Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2016 m. birželio 27 d., pirmadienis

Rasa Aškinytė Žmogus, kuriam nieko nereikėjo

Žmogus, kuriam nieko nereikėjo - Rasa Aškinytė
Vienas sakinys. ,,Baimės jausmas geras to, kol suteikia jėgų kovoti" (77 p.)
Žanras. Romanas su juodojo humoro prieskoniu.
Viršelis. Rasa Aškinytė  ,,Žmogus, kuriam nieko nereikėjo", leidykla Vaga, 2015 m, 208 p.
Apie autorę. Rasa Aškinytė – humanitarinių mokslų (filosofijos) magistrė, rašo ne tik grožinės literatūros kūrinius, bet ir etikos, filosofijos vadovėlius.
Apie knygą. ,,Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ – trečiasis Rasos Aškinytės romanas, stilistiškai pratęsiantis rašytojos grožinės kūrybos liniją (pirmas romanas „Rūko nesugadinti“ pasirodė 2009 m., antrasis – „Lengviausias“, 2011 m.).
  L. Jonušys apie romaną „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“: „Kaip ir dviejose ankstesnėse autorės knygose, į žmonių santykių kasdienybę čia žvelgiama be sentimentų, bet skvarbiu, analitiniu žvilgsniu. Tai daroma ne moksliškai , o literatūriškai žaismingai. Su kandžia (bet nepikta, veikiau linksma) ironija bandoma kvestionuoti kiekvieną įprastinį santykių judesį, kiekvieną veiksmą ir atoveiksmį – per paradoksus ir šypseną norima parodyti, kad viskas yra ne taip, kaip paviršutiniškai atrodo“.
Mano nuomonė. Dar viena labai nebloga šiuolaikinės lietuvių autorės knyga. Pasirodo, mūsų literatūra ne vien klasika gyva. Knyga parašyta trumpais, kapotais sakiniais, tarsi herojus konstatuotų savo gyvenimo faktus. Visas kūrinys persmelktas sarkazmu,  o herojaus pamąstymai, rodos, jau kažkur girdėti. Ir pagauni herojaus mintyse identifikuojant save: ar ne aš   esu tokiu sarkastišku žvilgsniu stebėjusi pasaulį - ką padariau, ko nepadariau, ai, į viską nusišvilpt! 
   Ir tik viena aišku, kad žmogui, kuriam nieko nereikėjo, vis dėlto  reikėjo - meilės. Gera juodojo humoro dozė su juodojo humoro viršūnę siekiančia pabaiga:
  ,,Pabudęs ilgai žiūrėjau į Silviją. <...> Stebėjau ilgai, bet Silvija net nekrustelėjo. Atrodė, kad nekvėpuoja.
  Manęs taip lengvai neapgausi. Mačiau, kad gyva. Gyva - tai blogai. Gyva - tai gali pabėgti. Todėl pririšau. Ne taip gražiai ir kruopščiai, kaip vaikystėje brolį. Nebuvau nei toks kantrus, nei toks entuziastingas. Tada padegiau. 
<...>
Valanti, atnaujinanti ugnies jėga. Aš gimiau kurti, o ne griauti.
<...>
Gyvenimas dar kartą įrodė savo jėgą. Kas padaryta, padaryta. Nėra jokio kelio atgal. Ėjau švilpaudamas, aukštai iškėlęs galvą, pripažinęs gyvenimo didybę, viską paaukojęs ant meilės aukuro."
Įvertinimas. 4/5