiveržimas įvyko 1944 m. Šiuo metu vulkanas vis dar yra gyvas ir nuolat stebimas mokslininkų.  
  

Gran cono Vesuvio takas, vedantis į viršukalnę
   Įėjimas į Vezuvijaus nacionalinį parką kainuoja 10 eurų. Susimokame, praeiname pro kontrolę ir pamatome ilgą vingiuotą taką, vedantį link Vezuvijaus kraterio. Teks kopti, nes jokia transporto priemonė turistų ten neveža. Pėsčiųjų takas Gran cono Vesuvio, prasidėjęs 1000 metrų aukštyje, ugnikalnio šlaitu veda link viršaus, kur beveik 1200 metrų aukštyje pasiekiame kraterio keterą. Kopdamos koja už kojos prie keteros atsiduriame maždaug po valandos pasivaikščiojimo. Kelias dar nesibaigia, tačiau toliau takas neįrengtas, tad apsisukę grįžtame atgal. Karšta, nors tik gegužės vidurys. Džiaugiamės, kad ne liepa ar rugpjūtis - būtume saulėje iškepę. Ir dar vienas pavasario sezono privalumas - nėra turistų antplūdžio.

Vezuvijaus kraterio diametras 700 m., tad jį nufotografuoti praktiškai neįmanoma. Ir nesistengiu, nes įspūdžio, kurį palieka Vezuvijus, vaizdu neperteiksi















     Sustojame prie kraterio krašto - įspūdinga: jo gylis yra 30 m, o skersmuo 700 m. Keliose vietose matosi lyg cigaretės dūmas iš ugnikalnio plyšių besiveržiančios  vulkaninių dujų srovės, vadinamos fumarole.

   Pasak legendos, kadaise Vezuvijus ir netoliese esantis kitas vulkanas Flegrėjus, buvę žmonės. Tačiau, taip jau nutiko, kad abu vyrai įsimylėję tą pačią merginą, vardu Kapri. Pagautas pavydo ir įpykęs Vezuvijus sviedęs mylimąją į jūrą, kur ji virtusi Kaprio sala, o abu vyrai taip nusiminę, jog virto uolomis. Sakoma, jog Vezuvijus iki šiol tebesikankinąs, dėl to kartkartėmis iš pykčio ima spjaudytis ugnimi. O kad ta ugnis ir besiveržiantys pykčio garai neatneštų nelaimės, ant ugnikalnio keteros įrengtas ne vienas prietaisas, stebintis šį piktą poną. 

Ant Vezuvijaus keteros pastatyti prietaisai stebi ugnikalnio aktyvumą
  Gąsdinantis ir vis nerimstantis Vezuvijus yra tikrai įdomus objektas, tačiau ne mažiau patrauklūs yra vaizdai, kurie atsiveria užkopus į vulkano viršūnę. Džiaugiamės, kad mūsų niekas neskubina ir galime iki valiai jais gėrėtis.
 
Nuo ugnikalnio atsiveria nuostabūs Neapolio įlankos bei Neapolio miesto vaizdai
     Nusileidę nuo kalno, toje pat vietoje, kur išlipome iš autobuso, vėl kantriai atsistojome laukti transporto, nuvešiančio mus žemyn  į Torre del Greco geležinkelio stotį. Atvažiavus autobusui, drąsiai rodome jau turimus bilietus, bet vairuotojas nepatikliai žiūri į mus ir purto galvą: ne, ne, su šiais bilietais aš jūsų nevešiu. Mes net nespėjame susigaudyti, kas vyksta, o autobusas jau dingo už posūkio. Atsitokėję žiūrime į bilietus ir suprantame, kad parodėme tuos bilietus, su kuriais atvykome, o kiti, atgaliniai, yra kitos spalvos ir ramiai guli mūsų rankinėse. Uf, gerai, jog nuvažiavęs autobusas buvo ne paskutinis. Po valandos bus dar vienas. Einame į kavinę ir dabar jau tikrai ramios laukiame savo transporto.

Pridėti antraštę
    Nusileidę nuo Vezuvijaus, jau nebegrįžtame į Pompėją - išlipame Torre del Greco miestelyje, susirandame stotį, nusiperkame bilietą už 2 eurus ir laukiame traukinuko į Neapolį. O traukiniai čia gražūs, išpaišyti važinėja. Yra į ką pažiūrėti. Labai panašiais jau teko važiuoti prieš kelis metus lankantis Baryje.


Traukinukas

 Grįžus į Neapolį pirma mus ištikusi mintis - norim valgyti. O jei jau valgyti Neapolyje, tai būtinai picą, o jei jau picą, tai žymiojoje  L’Antica Pizzeria Da Michele. Ieškome Via Cesare Sersale. Iš stoties einame Umberto I gatve ir vis klausinėjame, kur ta nelemta Cesare Sersale gatvė. Kažur visai šalia turi būti, tiesiog jaučiame, bet kaip ne kartą Neapolyje jau nutiko, sukame ratais. Galų gale paklausime, kur Pizzeria Da Michele. O, Da Michele ! - neapolietis paima už rankos ir nuveda prie picerijos - tiek ir tereikėjo :)
   Eilė prie picerijos didžiulė, net ne eilė, o minia. Prie picerijos durų, lyg koks daktaras, baltai apsirengęs picerijos darbuotojas ir rašo numerėlius visiems pageidaujantiems paragauti žymiosios jų picos. Gauname numerėlį ir mes, šimtas kažkelintas. O šiuo metu prie staliukų sodinami tik dvidešimtą numerėlį turintys lankytojai. Oho, galvojame, praeis ne viena valanda kol pakvies mus paragauti išsvajotos picos. Tačiau toli nuo picerijos nesitraukiame. Čia tokia tvarka, jei šūkteli tavo numerį, o tu neatsiliepi, kviečia kitą. Pražiopsojai - į eilę teks stoti iš naujo. 
 
Prie picerijos būriuojasi minia išalkusių
Pica Italijoje kepama nuo seno, apytiksliai nuo 1522 m., kai į Europą buvo atvežti pomidorai, o štai žymioji  „Margherita” pradėta kepti 1889 m. būtent Neapolyje. Legenda pasakoja, kad karalius Umberto I su žmona Margherita, viešėdamas savo karališkoje rezidencijoje Neapolyje, užsimanė paragauti picos - tokios populiarios tarp valstiečių. To meto aukštuomenė laikė blogo tono ženklu valgyti picą - itin populiarią tarp valstiečių. Tačiau karaliaus įgeidžiai turi būti vykdomi. Į rūmus buvo pakviestas picų kepėjas Raffaele Esposito, Pizzeria di Pietro e Basta picerijos savininkas. Jis pamanė, kad valstiečių naudojami picos ingredientai yra netinkami karališkajam stalui ir pasiūlė savo variantą iš trijų ingredientų: mozzarella sūrio, pomidorų ir baziliko. Pica buvo ne tik gardi, bet savo spalvomis priminė Italijos vėliavą. Tai netruko įvertinti karalienė. Ji nusiuntė Raffaele Esposito  padėkos laišką su puikiu picos įvertinimu, o picų kepėjas netruko tuo pasinaudoti ir pavadino savo naujai sukurtą picą karalienės Margaritos vardu (pizza „Margherita”). Tad karalienės Margaritos dėka pasaulis sužinojo apie picą, kuri tapo ne tik vargšų valstiečių maistu, o Raffaele Esposito buvo pramintas itališkos picos tėvu, kurią dabar kepa visi save gerbiantys Italijos picų kepėjai.
Picerijos aplinka itin demokratiška
   Nepraėjo nei valanda, kai išgirdome šaukiant mūsų numeriuką. Baltai apsirengęs picerijos darbuotojas, pro picų kepėjus, per dvi valgančių žmonių pilnas sales, mus nuvedė į trečią salę ir pasodino prie nedidelio keturviečio staliuko. Aplinka picerijoje itin paprasta: jokių bereikalingų puošmenų, tik ant sienų kabo įrėmintos nuotraukos, primenančios čia besilankiusius svečius (pvz. Julia Roberts iš filmo ,,Valgyk, melskis, mylėk"). Stalus ir kėdes įvardinčiau kaip ,,valgyklinius". Priėjęs padavėjas paklausė, ką užsisakysime. Mes nustebome, nes negavome jokio meniu. Paaiškino, kad čia kepama tik dviejų rūšių pica - ,,Marinara” (pomidorų tyrė, džiovinti raudonėliai ir bazilikai) ir „Margherita”  (apie ją jau rašiau). Abi picos kainuoja po 4 eurus, jei prie ,,Margherita" norisi daugiau mozzarella, tuomet ji kainuos 5 eurus. Iš gėrimų galima rinktis alų, coca cola, fanta, arba vandenį - viskas po 2 eurus.  Užsisakome ,,Margherita" su dviguba mozzarella ir butelaitį alaus. Picą atneša gana greitai ir ji tokio dydžio, kad mums akys ant kaktos iššoka. Manome - neįveiksime, tačiau jos toookios... Po pusvalandžio lėkštes  palieka tuščios, o mūsų veidus nutvieskia plačios šypsenos - picos vertos jų (šypsenų :).

Picos tai tokio dydžio, kad vos tilpo ant stalo

  Jau sočios, todėl galime smagiai pavėpsoti, kaip kepamos picos: labai kaitrioje malkomis kūrenamoje krosnyje ir labai trumpai. Karštis toks didelis, kad picų kraštai net apdega. Netoli krosnies sukiojasi savininkas baltu chalatu ir stebi vykstančius procesus. L’Antica Pizzeria Da Michele yra Condurro šeimos picerija, gyvuojanti nuo 1870 metų ( https://www.damichele.net).
  Tad tiek įspūdžių šiandien. Ryt vėl laukia nauja diena ir naujos patirtys.

Picos kepamos atviroje krosnyje




    Kitos dienos rytas prasideda kavos puodeliu ir iš balkono nužiūrėtų trešnių ir braškių pirkimu. Didelės, saldžios, Vezuvijaus papėdėje nunokę uogos tiesiog tirpsta burnoje. Ar begali būti geriau? Rytas toks geras, kad iš namų išsikrapštome tik apie 10 val., o planuose - Kaprio sala. Skubame į uostą.


Uogų pirkimas

   Lekiame dar nevaikščiotomis Neapolio gatvėmis, sustodamos tai prie vieno tai prie kito įdomesnio pastato. Daugelis namų seniai bematę restauratorių ar dažytojų teptukus, tačiau gatvės menininkų darbai čia tikrai vienas už kitą įdomesni.



   



    Siauros gatvelės išvedė mus į plačią Corso Umberto I, kuria į abi puses zujo automobiliai. Kitoje gatvės pusėje, skalaujama jūros bangų, stovi gotikinė Castel Nuovo (Naujoji pilis), kuri pirmą kartą pastatyta 1279 metais. Dabar ji buvo aptverta, tad pamanėme, kad restauruoja. Tačiau, bet kokiu atveju, mes neplanavome jos lankyti, mūsų tikslas buvo prieplauka.

Castel Nuovo

Uostas


 
   Susirandame bilietų kasas, nusiperkame bilietus į Kaprio salą ir  drauge su minia poilsiautojų šturmuojame SNAV kompanijos keltą. Keltas išplaukia 11.10 val. iš Beverello prieplaukos ir 12 val. jau prisišvartuoja Capri Marina Grande (it. - Didysis uostas).
 
Kelionė į Kaprio salą kainavo 21,50 Eur



Karštą dieną pasiplaukioti iki Kaprio salos - vienas smagumas

Marina Grande ir SNAV kompanijos keltas
   Salos pavadinimas, vieni teigia, kilęs iš graikų kalbos žodžio Capros, reiškiančio šerną, nes, manoma, čia gyveno gausybė šernų. Kiti teigia, kad   pavadinimas siejamas su lotynišku žodžiu „capraeae“ (ožkos). Sala užima 10 km² ploto. Daugiausiai sala susidariusi iš klinčių. Aukštuose uolėtuose krantuose gausu karstinių darinių: arkų, urvų, uolų. Aukščiausias salos kalnas Solaro (Solaro) yra 589 m aukščio, kitas salos kalnas - Tiberijus (334 metrai). Saloje yra du miestai – Kapris (7278 gyv.) ir Anakapris (6240 gyv.). Kaprio sala pasižymi itin gausia augmenija – viso auga apie 800 rūšių augalų. Citrinių ir vynuogių derlius saloje nuimamas triskart per metus. Iš gėlių, auginamų saloje, gaminami įvairūs kvepalai.  

 Marina Grande prieplaukoje švartuojasi turistiniai laiveliai

  Vos išlipus iš laivo prieš akis atsivėrė Kaprio salos grožis - aukšti uolėti krantai, apaugę žaliuojančiais medžiais, ant kurių laipteliais aukštyn išsidėstę baltos vilos. Nenuostabu, kad salos grožis buvo įvertintas jau 29 m. pr. mūsų erą imperatorius Augusto, kuris savo vilą iš Iskijos salos perkėlė į Kaprio salą. Tuo metu saloje vilas pradėjo statyti ir kiti iškilūs romėnai. Štai imperatorius Tiberijus pastatydino 12 vilų, paaukotų dvylikai Olimpo dievų. Žlugus Romos imperijai, salos valdovai keitė vieni kitus: ji priklausė normanams, Neapolio ir Ispanijos karaliams, prancūzams. Salą dažnai sudrebindavo saracėnų ir turkų antpuoliai. 1860 m. Kaprio sala įėjo į Italijos karalystės sudėtį. Iki I Pasaulinio karo Kaprio sala buvo labai populiari tarp turtingų gėjų. Įdomu tai, kad Kapryje gyveno Maksimas Gorkis, pas kurį 1908 m. lankėsi Leninas. Šiandien Kapris populiarus kurortas, kuriame savo vilas turi garsūs Holivudo aktoriai, žinomi politikai bei kitos Italijos ir pasaulio įžymybės. Aišku, vasarą Kapryje apsilanko ir daugybė eilinių turistų, tokių kaip mes.
    Marina Grande prieplaukoje prisišvartavę daugybė nedidelių laivelių, kurie visada pasiruošę nuplukdyti turistus į gražiausius salos užutėkius. Palei krantinę išsidėstę palyginti pigūs barai ir restoranai, kurie turistus vilioja fiksuotų kainų valgiaraščiais. Už jų - suvenyrų parduotuvės, pilnos turistinių niekučių. Kažkaip visa tai mus mažai jaudina. Norime kuo skubiau pasiekti Kaprio miestą ir pamatyti, kaip atrodo ta išgarsinta Kaprio prabanga. 
 
Kelias, vedantis į Kaprio miestą
   Aplenkiame visas parduotuves ir restoranus, pasiklausiame kelio ir pradedame kopti į kalną. Lauke karštis virš 30 laipsnių. Takas vietomis gana siauras, iš abiejų pusių jis užtvertas akmenine tvora - už jos matosi kipriečių namai. Gerai, kad bent mažas šešėlis vienoje pusėje yra. Stengiamės, pūškuojame vis į kalną, į kalną. Pavydime žemyn besileidžiantiems, klausiame, ar dar toli miestas. O jie: nebetoli, bet kodėl funikulieriumi nekilote? Net kojas mums pakirto - yra funikulierius, o mes čia prakaitą varviname. Kaip sakydavo mano močiutė: per durną galvą kojoms nepakajus. Reikėjo išsiaiškinti, pasiskaityti ar bent pasiklausti vietinių, o ne taip kaip mes - tik greičiau į kalną. 
  
Pro mūrines tvoras matosi žydri jūros toliai

Šiaip ne taip pasiekiame Kaprio miestą, įsikūrusį 138 m aukštyje. Pėsčiųjų kelias mus išveda tiesiai į pagrindinę Kaprio aikštę - Piazza Umberto I, tiesiog vadinamą Piazzetta. Aikštė pilna žmonių, parduotuvėlių ir kavinių. Salos centru Piazetta yra tapusi nuo senų laikų. Seniau čia buvo turgaus aikštė, kur prekiaudavo, mėsa, daržovėmis, nuo 1938 m. čia duris atvėrė (tiksliau stalus į lauką išnešė) lauko kavinės. Piazzetta tapo tiek turistų, tiek vietinių gyventojų susitikimų vieta. Čia niekas nenustemba susitikęs Brad'ą Pitt'ą ar Angeliną Jolie.

Šv. Stepono bažnyčia (Santo Stefano)  

   Aikštės pašonėje savo baltus kupolus kelia XVII a. barokinė Šv. Stepono (Santo Stefano) bažnyčia, garsėjanti arabeskomis puoštu kupolu ir neįkainojamu romėnų grindiniu, perkeltu iš Jupiterio vilos (Villa Jovis).Mums ji buvo uždaryta, todėl, prasukę pro Torre dell’Orologio (Laikrodžių bokštas), išėjome atvirą apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsivėrė beprotiškai fantastiškas vaizdas.
.
Laikrodžių bokštas (Torre dell’Orologio)


Apžvalgos aikštelė


Tolyje - senelis Vezuvijus

Žvelgiant nuo apžvalgos aikštelės
   Apžvalgos aikštelėje, žinoma, įsikūrusi ne viena maitinimo įstaiga, siūlanti prisėsti ir užkąsti bei pasigrožėti vaizdais. Prisėdome vienoje jų. Pica šia kainavo 9 Eur, salotos - 15 Eur, alus - 9 Eur. Nepigu, bet valgyti norisi ,o ir yra kur akis paganyti.


Wolfgang Alexander Kossuth skulptūra Forze in Equilibrio
   Užkandę einame pasižvalgyti po Kaprio miestą. Siauros baltos gatvelės, kylančios į kalną, ar besileidžiančios nuokalnėn, prabangūs viešbučiai, dizainerių parduotuvės. 
Siauros baltos Kaprio gatvelės
Skulptūra šalia viešbučio
 
Žaluma puošia prabangių viešbučių fasadus
   Grįžtant į Piazzetta, namai įgauna spalvą, parduotuvėlės tampa jaukesnės, atspindinčios folk stilių, kavinukėse nebėra iškrakmolytų baltų staltiesių, gatvėse prekeiviai pardavinėja gražiai sunokusius vaisius, išnešti įvairiaspalvių gėlių vazonėliai puošia laiptus ir skersgatvius. Man čia patinka :)

Siauros gatvelės gale įsikūrusi maža, jauki užeiga

Gatvės prekyba

Gėlių parduotuvės asortimentas

   Sugrįžę į Piazzetta ieškome funikulieriaus - žemyn pėstute nebesileisime! Funikulierius čia veikia jau nuo 1907 m. Nusiperkame bilietą, kuris kainuoja 1.80 Еur. Vaizdai leidžiantis funikulieriumi  tokie pat  gražūs, kaip ir iš apžvalgos aikštelės.
Pro funikulieriaus langą
   Nusileidžiame į Grand Marine prieplauką. Priešpaskutinis laivas į Neapolį išplaukia 18.10 val., paskutinis - gal valanda vėliau. Nerizikuojame, kad netektų paplūdimyje nakvoti, susimokame po 17.60  Eur ir nusiperkame bilietus į priešpaskutinį keltą. Kiek vėliau pasiaiškinau, kodėl kaina iš Kaprio salos mažesnė, nei plaukiant į salą. Pasirodo į  kainą įskaičiuotas ir salos mokestis, kurio nebelieka keliantis atgal į žemyną :)

Akmenuotas Kaprio salos paplūdimys


  Bilietai yra ir, valio!, turime dar porą valandų pasibūti paplūdimyje ir pasimaudyti. Nutarėm, kad į Anakaprį per tas dvi valandas nespėsime, nesinori lėkti kaip akis išdegus. Aišku, gaila, kad neteks pamatyti Axel Munthe's pastatytos San Michele vilos, kurioje buvo parašyta žymioji jo ,,Knyga apie San Mikelę". Tačiau yra kaip yra - skuodžiame į paplūdimį. Krantas nusėtas nedideliais aštriais akmenukais, tad eiti basomis labai sunku. Toli nežygiuojame, išteisiame turimas skaras ir atsargiai įsitaisome (duria šonus). Tirėnų jūra mėlyna kaip rašalas, bangelės palengva ritasi į krantą, priešais Vezuvijus - kuo ne idilija. O ir besimaudančių nedaug, gal jiems (pietiečiams) per šalta, tačiau mums iki 20 laipsnių įšilęs vandenukas pats tas. Puolame į jūrą ir lepinamės vandens voniomis kol pačios tampame mėlynos :)  
 
Aperol spritz su vaizdu į Vezuvijų
   Grįždamos į prieplauką pusvalandžiukui prisėdame paplūdimio restorane. Mėlyni staliukai apdengti baltomis servetėlėmis, mėlynos kėdės ir mėlyni turėklai - visa tai susilieja su mėlyna jūra, kurioje plaukioja baltos jachtos. Kaip atsilaikyti prieš tokį grožį. Užsisakome Aperol Spritz. Kaina 8 Eur, tačiau už pasisėdėjimą atviruke - negaila.
  Kapryje prabuvome 6 valandas ir galiu drąsiai paprieštarauti tiems, kurie sako, kad susipažinti su sala užtenka pusdienio. Netiesa. Ją pažinti ir ramiai pasibūti reikėtų bent dviejų dienų.

Neaplio spūstys
      Į Neapolį atplaukėme 19 val. ir iš ramios, tingios aplinkos pakliuvome į šurmuliuojantį didmiesčio gyvenimą. Buvo penktadienis - gatvės pilnos mašinų, motociklų bei motorolerių. Triukšmas ir chaosas. Čia ir pamatėme tai, apie ką rašo daugelis pabuvojusių Neapolyje - transporto kamščius ir chaotišką judėjimą. Mašinos judėjo nenutrūkstamu srautu. Išėję iš prieplaukos, turėjome pereiti gatvę. Užsidegė žalia šviesa, tačiau automobilių srautas nenustojo judėti. Automobiliai būtų dar nieko, bet tarp jų  nardantys motociklai bei motoroleriai tiesiog varė iš proto. Jie nepaisė jokių taisyklių. Prie mūsų, bandančių pereiti gatvę, prisijungė prancūzų grupė. Autobuso vairuotojas mus praleido ir net ištiesė ranką pro langą, stabdydamas motorolerius, tačiau jie nieko nepaisė, tik pristabdydavo, jei išdygdavai tiesiai prieš jį. Ši gatvė mums tapo kažkokiu išbandymu. Manau, vairuoti po Neapolį yra tikras iššūkis. 



Piazza del Plebiscito


   Taip pasismaginę Neapolio gatvėse, pasiekėme Plebiscito aikštę (Piazza del Plebiscito). Tai didžiausia Neapolio aikštė, pavadinimą gavusi po balsavimo, kuriuo Neapolis įsiliejo į vieningą Italijos karalystę. Jos pagrindinis akcentas - neoklasikinė San Francesco di Paolo bažnyčia, statyta 1817-1846 metais.  Savo masyvu išsiskiria bažnyčios kupolas. Ir nenuostabu, nes jis yra net 53 metrų aukščio. Bažnyčią iš abiejų pusių juosia dorėninių kolonų eilės. Įėjimą į bažnyčią saugo du variniai valdovai: Carlo III ir Ferdinando I. 
Palazzo Reale
 Priešais San Francesco di Paolo bažnyčią stovi Karališkieji rūmai (Palazzo Reale). Jų statybą pradėjo Domenico Fontana  XVII a. pirmoje pusėje, o galutinai užbaigė Luigi Vanvitelli jau XVIII a., išpuošęs jų vidų barokinėm įmantrybėm ir išorinėse nišose pastatęs Neapolio valdovų skulptūras.

Įėjimą  į karališkuosius rūmus iš Plebiscido aikštės saugodavo sargybiniai, įsispraudą nedidelėse sargybinių būdelėse

Dabar prie įėjimo būriuojasi štai tokie sargybiniai
   Piazza del Plebiscito pro Gambrinus kavinę,  Umberto I galeriją, pro San Carlo teatrą, pro Piazza Trieste E Trento, kurioje vandenimis taškosi Fontane del Carciofo (Аrtišoko fontanas) išėjome į via Toledo. 

Fontana del Carciofo - tiktai panašus į artišoką
   Via Toledo - Neapolio širdis, kur galima pamatyti visą šio miesto koloritą: vietiniai mačo su savo ryškiai dažytomis damomis, besilinksminantys studentai, dirbti atvažiavę garsiai tarškantys kinai, prekes siūlantys juodaodžiai ir, žinoma, turistai, visur kaišiojantys smalsią savo nosį. Toledo gatvė, tai ta riba skirianti Neapolio senamiestį nuo Quartieri Spagnoli (Ispanų kvartalo). Gatvė pilna žmonių, veikia kavinės ir barai, šviečia parduotuvių vitrinos, po darbo dienos į gatves pasipila bankų ir ofisų tarnautojai, o čia pat, po kojomis mėtosi šiukšlės, gatvėje stovi neišvežti konteineriai - niekam tai netrukdo, juk čia Neapolis.

Via Toledo
   Via Toledo gatvės pavadinimas kildinamas ne iš Toledo miesto pavadinimo, kaip daugelis galvoja. Ji skirta Ispanijos vicekaraliui Pedro de Toledo pagerbti, kurio valdymo metais (1532-1553) šioji ir atsirado. 


Via Toledo namai papuošti mini skulptūromis


Šoninės Via Toledo gatvelės



  Enrico Berlinguer aikštė su stilizuota arklio skulptūra

   Via Toledo prie stilizuoto arklio skulptūros, esančios Enrico Berlinguer skverelyje pasukame į senamiestį. Už kelių žingsnių, dar viena aikštė, kurios šone stovi koplytstulpis, kurio viduryje puikuojasi Diego Maradonos portretas. Dar ir dabar šis sportininkas Neapolyje yra garbinamas. Jis 1984 m. pradėjo žaisti SSC Napoli komandoje ir tapo šio klubo žvaigžde. Su Maradona siejamos didžiausios šio klubo pergalės.



Pasimelskime Diego Maradona'i
   Jau vakarėja ir įsižiebia pirmieji miesto žibintai. Prisėdome pavakarieniauti Piazza del Gesù Nuovo įsikūrusioje kavinėje O' Munaciello. Padorus maistas padoriomis kainomis ir plius gražus vaizdas. Obelisco dell'Immacolata - Nekalto prasidėjimo obeliskas yra vienas iš trijų XVIII a. Neapolyje iškilusių obeliskų (kiti du - san Gennaro ir san Domenico). Temstant, ant Marijos skulptūrėlės, iškilusios aukštai ant obelisko viršaus,  įsižiebia lempučių vainikas ir, jau visai sutemus, vainikas susilieja su danguje sužibusiomis žvaigždėmis. Gėris ir jaukumas, taip galiu pavadinti tokį vakarą. Po vakarienės jau traukiame į nakvynės namus. Ryt paskutinė mūsų viešnagės Neapolyje diena.
 

Obelisco dell'Immacolata, už jos nepaprastai įdomi Gesu Nuovo bažnyčia

  Paskutinę svečiavimosi Neapolyje dieną skiriame nuodugnesnei pažinčiai su šiuo nuostabiu miestu. Nuo pat ryto visur bėgte. Jau daug ką sužinojome apie šį miestą, tačiau daug kas dar liko neaplankyta. Tad pirmas žingsnis - Napoli Sotterranea (Požeminis Neapolis). Prie įėjimo buvome kelios minutės prieš atidarymą. Parodome prieš dieną pirktus bilietus (10 Eur) ir, susirinkus nedidelei grupei, vedini gido įeiname į patalpą.
Įėjimas į Napoli Sotterranea
   Nusileidę tamsiu, ilgu ir šaltu tuneliu atsiduriame 40 metrų po žeme, kai pagalvoji, net nejauku darosi.  Šie kilometrus besitęsiantys tuneliai atsirado graikams pradėjus kasti tufą, kuriuo tvirtino gynybines miesto sienas, rentė šventyklas. Vėliau, Neapolį užėmus romėnams, šie atsiradusias duobes pritaikė surinktam vandeniui laikyti. 
Tunelis, vedantis į požeminį miestą
 
     Ir šiandien čia dar kaupiasi vanduo. Tiesa, jo jau niekas nebenaudoja maistui. Kaip sakė mūsų gidas, senais laikais Neapolyje net buvo profesija - vandens cisternų valytojai, kurie nusileisdavo virvėmis į požemius ir valydavo baseinus. Beveik kaip kaminkrėčiai kaminus :)
 

Vandens baseinas
 Iki vieno tokio vandens baseino teko eiti labai siauru ir tamsiu tuneliu. Kad būtų jaukiau visi gavome po žvakę ir pasišviesdami pralindome iš vienos katakombos į kitą. Aišku, jei tau nejauku ar bijai įstrigti - geriau šios atrakcijos atsisakyti (prie šio vandens baseino galima prieiti ir kitu keliu :) Tačiau, norėdama patirti kokiomis sąlygomis dirbo vandens baseinų valytojai , susikietinu ir lendu į itin siaurą tunelį. Gal neužstrigsiu. Šoneliu, šoneliu ir, valio!, pralindau :)

Pasišviesdama žvakele lendu į itin siaurą tunelį
    XVII a. pradžioje senosios cisternos nebepatenkino išaugusio miesto poreikių, todėl buvo pastatyti nauji akviadukai, nutiesti nauji vamzdžiai, sujungiantys vandens rezervuarus tarpusavyje ir nukreipiantys vandenį į gyventojų namus.
  Antrojo Pasaulinio karo metu šie požemiai buvo naudojami kaip slėptuvės nuo bombardavimo, kuriuose ne vieną savaitę praleido tūkstančiai neapoliečių.

Požeminis gėlynas
   Dabar į šiuos požemius, kaip jau supratote, organizuojamos ekskursijos. Savo iniciatyva jų neaplankysite, tik su grupe - tokios taisyklės. Antra, miesto valdžia, norėdama šiuos požemius išnaudoti dar efektyviau buvo paskelbusi konkursą. Idėjų ir pasiūlymų buvo įvairių, pvz. pripildyti juos vandens ir rengti pasiplaukiojimus valtelėmis - tokia požeminė Venecija, arba įrengti požeminį sodą...Tačiau nei vienas projektas realiai nepasitvirtino. Šiandien, kaip liekamasis šių projektų reiškinys, yra įrengta nedidelė gėlių lysvė, kuri nėra laistoma. Augalai vandenį siurbia iš požeminių šaltinių ir vandens baseinų, o dienos šviesą jiems skleidžia lempos. Kaip sakė ekskursijos vadovas, augalai tokiomis sąlygomis išgyvena metus-kitus.
   EKSKURSIJOS VADOVO REKLAMA : vienoje salėje yra įrengti stelažai su prieskoninėmis daržovėmis, kurias augina Pizzeria Le Sorelle Bandiera, esanti virš katakombų.  Prieskoniai auginami vulkaniniame grunte, laistomi vandeniu iš požeminių baseinų, tad yra itin ekologiški. Jei užsisakysite picą šiame restorane, tai prieskoniai ant picos bus iš šio požemio.

Prieskonių lysvės


   Kita vertus, po kultūriniu sluoksniu archeologai rado ne tik vandens saugyklas, bet ir senąjį miestą - Romos valdymo laikų turgaus aikštę, kepyklas, skalbyklą ir kitus pastatus. Pakapsčius giliau, paaiškėjo, kad turgus pastatytas ant graikų agoros. Tad tenka tik stebėtis, kokią seną istoriją mena Neapolio centras. Iš katakombų perėjome į kitą pastatą, kuriame buvo atkastas romėnų teatras. Stebėtina, bet jis talpino apie 6 tūkstančius žiūrovų. Čia imperatorius Neronas demonstruodavo savo aktorinius sugebėjimus ir, pasibaigus spektakliui, liepdavo susirinkusiems žiūrovams privalomai ploti jo talentui.
Limoncello pardavėja
   Apžiūrėję romėnų teatrą dar kiek užtrukome viename požemio kambaryje, kuriame išdėstytos kompozicijos iš miesto gyvenimo. Išties buvo įdomu. Po ekskursijos vėl grįžome prie Napoli Sotterranea  įėjimo. Aišku, buvom pakviestos aplankyti suvenyrų parduotuvę ir ... nusipirkome Napoli Sotterranea vyno. Šis vynas gaminamas iš vynuogių, kurios auga išskirtinai Vezuvijaus papėdėje, ir parduodamas tik Napoli Sotterranea parduotuvėje. Et, vėl susigundėme reklama ;) 


Vynas iš Napoli Sotterranea  parduotuvės

    Po Napoli Sotterranea požemių kitas  lankytinas objektas buvo Cappella Sansevero, esanti Via Francesco De Sanctis.  Jau iki atvykstant į Neapolį apie  šioje koplyčioje eksponuojamą Kristaus po šydu (Cristo velato) skulptūrą girdėjome ir skaitėme ne vieną kartą. Susimokėjome po 7 Eur ir  įėjome į koplyčios vidų. Perspėjo - koplyčia yra privati nuosavybė, joje filmuoti ir fotografuoti griežtai draudžiama, tad nuotraukos, iliustruojančios mano pasakojimą, bus išrankiotos iš interneto platybių.
anatomical_machines_sansevero_chapel_2
 Joanna Ebenstein nuotrauka,
patalpinta Techandfacts tinklaraštyje
  Pasakojama, kad XVI a. Neapolyje gyveno labai turtinga ir garsi didikų Di Sangro šeima, turėjusi kunigaikščių Sansevero titulą. Jų rūmai stovėjo pačiame miesto centre, tad vieną kartą jie sumanė šalia savo rūmų pasistatyti pačią gražiausią mieste šeimos koplyčią-mauzoliejų. Kaip tarė, taip ir padarė - 1593 m. prasidėjo koplyčios statyba. Dabartinę išvaizdą (tokią, kokią mes ją pamatėme) koplyčia įgavo XVIII a., kai septintasis Sansevero kunigaikštis  Raimondo di Sangro ėmėsi jos rekonstrukcijos. Kunigaikštis  Raimondo di Sangro buvo neeilinė asmenybė, domėjosi alchemija, anatomija, astronomija, priklausė masonų ložei bei turėjo Didžiojo Magistro titulą. Dar ir dabar neaišku, ar Cappella Sansevero laikytina bažnyčia ar tai masonų šventovė, nes jos architektūra slepia daugelį masonų ženklų. Apie kunigaikštį Raimondo di Sangro sklido įvairiausi gandai - kad jis buvo sudaręs sutartį su velniu, kad darė  įvairiausius eksperimentus su žmonėmis. Ir išties, tų eksperimentų rezultatus galima pamatyti, kaip jau minėjau, laboratorijoje po Chiesa dei Girolamini bei Cappella Sansevero.  Tai, ką pamatėme Cappella Sansevero buvo iš tiesų įspūdinga Vyro ir moters griaučiai apraizgyti kraujagyslėmis - juos vadina “Macchine Anatomiche“ arba  “Macchine Umane“  - kaip per šimtmečius išliko visa kraujotakos sistema paaiškinti nelabai kas gali. Tačiau, jei negali paaiškinti mokslas, paaiškina išlikusios legendos. Viena jų, kad kunigaikštis Raimondo di Sangro savo tarnus girdė specialiu nuoviru (greičiausiai su gyvsidabriu), kuris sustingdė kraują jų gyslose.  Tiek apie anatomiją, tačiau koplyčios meninė vertė lenkia net anatomines įdomybes. Cappella Sansevero  tiesiog mažas vėlyvojo baroko perlas, užpildytas nuostabiomis marmuro skulptūromis, paveikslais ir freskomis. Siekdamas sukurti visą šį grožį, kunigaikštis Raimondo di Sangro  į Neapolį pakvietė žinomiausius to meto skulptorius ir tapytojus bei davė jiems labai tikslius nurodymus, ką teks atlikti. Rezultatas  stebina iki šių dienų.

Susijęs vaizdas
Il Disinganno
   Mane sužavėjo  moters, apsisiautusios permatomu šydu, skulptūra. Pudicizia arba Kuklumas/Skaistybė. Tai  XVIII a. skulptorius Antonio Corradini darbas, skirtas kunigaikščio Raimondo di Sangro motinai Cecilia Gaetani dell’Aquila d’Aragona, mirusiai gimdymo metu. Jai buvo vos 23 metai.
   Kitas kriptoje esantis kūrinys patraukęs mano dėmesį buvo skulptoriaus Francesco Queirolo darbas Il Disinganno arba Apgaulė, skirtas  kunigaikščio Raimondo di Sangro tėvui Antonio di Sangro, kuris po jaunos žmonos mirties sūnų atidavė auklėti seneliui, o pats  pasinėrė į palaido gyvenimo malonumus. Vėliau jis labai galėjosi savo poelgio ir tapo šventiku. 
   Tačiau žymiausia šios kriptos skulptūra, žinoma, yra Cristo Velato (Kristus po šydu). Tai XVIII a. skulptoriaus  Giuseppe Sanmartino darbas. Ir pats neįtikinamiausias dalykas čia yra ne Kristaus  skulptūra, o šydas, dengiantis ją. Tokio “lengvo“ marmuro negali būti, todėl kalbama, kad šydui buvo panaudotas tikras medžiagos šydas, alcheminių procesų metu paverstas “marmuriniu“. Tačiau šią lengvo marmuro šydo legendą paneigia mokslininkai bei 1752 m. kunigaikščio Raimondo di Sangro  mokėjimo kvitas, kuriame  nurodoma sumokėti 50 dukatų  Giuseppe Sanmartino už  Mūsų Viešpaties skulptūrą, uždengtą marmuro skraiste: E per me gli suddetti ducati cinquanta gli pagarete al Magnifico Giuseppe Sanmartino in conto della statua di Nostro Signore morto coperta da un velo ancor di marmo - Raimondo di Sangro .

Susijęs vaizdas
Cristo Velato
     Palikę nuostabiai gražią ir įdomią savo istorija Cappella Sansevero, nusukome į  via San Gregorio Armeno, kurioje karalaiuja Kalėdos. Тaip, taip! Šioje gatvėje žiemą-vasarą prekiaujama prakartėlėmis - Presepe. Prakartėlių gamybos istorija siekia III a., kai  krikščionys pradėjo per Kalėdas inscenizuoti tvartelį Betliejaus oloje: Kristaus laikais visoje Palestinoje gyvulius laikė grotose. Ilgus amžius ši tradicija buvo kartojama tik Betliejuje. Pirmąją gyvą prakartėlę Greccio Italijoje 1223 m. įrengė šv. Pranciškus Asyžietis. Pirmą skulptūrinę prakartėlę apie 1290 metus sukūrė Arnolfo di Cambio Romos Santa Maria Maggiore bazilikoje. Iki XVI a. prakartėlės buvo įrenginėjamos tik bažnyčiose, tačiau dėl kai kurių šventų tėvų skatinimo (pavyzdžiui šv. Gaetano iš Thiene) prakartėles savo namuose ėmėsi įsirenginėti paprasti žmonės. XVII a. Italijoje iškyla trys dideli prakartėlių gamybos ir  tradicijų puoselėjimo centrai: Bolonija, Genuja ir Neapolis. Prakartėlių gamybos tradicijos ypatingai pasireiškė Neapolyje - jos čia įgavo ypatingą stilių, kurį išlaikė iki šių dienų. Tokias prakartėles bei jų detales (įvairias figūrėles, namus, tvartelius ir pan.) galima nusipirkti visus metus veikiančiame turguje, įsikūrusiame via San Gregorio Armeno. Tačiau šioje gatvėje parduodamos ne tik prakartėlės, čia pamatėme įvairiausių suvenyrų, nuo įvairių politikų ar kino žvaigždžių  skulptūrėlių iki tradicinių Pantalone, Arlecchino ir Pulcinella atvaizdų. Iš šios gatvės neįmanoma išeiti nieko nenusipirkus :) Mes taip pat užsikrėtėme pirkimo manija ir prisipirkome įvairiausių niekniekių lauktuvėms.
 



Suvenyrai visiems skoniams
 


Presepe


   Iš  via San Gregorio Armeno išėjome į via San Biagio dei Librai ir ja  nužingsniavome link jau vakar lankytos Via Toledo, už kurios driekėsi mūsų tikslasQuartieri Spagnoli. Pakeliui užsukome į Basilica di Santa Chiara (Šv. Klaros bazilika), kur išsidėstęs žavus vienuolyno ir bažnyčios pastatų kompleksas. Pastatai statyti apie 1313-1340 metus ankstyvosios gotikos stiliumi, ir tik XVII a. padabinti barokiniais elementais. Šioje bazilikoje ilsisi Burbonų dinastijos Neapolio valdovai.  Dar vienu Neapolio stebuklu laikoma tai, kad Antrojo pasaulinio karo metu į Basilica di Santa Chiara pataikius bombai, bažnyčia nebuvo sugriauta, o nubyrėjus sienos gabalui pasimatė nežinomos Giotto freskos. 

 Basilica di Santa Chiara

Basilica di Santa Chiara interjeras

  Palikę Basilica di Santa Chiara šventorių kertame Piazza del Gesù Nuovo, kurioje vakar vakarieniavome. Trumpam užsukame į Chiesa del Gesù Nuovo. Jau bažnyčios fasadas kelia nuostabą - lyg būtų aplipdyta juodai baltais žvyneliais, o vidus tiesiog spinduliuoja barokinę prabangą.  
   Neužtrunkame. Dar keli skersgatviai, jau pažįstama via Toledo ir mes jau Quartieri Spagnoli. Šis kvartalas susiformavo valdant Ispanijos vicekaraliui Pedro de Toledo - šioje vietoje buvo išsidėstę ispanų karinės pajėgos. Čia ėmė dygti vargingos lūšnos, klestėjo prostitucija ir nusikalstamumas. Šio rajono gyventojams net karaliaus įsakymai nedarė didelės įtakos, nebent dar labiau pagilindavo neapykantą turtingiesiems Neapolio gyventojams.
  Jei kalbėti apie šiandieną, tai Quartieri Spagnoli išlieka vienu pavojingiausių Neapolio rajonų, čia vis dar veikia camorra. Pastaraisiais metais šiame rajone ėmė siautėti nepilnamečių gaujos, vadinamos baby gang. 10-16 metų paaugliai buriasi į gaujas ir plėšikauja ne tik savo rajone, bet ir kitose miesto vietose. Apie šį rajoną, jo gyventojus ir camorra veiklą galima pasiskaityti Roberto Saviano knygoje "Gomora".

Žuvų pardavėjas
   Į Quartieri Spagnoli  mes patekome praėję tiesiog gatvėje įsikūrusį žuvų turgų. Vienas kitas neapolietis stabteli nusipirkti šviežios žuvies, o mums turgus buvo įdomus savo asortimentu - nedažnai Lietuvoje tokių jūros gėrybių tenka pamatyti (apie ragavimą aš jau nekalbu :)
   Iš turgaus tiesia Via Pasquale Scura gatve kylame į kalną. Na, gal ne visai Quartieri Spagnoli centras, tačiau tiek esame prisiskaitę visokių bauginančių straipsnių, kad vis nepatikliai dairomės į šalis. Viskas ramu, net, sakyčiau, absoliučiai draugiška aplinka.  Gatve zuja motoroleriai, prasieina vienas kitas žmogus, balkonuose moterėlės džiausto skalbinius - visiška idilija. 
Via Pasquale Scura 
   Via Pasquale Scura atsiremia į nedidelę barokinę S. Maria Ognibene ai Sette Dolori bažnytėlę, statytą 1411 m. Už jos gatvė toliau kyla aukštyn. Mes, sekdamos žemėlapiu, norėjome pakilti iki Sant Elmo pilies, tačiau, pasiekę pusiaukelę nusprendėme susirasti funikulierių. 
 


S. Maria Ognibene ai Sette Dolori
   Aš staiga prisimenu seną italų dainelę "Funiculi funicula", sukurtą 1880 m. ir skitą funikulieriui, kuris traukė turistus nuo Vezuvijaus papėdės iki jo viršaus. Nors ieškome funikulieriaus, keliančio į Vomero kalvą, tačiau priėjusi prie žmonių vis klausiu: where is funiculi funicula? Draugės leipsta iš juoko, na ir ko? Kelią randame nesunkiai. Muzikos kalba visose šalyse turi didelę galią :) Sumokame 2 Eur ir pasikeliame į Vomero kalvos viršūnę.

 
Už šių žavingai aptriušusių namų slepiasi funiculi funicula
   Volmero kalva yra vienas iš turtingesnių Neapolio rajonų. Šia statomus butus gali įpirkti ne kiekvienas neapolietis. Atkreipėme dėmesį, kad šiame rajone nesimėto šiukšlės, gatvės daug švaresnės, nei kalvos papėdėje, o namai dvelkia vidutiniokiška prabanga.
   Didžiausias statinys ant Volmero kalvos matomas iš bet kurio Neapolio vietos yra Sant Elmo tvirtovė (Castel Sant'Elmo).   Pavadinimas kildinamas nuo šioje vietoje X a. stovėjusios Sant'Erasmo bažnyčios. Per laiką Sant Erasmo pavadinimas  susiniveliavo ir tapo Sant Elmo. Tvirtovė pradėta statyti 1329 m., o baigta - 1343 m. XVI a. ispanai tvirtovę perstatė, suteikdami jai šešiakampės žvaigždės formą. Nuo to laiko ji tokia ir stovi. Nuo XVI a. tvirtovėje buvo įkurdintas kalėjimas, kuris čia veikė iki pat 1952 m. Nuo 1980 m. Sant Elmo pilis atidaryta visuomenei.


Castel Sant'Elmo

Sant Elmo pilies papėdėje įsikūrę kavinukės,
kuriose gurkšnodami kavą galite grožėtis Neapolio panorama

Neapolio panorama nuo Volmero kalvos
 

Vezuvijaus vaizdas nuo Volmero kalvos
   Nuo Volmero kalvos žemyn nusileidome laiptukais ir vėl atsidūrėme Neapolio senamiestyje, Via Duomo. Liko nepamatytas paskutinis šios kelionės objektas - Duomo di San Gennaro (Šv. Januarijaus katedra). Kitas jos pavadinimas Duomo di NapoliCattedrale di Santa Maria Assunta. Katedra pastatyta XIII-XIV amžių sandūroje ant dviejų paleo-krikščionių bazilikų, kurių ryškūs pėdsakai išlikę iki šių dienų. Atlikti archeologiniai kasinėjimai atskleidė po katedros pamatais likusius graikų ir romėnų laikų artefaktus. Nors katedros išorė grynos gotikos pavyzdys,  jos interjere radome ir broko ir renesanso detalių.


Duomo di Napoli
Cattedrale di Santa Maria Assunta arba Cattedrale di San Gennaro
  Katedra įdomi tuo, kad kelis kartus metuose vyksta neįtikėtini stebuklai – sudžiūvęs kankinio šv.Januarijaus kraujas tampa skystas. Rugsėjo 19-ąją, kai minimos kankinio vyskupo mirties metinės, šv. Januarijaus kraujas suskystėja reguliariai kasmet ir, pabuvęs skystas visą šventės oktavą, tai yra 8 dienas, vėl sukrešėja. Stebuklas taip pat įvyksta gruodžio 16 d, tačiau nereguliariai. Ši data primena Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimą 1631 m. Neapoliečiai tiki, kad tuomet miestą nuo pražūties išgelbėjęs šv. Januarijus.

Barokinė  San Gennaro koplyčia
  Šv. Januarijus kilęs iš Neapolio ar Benevento Italijoje. Tuo metu, kai kilo Dioklecijano persekiojimai, jis buvo Benevento vyskupu. Išgirdęs, kad jo draugas Misenos diakonas Zosius įmestas į kalėjimą drauge su kitu diakonu Prokulu ir dviem pasauliečiais, aplankė juos kalėjime. Čia Januarijus buvo suimtas. Taip pat kartu buvo areštuotas jo diakonas Festas ir pamokslininkas Deziderijus. Visa ši grupė buvo įmesta pas laukinius žvėris, bet šie ėmė draugiškai laižyti pasmerktiesiems kojas, o vėliau nukirsdinti 305 m. rugsėjo 19 d. Pozzuoli mieste. Viena krikščionė ištiškusį kraują surinko į indą. Kitas priglaudė nuriedėjusią galvą. Legenda byloja, kad kraujas, „susitikęs“ su nukirsdinta galva, tapo skystas, o vėliau vėl sukrešėjo. Šiandien abi šios relikvijos saugomos katedroje. Per pamaldas vyskupas ištraukia paauksuotą skrynią, kurioje laikomi du hermetiški stikliniai indai su krauju. Meldžiantis ši kieta substancija ir tampa skysta.
    Įdomu tai, kad indai ir sudžiūvęs kraujas paprastai sveria 0,987 kg, o kraujui „atgijus“ – 1,015 kg. Spektroskopiniai bandymai parodė, kad tai tikrai yra žmogaus kraujas. Jokių kitų paaiškinimų šiandieninis mokslas neranda - rašo Bernardinai.lt
 

Katedros medinės lubos ištapytos freskomis ir dekoruotos aukso dulkėmis
   Tačiau Katedroje sužinojome ne tik apie šv. Januarijaus stebuklą, bet pamatėme ir kitus stebuklus - meno srityje. Jau vien ko verta Cappella di Santa Restituta. Tai ta VI amžiaus paleo-krikščionių bažnyčia, kuri XIII a. buvo rekonstruota ir įtraukta į Katedros kompleksą. Joje esančios freskos, mozaikos ir kiti dailės kūriniai tiesiog nepalieka abejingų.

Capilla de Santa Restituta en la catedral de Nápoles

Cappella di Santa Restituta šoninė nava su  1322 m.  daryta Santa Maria del Principio mozaika


Marmuro antkapinė lenta per amžius išlaikė savo pradinį pavidalą




Barokiniai vargonai


   Duomo di San Gennaro paskutinis mūsų aplankytas šios kelionės objektas. Beliko kur nors smagiai ir skaniai pavakarieniauti ir krautis lagaminus. Vakarienei atsisakėme pizza ir pasta patiekalų ir einame valgyti ragu (mėsos kukulių) į Tandem, Via Paladino Giovanni, 51. Vietas užsisakėme iš anksto, nes mus perspėjo, kad ši užeiga itin populiari ir nuolat pilna lankytojų. Teisybė, kai atėjome, visi staliukai buvo užimti. Užsisakėme skirtingus ragu - vienus su pasta, kitus su ricotta. Visi jie buvo aplieti skaniu pomidorų padažu. Skanu, liežuvį praryti galima. Kaina nuo 6 iki 10 Eur. Sąskaitoje radome įrašą Coperto, o tai reiškia, kad aptarnavimo mokestis (arbatpinigiai) jau įskaitytas. Tad, lankydamiesi Neapolyje (o ir kituose Italijos miestuose) atkreipkite dėmesį, ar sąskaitoje yra žodelis Coperto, kad antrą kartą nepaliktumėte arbatpinigių - žinoma, jei buvo ypatingai skanu, galite ir antrus arbatpinigius palikti, manau, niekas nesupyks.
 
Ragu su ricotta

      Štai tokiomis skaniomis nuotaikomis atsisveikinome su Neapoliu. Kaip sako patys neapoliečiai: „Vedi Napoli e poi muori" (Pamačius Neapolį galima ir numirti). Na, mirti mes dar nesiruošiame, bet sugrįžti į Neapolį jau dabar knieti - juk dar tiek daug liko nepamatyta ir neišragauta. O iki sugrįžtant, skaitome romanus, kurie primins aplankytas vietas: Axel Munthe ,,Knyga apie San Mikelę", Arturas Perezas Reverte „Vyras, kuris šoko tango“, Elena Ferrante ,,Apie tuos, kurie pabėga, ir tuos, kurie lieka", ,,Naujoji pavardė", ,,Nuostabioji draugė", Elizabeth Gilbert „Valgyk, melskis, mylėk", Roberto Saviano ,,Gomora: kita italų mafija".







7 komentarai:

  1. Kaip visada, džiaugiuosi, kad turime baltąjį metraštininką - tave. Ačiū ir esi teisi - knieti dar kartelį ten nukakti.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai kita kelionė - Amalfio pakrantė???

      Panaikinti
  2. Ooo, Italija.. :))) "Klausėme žmonių, tai vieni į vieną pusę rodė, kiti - visiškai priešingai aiškino." - šitas sakinys taip prajuokino, nes tai visiška tiesa :D Aišku, šiaurės italai skiriasi nuo pietų italų, bet šis sakinys, manau, tinka abiems poliams :)) O Neapolį prisimenu kaip labai triukšmingą (bene triukšmingiausią iš tų miestų, kuriuose buvom Italijoje), pilną judėjimo ir su žiauriai siauromis gatvelėmis. O visi žino, kaip italai vairuoja :D Kadangi mes nuomavomės mašiną, tai įvažiavus į Neapolį atrodė, kad gyvi iš jo neišvažiuosim :D Važiuoji siaura gatvele, kuri skirta daugiausiai 1,5 automobilio ir nėra jokių nišų šonuose, NIEKO. Staiga priešais tave išlenda automobilis (ok, pagalvoji, tai visgi čia ne vienpusis eismas :DD) ir net nelėtindamas greičio važiuoja priešais tave :D Sakau - tokią patirtį apturėjau pirmą kartą ir... paimi ir prasilenki, NESUVOKIAMU BŪDU :D Žodžiu.. mistika :))) Gaila, kad šiais metais niekur užsienin nebus progos išlėkti - nes tokie nuotykiai kad ir stresas, bet vistiek gėrybinis, manau :) Šiais metais bandysim kokį lietuvišką kurorčiuką savaitgaliui prigriebti, nu kažką tokio: https://www.laisvalaikiodovanos.lt/dovanos-pagal-kategorija/nakvynes-spa Ką gali žinot, gal ir Lietuvoj nuotykių nutiks - faktas, kad jų šiaip netrūksta čia :))))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Marija, už tokį pozityvų komentarą. Smagu skaityti kitų žmonių įspūdžius, kurie glaudžiai siejasi su sava patirtimi. O panašius nuotykius su auto patyrėme Sicilijoje. Pritariu, kad tuo metu patirtą stresą po laiko prisimeni kaip didžiausią nuotykį:)Smagių kelionių - artimų ir tolimų!

      Panaikinti
  3. laba diena,rugpjūty planuojam 10d.kelionę į Italiją,būtent Neapolį,Jūsų nuomone,ar verta,dėl laiko stokos, užsukti į Romą.Ir labai rūpi klausimas,kaip geriau,ar visas nakvynes rinktis Neapoly,kur skrendam ir grįžtam,ar verčiau pasirinkti po kelias nakvynes kituose miesteliuose.Būčiau dėkinga,jei patartumėt,mes dar labai žali keliautojai.Ačiū.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. laba diena,

      Jei dabar skrisčiau į Neapolį, tai miestui skirčiau 2, max. 3 dienas (čia jau atsipūtus :), 1 dieną Capri salai (jei išplauksite anksti ryte, o grįšite paskutiniu keltu, tai laiko apžiūrėti salą ir pasimaudyti tikrai pakaks), Vezuvijui ir Pompėjai (nesunkiai pasieksite traukiniu) taip pat užtenka 1 dienos. Kitas dienas siūlyčiau praleisti Amalfi pakrantėje - galima kiekvieną dieną važiuoti traukiniu iš Neapolio, o galima pasiimti nakvynę kažkuriame iš mažų Amalfi pakrantės miestelių ir važinėti vietiniu transportu (arba automobiliu, jei nuomositės) po kaimelius, mėgautis gamta ir vaišintis skaniausiais patiekalais mažose jaukiose kavinukėse. Dar galite nuplaukti į Iskijos salą. Tiesa, tikrai nerekomenduoju nuomotis automobilio pačiame Neapolyje. O jei atsibos Amalfio pakrantė, tai vietoj Romos geriau pavažiuokite iki Bario, Alberobello, Ostunio ar Materos (net ir atgalinį skrydį galite pirkti iš Bario). Romą ir jos apylinkes siūlyčiau aplankyti kitą kartą.

      Gero laiko ir smagios kelionės. Labai myliu Italiją ir džiaugiuosi už kiekvieną, kuris ten vyksta :)

      Panaikinti