Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2018 m. sausio 13 d., šeštadienis

BLANES-TARAGONA-SIDGES

    Spalio 2 dienos rytas Blanes viešbutyje ,,Costa Brava" mus užklupo žvalias ir pailsėjusias. Lovose ilgai nesivartėme, nes laukė pusryčiai ir baseinas ant viešbučio stogo. Na, pusryčiai niekuo nenustebino: tradicinės bandelės, džemai, sūriai, kava/arbata ir pan. Pavalgėme, nusičiupome rankšluosčius ir ant stogo. Štai čia tai malonumas: šezlongai, skaisti rytinė saulytė, gaivus baseino vanduo ir Blanes panorama. Geriausia, ką gavome šiame viešbutyje, tai buvo 2 valandos murkimo ant stogo. Pasijutome tikros rytinės katės, besilepinančios atokaitoje. 
Rytinės saulės spinduliai bei gaivus baseino vanduo suteikė energijos visai dienai

Baseinas su Blanes panorama
    Gaila, bet dvi lepinimosi valandos pralėkė bematant, jau 11 val. turėjome palikti viešbutį. Susirinkome mantą iš kambario ir nupėdinome link mašinos. Keli posūkiai Blanes gatvėmis ir atsidūrėme prie miesto paplūdimio. Blanes nedidelis, vos 19 kv. km. pločio kurortas, kažkada buvęs žvejų kaimeliu. Manoma, kad pirmieji gyventojai čia įsikūrė 300 m. pr. Kr., o archeologai čia rastas namų liekanas datuoja I a. pr. Kr. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Blanes buvo paminėtas 1002 metais. Pradžioje gyvenvietė buvo vadinama Blandes, vėliau ją pervadino Blanes, manau, tam įtakos turėjo ir aristokratai Blanes, kuriems XII-XIV a. priklausė žemės šioje vietovėje. Tuo metu miesteliui buvo suteikta eilė privilegijų, kurių dėka šis plėtėsi ir stiprėjo. XVI a. miestelyje įsikūrė vienuoliai kapucinai: buvo pastatytas vienuolynas, gyvenimas miestelyje tapo dar aktyvesnis. XVII a. Katalonijos sukilimo metu ("Guerra dels Segadors") Blanes praktiškai visiškai sudegė, liko tik vienas kitas pastatas. tačiau nepraėjus ir šimtui metų miestelis atsigavo, net ėmė plėstis. 1859 m. per miestelį buvo nutiestas geležinkelis, 1881 m. įvestas dujinis gatvių apšvietimas, o dar po aštuonių metų  miestelyje atsirado elektra. Tiesa, karo metai Blanes neišvengė bombardavimų, ir vėl dalis miestelio pastatų buvo sugriauta. Po karo Blanes ėmė garsėti kaip turizmui ir poilsiui tinkama vietovė. Miestelis išaugo beveik dvigubai, vienas po kito ėmė dygti viešbučiai, išsiplėtė aptarnavimo sfera, buvo atstatyti sugriauti pastatai ir išdailintos bei sutvarkytos gatvės, išvalyti paplūdimiai. Dabar Blanes vienas patraukliausių Kosta Brava kurortų su puikia infrastruktūra ir nuostabaus grožio paplūdimiais. Pagrindinis miestelio paplūdimys - Platja de Blanes. Didžiausias paplūdimys - S’Abanell, kuris driekiasi 2300 m. Dar vienas paplūdimys pavadintas Sant Francesc vardu, bet dažniau vadinamas Cala Bona, yra apjuostas pušų, o štai iš Santa Anna paplūdimio galima grožėtis Blanes vienuolyno ansambliu.
   Pasirinkimas tikrai didelis, tačiau paplūdimiai į mūsų šios dienos planus nebuvo įtraukti. Kaip dažnai pasitaiko kelionėse, pritrūko laiko viską aplankyti, viską pamatyti ir pačiupinėti. Tad kiek prasiėjome pakrante, užmetėme akį į žydrą jūrą, tolyje iškilusią Sa Palomera uolą (ši uola laikoma vienu iš Balanes simbolių), skiriančią miestą į dvi dalis: šiaurinę ir pietinę, ir nuskubėjome į automobilį - mūsų tikslas buvo  Marimurtra botanikos sodas.
  
Platja de Blanes paplūdimys ir Sa Palomera uola

   Pakeliui dar užsukome į Eglesia Santa Maria Blanes. Ši gotikinė bažnyčia pastatyta ant Blanes šeimai priklausiusių rūmų pamatų tarp 1350 ir 1410 m. Siautėjant gaisrams ir karams, kaip bebūtų keista,  iki šiandien nepaliesti išliko ir fasadas, ir varpinė. Tiesa, tenka apgailestauti, kad 1936 m gaisras smarkiai nuniokojo bažnyčios vidų: sudegė pagrindinis barokinis altorius bei 17 šoninių altorių ir du vyskupų krėslai, puošti paties Antonio Gaudi. Bažnyčios atstatymo darbai prasidėjo jau po karo.


Gotikinė Eglesia Santa Maria Blanes
   Bažnyčios vidus suskirstytas į tris navas ir, sakyčiau, gana kuklus. Čia pagrindinis dėmesys skirtas centriniam altoriui: prabangus baldakimas ir freska, vaizduojanti paskutinę vakarienę - pagrindiniai bažnyčios interjero elementai.

Centrinis altorius


Šoninis Šv. Marijos altorius
   Iš bažnyčios jau niekur nebesukome ir nebesustojome, o tiesiai nuvažiavome į Marimurtra botanikos sodą. Automobilį patogiai pasistatėme prie įėjimo į sodą, nusipirkome bilietus po 6,5 Eur ir pasileidome takais takeliais. Puikiu gidu po šį egzotinių augalų pasaulį buvo kasoje gautas parko planelis, su aiškiomis nuorodomis, kur eiti, kokiu keliuku pasukti, kad per 2-3 valandas galėtumėme nepasiklydusios apžiūrėti visą grožį.

   Marimurtra botanikos sodas (Jardi Botanic Marimurtra) įkurtas 1920 m. vokiečių botaniko Karlo Fausto (Carl Faust). Jis nusižiūrėjo vietą tarp San Francesco ir San Forcanera užutėkių, kur tuo metu driekėsi vynuogynai. Įsigijęs šį plotą pradėjo kurti savo svajonių sodą. Prie Carl Faust idėjos įgyvendinimo prisidėjo žymiausi to meto Europos botanikai, padėję rasti ir pasodinti egzotinius augalus bei sugrupuoti juos pagal klases ir kilmę.
   Sodo kolekcijoje – daugiau negu 3000 įvairiausių kaktusų, bambukų, palmių, alyvmedžių ir kiparisų bei kitokių augalų, paplitusių visoje Katalonijoje ir Viduržemio jūros regione. Sodas suskirstytas į tris skirtingas zonas: viduržiemio jūros regiono, subtropinę bei vidutinių platumų. Kasmet šį botanikos sodą aplanko daugiau kaip 100000 turistų.

  Šiemet jų gretas papildėme ir mes. Aprašyti grožį, kurį pamatėme, palietėme, pauostėme būtų sunku, tad įdedu kelis vaizdeliu, kurie, tikiuosi, paskatins apsilankyti Jardi Botanic Marimurtra.

Bordines galvas į saulę tiesė keistieji sukulentai aeonium arboreum
 
Kaktusai, agavos, jukos ir kiti šiltų kraštų augalai puikiai dera tarpusavyje

Pūkuotas haemanthus - įspūdingas, panašus į tulpę, amarilinių šeimos augalas


Iš puikiai įrengtų apžvalgos aikštelių, pro egzotinius augalus, galima pasigrožėti jūra 

Gražuoliai kaktusai lyg sėdmaišiai sustatyti palei smėlio takelius 

Vijokliais apaugusi terasa puikiai tinka pasislėpti nuo kaitrių saulės spindulių

Palmių viršūnės remia dangų

Filodendrų, palmių ir monsterų paunksmėje veši subtropiniai augalai

Grožis be pavadinimo

Kaktusų karalystė
Pasivaikščiojimas po bambukų giraitę

Atgaiva akims ir širdžiai

Kai kurie augalai auga natūraliai, kai kurie - vazonuose


Smagu pasėdėti ir pasižvalgyti



Epikūro laiptai

Nuo el Templo Linneo (Linėjaus šventykla, pavadinta Karlo Nilsono Linėjaus garbei) apžvalgos aikštelės atsiveria nuostabus vaizdas į įlanką
 

Marimurtra parkas išsidėstęs ant skardžio, tad norėdamos jį visą apeiti , ne kartą kopėme ir leidomės įvairiausiais laiptukais
 
Pavargus malonu prisėsti ant medinių suoliukų ir pailsinti kojas
 
Botanikos sodui gyvybės suteikia tvenkiniai, kuriuose plaukioja spalvotos žuvytės
 
Bambukų miškas
Šis povo uodegą primenantis augalas mus tiesiog paketėjo. Kas jis - viksva, žolė, kaktusas???

  Kelias valandas praleidę Jardi Botanic Marimurtra, užsukome į parduotuvėlę, nusičiupome jukos traškučių ir, aplenkdamos Barseloną, nuvažiavome link Taragonos.
Labai nesveikas, bet skanus užkandis
    Atstumas nėra toks trumpas, kaip mums pradžioje pasirodė, apie 170 km. Aišku, didžiausias noras buvo važiuoti mažais keliukais, palei jūrą. Deja, ispanai, pasirodo, yra labai aktyvūs žmonės, mėgsta įvairius renginius. Ir dabar, mums bandant pasukti arčiau jūros, policija mus vis nukreipdavo į greitkelį - vyko bėgimo varžybos tarp miestelių. Nepasisekė pasigrožėti jūros vaizdu pro automobilio langą. Gal ir gerai, nes būtume užtrukę gerokai ilgiau. Nors ir greitkeliu, Taragoną pasiekėme jau temstant, o kol susiradome viešbutį ir visai sutemo.


Viešbutis Plaça De La Font
   Viešbutis pačiame senamiesčio centre, Plaça De La Font aikšėje ir turi tą patį pavadinimą, kaip aikštė. Už vieną naktį dviviečiame kambaryje mokėjome 55 Eur. Automobilį pasistatėme požeminėje aikštelėje po viešbučiu, deja, ji mokama. Gera žinia buvo ta, kad viešbučio gyventojams taikoma nemaža nuolaida.   
   Susidėjome daiktus ir išėjome pasivaikščioti po senamiestį. Aikštė, kurioje įsikūręs mūsų viešbutis, yra pačiame senamiesčio centre, tad geresnės vietos ir negalėjome tikėtis. Aikštę rėmina keturaukščiai-penkiaaukščiai namai, kurių pirmuose aukštuose veikia kavinės ir restoranai: pavalgyti tikrai bus kur. Plaça De La Font aikštę užbaigia įmantrus XIX a. pastatas, kuriame įsikūrusi miesto savivaldybė - Ajuntament de Tarragona.

Placa de la Font, kurios gale matosi Ajuntament de Tarragona

   Tačiau aikštėje ilgai neužsibūname, kol visiškai nesutemo norime bent šiek tiek pasižvalgyti po miestą, susipažinti susipažinti su jo istorija. Aišku, pasidomėjome, kas apie Taragoną rašoma turistams skirtuose tinklapiuose ir sužinojome kad tikroji Taragonos įkūrimo data nenustatyta. Pradžią miestui galėjo duoti iberų miestas Kesse ar Kosse, pavadintas pagal šio regiono iberų gentį, tačiau Taragonos identifikavimas su Kesse nėra visiškai pagrįstas. Miestą taip pat galėjo įkurti finikiečiai, kurie jį vadino Tarchon („tvirtovė“). Pagal vieną iš katalonų legendų miestas pavadintas vyriausiojo Tubalo sūnaus Tarraho vardu apie 2407 m. pr. m. e. Pagal kitą legendą pavadinimas kilęs iš Tearkono Etiopo, VII a. pr. m. e. faraono, kuris esą kariavo Ispanijoje. Tad istorijų esama įvairių, o štai faktas, kad 218 m. pr. m. e. romėnų generolai broliai Gnėjus ir Publijus Scipionai užkariavo iberų miestą, jį įtvirtino ir išplėtė bei pavertė tvirtove ir arsenalu kovoje su kartaginiečiais. Romėnų miesto pilnas pavadinimas buvo Colonia Iulia Urbs Triumphalis Tarraco. Jis buvo Artimosios Ispanijos provincijos, o vėliau Romos imperijos Tarakono Ispanijos provincijos administraciniu centru. Tarakonas buvo turtingiausias pakrantės miestas. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo Tarakonas buvo užimtas vandalų, vėliau vizigotų bei maurų. Po to miestas tapo Aragono karalystės centru. 1118 m. miestą užėmė Barselonos grafas Raimundas Berengaras III-asis. Jis miestą padarė Katalonijos bažnyčios centru (iki tol Katalonijos bažnyčia priklausė Narbonos arkivyskupystei).Tuo metu buvo pastatyta Taragonos katedra - iškiliausias viduramžius menantis statinys. 


 Catedral de Tarragona centrinis portalas žibintų šviesoje

  Beklaidžiodamos senamiesčio gatvelėmis visai netikėtai atsidūrėme prie katedros - jos lankymas buvo įtrauktas į rytojaus planus. Tad jei likimas nus čia atvedė, apėjome didingą statinį iš visų pusių. Kaip ir daugelis krikščioniškų bažnyčių, taip ir ši katedra pastatyta aukštai ant kalvos, buvusioje pagoniškos Jupiterio šventyklos vietoje. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad Jupiterio šventyklos vietoje pirmiausia buvo pastatyti vizigotų maldos namai, o juos pakeitė mečetė. Ir tik XII a., kuomet Taragona įsitvirtino kaip Katalonijos bažnyčios centras, 1171 m. buvo pradėta Taragonos katedros statyba, kuri truko beveik pusantro šimto metų. Einantys šimtmečiai, besikeičiantys architektai ir vyskupai lėmė, kad katedra įgavo romaniško ir gotikos architektūrinių stilių bruožų. O štai varpinė per XIV-XVIII amžius buvo perstatyta ne kartą. Ji puošėsi ir gotikos, ir renesanso, ir baroko rūbais. Per savo gyvavimo amžius katedra ne kartą buvo gražinama, dailinama, bet esminiai katedros restauravimo darbai buvo atlikti tik XXI a. pradžioje.
   Apėjome mes katedrą ratu, apžiūrėjome jos fasadą, tačiau į smulkmenas nesigilinome, palikome visą tą malonumą rytdienai. Nuo katedros siauromis, blankiai apšviestomis gatvelėmis nusigavome iki Forumo aikštės (Plaça del Fòrum), kurios viduryje stūksojo romėnų sienos likutis. Kiek paklaidžiojus po Taragonos senamiestį, jau nebestebino staiga iš niekur išdygusi antikinio miesto detalė ar koks tarp gyvenamųjų namų išlikęs Romos imperijos palikimo gabaliukas. Šiame mieste senovė ir dabartis susipynę neatskiriamai. Kaip pastebėjo dukra: ,,Man net nejauku vaikščioti šio miesto gatvėmis, jos per daug įvykių mena". Taip, čia praeitis seka kiekviename žingsnyje.


   Tačiau čia pat, prie gilią senovę menančių paminkų, įsikūrę barai ir kavinės, kuriose prie lauko staliukų būriuojasi jaunimas, liejasi kalbos ir juokas. Susiradome ir mes vieną bariuką, pasivadinusį l'Assaig vardu. Nieko ypatinga, tačiau jaunas ir smagus barmenas pažadėjo pagaminti pačią skaniausią sangriją visoje Katalonijoje. Mes patikėjome ir neapsirikome. Gėrimas buvo tobulo skonio ir puikiai tiko vakaro pabaigai. O štai rytoj, jau dienos šviesoje, gyvenimas vėl įgaus ryškias spalvas.


Pusryčiai  de la Font  aikštėje
   Pusryčius pavalgėme de la Font aikštėje, savo viešbučio kavinėje. Nustebome, kad galėjome pasirinkti ne tik bandelę ir kavos, bet ir kiaušinienę bei kito, įvairesnio šilto maisto. Po pusryčių  savo daiktus iš kambario nunešėme į automobilį, kuris, kaip minėjau, stovėjo požeminėje aikštelėje. Taip patogiau, galėsime kiek mums patinka vaikščioti po miestą, nes automobilis aikštelėje gali stovėti iki vakaro, o iš viešbučio reikia išsikraustyti iki 11 val. Gudruolės mes:)

Katedros šoninis fasadas
  Jau vakar vakare pramintais takais nuėjome prie katedros. Šiandien, šviečiant saulei, ji atrodė ne tokia paslaptinga, tačiau ne mažiau graži, gausiai puošta įvairiomis detalėmis. Iki katedros veda platūs laiptai, kuriais kylant artėjome prie centrinio katedros fasado, turinčio tris portalus, atitinkančius tris katedros viduje esančias navas. Vidurinis arba pagrindinis portalas yra gotikinis, jo viršuje iš tolo šviečia langas-rozetė, kurios diametras siekia net 11 metrų! Po rozete puikuojasi bareljefas su paskutinio teismo scena, Dievo Motinos skulptūra, apaštalų bei pranašų skulptūros.
Centrinio portalo skulptūros



   Į katedros vidų įėjome susimokėję po 5 eurus. Katedra tokia turtinga ir tokia graži, kad sunku apie ją trumpai parašyti, o detalus ir ilgas aprašymas nėra šio blogo tikslas. Todėl jei norite plačiau, žiūrėkite čia, o aš pateikiu kelias nuotraukas su trumpais komentarais. Ir būtinai užeikite į katedrą, jei tik lankysitės Taragonoje.
Pagrindinės katedros durys



Šiame inde laikomas šventas vanduo









 
Šv. Teklės, Taragonos globėjos, koplyčios altorius XVIII a.

Šv. Teklės koplyčios šoninės skulptūros

Viena iš daugelio žavingų interjero detalių

Šv. Elenos koplyčia puošta XV a. tapybos darbais

Žavingos skulptūrėlės

Auksu tviskantis gotikinis Mergelės Marijos altorius,  pagamintas meistro Pere Joan


Marijos Mergelės altoriaus fragmentas, vaizduojantis šv. Teklę, degančią liepsnose

Skulptūrinė kompozicija šv. Mykolas Arkangelas nugali drakoną

Gotikiniai praėjimo nišų papuošimai

Katedroje yra ne vienas Mergelės Marijos altorius

XII-XIII  prie bažnyčios buvo pastatytas vienuolynas

Vidinis kiemelis

Virš katedros iškilęs 65 m. aukščio varpinės bokštas su 15 varpų, kurių seniausi siekia net 1313 m.


Kiekviena kiemo kolona išpuošta skirtingais, nepasikartojančiais siužetais


Šv. Sakramento koplyčios kupolas


Capilla de Santa María o de Los Sastres
  Vakarinėje dalyje yra įkurtas Vyskupijos muziejus, kuriame saugomos reikšmingos ir vertingos relikvijos: kilimai, skulptūros, bažnytinės relikvijos. Dažniausiai lankydama bažnyčias tokius muziejus aplenkiu, tačiau šis sugebėjo patraukti mūsų dėmesį, tad su didžiausiu susidomėjimu patyrinėjome jo eksponatus.
Mergelė Marija su laiminančiu kūdikėliu


Mieganti mergelė, XVI a.

Mykolo Arkangelo skulptūra

Velnias, pasirodo, net bažnyčioje gali gundyti

Riteris iš Montagut šeimos su savo mylimąja iš Ça Terra giminės  
 
Katedros koplyčių lubos ir kolona su Maltos ordino kryžiumi

  Išėję iš katedros pasileidome vaikštinėti po miestą. Turėjome žemėlapį, tačiau Taragonos senamiestis nėra didelis, tad jei jau įėjai į jį, tai nepavyks išeiti nepamačius visų (ar beveik visų) miesto įžymybių, tad mes nesukome galvos, kur eiti, o tiesiog grožėjomės miestu ir džiaugėmės puikiu oru.  
 
Carrer Merceria. Vieta, kur viduramžiais vykdavo turgūs. O ir dabar šioje vietoje spalio viduryje vėl atgyja viduramžių turgaus šurmulys
  
Rambla Vella. Romos cirkas (Circ Roma)  buvo pastatytas 1 amžiuje. Statinys buvo skirtas žirgų traukiamų vežimų lenktynėms. Cirkas patenka į archeologijos kompleksą ir yra laikomas vienu iš geriausiai išsilaikiusių senovės cirkų ne tik šalyje, bet ir visame pasaulyje

Vaizdas nuo Torre Romana į Viduržiemio jūrą

Placa del Rei. Torre Romana ( I a.) - puiki apžvalgos aikštelė

Žydų kvartalo Ca la Garso gotikiniai griuvėsiai

Geriamo vandens fontanai Placa del Forum

Romos sienos likučiai Palace del Forum, prie kurių vakar gėrėm sangriją. Romos siena yra geriausiai išsilaikęs seniausias Romos laikotarpio karinis paveldas ne tik Ispanijoje, bet visame Pirėnų pusiasalyje. Ji buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Romos siena buvo pastatyta 2 a. pr. m. e. Ji buvo 3500 metrų ilgio, iki dabar išliko tik maža jos dalis
 
Tuščios senamiesčio gatvelės

 

Vyrukas, pamatęs, jog fotografuojame, ne tik pasisveikino, bet dar ir sušoko



Plaça dels Sedassos, žaismingas senamiesčio namas. Šalia galima pamatyti ir gabalėlį Romos sienos likučių


    Iš senamiesčio pasukome jūros link. Labai jau norėjosi pasivaikščioti miesto paplūdimiu, o gal ir išsimaudyti. Iš toli pamatėme, kad palei jūrą eina geležinkelio bėgiai, todėl, kaip suprantate, iš bet kurios gatvelės nepasieksite jūros. Pro gyvenamuosius namus nusileidome žemyn, atrodo, ranka pasiekiama, tačiau praėjimo niekur nematyti. Bandėme dar paklausti - nepavyko. Tad numojome ranka ir patraukėme link dar vienų antikinių griuvėsių - Amfiteatre roma, kur senų senovėje vykdavo gladiatorių kautynės. Apžiūrėjome iš toliau, į vidų nėjome, pasirinkome pasivaikščiojimą po šalia esantį parkelį.

Amfiteatre roma
    Nuo Amfiteatre roma visai nebetoli ir iki gražiausia laikomos Taragonos apžvalgos aikštelės, vadinamos Viduržemio jūros balkonu (Balco del Mediterrani). Iš čia atsiveria nuostabus vaizdas į jūrą bei į senovės romėnų amfiteatrą. Taragoniečiai turi prietarą: jei paliesi  apsaugos tvorelę, tave gyvenime lydės sėkmė. Mes ne tik palietėme, net atsirėmėme ir nusifotografavome. Dabar tikrai gyvenime viskas eis tik į gera :)

Viduržiemio jūros balkonas (Balco del Mediterrani ) ir stebuklinga tvorelė

Nuo Viduržiemio jūros balkono atsiveria tiesus pėsčiųjų prospektas Rambla Nova


Smagu pasėdėti Rambla Nova medžių pavėsyje

Pati žymiausia Rambla Nova skulptūra Monumento a los Castellers

   Balco del Mediterrani  tiesus kelias į plačią  Rambla Nova gatvę, kurios viduryje stovi skulptūra, skirta žmonių pilių statybai Castellers. Tai žinomiausia Katalonijos pramoga, net įtraukta į UNESCO nematerialųjį paveldą. ,,Kylantys gyvieji bokštai užgniaužia kvapą stebėtojams „Šaunuoliai, į viršų, puiku, laikykitės!“ – iš penkto namo aukšto riksmais nurodinėja mergina. O apačioje dedasi neįtikėtini dalykai – į dangų kyla iš žmonių suręstas dešimties aukštų bokštas, į kurio viršų lyg skruzdėlės per suaugusiųjų galvas ropščiasi smulkučiai šešiamečiai vaikai. Žmonių pilys „Castllers“ (išvertus iš katalonų k. – „pilių statytojai“) – fantastiškas katalonų spektaklis, pastaraisiais metais išgarsėjęs visame pasaulyje. Spektaklio scena – įvairiausių miestų ir miestelių aikštės. Čia per šventes žiūrovai užgniaužę kvapą stebi, kaip iš žmonių statomos rizikingai aukštos piramidės. Geriausioms, sudėtingiausioms ir aukščiausioms piramidėms statyti reikia net tūkstančio „pilininkų“. Kartais jos viršija dešimties metrų aukštį." -  rašo ,,Lietuvos rytas"
   Važiuodamos į Taragoną labai tikėjomės pamatyti Castellers, deja, nepavyko. Atvykome diena per vėlai, va ką reiškia nepadaryti namų darbų, juk galėjome susiplanuoti laiką kitaip. Tačiau...gal kada nors dar teks aplankyti Taragoną ir pamatyti tas žmonių pilis, o dabar jau traukiame link Sitges.



Atsisveikinimas su Taragona
 
   Į Sitges (tariasi Sidžes) atvykome jau po pietų. Ilgai važinėjome po miestelio siauras gatves, niekaip negalėjome rasti viešbučio. Nepagelbėjo ir GPS. Gal tris kartus pravažiavę pajūrio bulvaru, pasiklausinėję žmonių šiaip ne taip suradome siaurą senamiesčio gatvelę, kurioje ir buvo įsikūręs Hostal Termes. Naktis dviviečiame kambaryje mums kainavo 55 Eur. Kambarys minimalus, gal kiek negrabiai sutvarkytas - mėtėsi kelios kitų gyventojų paliktos servetėlės - tačiau tai nebuvo problema Didesnė problema - saugumas. Stiklinės išėjimo į balkoną, kuris tęsiasi per visus viešbučio numerius, durys buvo tik užstumiamas, užsirakinti nelabai pavyko. Gerai, kad turtų neturime, tad palikti kuprines su keliais skudurais nepabijojome, tačiau jei atvirai, tai nelabai saugu. Antra bėda, jog viešbutis neturi savo automobilių stovėjimo aikštelės, o rasti vietą pasistatyti automobilį kažkur netoliese yra tiesiog neįmanoma, o juk ne sezono metas. Tad teko pavažiuoti šiek tiek tolėliau, į privačių namų rajoną, kuriame be vargo gatvėje pasistatėme automobilį ir patraukėme atgal į miesto centrą (10-15 min. pėstute).


Viena iš daugelio baltų Sitges gatvelių

   Važiuodamos į Sitges jau buvome girdėję, kad tai gražus nedidelis miestelis palei jūrą, su baltai dažytais namais ir jaukiomis senamiesčio gatvelėmis, girdėjome ir tai, kad Sitges labai pamėgę netradicinės orientacijos asmenys. Jei to būtume nežinoję, tai gal net dėmesio nebūtume atkreipę į būreliais ar poromis vaikštinėjančius gražius vyrukus ar moteriškes (daugiau vyrukus). Čia specialiai jiems veikia barai, viešbučiuose įrengti kambariai, atskiri pliažai. Nenuostabu, kad Sitges yra įtrauktas į tolerantiškiausių seksualinėms mažumoms miestų 20-tuką.
   Sitges, įsikūręs tarp Garraf kalnų masyvo ir Viduržiemio jūros, prieš keletą šimtų metų buvęs žvejų kaimelis. Žinoma, kad šioje vietovėje žmonės gyveno dar neolito laikais. Pagrindinis verslas buvo žvejyba bei vyno gamyba (iki dabar spaudžiamas Malvasía de Sitges vynas), IV a. čia gyveno iberai., vėliau juos pakeitė romėnai ir t.t. Viena iš versijų, davusių miesteliui pavadinimą, yra ta, kad iberai grūdus saugodavo giliose duobėse, kurios buvo vadinamos les sitges. Kita versija, kad miesteliui vardą davė čia gyvenusi didikų Sidges šeima. Tuo metu miestelio gyventojai buvo įsikūrę aplink Baluard kalvą, kurią nuo sausumos priešų saugojo gynybinė siena. XVIII a. daug Sitges gyventojų išsikėlė į vakarinę Kadiso įlankos pusę, nes ten buvo žuvingesnės vietos. Vėliau didelė dalis Sitges gyventojų, ieškodami geresnio gyvenimo, emigravo į Kubą. Sitges pakilimas prasidėjo tik nuo 1960 m. pradėjus plėsti turizmo rinką ir dabar yra vienas iš pasaulio turizmo centrų. Sitges nuo Barselonos nutolęs tik 35 km, tad susisiekimas su Katalonijos sostine bei jos oro uostu yra tikrai nesudėtingas: autobusai, traukiniai, taksi – visos transporto priemonės jūsų paslaugoms. Sitges užima maždaug 44 kv. km plotą, jame gyvena apie 30 tūkstančių gyventojų, iš kurių trečdalis yra imigrantai iš Vakarų Europos. Pradėjus į Sitges plūsti turtingiems poilsiautojams, senieji gyventojai pardavė savo būstus dėl nenumaldomo būsto kainų augimo. Šis miestas ne veltui tituluojamas ispaniškuoju Sent Tropez, čia nekilnojamojo turto kainos – vienos didžiausių šalyje.



  Po Sitges senamiestį vaikštinėjome be jokio tikslo: dairėmės į prabangių ir ne tokių prabangių parduotuvių vitrinas. Į kai kurias užsukome, pvz. į mums patikusią parduotuvę Natura, įsikūrusią Carrer Mayor gatvėje ir nusipirkome keletą smulkmenų lauktuvėms. Toliau eidamos ta pačia gatve aptikome šarmingą užkandinę Izarra Taberna Vasca. Ant baro vitrinos rikiavosi begalė įvairių užkandėlių bei sumuštinukų, persmegtų dailiais pagaliukais. Pasirinkome po kelis, susikrovėme į lėkšteles, užsisakėme vyno ir prisėdome vakarieniauti. Poros sumuštinukų pasirodė mažoka, tad prie baro pasiėmėme dar. Buvo labai skanu. Išeinant  barmenas suskaičiavo pagaliukus ir pateikė sąskaitą už vakarienę (1 pagaliukas - 2 eurukai) + vynelis :)

Bartomeu Carbonell namas, statytas Art Nouveau stiliumi tarp 1913-1915 m., dar vadinamas Caca del Rellotge (Laikrodžio namas),

   Likusi vakaro dalis  pralėkė apsukant dar kelis ratus senamiesčio gatvelėmis, o vėliau - ieškant supermarketo netoli gyvenamosios vietos. Supermarketą radome Passeig de Vilafranca gatvėje, dar buvo neuždarytas, spėjome kelis pakelius saldainiukų lauktuvėms nutverti. Tuomet į namus ir miegelio. Laukė ankstyvas paskutinis rytas Katalonijoje.

Casa Bacardi

      Spalio 4 rytas išaušo šiltutėlis ir skaidrus. Atsikėlėme, nusiprausėme ir jau 9 val. mynėme Sitges gatves. Pirmas sustojimas - Casa Bacardi  1814 m. Sitges mūrininko šeimoje gimė Facundo Bacardí i Massó, ateityje garsaus Bacardi romo išradėjas. Tiesa, Bacardi romo receptą jis atrado gyvendamas Kuboje, į kurią emigravo 1830 m. Gyvenimo mėtytas ir vėtytas, matęs šilta ir šalta, vedęs prancūzaitę Amalia, susilaukęs 6 vaikų, grįžęs į gimtąjį Sitges ir vėl emigravęs į Kubą, perkopęs 40-metį Bacardi rado būdą kaip panaikinti romo šlykštumą: romas buvo laikomas pigiu, žemos kokybės alkoholiniu gėrimu. Bacardi išvalė romą per medžio anglies filtrą ir supilstė gėrimą į ąžuolo statines, kad subręstų. Galutinė produkcija buvo skaidri ir kokybiška. Supratęs, kad naujas produktas turi garsinti jo vardą ir būti atpažįstamas, ant kiekvienos dėžės išdegindavo užrašą „Bacardi M“ (Bacardi i Masso).. Vieną dieną ponia Amalia, Bacardi žmona, pastebėjo šikšnosparnius distiliatoriuje ir pasiūlė, kad tai taptų Bacardi romo prekiniu ženklu. Biznis sekėsi puikiai, tėvo verslą perėmė sūnūs. 1910 m. bendrovė pradėjo savo tarptautinę plėtrą. Šiandien „Bacardi“ kompaniją valdo 16 narių valdyba, kurios pirmininkas yra Facundo L. Bacardi - įkūrėjo proprovaikaitis. Šio garsaus miestelėno garbei  Sitges, buvusiose senojo turgaus patalpose,  yra įkurtas Bacardi muziejus "Casa Bacardi", pasakojantis apie Bacardi romo istoriją. Muziejuje taip pat yra  baras "Bacardi" produktų degustacijoms, terasa ir barmenų mokykla.

Vandens kolonėle Plaça de l'Ajuntament



  Aišku, mes neaplankėme Bacardi romo muziejaus - na kur gi matyta, kad alkoholis jau 9 val. ryto lietųsi laisvai. Tai įtraukta į ateities ,,must see" planus. Vos keli žingsniai nuo Casa Bacardi yra nedidelė erdvė su vandens kolonėle - Plaça de l'Ajuntament. Čia pastatytas paminklas Bartomeu Robert i Yarzábal - katalonų daktarui, politikui, Barselonos merui, žmonių vadinamam Daktaru Robertu. Už paminklo matosi Sant Bartomeu i Santa Tecla bažnyčios bokštai.

Paminklas Bartomeu Robert i Yarzábal. Už jo  Sant Bartomeu i Santa Tecla  bažnyčios varpinė
  Iglesia de Sant Bartomeu i Santa Tecla  barokinė bažnyčia pastatyta XVII a., nuostabioje vietoje, ant kalnelio, nuo kurio atsiveria  puikus vaizdas į jūrą ir miestą. Bažnyčia turi du bokštus:  masyvų keturkampį su laikrodžiu bei XIX a. pristatytą aštuoniakampį bokštą-varpinę.


Nuo jūros Sant Bartomeu i Santa Tecla  bažnyčią pasieksite užlipę šiais laiptais pakrantės bulvarą


Šventoriuje -XVIII a. patranka



  Apėję bažnyčia, iš kitos jos pusės pamatėme nedidelį, tačiau tobulai gražų Sitges senamiesčio kvartalą, kuriame iš esmės išsidėstę tik du namai: Palau Maricel  ir Museu Cau Ferrat.
  Palau Maricel  įkūrimo istorija yra gan įdomi. Amerikiečių verslininkas, meno kolekcionierius ir filantropas Charles Deering, susipažinęs su katalonų dailininkais, nusprendė čia įkurti meno muziejų. 1910 m. jis Sitges  įsigyja nuosavybę, ir nugriovęs  vienoje gatvės pusėje buvusius žvejų namelius o kitoje panaudojęs senos Sant Joan ligoninės liekanas, pastato naują Palau Maricel pastatą. Jis išsidėstęs per abi gatvės puses, tad pastatą tenka sujungti dengtu tiltu su akmenine arka. Šiuose pastatuose ir įkurdinamas muziejus.
  Prieš mūsų akis atsivėręs vaizdas tikrai kelia susižavėjimą. Arčiau jūros esantį pastatą puošia bokštas su dantytu stogu ir didžiulis veidrodis, atspindintis žydrą jūrą. O štai pastate iš sausumos pusės ("Maricel de Terra") dėmesį patraukia langų lipdiniai ir labai gražios durys, pro kurias galima patekti į  Salón de Oro (Auksinę salę), ir iš ten į Salón Azul (Mėlynąją salę).   

Abu Palau Maricel pastatus jungia virš akmeninės arkos pastatytas dengtas tiltas


Palau Maricel bokštas su veidrodžiu, atspindinčiu jūrą...ir ne tik :)


Palau Maricel langų lipdiniai



Palau Maricel (Maricel de Terra) pastato durys

Maricel de Terra išoriniame kieme galima pamatyti romėnų sarkofagą 
  Šalia Palau Maricel, kitoje gatvelės pusėje, ant baltos sienos kabanti iškaba kviečia aplankyti Cau Ferrat muziejų. Pastarasis įsikūręs dailininko, ispaniškojo modernizmo pradininko, Santiago Rusiñol namuose. Neogotikinio stiliaus pastatas, puoštas gotikiniais langais, pastatytas nugriovus du žvejų namelius. Jame 1893 m. įrengtas dailininko butas ir studija. Po dailininko mirties, jo surinkta meno kolekcija pradėta eksponuoti plačiajai visuomenei.
 Kairėje Cau Ferrat, dešinėje  Palau Maricel

   Prasiėję Carrer de Fonollar gatvele, kurios abiejose pusėse stovi minėti pastatai, atsidūrėme apžvalgos aikštelėje, vadinamoje Balcón del Mar Sitges. Iš čia atsivėrė vaizdas ne tik į jūrą, bet dar į vieną Sitges miesto dalį. Tačiau nusprendėme toliau nebeiti. Susiradome barą ir prisėdome pusryčiauti


Tolumoje nuo Balcón del Mar Sitges matėsi balta Sant Sebastià koplyčia

   Baras vadinosi labai gražiai - Glamour. Buvo vėlyvas rytas, todėl užsisakėme sulčių, kavos ir salotų. Sėdėjome lauke, su vaizdu į jūrą, kava buvo gera, salotos gardžios ir daug. Negaliu niekuo skųstis, nors, kaip peržiūrėjau atsiliepimus apie šį barą, tai ne kas. Bet mums buvo viskas OK. Tikrai, tikrai...

Salotos vėlyviems pusryčiams

  Sočiai užkandę, tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjome, grįžome prie Sant Bartomeu i Santa Tecla bažnyčios, ir, nusileidę marmuriniais laiptais, prasiėjome Passeig de la Ribera ir Passeig Maritim - pagrindiniais pajūrio bulvarais. Šiose, pasivaikščiojimams skirtose gatvėse, pristatyta daugybė skulptūrų, įrengtos poilsio zonos su suoliukais, veikia begalė barų ir kavinių. 
Vaizdas į Sitges pakrantę


Bronzinė sirenos Pere Jau skulptūra La Sirenita de Sitges

Gėlės senovinėje puodynėje



Bacardi rankos - Lorenzo Quinn skulptūra

  Na ir paskutinė mūsų aplankyta vieta Sitges buvo paplūdimys. Ilgai lauktas ir išsvajotas.  Jų Sitges yra net septyniolika. Kaip pastebėjome, paplūdimiai labai švarūs, nesimėto nuorūkų ar šiukšlių, tad visai smagu, pasitiesus didelę skarą,  prigulti ant geltono, saulėje įkaitusio smėliuko arba pasinerti į šiltą Viduržiemio jūros vandenėlį.  Kalbant apie Sitges paplūdimius, tai dauguma jų - Platja Sant Sebastijos, Platja de la Terramar ir kiti - yra skirti tiek šeimoms, tiek gėjams, yra paplūdimių skirtų tik šeimoms, pvz. Platja de la Fragata arba tik gėjams, pvz. Platja de la Rodona. Tad neapsirikite, pasirinkdami vietą, kad neatsidurtumėte nepageidautinoje situacijoje. 

Vandens procedūros
  Mums buvo paprasčiau. Jau ne sezonas, spalio pradžia, nors oras įkaitęs iki 28 laipsnių, žmonių paplūdimyje mažai - kur patinka, ten ir guli. Įsikuriame ir iki 15 valandos lepinamės saulės ir vandens voniomis. O paskui - atia Sitges, atia Katalonija. Mūsų laukia rudeninis Vilnius.  
Paskutinės maudynės šiais metais

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą