Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2015 m. lapkričio 10 d., antradienis

Tom Rob Smith Vaikas 44

Vienas sakinys. Verčiau nubausti dešimt nekaltų, negu leisti vienam šnipui pasprukti.
Žanras. Detektyvas.
Viršelis. Tom Rob Smith  Vaikas 44 (The Child 44), leidykla ,,Alma littera", 2009 m.,  iš anglų kalbos vertė Valdemaras Kvietkauskas, elektroninė knyga.
 
Apie autorių. Tom Rob Smith gimė 1979 m. Londone. Studijavo Kembridže St. John kolegijoje. Baigęs kolegiją laimėjo Harper Wood Studentship  stipendiją ir literatūrinius įgūdžius lavino Parvin Universitete Italijoje. Baigęs studijas dirbo scenaristu.
   Jo pirmasis romanas ,,The Child 44" (Vaikas 44), paskelbtas 2008 metų pradžioje. Romaną parašyti įkvėpė tikra Andrei Chikatilo istorija. Jis buvo apdovanotas 2008 m Fleming Steel Dagger premija už geriausią metų trilerį, vėliau susirinko dar ne vieną nominacija. Ridley Scott įsigijo ekranizacijos teises. Vėliau buvo parašytas knygos tęsinys ,,The Secret Speech" (Slaptoji kalba), bei trečia knyga ,,Agent 6".
   Šiuo metu Tom Rob Smith gyvena centriniame Londone su savo vaikinu Ben Stephenson.
  Apie knygą. Amerikiečių rašytojo Tom Rob Smith romanas „Vaikas 44“ (Alma littera, 2009) nesistengia įrodyti ar aprašyti pokarinio laikotarpio peripetijų, tačiau siužeto veiksmui žiauraus gyvenimo bruožai puikiai tinka. Šiame detektyve aprašomi 1953-iųjų įvykiai Stalino mirties išvakarėse, pačiu tamsiausiu Rusijai laikotarpiu. Netoli geležinkelio bėgių yra randamas žiauriai išniekintas berniuko lavonas. Greitai panašių žmogžudysčių pradeda daugėti, tačiau valstybė negali to pripažinti, nes Sovietų Sąjungoje oficialiai jokių nusikaltimų nėra ir negali būti. Saugumo pareigūnas Levas Demidovas suabejoja valstybės valdymo aparatu ir leidžiasi tirti įvykius, kurie pakeičia jo požiūrį į visą šalies santvarką.
   Kaip teigia pats autorius, vaikų žudiko  prototipu tapo serijinis žudikas Andrejus Čikatila, dar žinomo Rostovo skerdiko vardu.
  Mano nuomonė. Pirmoji mano skaityta elektroninė knyga. Buvau skeptiškai nusiteikusi prieš tokias knygas, tačiau kolegos pramušė mano skepticizmo ledą ir įkėlė šią knygą į mano telefoną. Tad ją skaičiau troleibuse pakeliui į darbą ir namo. Sutinku, labai patogu kelionėje, tačiau namie vis tiek norisi popierinę vartyti ;)
  Apie knygą galiu pasakyti, kad įtraukianti, greit skaitoma, žodžiu, gerai suregztas bondiškas trileris. Daugiau nieko, greit pasimirš. Kai kurios vietos perspaustos (pvz. pabėgimas iš traukinio), spalvos ypač sutirštintos (pvz. beveik visi gamykloje dirbantys vyrai yra homoseksualūs), daug žiaurumų ir baisybių, tačiau žudymų (turiu galvoje ne represijų, o kriminalinių) esmė kažkaip sunkiai suprantama. Daug korektūros klaidų (gal todėl, kad knyga elektroninė?). Žodžiu, knyga greitam vartojimui, bet žanro rėmuose tikrai nėra prasta. 
  Įvertinimas. 4/5
Numeris 44  
Ekranizacija. ,,Child 44" (Numeris 44), režisierius Daniel Espinosa, filmas išleistas 2014 m., JAV, prodiuseris Ridley Scott, pagrindiniuose vaidmenyse:  Tom Hardy , Gary Oldman, Noomi Rapace, Joeli Kinnaman.
   Holivudinis filmas apie sovietinę realybę.  Pagrindinių aktorių kuriami personažai gana įtikinami, gal kiek sunkiau sekėsi epizodiniuose vaidmenyse dirbantiems aktoriams. Dizainerių, grimerių ir scenografų darbas puikus. Žodžiu, geras filmas tokio žanro mėgėjams. Tikslių istorijos faktų neieškokite - nerasite, tačiau pati atmosfera atkurta įtikinamai. Ir ko tie rusai bijo šį filmą įsileisti į savo šalį - juk viskas jau seniai žinoma ir nieko čia naujo neparodoma. Jau kaip buvo, taip buvo.


 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

 

Lars Kepler Paganinio kontraktas

Vienas sakinys. ,,Gyvenimas beprotiškai trapus." (63 p.)

paganinio virselisŽanras. Detektyvas.
Viršelis. Lars Kepler  Paganinio kontraktas (Paganinikontraktet), leidykla ,,Obuolys", 2012 m., iš švedų kalbos vertė Simona Jankūnaitė, 588 p.
Apie autorių. Po Larso Keplerio slapyvardžiu slepiasi Alexanderis ir Alexandra Ahndorilai, švedų rašytojų pora. Plačiau čia.
Apie knygą. Kai kurių žmonių geriau nesutikti, nes didžiausios svajonės gali virsti žiauriausiu prakeiksmu. Kai kurių kontraktų geriau nepasirašyti, nes sąlygas gali tekti vykdyti netgi po mirties...
Prie Stokholmo krantų dreifuojančiame laive randama mirusi jauna moteris. Specialistai nustato, kad jos plaučiai pilni jūros vandens, bet vandens pėdsakų nėra ant drabužių ir kūno. Ar gali būti jog moteris nuskendo laive? Kitą dieną prabangiame bute aptinkamas pasikoręs vyras. Niekas negali paaiškinti, kaip vyrui pavyko pasiekti aukštoje palubėje kabančią kilpą, kai aplinkui nėra jokių daiktų, ant kurių galima pasilypėti. Gal tai ne savižudybė, o žmogžudystė? Ar šios dvi keistos mirtys susijusios? Detektyvas Jonas Lina imasi pavojingo, įtempto ir netikėtų posūkių kupino tyrimo.
Mano nuomonė.  Stora ir labai greitai skaitoma. Prastesnė už ,,Hipnotizuotoją", nors Jonas Lina šioje knygoje daugiau atsiskleidžia kaip herojus.
   Deja, skaityti buvo nemalonu, nes kaip yla iš maišo kiekviename puslapyje lindo rašybos ar sintaksės klaidos, kai kurie sakiniai buvo absoliučiai nesuprantami (nors perskaičiau po kelis kartus). Seniau galvoju, visiems klaidelių pasitaiko :), tačiau šioje knygoje jų buvo tiek, kad neapsikentus net taisyti ėmiau. Jau ne kartą pastebėjau, kad būtent ,,Obuolio" leidykla dažniausiai pykstasi su lietuvių kalba. ,,Obuolio" knygų kaina, kaip ir kitų leidyklų, deja, prasta vertimo kokybė ir korektūros nebuvimas šią leidyklą aiškiai išskiria iš kitų.
    Labai norėčiau perskaityti ir kitas Lars Kepler knygas, tik bijau, kad bus dar blogiau - ne turinio, o pagarbos skaitytojui prasme:(
Įvertinimas. 3/5

Arvydas Šlepikas Mano vardas - Marytė

  Vienas sakinys. ,,Kad ir kur atsidursit, jeigu ir manęs nebebus - atsiminkit, sako jinai, ir vaikai supranta, kad svarbu prisiminti, kas esi ir iš kur  (70 p.)"
 
  Žanras. Romanas (poetinė apysaka)
 
  Viršelis. Arvydas Šlepikas Mano vardas - Marytė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m., 184 p. 
 
  Apie autorių. Žino iš Vikipedia: Alvydas Šlepikas gimė 1966 m. sausio 27 d. Videniškiuose, Molėtų raj. 
Baigė technikos mokyklą Vilniuje. 1988-1994 m. studijavo Lietuvos muzikos akademijoje, įgijo dramos aktoriaus ir dramos režisieriaus specialybes. Dirbo šaltkalviu ir tekintoju. Vėliau Vilniaus mažojo teatro, po to – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius. Vilniaus mažajame teatre pastatė spektaklį „Kalnuose mano širdis“ pagal W. Saroyan. Kauno dramos teatre – F. Dostojevskio „Juokingo žmogaus sapną“, Nacionaliniame dramos teatre – pjesę vaikams pagal savo ir Herkaus Kunčiaus pjesę „Dviejų karalysčių kaimas“. Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausias redaktorius, literatūrinio skyriaus redaktorius.
Literatūroje debiutavo 1994 m. eilėraščiais antologijoje „Svetimi“. Vėliau išleido dvi poezijos knygas: „Taika tavo kraujui“ ir „Tylos artėjantis“ ir novelių rinkinį „Lietaus dievas“. Kūryba spausdinta almanachuose „Poezijos pavasario“, „Druskininkų rudens“ (ir kt.). Dainų autorius. Draminio televizijos serialo „Nekviesta meilė“ režisierius, aktorius.
   Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos PEN centro narys.
   Gyvena ir dirba Vilniuje.
 
  Apie knygą. Romanas nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų“ situaciją. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.
Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Romano autorius rėmėsi tikrais faktais, „vilko vaikų“ ir jų artimųjų pasakojimais.
„Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai. Tačiau – vilko vaikai. Ši knyga – apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį.“ – Alvydas Šlepikas
Be „Metų knygos“ titulo, A.Šlepikas už šį romaną apdovanotas Jono Marcinkevičiaus ir Rašytojų sąjungos premijomis.
Knyga pagrįsta pasakojimais, išgirstais iš tų, kurie patys (ar jų artimieji, draugai, draugų draugai...) buvo anų įvykių dalyviai. Taigi tekstas pretenduoja tapti tam tikro laikotarpio liudijimu, fiksuojančiu istorinę atmintį ir saugančiu atminimą tų, kurių jau nebėra arba greitai nebebus tarp gyvųjų. 

  Mano nuomonė. Knyga, kurią perskaičiau vienu prisėdimu. Knyga, kuri galvoje ir širdyje išliks ilgam. Pirma, dėl tematikos - ,,vilko vaikai" nedažnai sutinkami literatūroje, tai labai įdomi ir neišgvildenta tema. Antra - dėl žodžio grožio. Pastaruoju metu skaičiau daug prastai verstos literatūros, kur kiekviename puslapyje akis badė korektūros klaidos (ypač tuo pasižymi ,,Obuolio" leidyklos knygos), todėl šią A. Šlepiko knygą buvo tiesiog neapsakomai malonu skaityti. Atgaiva po krūvos kalbinio šlamšto. Trečia - dėl žanro neapibrėžtumo. Viršelyje rašoma, kad tai romanas, todėl prieš skaitydama nusiteikiau sunkesniam žodžiui, pasakojimo įrėminimui. Bet taip nėra... Istorinis romanas taip pat nelabai tiktų, nes tos istorijos lyg ir ne kaži kiek čia yra. Labiausiai, man rodos, tiktų poetinės apysakos terminas (jei toks yra :), nes tekstas knygoje liejasi kaip eilės, nuo kurių negali atsitraukti nė per žingsnį, kol užverti paskutinį puslapį. Ne be reikalo ši knyga 2012 m. išrinkta ,,Metų knyga", ji tikrai verta tokio titulo. Kas dar neskaitėte -  labai rekomenduoju. 

 
  Įvertinimas. 5/5