Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2017 m. vasario 18 d., šeštadienis

Harlan Coben Apgauk mane kartą


Vienas sakinys. ,,Prakrapštyk paviršių ir pamatysi, kad mes visi vienodi". 145 p.
Žanras. Detektyvas.
Viršelis. Harlan Coben  Apgauk mane kartą (Fool me once), leidykla Jotema, 2016 m., iš anglų kalbos vertė Dalia Petrauskienė, 320 p.
Apie autorių. Amerikiečių rašytojas, kriminalinių romanų autorius Harlanas Kobenas (Harlan Coben) gimė 1962 m. sausio 4 d. Niuarke, Naujojo Džersio valstijoje. Dažniausiai jo romanuose figūruoja praeityje neišnarpliotos arba nebaigtos nagrinėti bylos (žmogžudystės, nelaimingi įvykiai ir t.t.), kurių veiksmas vyksta gimtosiose rašytojo vietose – Niuarke ir Naujajame Džersyje. Coben gimė ir augo žydų šeimoje, mokėsi Livingstono mokykloje, Naujajame Džersyje. Vėliau Amhersto koledže studijavo politikos mokslus ir kartu su savo geru draugu rašytoju Danu Brownu („Da Vinčio kodas“) priklausė „Psi Upsilon“ brolijai. Būdamas paskutiniame kurse suprato norįs rašyti romanus, tačiau gavęs politologijos mokslų diplomą, kurį laiką dirbo seneliui priklausančioje firmoje. Pirmą romaną parašė sulaukęs 26 metų, ir 1995 m. išleidęs du trilerius pradėjo rašyti taip vadinamą Mirono Bolitaro, sporto agento, laisvalaikiu užsiimančio nelaimėn pakliuvusių draugų gelbėjimu, seriją. Viso buvo išleista 11 šios serijos knygų. 2011 m. išleidžiamas romanas „Slėptuvė“(„Shelter“), kuriuo pradedama nauja Mikio Bolitaro, gyvenančio kartu su savo dėde Mironu, knygų serija. Harlan Coben apdovanotas trimis prestižinėmis kriminalinių romanų autoriams skiriamomis Edgar Award, Shamus Award ir Anthony Award literatūrinėmis premijomis. Dabartiniu metu H. Coben su žmona, gydytoja pediatre Anne Armstrong – Coben ir keturiais vaikais gyvena Ridžvude, Naujojo Džersio valstijoje.
Apie knygą. Buvusi specialųjų operacijų pilotė maja, grįžusi iš darbo, pamato protu nesuvokiamą vaizdą, nufilmuotą slapta kamera auklei stebėti. Ekrane Maja mato, kaip jos dvejų metų dukrytė žaidžia su savo tėvu, kuris prieš dvi savaites buvo nužudytas. Kyla klausimas, ar gali tikėti viskuo, ką matai, net jei beviltiškai to nori. Norėdama rasti atsakymą, Maja turi susitaikyti su tamsiomis  savo širdies paslaptimis bei apgaule ir tik tada pripažinti nesuvokiamą tiesą apie savo vyrą ir save pačią.
Mano nuomonė. Seniai beskaičiau Harlan Coben knygą, tad bibliotekoje pamačiusi naujai išleistą šio autoriaus knygą, čiupau ją. Nenusivyliau. Geras, na tiesiog tobulai suregztas detektyvas. Įtraukiantis siužetas, palaipsniui kylanti įtampa ir iki knygos pabaigos išlaikyta intriga. Perskaičiau vienu prisėdimu. Kai kurios vietos - pvz., nuolat pasikartojančios Majos haliucinacijos - kiek perspaustos ir ištęstos, tačiau visumoje knyga tikras saldainiukas detektyvinių trilerių mėgėjams. Tiesa, neatskleisdama siužeto detalių, noriu pasidalinti nuostaba, kad pirma nužudoma, o paskui tik žudikas išsiaiškina motyvus, dėl kurių tikrai verta buvo žudyti. Pradoksas :) 
Įvertinimas. 4/5

Jo Nesbø Galvų medžiotojai

galvos
Vienas sakinys. ,,Gražiems žmonėms nereikia kiauto, jiems nebūtina mokytis visų tų gudrybių mechanizmų, kuriais mes, visi kiti, saugomės, kai mus atstumia ar apvilia." 284 p.
Žanras. Detektyvas.
Viršelis. Jo Nesbø „Galvų medžiotojai“ (Hodejegerne), leidykla Baltos lankos, 2016 m., iš norvegų kalbos vertė Ugnius Mikučionis, 302 p.
Apie autorių. Jo Nesbø tarptautiniu mastu pripažintas kriminalinių romanų norvegų rašytojas. Jo pirmasis romanas buvo išspausdintas Norvegijoje 1997 metais ir iškart tapo sensacija. Jo Nesbø  išleido visą seriją knygų, kurių pagrindinis herojus detektyvas Haris Hūlė.
   Jo Nesbø gimė (1960.03.29) Osle, vaikystę leido Molde.  Baigė “Norwegian School of Economics”, po jų dirbo finansų srityje. Po darbo jis atsipalaiduodavo rašydamas ...dainas, todėl pasitaikius galimybei jis su jaunu džiazo bosininku įkūrė grupę Di Derre ir kurį laiką derino darbą finansų srityje ir grupės pasirodymus. Bet pervargęs nuo tokio ritmo, pasiėmė 6 mėnesius atostogų ir iškeliavo į Australiją, kur, būdamas 37 metų,  parašė savo pirmąją knygą “The Bat”. Kūrinys buvo puikiai sutiktas kritikų ir skaitytojų. Už jį autorius gavo Stiklinį raktą - premiją, skiriamą geriausiam skandinavų detektyvų rašytojui, taip pat prestižinį Riverton apdovanojimą - jis teikiamas geriausiam Norvegijos metų kriminalinio kūrinio autoriui. Šiuo metu rašytojas su žmona ir dukra Selma gyvena Osle. Plačiau čia.
Apie knygą. Rogeris Braunas - geriausias visoje Norvegijoje darbuotojų paieškos ir atrankos guru, profesionalus ,,galvų medžiotojas". Deja, net ir puiki karjera jam neleidžia jaustis finansiškai laisvam - prabangus namas ir mylimos žmonos Dianos įnoriai jau senokai Rogerį verčia gyventi ne pagal išgales. Diana už vyro pinigus nusprendžia atidaryti meno galeriją. Atidarymo vakarą Rogeriui įsižiebia viltis tapti turtingesniam, nei jis kada nors galėjo pasvajoti. Rogeris susipažįsta su Klasu Grėve - tobulu kandidatu į laisvą didelės įmonės vadovo postą ir vieno geidžiamiausio meno istorijoje paveikslo savininku. Rogeris Braunas įsilaužia į Grėvės butą, tačiau jame randa šį tą daugiau nei tik paveikslą. Netrukus medžiotojas pats tampa medžiojamuoju.
Mano nuomonė. Tai dar vienas mano mylimo detektyvų autoriaus kūrinys, kurio pagrindinis herojus, deja, nėra Haris Hūlė. Na nieko, jau apsirtantu su mintimi, kad ne visos Jo Nesbo knygos skirtos Hūlei, tačiau negaliu apsiprasti su tuo, kad jos gerokai prastesnės už niūriojo detektyvo Hario Hūlės istorijas. Ši knyga ne išimtis. Nesakau, kad ji prasta, tačiau lyginant su Hūlės serija - ji silpnesnė. Siužetas rutuliojasi sparčiai, knygos veikėjai gana ryškūs ir nenuobodūs, ne visada įtikinantys, tačiau nenubodūs. Man neimponuoja tai, kad istorija pasakojama pagrindinio herojaus lūpomis. Pasakodamas istoriją tokiu būdu, autorius negali pabėgti iš herojaus regos lauko.Neįtikino ir kai kurie siužeto vingiai, pvz. Klaso Grėvės motyvas. Tačiau homoro nestokojanti autoriaus išmonė įkišti pagrindinį veikėją į šikinyką tikrai verta  dėmesio. Taigi, perskaičius šią knygą negaliu paskayti ,,vau, jūs būtinai tai turite perskaityti", ne, taip nėra, tačiau jei pabandysite skaityti, tikrai apturėsite malonumą.
Įvertinimas. 4/5
Ekrnizacija. Režisierius Morten Tyldum, vaidina: Aksel Hennie, Synnove Macody Lund, Nikolaj Coster-Waldau, 2011 m. Norvegija, Vokietija.  
    Filmą žiūrėjau tą patį vakarą kai baigiau skaityti knygą. Galvojau, ai, bus nuobodu, siužetas žinomas, herojų išvaizda ir elgesio manieros jau susikurtos. Tačiau nuo pirmų filmo kadrų buvau prikaustyta prie ekrano. Aktoriai visiškai atitiko Jo Nesbo sukurtus veikėjus, atmosfera taip pat tobulai atitiko knygoje sukurtą atmosferą, filmo siužeto vingiai neleido pasitraukti iki atomazgos. Puiki knygos ekranizacija. Ne interpretacija, bet ekranizacija, nes filmas visiškai atitiko knygos nuotaiką ir puikiai atkartojo siužetą. Filmas sukurtas skandinaviška maniera - šaltos spalvos, minimalizmas, daug  ištęstų, plaukiančių kadrų, beja, kaip ir litertūriniame J. Nesbo kūrinyje. 

Charles Bukowski Skaitalas


Vienas sakinys. ,,Gyvenimas nudėvi žmogų, nudėvi jį iki skylių." 43 p.
Žanras. Pulp Fiction (terminą pasiskolinau iš Q. Tarantino :)
Viršelis. Charles Bukowski Skaitalas (Pulp), leidykla ,,Kitos knygos", 2005 m., iš anglų kalbos vertė Mariu Burokas, 190 p.
Apie autorių. Charles Bukowski gimė1920 m. Andernache, Vokietojoje, tėvų pavadintas Heinrich Karl Bukowski. Jo motina, Katharina Fett, vokietė, sutiko jo tėvą, amerikietį kariškį po Pirmojo pasaulinio karo. Bukowski tėvai buvo katalikai. Jis mėgo tvirtinti, kad gimė dar iki tėvų vedybų, tačiau Andernacho dokumentuose nurodyta, kad jo tėvai buvo susituokę dar likus mėnesiui iki jo gimimo. 1928 m. šeima emigravo į JAV ir įsikūrė Baltimorėje. Kad skambėtų labiau amerikietiškai,  tėvai būsimą rašytoją pradėjo vadinti Henry. 1930 m. jie persikėlė į Los Andželo priemiestį. Charles Bukowski pasakojo, kad jo vaikystės metais tėvas dažnai neturėjo darbo, buvo užgaulus ir smurtaujantis. Apie tai pasakojama jo autobiografiniame romane "Arklienos kumpis" ("Ham of Rye").
   Charles Bukowski taip pat buvo nuolat įžeidinėjamas kaimynystėje gyvenančių vaikų, dėl jo vokiško akcento ir drabužių, kuriais jį rengdavo tėvai. Jaunystėje Charles Bukowski buvo drovus ir jautėsi atstumtuoju.
   Ankstyvoje paauglystėje Charles’o Bukowski draugas William "Baldy" Mullinax, chirurgo alkoholiko sūnus, supažindino jį su alkoholiu. "Tai (alkoholis) padės man dar ilgai," vėliau rašė Charles Bukowski, apibūdindamas visą gyvenimą trukusio gėrimo pradžią.
   Pabaigęs Los Andželo vidurinę mokyklą, Charles Bukowski dvejus metus lankė Los Andželo Miesto Koledžą. Ten jis mokėsi menų, žurnalistikos ir literatūros.
   Kai Charles Bukowski buvo 24-erių, jo trumpą istoriją "Aftermath of a Lengthy Rejection Slip" išspausdino žurnalas "Story". Po dvejų metų, dar viena istorija "20 Tanks From Kasseldown" buvo išspausdinta "Portfolio III" kolekcijoje.
   Nepavykus įsitvirtinti literatūros pasaulyje Charles Bukowski nerašė maždaug dešimtmetį. Tą laikotarpį jis pats apibūdino kaip "dešimt metų gėrimo". Tie "prarastieji metai" suformavo pagrindą jo vėlesnėms autobiografinėms kronikoms. Tuo metu jis toliau gyveno Los Andžele, tačiau, taip pat, dalį laiko klajojo po JAV, dirbo padienius darbus ir apsistodavo pigiuose nakvynės namuose.
   6-ajame XX amžiaus dešimtmetyje Charles Bukowski ėmėsi darbo JAV pašto Los Andželo skyriuje, bet neišdirbęs nė 3 metų, metė darbą. 1955 m. jis buvo paguldytas į ligoninę dėl kraujuojančios skrandžio opos. Jo situacija buvo beveik kritinė. Išėjęs iš ligoninės pradėjo rašyti poeziją. 1957 m. vedė Barbarą Frye, poetę iš mažo miestelio Teksase. Tačiau jie išsiskyrė 1959 m. Frye atkakliai tvirtino, kad jų skyrybos neturėjo nieko bendra su literatūra, nors ji dažnai abejodavo Charles’o Bukowski poetiniais sugebėjimais.
   Po skyrybų Bukowski vėl įniko į alkoholį ir poeziją. 1960 m. m. Charles Bukowski grįžo dirbti į Los Andželo paštą. Jame dirbo daugiau negu 10 metų. 1962 m. jį sukrėtė Jane Cooney Baker, kuri buvo pirmoji tikra jo meilė, mirtis. Charles Bukowski išliejo savo sielvartą parašydamas poemų ir istorijų seriją. Anot biografų, Jane buvo didžiausia jo gyvenimo meilė (ji buvo svarbiausia ilgoje kūrinių serijoje "Muses") ir įkvėpė jį rašyti.
   1964 m. Bukowski’ui gimė duktė Marina Louise Bukowski. Jos jis susilaukė su tuometine gyvenimo drauge Frances Smith, kurią Charles Bukowski menkinamai vadino "baltaplauke hipe" ir pan.
   Charles Bukowski mirė nuo leukemijos 1994 m. San Pedre,  Kalifornijoje, būdamas 73 metų. Jis buvo ką tik baigęs rašyti romaną "Skaitalas". Laidotuvių apeigas vykdė vienuoliai budistai. Pasakojimą apie laidotuves galima rasti Gerald’o Locklin’o knygoje "Charles Bukowski: A Sure Bet".
   Charles Bukowski antkapyje parašyta: "Don't Try" ("Nebandyk"), – frazė, kurią Bukowski naudojo vienoje savo poemoje, patardamas karjeros siekiantiems rašytojams ir poetams apie įkvėpimą ir kūrybiškumą. Iki šiol nesutariama, kokia yra tikroji frazės reikšmė.
 Apie knygą.  „Skaitalas“ – paskutinė Charleso Bukowskio knyga, pasirodžiusi 1994 m. – šiurkštus juodojo humoro tekstas, parodijuojantis populiariosios literatūros klišes. Neatsitiktinai knygos epigrafas – „skiriama prastai literatūrai“.
  Šis jau antrasis didžiojo Buko romanas lietuviškai primena Quentino Tarantino filmus (o gal atvirkščiai?): nevykėlis detektyvas Nikas Bileinas blaškosi po Los Andželo gatves, barus ir hipodromus, ieškodamas Raudonojo Žvirblio. Ponia Mirtis užsako detektyvui surasti garsųjį prancūzų rašytoją Luji Ferdinandą seliną, mat šis – nors mirė jau prieš keliasdešimt metų – pas ją taip ir nepasirodė...
 Detektyvas Nikas Bileinas nuolat susiduria su „rimtomis“ problemomis: neištikimos žmonos, kvaili jų vyrai, seksualios ateivės iš kosmoso, numirėlių balzamuotojai ir pikti neurotiški paštininkai. Nikas Bileinas, kaip ir visi Charleso Bukowskio herojai (beje ir jis pats) – švelniai tariant girtauja, bei nepasotinamai trokšta moterų...
  Šis Bukowskio kokteilis suplaktas iš sarkazmo, mistikos, ironijos ir personažų idiotizmo.
Mano nuomonė. Smagus skaitalas, pagardintas ,,bukowskiškais" juokeliais. Kito apibūdinimo nerandu. Prieš skaitydamas turi nusiteikti susidurti su nuolatiniu pagrindinio veikėjo (o ir kitų personažų taip pat) gėrimu ir dulkinimusi - tai Bukowski išskirtinė etiketė.  Sarkazmas, juodas humoras, pajuoka viskam ir šaipymasis iš visko. Cinizmas ir liūdesys bei pragertas nenusisekęs gyvenimas - tai taip pat ,,bukowskiškos" literatūros bruožai. Šiame romane, sakyčiau, gal mažiau išryškėja liūdesys, būdingas kitoms jo knygoms, o visa neviltis paslėpta po prastos detektyvinės literatūros parodija. O gal rašydamas paskutinę knygą Bukowski suprato, kad pasaulio nebepakeisi, belieka tik susitaikyti ir dar kartą ciniškai jį iškoneveikti.
Įvertinimas. 4/5

2017 m. vasario 12 d., sekmadienis

Sjón Baldras, Šešėlio sūnus


trnsfr-sjon-baldras

 Vienas sakinys. ,,Saulė šildo baltą vyro kūną, liejantis ašaras droviai gurgždėdamas - giedantis nūdienos paukštis."24 p.
 Žanras. Romanas-saga (sakmė)
Viršelis. Sijón Baldras, Šešėlio sūnus (Skugga-Baldur), leidykla Apostrofa, 2009 m., iš islandų kalbos vertė Rasa Baranauskienė, 114 p.
Apie autorių. Sigurjón Birgir Si­gurðsson (gimė 1962 m. Reikjavike) save prisistato kaip rašytoją, poetą, libretistą, vizualiųjų menų atstovą. Sigurjón naudojamas pseudonimas  Sjón (Sigurjón) islandų kalba reiškia regėjimą.
 Pirmoji Sjón eilėraščių knyga "Sýnir" ("Vizijos") pasirodė 1978 m. 
 Yra parašęs septynis romanus, vienuolika poezijos rinkinių ir tris knygas vaikams, taip pt nemažai scenarijų filmams. 
  Jo kūryba išversta daugiau nei į 35 kalbas.
  Sjón kuria tekstus vizualiųjų menų projektams ir muzikantams, tokiems kaip The Brodsky Quartet ar Bjork. Būtent Bjork dainoms kuriami tekstai išgarsino rašytoją visame pasauyje. 
Ilgametę kūrybinę draugystę su šia dainininke 2001-aisiais vainikavo nominacija „Oskarui“ už dainų tekstus Larso von Triero filmui „Šokėja tamsoje“.
  2005 m. už romaną "Skugga-Baldur" Sjón apdovanotas Šiaurės tarybos literatūros premija, dar vadinama "mažuoju Nobeliu". Taip pat yra gavęs „Satellite“ apdovanojimą už geriausią originalią dainą.
  Sjón vedęs Asgerður Juniusdottir, turi du vaikus, šuo metu gyvena Reikjavike. 
 Apie knygą. Atšiauraus islandiško peizažo fone rutuliojasi trijų personažų, kurių likimai keistai persipynę, gyvenimo istorija. Romanas parašytas XIX a. Romantizmo literatūros dvasia, nors jam netrūksta ir šmaikštumo. Jame gausu mitologinių ir biblinių motyvų, per kuriuos atsiskleidžia daugybė senajai ir naujajai islandiškai literatūrinei tradicijai būdingų klodų. 
   Mindaugas Peleckis rašo ,,Kas gi tas Baldras <...>? Skandinavų mitologijoje Baldras – šviesos ir grožio dievas. Baldro mirtis, paremta senovinėmis sakmėmis, islandų aprašyta dar XIII a. Jį galėtume lyginti su Nojumi, nes Baldras turėjo didžiausią tiems laikams laivą Hringhornį. Tačiau su juo Baldrui išplaukti gyvam nebuvo lemta – jį nužudė Lokis ir kiti dievai, vėliau – sudegino. Po mirties Baldras apsigyveno nuostabioje dangaus vietoje Breidablike. Įdomiausia, kad Baldro mirtis – pirmasis įvykis apokaliptinėje dievų sunaikinimo schemoje Ragnaroko (pasaulio pabaigos) metu. Tikima, kad Baldras atgims naujame pasaulyje. Beje, Baldras regėdavo pranašingus sapnus (juose matė savo ir savo motinos Frigg, kurios vardas reiškia meilę, mirtį), kurie jį slėgė."
  Mano nuomonė. Tęsdama pasakojimą apie mitologinį Baldrą, galiu pasakyti, kad šioje knygoje Baldras nėra tas, apie ką rašo Mindaugas Peleckis. Jis, kaip rašoma knygos anotacijoje, ,,nuožmus ir baisus žvėris. Buvo tikima, kad ši pikta lemianti tamsos ir šešėlių pasaulio vyriškosios giminės mitologinė būtybė yra katino ir lapės palikuonis". 
  O dabar apie kūrinį. Man patiko. Man žiauriai patiko. Trumpa, vienu atokvėpiu perskaityta knyga. Trys pasakojimo dalys ir laiškas, visas dalis surišantis į vieną istoriją. Poezija prozoje - štai tokiais žodžiais apibūdinčiau šį kūrinį.
    Atšiauri islandiška gamta, sniegas, saulė ir stingdantis šaltis. Žydroji lapė, besistengianti sušilti pakišusi snukutį po puria uodega ir klastingas žmogus su šautuvu - pastorius Baldras. Jau nuo pirmų sakinių mano simpatijos buvo lapės pusėje. 
   Antra pasakojimo dalis nuveda skaitytoją į kaimą, kur gyvena žolininkas, globojantis (globojęs) Dauno sindromu sergančią Aba.  Čia vėl iškyla pastoriaus Baldro paveikslas, lyg tarp kitko, neįkyriai, tačiau ir vėl iš neigiamos pusės.
    Trečia dalis jau susijusi tik su pastoriumi Baldru ir labiausiai šokiruojanti, atskleidžianti jo tamsią prigimtį. Būtent ši pasakojimo dalis remiasi islandų legendomis, mitologija, gamtos ir žmogaus vientisumu, patvirtina antroje pasakojimo dalyje išsakytą Ovidijaus mintį ,,Viskas kinta, niekas nedingsta" (66 p.)
  Primygtinai siūlau, jei patinka gera literatūra, skaitykite Sjón ,,Baldras, Šešėlio sūnus".
 Įvertinimas.  5/5