Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2017 m. gruodžio 31 d., sekmadienis

Jaume Cabré Prisipažįstu

Prisipažįstu (el. knyga) - Jaume Cabré

Vienas sakinys. Pragaras visada pasiruošęs atsiverti bet kuriame žmogaus sielos kampelyje. 407 p.
     Gyvenimas pažėrė mums po kojomis stiklo šukių, ir mudu galėjom susižeisti. 710 p.
Žanras. Epinis romanas.
Viršelis. Jaume Cabré Prisipažįstu (Yo Confesso), leidykla Alma littera, 2016 m. iš katalonų k. vertė Valdas Petrauskas, 784 p.
Apie autorių. Rašytojas Jaume Cabré i Fabré gimė 1947 m. Barselonoje. Baigė Barselonos universitete katalonų filologiją, yra Lleida universiteto profesorius Institut d'Estudis katalonų filologijos skyriaus narys.
Apie knygą. Amžių nugyvenusio ir nepagydomos ligos paliesto žmogaus prisiminimuose atgimsta ankstyvos vaikystės vaizdiniai. Paslaptinga biblioteka, rūstaus tėvo kabinetas, rankraščiai, antikvarinių prekių parduotuvė, senovinės knygos ir neįkainojamas XVIII amžiaus smuikas. Tačiau Adriano Ardevolio prisiminimai neapsiriboja vien tik pokario Barselona. Jis seka visą savo giminės istoriją ir žingsnis po žingsnio atranda, kad ji yra paženklinta blogio prisilietimo. Keliaudami kartu su herojumi per istorines Europos epochas bei laikmečius, sužinome, kad blogis yra įleidęs šaknis į žmogiškąją prigimtį.
    Monumentaliame romane PRISIPAŽĮSTU savo vaidmenis atlieka daugiau nei du šimtai veikėjų, veiksmas vyksta keturiose šalyse ir apima net septynis Europos istorijos amžius. Nuo viduramžių Ispanijos inkvizicijos iki XX amžiaus nacistinės Vokietijos koncentracijos stovyklų – visur pastebimas tas pats pykčio, baimės ir neapykantos, godumo ir keršto pėdsakas. Šiame daugiasluoksniame kūrinyje persipina žmonių likimai, keičiasi laikai, vardai ir pavardės, bet blogio prigimtis išlieka nepakitusi.


Mano nuomonė. Džiaugiuosi, kad būtent šia knyga baigiau skaitymo metus. Turbūt geresnio pasirinkimo ir būti negalėjo. Kritikų išliaupsinta, skaitytojų išgirta. Knygyne mano žvilgsnį pirmiausia ji patraukė vizualumu: viršelis toks, kad norisi paimti knygą ir  bent jau pavartyti, o kai pavarčiau, užsigeidžiau ir perskaityti. Tačiau knyga pasirodė esanti tokia populiari tarp skaitytojų, kad norėdama gauti ją bibliotekoje teko laukti pusę metų.
   Taip, knyga storoka, beveik 800 puslapių, be to, joje daugiau kaip 200 veikėjų - ryškesnių ar mažiau įsimintinų, tačiau vis pasirodančių viename ar kitame pasakojimo epizode. Knygos pradžia - rašymo maniera - labai trikdė: pradedi skaityti sakinį, kuriame veiksmas vyksta pasakojamuoju momentu, kai staiga, sakinio viduryje, viskas apsiverčia ir pasakojimas nusikelia į viduramžius, o tas pats sakinys baigiasi kur nors Aušvice. Kol susigaudžiau tarp veikėjų sąsajų, tarp laiko ir vietos kaitos, skaityti skaitėsi sunkiai, tačiau pagavus pasakojimo manierą darėsi vis įdomiau. Knyga ant mano naktinio stalelio gulėjo kokias tris savaites, kol palengva, pamažu, pasigardžiuodama kiekvienu sakiniu ją perskaičiau. Puikus, monumentalus romanas. Daug siužetinių linijų, tačiau pagrindinė, ko gero, blogio, besitęsiančio per amžius, prigimties paieška.  Šiame romane, kaip bebūtų keista, blogį neša Storionio smuikas, būtent šis smuikas vienaip ar kitaip sieja visus knygos veikėjus. Ne, smuikas pats savaime nėra blogis, blogis yra gobšumas, pyktis, žiaurumas, keršto troškimas - jausmai, kuriuos sužadina noras turėti smuiką. Tačiau tai tik prielaida, smuiką galima pakeisti kitu objektu, tačiau blogis liks toks pat įsikerojęs žmonių širdyse. Kaip rašo autorius: ,,Visas gyvenimas - atsitiktinumų žaismas. O gal priešingai - viskas iš anksto nulemta" (769 p.). ,,Jei brolio Mykolo nebūtų graužusi sąžinė dėl inkvizitoriaus žiaurumo, jei nebūtų pabėgęs ir tapęs broliu Julijonu, tuo pačiu, kuris  kišenėje nešiojosi klevo sėklų, o Gijomas Fransua Vialis nebūtų Arkanų giminei už beprotiškus pinigus pardavęs savo Storionio. <...> Jei tėtis būtų turėjęs bent truputį sąžinės, jei Foigtas būtų buvę doras žmogus ir nebūtų pasigviešęs smuiko, jei.." (766-768 p.)
   Tad perskaičius knygą išlieka neatsakytas vienas, ir pagrindinis, klausimas: ar blogis yra atsitiktinis, netinkamai susiklosčiusių aplinkybių padarinys, ar jis egzistuoja savaime, nepriklausomai nuo aplinkybių, kaip ir meilė. 
Įvertinimas. 5/5

2017 m. gruodžio 27 d., trečiadienis

Jo Nesbø Sūnus

jo-nesbo-sunus
Viena sakinys. Jeigu žmogus negauni to, ko nusipelnęs, tuomet tai pasiimi <...> 23 p.
Žanras. Detektyvas.
Viršelis. Jo Nesbø Sūnus (Sønnen), leidykla Baltos lankos, 2016 m., iš  norvegų kalbos vertė Alvyda Gaivenienė, 258 p.
Apie autorių.   Jo Nesbø gimė (1960.03.29) Osle, vaikystę leido Molde.  Baigė “Norwegian School of Economics”, po jų dirbo finansų srityje. Po darbo jis atsipalaiduodavo rašydamas ...dainas, todėl pasitaikius galimybei jis su jaunu džiazo bosininku įkūrė grupę Di Derre ir kurį laiką derino darbą finansų srityje ir grupės pasirodymus. Bet pervargęs nuo tokio ritmo, pasiėmė 6 mėnesius atostogų ir iškeliavo į Australiją, kur, būdamas 37 metų,  parašė savo pirmąją knygą “The Bat”. Kūrinys buvo puikiai sutiktas kritikų ir skaitytojų. Už jį autorius gavo Stiklinį raktą - premiją, skiriamą geriausiam skandinavų detektyvų rašytojui, taip pat prestižinį Riverton apdovanojimą - jis teikiamas geriausiam Norvegijos metų kriminalinio kūrinio autoriui. Šiuo metu rašytojas su žmona ir dukra Selma gyvena Osle. Plačiau čia.
Apie knygą. Moderniame Oslo kalėjime dešimtmetį kalintis Sonis – idealus kalinys. Ramaus būdo vaikinas seniai tapo kitų nuteistųjų išpažinčių klausytoju, o korumpuota kalėjimo valdžia naudojasi juo svetimiems nusikaltimams nuslėpti. Už šias keistokas paslaugas kaliniui nenutrūkstamai tiekiamas heroinas. Narkomanu, abejingu savo likimui, Sonis tapo, kai, norėdamas išvengti susitepusio policininko vardo, nusižudė jo tėvas. Tačiau netikėta kalinio išpažintis supurto primigusią Sonio sąmonę – taip seniai slėpta tiesa apie tėvo mirtį paskatina jį suregzti ir įvykdyti genialų pabėgimo iš kalėjimo planą. Prasideda nuožmi, šaltakraujiškai apskaičiuota keršto medžioklė. Šį kartą Sonis diktuos žaidimo taisykles.
 Vyresnysis inspektorius Simonas Kefas, senosios policijos mokyklos atstovas, vieną dieną gauna naują nužudymo bylą ir naują kolegę. Sekdami Oslo nusikalstamo pasaulio pėdsakais, Simonas ir Kari netikėtai įsitraukia į Sonio vykdomų žmogžudysčių tyrimą. Vaikino tėvas buvo inspektoriaus draugas ir kolega, todėl Simonas įtaria, kas yra naujasis Oslo mirties angelas ir kokie Sonio tikrieji tikslai.
Mano nuomonė. Dar vienas p u i k u s  detektyvas. Be Hario Hūlės, bet tikrai, labai geras. Jo Nesbø neišsisemia, atvirkščiai. Galiu daugiau nieko ir nebesakyti nei apie šią knygą, nei apie Jo Nesbø, visiems ir taip aišku: tai mano mylimukas. Kiekviena jo knyga - man šventė. Šventė ir ši. Knygoje nėra privalomo detektyvui netikėtumo fragmento, jau nuo pirmų puslapių gali apčiuopti knygos siužetą, tačiau tai nesumažina įtampos ir noro versti puslapį po puslapio. Nes domina ne kas, o kaip ir kodėl, ir tai sukelia gerokai didesnę intrigą, patikėkite. Puikiai sukurti psichologiniai herojų charakteriai neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad blogiukas yra neigiamas personažas ir juo bodėtis. Atvirkščiai, būtent šie personažai sukelia didžiausias simpatijas ir susižavėjimą bei suteikia knygai ekspresijos. Tai va, kartoju, dar vienas p u i k u s  Jo Nesbø detektyvas.
Įvertinimas. 5/5

Jeffery Archer Kainas ir Abelis

Žanras. Šeimos kronika.
Viršelis. Jeffery Archer Kainas ir Abelis (Kane and Abel), leidykla Scriptus, 2017 m., iš anglų kalbos vertė  Giedrė Tartėnienė, 528 p.
Apie autorių. Jeffrey Archer (angl. Jeffrey Howard Archer, Baron Archer of Weston-super-Mare, g. 1940 m. balandžio 15).
Mokyklą baigė Somersete, vėliau mokėsi Oksforde Brasenose kolegijoje, daug sportavo ir gavo trenerio diplomą.
  1966 m. vedė universiteto bendramokslę Merę, 1967 metais pradėjo politinę karjerą - tapo Londono miesto tarybos nariu. O 1969 metais - jis vienas jauniausių britų Parlamento narys, tačiau 1974 m. priverstas palikti Parlamentą, nes bankrutavo Kanados bendrovė "Akvablast", į kurią Archer buvo investavęs visas savo santaupas. Norėdamas pagerinti savo finansinę padėtį Archer nutaria imtis rašytojo karjeros. Pirmasis jo romanas labiau autobiografinis. Jį vidutiniškai įvertino kritikai, bet JAV jis tapo bestseleriu. Sekanti knyga padėjo Archer išbristi iš skolų. Romanas "Ar sakyti prezidentui?" sukėlė skandalą JAV ir Didžiojoje Britanijoje, tačiau išgarsino Archer, kaip politinių romanų autorių.
Archer parašė daugiau negu 20 romanų.
  Tapęs rašytoju Jeffrey Archer nemetė politikos. 1985 m. jis išrinktas konservatorių partijos, kuriai vadovauja Margaret Thatcher, pirmininko pavaduotoju. Bet kitais metais rašytojas patenka į skandalą, todėl yra priverstas palikti politiką antrą kartą.
  Archer užsiima labdara, 1992 m. jam suteiktas lordo titulas. 1997 m. Jeffrey Archer dalyvauja rinkimuose į Londono mero postą. Tačiau žiniasklaida vėl atskleidžia juodinančius jį faktus, jis paduodamas į teismą ir pašalinamas iš partijos. Tuo metu Archer pastato spektaklį "Kaltinamasis" ir suvaidina jame pagrindinį vaidmenį. 2001 m. Archer pripažįstamas kaltu melavus teisme ir nuteisiamas 4 metams kalėjimo.
   Kalėjime Archer parašė ir pradėjo publikuoti "Kalinio dienoraštį", taip pat kitus kūrinius.2003 metų pradžioje anksčiau laiko išleistas į laisvę Jeffrey Archer vis dar yra lordas ir buvęs Parlamento narys, aktyviai dalyvauja labdaringoje veikloje ir tęsia savo literatūrinę karjerą. 2007 m išvakarėse jis išleido savo romaną "Judo evangelija", parašytą bendradarbiaujant su Australijos Biblijos tyrinėtoju Francis Moloney.
 
Šiuo metu kartu su žmona Mere gyvena Old Vikaridže, Grenčesteryje, ir Londone. Turi du sūnus.
Apie knygą. Nuošalioje Slanimo pamiškėje ir prašmatnioje Masačusetso ligoninėje tą pačią 1906-ųjų dieną gimę berniukai neturi nieko bendra. Vienas bedalis pavainikis, atliekama burna medžioklio trobelėje, antras – garbingos ir turtingos Bostono bankininkų dinastijos paveldėtojas.
  Įnoringas likimas kelis sykius perkryžiuoja Viljamo Kaino ir Abelio Rosnovskio gyvenimo kelius ir įžiebia šešis dešimtmečius trukusią neapykantą. Abu vyrai nieko nepamiršta ir niekada neatleidžia. Per karą, krizes, pakilimus ir triumfo akimirkas Kainas su Abeliu siekia
pergalės, kuri skirta tik vienam iš jų.
  Lieka tik klausimas, kada pasikartos Pradžios knygos istorija...
Mano nuomonė. J. Archer pasakojama istorija bei pasakojimo maniera skaitytoją įtraukia nuo pirmų puslapių ir nepaleidžia iki paskutinių. Įkliuvau ir aš į J. Archer spąstus: skaičiau nepaleisdama iš rankų kol užverčiau paskutinį puslapį. Įdomi istorija apie du vyrus, gimusius ir augusius ne tik skirtinguose žemynuose bet ir skirtingose socialinėse sąlygose, tačiau likimo užgaida susitikusius ir tapusius aršiais konkurentais.  Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi, - taip galima būtų apibūdinti šios knygos herojų tarpusavio nesutarimus ir kuriamos keršto planus, kurie, lakui bėgant, atsisuka prieš juos pačius. 
  Kas skaitėte  Kliftonų kronikas, galiu pasakyti, jog ,,Kainas ir Abelis" tai Kliftonų kronikų mini versija. Veikėjai kiti, ir istorija kita - mano galva, stipresnė - tačiau išlikę pagrindinės J. Archer pasakojimo gairės: pasakojimas ištęstas per laiką, dviejų šeimų priešprieša, karas, emigracija, valdžios siekimas bei pagrindinių herojų didelės ambicijos.  Man, sakyčiau, ši knyga paliko geresnį įspūdį lyginant su Kliftonų kronikomis. Viena, ir pagrindinė, priežastis - ji trumpesnė ir labiau koncentruota: paėmei, prisėdai, perskaitei ir ramu ;)
Įvertinimas. 4/5

2017 m. gruodžio 19 d., antradienis

DALI TRIKAMPIS: FIGUERES- CADAQUES (PORTLLIGAT)-PUBOL



Mažos mašinytės mums labai patinka
   Šįryt atsisveikinome su Barselona ir išsinuomoję baltą mažą mašinytę išriedėjome iš BRC oro uosto pasižvalgyti po Katalonijos provincijos miestelius. Automobilį, kaip supratote, nuomojomės iš FireFly, nuoma 6 paroms kainavo 200 Eur su nuline frančize ir pilnu draudimu.   

  Kelionę pradėjome vos tik išsukę iš greitkelio - daug smagiau važiuoti regioniniais keliais, užgriebiant ir kaimo keliukus bei kitokius ,,šunkelius". Atstumas nuo Barselonos iki miestelio Castellfollit de la Roca, kurį pirmiausia norėjome aplankyti, maždaug 150 km.
   Buvau skaičiusi, kad šis miestelis stovi ant uolos ir puikiausiai matosi nuo kelio. Nemelavo, vaizdas iš tiesų pakeri.

Castellfollit de la Roca

   Taro dviejų  -Fluvia ir Toroneli - upių iškilusi bazalto uola į ilgį ištįsusi apie kilometrą. Ant jos, 50 m. aukštyje, ir įsikūręs Castellfollit de la Roca miestelis.  



Viduramžius siekiantys namai




Siauros bazalto uolos akmenimis grįstos gatvelės


   Miestelyje gyvena apie 1000 gyventojų. Castellfollit pavadinimas siejamas su kadaise čia stūksojusia pilimi, o de la Roca miestelio pavadinime naudojamas pabrėžti, kad būtent šis miestelis  įsikūręs ant uolos, kadangi tokiu pavadinimu Ispanijoje yra ir daugiau gyvenviečių.

Miestelio gyventojas
   Perėję išilgai visą miestelį atsidūrėme nedidelėje apžvalgos aikštelėje iš kurios atsivėrė puikus vaizdas į apylinkes.
    Pusvalandis į vieną mietelio pusę, pusvalandis atgal, štai ir visas Castellfollit de la Roca. Tiesa, reikia pabrėžti, kad miestelis labai tylus, tarsi saugantis savyje viduramžių paslaptį ir su niekuo neketinantis ja dalintis.
Apžvelgėm apylinkes
   Keliu leidžiantis nuo uolos šalikelėje pamatėme  besiganančius gražuolius arkliukus. Neatsispyrėme, sustojome. Gražuoliai ramiai priėjo prie mūsų, leidosi glostomi ir, kaskart pakratę savo garbanotus karčius, skambaliavo po kaklais pakabintais varpeliais.
Arklių kaimenė prie Castellfollit de la Roca
    Kitas miestelis, į kurį būtinai norėjome užsukti, buvo Besalú, nuo Castellfollit de la Roca nutolęs maždaug 15 km.  Apsižvalgyti po  vakarėjantį Besalú turėjome ne itin daug laiko. Nors atstumas nedidelis, tačiau saulė jau slėpėsi už kalnų, slinko sutemos.
   Kiek didesnė nei prieš tai lankyta gyvenvietė turi apie 2400 gyventojų. Tai senas, viduramžius siekiantis miestelis, kažkada buvęs net provincijos sostine. Pavadinimas Besalú kilęs iš lotynų kalbos žodžio Bisuldunum, reiškiančio tvirtovę kalnuose tarp dviejų upių. Ruošiantis kelionei net buvo kilusi mintis užsisakyti nakvynę šiame miestelyje, taip patiko jo nuotraukos ir keliautojų atsiliepimai. Deja, pigesnių kainų viešbučiai buvo visi užimti. Teko atsisakyti tos minties ir nakvynę užsisakyti Figueres.

Buvusio žydų kvartalo gatvelė, kur dabar įsikūręs viešbutis 3Arcs

   Palikę automobilį miestelio prieigose, į restauruotą ir išblizgintą senamiestį patraukėme pėstute. Siauros gatvelės, akmeniniai namai, 2-3 staliukų kavinukės ir kiemuose ramiai pavakarę leidžiantys vietos gyventojai, štai koks mums pasirodė Besalú.
Iglesia de Sant Vicenç
   Nors miestelis nėra didelis, tačiau turi kuo didžiuotis ir ką parodyti svečiui. Iš viduramžių išlikusios žydiškos pirtys miqvé (atrastos apie 1964 m.), XII a. Sant Pere de Besalú ir X a. Sant Vicenç bažnyčios, XVII a. Sant Julià bažnyčia ir ligoninė bei žymusis romaniškas XI a. akmeninis tiltas per Fluvià upę. 
El Prat de Sant Pere
  Su šviesa šiek tiek pasižvalgėme po miestelį, vėliau prisėdome El Prat de Sant Pere aikštės  kavinėje pietų-vakarienės. Visiškai priešais Sant Pere de Besalú  bažnyčią. Kažkada šioje vietoje stovėjo 977 m. įkurto benediktinų vienuolyno pastatai, dabar likusi tik XII a. statyta romaninė bažnyčia.
Romaninė Sant Pere de Besalú bažnyčia
   Bažnyčios pašonėje, toje pat aikštėje, stovi pastatas, kuriame įsikūręs miniatiūrų muziejus. Deja, mums nepasisekė, jis jau buvo uždarytas ir neteko mums pamatyti tos žymiosios adatos, kurios ąselėje sutalpintas visas kupranugarių karavanas.
Susijęs vaizdas
Nuotrauka iš interneto, kad žinočiau, ko nepamačiau :(
    Po vakarienės jau apšviestomis Besalu gatvelėmis grįžome prie savo automobilio. Dar 25 km kelio ir mes jau Figueres. Šiąnakt čia bus mūsų nakvynės namai.



Naktinio Besalu  gatvelės


    Figueres apsigyvenome Hostal Sanmar (30,60 Eur už 2-vietį kambarį vienai nakčiai). Hostelis, apsirodo, visai netoli nuo miesto centro ir Dali namo-muziejaus. Paprastas, be jokių didelių įsipareigojimų klientams, tinkamas apsistoti vienai nakčiai. Norėdamos galėjome užsisakyti pusryčius, tačiau mes pusryčius smagiau valgome kur nors miesto kavinėje. Tik viena bėda - automobilio statyti nėra kur, jie patys siūlo mokamą miesto aikštelę. Mums pasisekė, mes savo mažiuką mašiniuką pastatėme netoliese esančio gyvenamojo namo kieme.


Monumentas Francesc Pujols,  katalonų rašytojui ir filosofui 

 Sutvarkę visus reikalus, išėjome panaktinėti (nors tamsu, valandų dar nedaug, gal kokia 20 val. vakaro). Miestas gana tuščias, supratome, kad vietiniai naktinėja namuose, o turistai, užsidarius muziejams, išvyko prie jūros. Nei žmogaus prie Dali muziejaus, vienišas stovi monumentas Francesc Pujols, miesto centrinės aikštės prieigose veikia gal tik pora kavinių, kurios beveik tuščios. Tik katės šeimininkauja pakiemiais.


Dukra, Dali ir Dali






















 
  


  Nuo Dali muziejaus išsukome į centrinę Figueres alėją La Rambla. Gatvės pavadinimas kilęs, kaip minėjau pasakodama apie Barseloną, nuo arabiško žodžio ramla, reiškiančio išdžiūvusią vagą, smėlį. Ši alėja buvo sukonstruota 1828 m., kai dėl sanitarinių miesto poreikių buvo nuspręsta užversti Galligans upės vagą. Tai padarius liko laisvas plotas viduryje miesto, kuris buvo apsodintas medžiais ir paverstas mėgstama miestiečių poilsio vieta. atiduotas miestiečių reikmėms. Patys gražiausi pastatai čia iškilo XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Dabar juose įsikūrę kavinės, parduotuvės, muziejai ir kiti turistams bei miestiečiams patrauklūs objektai. Alėjos gale stovi paminklas Narcís'ui Monturiol'ui, vieno pirmųjų pasaulyje povandeninių laivų El Ictineo išradėjų.
 

La Rambla Figueres
   Netoli paminklo Narcís'ui Monturiol'ui stovi visiškai kitos stilistikos veidrodinis paminklas Salvadorui Dali. Tai toks veidrodinis stulpas, kuriame atsispindi Dali veidas, išpaišyta ant grindinio. 

Du atspindžiai

  Išsukę iš La Rambla ir šiek tiek pasukę už kampo atsidūrėme Josep Pla aikštėje. Aikštės viduryje stovi paminklas, primenantis užrašų knygelę, ir skirtas žinomam katalonų žurnalistui Josep'ui Pla. Jei atidžiai, na, labai atidžiai pažvelgus į paminklo viršutinėje dalyje, atrodo, padrikus raižinius, galima įžvelgti žurnalisto veidą.
   Už paminklo stovi puošnus El Teatre Municipal 'El Jardí' pastatas. Jame XX a. 3-me dešimtmetyje veikė populiarus kino teatras. Dabar teatre vyksta muzikiniai vakarai, šokių, cirko pasirodymai.   
Monumentas Josep Pla, už jo - El Teatre Municipal 'El Jardí'
  Dar valandėlė naktiniame Figueres, keli apšviesti skersgatviai, keli posūkiai romantiškomis gatvelėmis, viena kita kavinė, keletas sutiktų turistų ir po vidurnakčio, jau vos vilkdamos kojas, patraukėme į viešbutį.
 
Skersgatvis, kuriame dar veikė kavinės 
  Ryte vėl žvalios. Papusryčiaujame, susirenkame savo mantą ir atsisveikiname su nakvynės vieta. Daiktus paliekame automobilyje, o pačios skubame į Dali teatrą-muziejų. Bilietus jau turime, juos pirkau dar Lietuvoje štai šioje svetainėje (bilietas kainavo 14 Eur).
Dar nepasiekę muziejaus pastato, atsidūrėme Dali siurrealistinių kūrinių pinklėse - aplink muziejų pusračiu stovi trys skulptūros, skirtos gerai žinomiems pasaulio žmonėms: anglų fizikui Isaac Newton, prancūzų tapytojui ir skulptoriui Jean-Louis Ernest Meissonier bei katalonų žurnalistui Francesc Pujols.
Plaça Gala i Dalí, Homenatge a Newton (Pagarba Niutonui)
   Dali teatras-muziejus atidarytas 1974 m., tačiau mintis jį sukurti kilo 1961 m., kai Figueres meras paprašė Dali  padovanoti bent vieną paveikslą savo gimtajam miestui.  Tuomet Dali apsisprendė miestui padovanoti ne vieną paveikslą, o visą muziejų. Pastato projektą sukūrė pats Dali. Ir vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai - šioje vietoje anksčiau stovėjo teatras, kuriame mažas Salvadoras pirmą kartą pamatė spektaklį bei organizavo savo pirmąją parodą.
 
Teatre-Museu Gala Salvador Dalí pastatas, su kiaušiniais ant stogo ir bandelėmis nusagstyta siena

Duoklė TV - instaliacija prie įėjimo
   Praėję pro kontrolierius ir apsaugą, atsidūrėme kiemelyje su įspūdinga skulptūrine kompozicija, vadinama ,,Lietaus taksi". Čia, ant kadilako kapoto, stovi Persijos žydų karalienė Esther ir grandinėmis tempia koloną iš padangų, kurios viršuje plaukia apversta Gala valtis, o nuo jos lyg lietaus lašai kabo dažyti prezervatyvai.  
Karalienė Esther (skulptorius Ernst Fuchs)
   Kiemelio sienos primena olą, apaugusią vijokliais, kurios nišose stovi auksiniai manekenai, puikuojasi fantasmagoriški gyvūnų griaučiai peraugantys į nimfų veidus, o gal į teatrines kaukes.   
Gala laivas ant padangų kolonos, nuo kurio laša lietaus lašai

Stiklinis kupolas
  Taigi, Saldoras Felipas Žasintas Dali Domenekas (Salvador Felip Jacint Dalí Domènech) gimė 1904 m. gegužės 11 d. Figueres, pasiturinčio notaro šeimoje, kurioje, be jo, dar augo jaunesnioji sesuo Ana Marija. Jau būdamas septynerių jis svajojo būti Napoleonu, kiek vėliau, išradęs genialumo formulę – „Jei elgiesi kaip genijus, tokiu ir tapsi!“, – jis nuosekliai ėjo tuo keliu. Nors tėvai netroško, kad vienintelis jų sūnus taptų menininku, tačiau ir netrukdė skleistis jo talentui. Netgi, atvirkščiai, tėvai sutiko leisti sūnų mokytis į Madrido meno Akademiją. Tačiau jaunajam genijui čia buvo nuobodu, todėl visą savo energiją skyrė vakarėliams, kurie nuolat pasibaigdavo skandalais. 1926-aisiais metais, prieš pat baigiamuosius egzaminus, Dali buvo išmestas iš Akademijos už akiplėšišką pasakymą, kad niekas neturi pakankamai kompetencijos jį egzaminuoti. Tais pačiais metais Dali pirmą kartą nuvažiuoja į Paryžių, kur susipažįsta su Pikaso ir bando rasti savo vietą šiuolaikinio meno pasaulyje. Tuo metu jis išbandė daugelį madingų tapybos stilių: impresionizmą, futurizmą, kubizmą ir fovizmą. 1929 m. Dali susipažįsta su Louisu Bunueliu ir garsiu ispanų poetu Garsia Lorka. Žinoma, kad poetas ne tik paskyrė odę savo draugui, bet ir siekė toli gražu ne platoniškos Dali meilės. O štai su kino režisieriumi Bunueliu 1929-aisiais sukuria skandalingą filmą „Andaliūzijos šuo“. Tais pat metais jis pirmą kartą sutinka Galą (Jeleną Djakonovą), savo mūzą, savo gyvenimo moterį, tuomet dar poeto Polio Eliuaro žmoną.
   Dali darbai demonstruojami parodose, jis įgauna vis didesnio populiarumo, ypač pasirodžius jo 1931 m. darbui ,,Ištirpęs laikas". Galos įtakos dėka jam atsiveria Paryžiaus salonų durys, Dali tampa Paryžiaus siurrealistų judėjimo nariu. 1934 m. Dali susituokia su Gala.
   Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui Dali kartu su Gala išvyksta į JAV, kur gyvena 1940–1948 m. 1942 m. dailininkas išleidžia savo autobiografiją „Slaptasis Salvadoro Dali gyvenimas“. Jo literatūriniai bandymai, kaip ir meno kūriniai, atneša komercinę sėkmę.
  Po karo sugrįžta į Ispaniją, į savo numylėtą Kataloniją. 1982 m. miršta Gala. Po Galos mirties Dali nebemato prasmės nei gyvenime, nei kūryboje, jis sako, kad nebėra jokio Dali, tai praeitis. 
   Dali mirė 1989 m. sausio 23 d. ištiktas širdies smūgio, nesusilaukęs palikuonių (vaikai jam kėlė fizinį pasibjaurėjimą). Visą savo turtą – 130 milijonų JAV dolerių ir daugybę kūrinių – paliko Ispanijos valstybei. Palaidotas savo gimtajame Figueres, Dali teatre-muziejuje.

Paveikslas - optinė iliuzija “Lincoln in Dalivision” (1977). Žiūrint į paveikslą iš arti, matoma Gala, žiūrinti į jūrą, o tolstant nuo paveikslo, jis transformuojasi į Abraomo Linkolno portretą 


Gyvenamasis kambarys su pagal užsakymą pagamintais baldais, kuris, žiūrint iš tam tikro kampo, atrodo kaip legendinės aktorės Mae West veidas Pridėti antraštę
     Štai tokia gyvenimo istorija, na o su kūryba teks susipažinti apsilankius Dali teatro-muziejaus salėse. Čia eksponuojama daugybė įvairaus stiliaus meno kūrinių, įvairių paveikslų, 3 dimensijų koliažų, skulptūrų ir eskizų, nuotraukų ir graviūrų, ir daug vaizduotę žadinančių mechaninių instaliacijų, didelių freskų, baldų, papuošalų. Muziejuje taip pat nedidelė kitų menininkų, tokių kaip El Greco ir Marcel Duchamp ar gero Dali draugo Antoni Pitxot, darbų kolekcija.
  Aišku, visų muziejaus eksponatų neįmanoma aprašyti, o ir nesiruošiu to daryti. Manau, kad tai vienas iš tų retų muziejų, kurį būtina aplankyti.
Moters biusto retrospektyva 


Vartai į vieną iš muziejaus  salių
Palacio de Viento lubų freska 

Mūsų apsilankymo metu veikė kilnojama paroda ,,Dali ūsai", kurioje eksponuojamos 23 Philippe Halsman fotografijos su Dali ūsų variantais
 
O štai tokius ūsus galima įsigyti suvenyrų parduotuvėje 

  Išėjus iš Dali muziejaus-teatro, ir kelis žingsnius žengus Carrer de Sant Pere  gatve, atsidūrėme de l'Esglesia aikštėje, prie baltos, dailios šv. Petro bažnyčios (Esglesia de Sant Pere), kurioje buvo krikštytas Salvadoras Dali. Bažnyčia pradėta statyti XIII a., dailinta ir tobulinta per šimtmečius,  tačiau išlaikiusi gotikos rūbą. 
Esglesia de Sant Pere



   Dar keli žingsniai ir mes jau Plaça Ajuntament (Rotušės aikštėje), aplink kurią įsikūrę daugybė kavinių, barų, restoranų, šia zuja turistai, pietauti renkasi ofisų darbuotojai. Prisėdome ir mes. Bar Mut, taip vadinasi baras, kuriame nusprendėme papietauti. Lauke puikus oras, šviečia saulė,  gal kiek karštoka, tad išsirenkame staliuką šešėlyje. Maistas paprastas, tačiau skanus, o kainos kaip ir daugelyje barų - pagrindinis patiekalas kainuoja apie 10 Eur. 

Pietūs Bar Mut, Carrer dels Tints, 22
   Po pietų atsisveikinome su Figueres. Iš miesto išvažiavome keliu N-260, vėliau įvažiavome į GI-610 kelią. Atstumas nedidelis, tačiau kiek pavažiavus norėjosi pasižvalgyti, tad nieko negalvodamos užsukome į pirmą pasitaikiusį miestuką. Jis vadinosi Pau. Automobilį pasistatėme prie Iglesia de Sant Marti - romaniško stiliaus miestelio bažnyčios. Miestelis nedidelis, tad jį apeiti užteko pusvalandžio. Niekio išskirtinio čia neadome, tačiau mankšta kojoms buvo visai nebloga.



 Iglesia de Sant Marti


Miestelio centrinėje aikštėje įsikūrusi kavinė ,,El Niu" tądien nebuvo itin gausiai nusėsta lankytojų































Pou miestelio savivaldybės pastatas























  
  
 
Kelionę tęsėme GI-610 keliu, kurį, kiek pavažiavus, pakeitė GI-614 kelias. Važiuoti tapo įdomiau, nes kelias kilo į kalnus ir vingiavo, tad buvo smagu grožėtis vaizdais pro automobilio langą. Ir ne tik. Vaizdai buvo tokie įspūdingi, kad pamatė stovėjimo aikštelę tiesiog negalėjome neišlipti iš automobilio ir paganyti akis po padūmavusias kalnų keteras.



Pakelėje išsibarstė balti kaimeliai neleido akims nuobodžiauti






























     Tačiau gražiausi vaizdai dar laukė priešakyje, kuomet pradėjome leistis nuo kalnų ir tolyje išvydome melsvą jūros įlanką ir baltą kaip sniegas miestelį. Mūsų laukė bohemiškas, menininkų numylėtas Cadaques.



Kelias ėmė leistis žemyn

Tolyje atsivėrė vaizdas į Kadageso įlanką (Badia de Cadaques)
   Miestelis iš vienos pusės apsuptas kalnų, iš kitos pusės jį skalauja Viduržiemio jūra, tad išklysti iš kelio tiesiog neįmanoma. Niekur nenusukdamos į šonines gatveles, stabiliai važiuodamos pagrindine gatve, pasiekėme miestelio centrą, kur įsikūręs viešbutis Hostal Cristina, suteiksiantis mums nakvynę.

Važiuodamos pagrindine gatve nesunkiai pasiekėme Cadaques centrą

   Prie hostelio vieta pasistatyti automobiliui nenumatyta, tad, kol užsiregistravome, mašinytę teko palikti gatvėje. Viskas gal būtų neblogai, jei  ne hostelio registratūroje dirbančios merginos: anglų kalbos nulis, paslaugumo taip pat nulis, o jau apie šypseną veide neverta net svajoti. Aš nepriekabi, bet...



Vaizdas iš hostelio balkono







    






  












Naktis šiame hostelyje kainavo 65 Eur. Sakyčiau, ne pigiausia kaina už minimalaus dydžio dvivietį kambarį, tačiau, kiek teko girdėti, Cadaques dar ir šiandien naudojasi proga pasigirti, kad čia gyveno ir kūrė Dali (jo tėvai Cadaques turėjo nusipirkę užmiesčio vilą), kad čia vasaras lesdavo, Pikasas, Chuanas Miro, Luisas Bunjuelis, Renė Magrite, Garsia Lorka, Voltas Disnėjus, Albertas Enšteinas, todėl panorus pakvėpuoti tuo pačiu oru, kuriuo kvėpavo šios įžymybės ir prasivaikščioti jų pramintais takais tenka susimokėti.
   Pasidėję daiktus ėmėmės automobilio statymo reikalų. Kiek toliau nuo centro, visai šalia mokamo parkingo Saba Riera Sant Vicenc, radome puikią nemokamą aikštelę, kurioje jau stovėjo ne vienas automobilis. Aikštelė nuo miesto gatvės atskirta betonine tvora, kuri visa išpaišyta grafiti. Šiek tiek neramu buvo palikti nuomotą automobilį tokioje vietoje, tačiau užkalbinti kitų automobilių vairuotojai patikino, kad čia saugu. Tiesa, pašnekinome ir pačius grafiti piešėjus, kurie pasirodė visai šaunūs jauni žmonės.




Betoninės sienos, prie kurių priparkavome savo automobilį, buvo išpieštos grafiti. Nebijokite, čia saugu, sakė automobilius paliekantys vairuotojai.


    Iš stovėjimo aikštelės neskubėdamos pėstute patraukėme baltomis Cadaques gatvelėmis. Turėjome gražaus laiko pasivaikščioti po miestelį, kuriame gyvena apie 2900 gyventojų. Miestelis susiformavo iš nedidelio žvejų kaimelio, įsikūrusio Cap de Creus iškyšulyje, netoli Prancūzijos sienos, į kurį patekti buvo galima tik laiveliu nuo jūros. 


Cadaques balti namai ir akmeninis grįstos gatvelės nuteikia labai romantiškai



Gyvenamų namų durys, tai atskira miestelio istorija

   Prasiėję baltais miestelio labirintais vėl atsidūrėme krantinėje, kuri puikuojasi prabangiomis vilomis. Ši prabanga į žvejų miestelį atėjo XX a. pradžioje, kai daugiau kaip trečdalis Cadaques gyventojų išvyko uždarbiauti į Kubą, iš kurios grįžo su nemenkais pinigais, tad galėjo statytis prabangius namus. Taip Cadaques kaip grybai po lietaus ėmė dygti, vienas už kitą įdomesni manai. Vienas jų  krantinėje ant kalnelio pastatytas ir savo mėlynomis langų akimis šviečiantis Casa Serinyana arba dar vadinamas Casa Blava (Mėlynasis namas).
Ant kalnelio mėlynomis langinėmis šviečia Casa Blava





Kavinės išsidėstę tiesiog ant įlankos kranto: smėlis po kojom ir akys  į jūrą
Centrinėje Cadaques aikštėje, lazdele pasirėmęs, miestelio gyvenimą stebi Salvador Dali
  
Tolyje baltą galvą į saulę iškėlusi Santa Maria bažnytėlė


  





 










      


Cadaques pastatytas ant štai tokių uolų

   Bevaikščiodamos krantine atkreipėme dėmesį į uolas, supančias miestelį. Pasirodo, labai norint, galima po jas net palaipioti.  Paėję kiek tolyn aptikome ,,langą" į Cadques, pro kurį visu savo baltu grožiu atsivėrė miestelis bei įlankoje besiilsintys laiveliai. Tai mėgstamiausia vieta fotografuotis. Neatsilaikėme ir mes, juk taip gražu! 


Langas į Cadaques, tobulai tinkantis fotografijai
Miestelio gale įrengta nedidelė aikštelė su suoliukais, kur taip gražu, kad net silpna

   Į centrinę miestelio aikštę prie savo hostelio grįžome jau saulei leidžiantis už kalnų. Vakarienę nutarėme valgyti savo kambaryje, tiksliau balkone, su vaizdu į miestelio aikštę ir įlanką. Užsukome į užkandžių barą Es Fornet, kur buvo labai platus pasirinkimas įvairaus maisto išsinešti. Mums tai ypač tiko. Greit apsipirkome, dar vyno prigriebėme ir į hostelį. Skanaus ir labanakt!

Vakaras balkone
   Ryte ilgai lovoje nesivartėme, nes 11 valandą jau turėjome būti Port Lligat. Bilietus į Dali namą-muziejų buvome nusipirkę internetu, toje pat svetainėje, kaip ir bilietus į Dali muziejų-teatrą. Bilietai kainavo po 11 eurų žmogui. Susikrovėme kuprines, kurias palikome registratūroje, ir pro  Salvador Dali skulptūrą nužingsniavome į Salvador Dali namus Port Lligat.

Port Lligat įlanka
   Kelias netolimas, gerai, kad nekilo mintis pasiimti automobilį ir važiuoti, nes būtume netekę begaliai didelio malonumo pasivaikščioti po Cadaques apylinkes. Kai palikome paskutiniuosius Cadaques namus už nugaros, prieš akis, ant kalnelio jau švietė balta Sant Baldiri koplyčia (statyta apie 1702 m.), kurios varpinėje suposi žavingas lėlės pavidalo varpas - Dali dovana koplytėlei. Užsukome kelioms minutėms, na kaip gi praeisi nosies neįkišęs: minimalistinė aplinka, eilė suolų, baltos sienos ir kryžius pagrindiniame altoriuje - štai ir visa puošyba.    Besileidžiant nuo kalvos atsivėrė platus vaizdas į  raižytą Cap de Creus pakrantę bei į Port Lligat. 
  Ši maža žvejų gyvenvietė tapo žymi, kai Salvadoras Dali 1930 m. čia  nusipirko pora žvejų trobų ir įsirengė gyvenamąjį būstą. Vėliau, jau persikėlęs gyventi čia su Gala, nusipirko dar  penkis namus ir įsirengė vilą, kurioje dabar įrengtas namas-muziejus (Casa-Museu Salvador Dalí). Dali šioje vietoje gyveno ir kūrė iki pat Galos mirties 1982 m., vėliau jis persikėlė gyventi į pilį Pubol gyvenvietėje. 

Rytinė kava Port Lligat restorano tersoje
   Žvejų kaimelį pasiekėme gerokai prieš 11 val., tad turėjome gražaus laiko atsigerti kavos. Iš restorano, kurio apsimiegojusi barmenė stebėjosi tokiais ankstyvais svečiais, terasos atsivėrė puiki panorama į Cap de Creus. Nenusivylėme net negavę jokių pusryčių, išskyrus geros kavos pudelį.

Žvejų valtis ir kiparisas
     Apie 11 val. nusileidome laiptukais iki įlankos, kur stovi Dali namas-muziejus. Pirma, kas krito į akis, tai kieme stovinti žvejų valtis, kurios viduryje auga didžiulis kiparisas. Kelias minutes pasivaikštome po kiemą, rankines atiduodame į saugyklą (lieka tik telefonas rankoje) ir jau mindžikuojame prie Dali namo durų.
   Į vidų įleidžia tik nedidelę grupę žmonių. Pasitinka gidė. Vieniems po namus vaikštinėti neleidžiama: gidė įveda į kambarį, papasakoja šiek tiek istorijos, leidžia apsižvalgyti kelias minutes ir veda į kitą kambarį. Aš savo pasakojime tikrai nebūsiu gidė ir nepasakosiu apie kiekvieną kambarį, ką čia pasakoti, juose reikia pačiam apsilankyti ir pajusti jų aurą. O štai kelios nuotraukėlės, nors ir ne itin kokybiškos, tikrai padės sužadinti smalsumą.


 
Tik įžengus į namus, prieškambaryje, pasitinka Dali draugų padovanota baltos meškos iškamša

Kambariuose labai daug gulbių iškamšų (sako, jos visos yra draugų dovanos) bei džiovintų katpedėlių, kurias ypatingai mėgo Gala


Virtuvė su duonkepe krosnimi bei miniatiūrinėmis kėdutėmis - Dali kūryboje duone atliko dominuojantį vaidmenį

 
Narvelis svirpliui, kuris savo čirpimu turėjo džiuginti šeimininkus
 
Dali darbo kambarys. Stovas paveikslui tapyti įrengtas taip, kad dalis paveikslo įleidžiama į grindis, tad nesunkiai pasiekiama paveikslo viršutinė dalis, nenaudojant jokių kopėčių

Namų interjero detalė - antikinis gražuolis aprengtas Dali  stiliumi
   Ir štai, gidė, aprodžiusi visus namo užkaborius, atidarę duris, vedančias į baltutėle tvora aptvertą vidinį kiemelį ir atsisveikinusi paleido jau savarankiškai pasivaikščioti po atviras Dali namų erdves.


Kiemo sienoje iškaltas nedidelis langelis, pro kurį matyti Port Lligat įlankos pakrantė




Balta siena su baltomis gėlėmis ir baltais kiaušiniais - puiki vieta pozuoti nuotraukai

Iš vieno kiemelio perėjome į kitą, tokį pat baltą, tačiau puošybos akcentai čia buvo visai kitokie: klasikinis fontanėlis...

...ir Michelin žmogelis. Įdomu, kodėl būtent jis, nes šį žmogelį sukūrė ne Dali, o dailininkas O'Galopo dar 1898 m. Ties, Dali taip pat yra sukūręs populiarų prekinį ženklą: tai Chupa chups logotipas

Plastikinė lūpų formos ,,sofkutė" ir likerio butelių fontanas įkurdinti iš Pirelli padangų sukurtoje pavėsinėje

Poilsio kampelis, imituojantis garsiuosius Alhambra rūmus Granadoje. Tobulas kičas, jo pilna visur...

Kadangi namas ir kiemeliai išsidėstę įkalnėje, tai vaizdas čia atsiveria nepkartojamas

Dali kiaušiniai. Jų pilna visur. Į kai kuriuos gali tik pažiūrėti, o į kai kuriuos net įlipti

Karvelidė. Dabar čia galima ramiai pasėdėti ir pažiūrėti dokumentinius filmus apie Dali

Dievas iš šiukšlių - įspūdinga
 

Dali save ir Galą įsivaizdavo kaip Ledos ir Jupiterio vaikus.
 
 


Įlankos vaizdas pro Dali kiaušinį

  Apžiūrėję visus Dali namo užkaborius, apėję alyvmedžių sodą, dar kartą pasigrožėję nuostabiu įlankos su žvejų valtelėmis vaizdu, tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjome į Port Lligat, grįžome į Cadaques, kur buvome palikę savo mašiniuką. Susikrovėme daiktus ir su šiokiu tokiu gailesčiu palikome Cadaques. Būtų smagu dar čia kada nors grįžti, tačiau dabar jau kylame į kalnus ir juos įveikę, pasiekiame Pubol miestelį, kuriame Dali nupirko pilį savo mylimai moteriai, savo mūzai Galai.

XIV a. Església de Sant Pere de Púbol, prie kurios šliejasi pilis
  Seniai, seniai, iškart po vestuvių S. Dali pažadėjo žmonai padovanoti pilį. Pažadą įvykdė tik po daugiau nei 30 metų, 1968 m. Gala nuo 1971 m. Pubol pilyje leisdavo visas savo vasaras. Kas ji, Gala? Tai Jelena Djakonova – paslaptinga rusų moteris, palikusi pėdsaką daugelio iškilių Europos kultūros ir meno žmonių likimuose. Apie jos kilmę iki šiol sklando legendos (pagal vieną versiją ji kilmingos šeimos augintinė, pagal kitą – kilusi iš Kirgizijos čigonų šeimos). Manoma, kad gyvenime Gala troško trijų dalykų: būti graži, galinga ir turtinga. Ir Dali visa tai jai davė. Per visą gyvenimą su Dali ji nė karto neprasitarė apie savo jausmus viešai, tapo didžiausia Dali meile, mūza, išgydžiusia jį nuo beprotybės ir atnešusia jo ligotoms vizijoms ir kūrybai šlovę bei didžiulius turtus. Todėl, kai po Galos mirties 1982-aisiais jam paskambino legendinė popžvaigždė Amanda Lyr, tapusi Dali artimiausia drauge, ir bandė jį paguosti, Dali atsakė: „Nebėra jokio Dali. Tai praeitis. Nieko nebėra…” Ir tai buvo beveik tiesa. Štai tokia istorija. Na, jei norite plačiau, tai  čia.
  Įėjimas į Pubol pilį kainavo 8 Eur. Pirma pilies salė, tiksliau prieškambaris, iš kurio vėrėsi durys į kitus kambarius, vadinosi Herbų sale.  Šioje salėje Gala priiminėjo savo jaunus meilužius, kurių buvo ne vienas. Dali tam neprieštaravo, nes ir pats žavėjosi ne viena moterimi. Tačiau abipusė pagarba ir meilė tvyrojo tik tarp Galos ir Salvadoro.
Galos sostas Herbų salėje



Herbų salės lubų tapyba
  Pilis pritaikyta gyventi, čia tikrai nėra muziejus, čia visur jaučiasi Galos dvasia, čia matosi Salvadoro Dali įtaka. Daug asmeninių daiktų, įvairių smulkmenų, knygų, vinilo plokštelių ir, be abejo, katpedėlių, taip mėgstamų Galos gėlių.

Dėžė, kurioje sudėtos įvairios smulkmenos
 Antrame pilies aukšte įkurdinta nuolatinė Gala drabužių paroda. Drabužių, kuriuos specialiai Galai kūrė Christian Dior, Pierre Cardin ir  pats Salvador Dali. Tačiau didžiausią įspūdį palieka ne drabužiai, o instaliacija, kurioje lyg gyva sėdi Gala, nugara į publiką, t.y., į mus, pilies lankytojus.
 

Gala
  
Salvadoro Dali kambarys-studija

   Apėję pilį, nusileidžiame į jos požemius, kur ilsisi Gala. Dvi antkapinės lentos, tačiau Dali čia nepalaidotas, jis, paskutine savo valia, ilsisi Figureres. Gala taip pat mirė ne Pubol pilyje, o Port Lligat, tačiau amžinam poilsiui norėjo atgulti savo pilyje. Dali pasiryžo išpildyti paskutinę žmonos valią.

Delme kripta, kur amžinam poilsiui atgulė Gala


   Tačiau senas Ispanijos įstatymas, išleistas per maro epidemiją, draudė pervežti kūną be valdžios leidimo. Dali dėl Galos nutarė nepaisyti įstatymų. Nuogą velionės kūną jis susupo į antklodę ir paguldė ant galinės kadilako sėdynės. Prie vairo sėdo vairuotojas Arturo. Juos lydėjo vienuolė. Šie žmonės iš anksto sutarė, kad jeigu juos sustabdys policija, jie pasakys, kad Gala mirė pakeliui į ligoninę. Žymusis Dali kadilakas, daugybės linksmų kelionių po Prancūziją ir Italiją liudininkas, virto katafalku. Po valandos kūnas buvo nugabentas į pilį. Joje viskas buvo paruošta laidotuvėms. Karstas su permatoma viršutine dalimi buvo palaidotas pilies rūsyje. Dali laidotuvėse nedalyvavo. Pasak įvykio liudininkų, į rūsį jis nusileido tik po kelių valandų. „Pažiūrėk, aš neverkiu", - tai buvo vienintelė frazė, kurią jis tąsyk ištarė.


Granatų sodelis
   Gotikinė pilis, yra viena dalis Dali dovanos Galai, kita dalis - nuostabus kiparisų sodas, su slėpiningais kampeliais, trykštančiais fontanais ir ilgakojais drambliais. Tai toks stebuklingas sodas, kad rodos, tuoj tuoj, iš už kokio apsamanojusio krūmo iššoks elfas, arba ką tik ramiai stovėjęs dramblys pradės savo ilgomis kojomis šokti stepą. Čia norisi būti ir būti. Deja, laikas nėra beribis, reikia judėti toliau...

Parke stovi keletas dramblių ilgomis kojomis

Fontanas, kurį puošia 14 Richardo Vagnerio biustų
  
Centrinė miesto aikštė
 Pubol kaimelis nėra didelis, ir jei ne Gala pilis, vargu ar turistai čia užsuktų. Kelis žingsnius paėjome kairėn-dešinėn ir visa panorama. Sėdam į mašiniuką ir riedam tolyn. Netoliese vyko kaimo vakarėlis. Trumpam sustojame, tačiau į vidų nesibrauname: apsidairome, pasiklausom muzikos ir važiuojam tolyn.


    Kitas sustojimas - Monells. Tai nedidelis miestelis, kurio viduriu teka Rissec upė. Na, atvirai, tai net ne upė, o upeliukas. Netoli nuo upeliuko, stovėjimo aikštelėje, palikome savo automobilį. Žygiuojame į miestelio centrą. Kažkada čia buvo pilis, kurioje sukiojosi damos ir riteriai, liejosi vynas ir skambėjo muzika. Šalia pilies prisiglaudė ir vienas kitas namukas su vargingesniais gyventojais. Pilis sugriuvo, o miestelis išliko iki šių dienų.


El Palauet de Monells


  




















 




Geltoni vidurdienio saulės spinduliai švelniai šildė akmenimis grįstas gatveles ir aikštes. Žmonių sutikome vieną kitą. Ir nenuostabu, nes miestelyje nuolat gyvena tik 182 gyventojai.  Neilgai klaidžioję išėjome į centrinę miestelio aikštę, kurioje sustatyti stalai maloniai kvietė  užkąsti. Deja, nepasisekė, restoranas nedirbo. Ateikite vakare - pasiūlė padavėja. Bet mes negalėjome tiek ilgai laukti, tad pasitenkinome pasisėdėjimu El Palauet de Monells aikštėje. Ir už tai ačiū ;) 

  O tada jau  pasivaikščiojome po miestelį, apsižvalgėme po viduramžius menančius kiemelius, pasidžiaugėme gražiai sutvarkyta aplinka.








   Monells išvykome jau įdienojus. Šiandien nakvynę buvome nusimatę Blanes, tačiau nukakti į šį kurortą be kliūčių mums nepavyko.  Nuo kelio puikiai matėsi Madremanya šviečiantis varpinės bokšto špilis bei geltona gynybinė siena - mes negalėjome tam atsispirti. Pasukome iš kelio ir valandėlę skyrėme šiam viduramžių perliukui.

 
Nuo kelio puikiai matosi Església de Sant Esteve varpinės bokštas
  Kaip skelbia visažinis google, pirmi istoriniai įrašai apie šį miestelį randami 1053 m., kur jis įvardijamas kaip  Madremanya, kituose šaltiniuose miestelis jau vadinamas Matre-Magna, Bet kuriuo atveju, pavadinimas tikrai asocijuojasi su globojančia ir mylinčia motina, Dievo Motina.
   Pasistatome automobilį priemiestyje ir pėstute leidžiamės į ekskursiją po viduramžius menančias gatveles. Tylu, ramu. Jokių automobilių, jokio triukšmo ir tik vienas kitas žmogus, prisėdęs prie savo namo durų ir besilepinantis jau vakarop krypstančios saulutės spinduliais. Atrodo, kad laikas aplenkė šį miestelį.
 
Vaizdas nuo Església de Sant Esteve laiptų


   Aukščiausioje vietoje, miestelio centre stovi Església de Sant Esteve, savo varpinės bokštu mus čia ir priviliojusi. Romaniška bažnyčia pastatyta XIV a. pradžioje ant senos šventyklos pamatų, vėliau bažnyčia buvo sutvirtinta ir įgavo renesansinių tvirtovės bruožų.
  Pasivaikščiojome nuo bažnyčios žemyn besileidžiančiomis vingiuotomis akmenimis grįstomis gatvelėmis, praėjome ne vieną pavėsį teikiantį vynuogių tunelį, kur nusiskynėme kelias uogas - sultingos ir labai saldžios.


Pajuodę ir aptrupėję pastatai suteikė miesteliui ypatingą aurą
   Namai Madremanya siekia XV, XVI ar XVII a. Kai kurie padailinti, kai kurie išlaikę aptrupėjusias sienas. Aptikome kelias kavinukes, tačiau žmonių jose pamatyti neteko, atrodo, visi kažkur išgaravo. Pavakare, manau, kiemuose ir kavinėse susirinks vietiniai ir turistai, tačiau šiuo metu buvo tylu.



Atviros kavinės durys svetingai kvietė užeiti, tačiau šeimininkų pamatyti nepavyko


Saulės spindulių žaismas

    Madremanya jau tiesiu keliu, niekur nebeužsukdamos ir su didele širdies graužatimi aplenkdamos mažus miestelius, nuvažiavome į Blanes, kur buvome užsisakę nakvynę. Vakarienė kurorto kavinėje ir į lovytes. Iki rytojaus.
  
Vakarienei - žuvies kepsnys ir tuno karpačo