Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2015 m. rugpjūčio 31 d., pirmadienis

Max Frisch Homo Faber

Homo Faber (serija "Mažos didelės knygos") Vienas sakinys. ,,Būsi amžinas, jei būsi buvęs gyvas." 233 p.
Žanras. Romanas (Mažos didelės knygos)
Viršelis. Max Frisch Homo Faber, leidykla ,,Baltos lankos", 2013 m., iš vokiečių kalbos vertė Vytautas Petrauskas, 237 p.
Apie autorių. Max Frisch (Maksas Frišas) gimė, 1911 m. gegužės 15 d. Ciuiriche, Šveicarija architekto šeimoje. Augo ir mokyklą baigė gimtajame mieste. Po abitūros studijavo germanistiką, tačiau netrukus mokslą nutraukė ir dirbo įvairiuose laikraščiuose žurnalistu. 1933 metais jis, kaip reporteris, keletą mėnesių keliavo po Pietryčių Europą. Kelionės įspūdžius aprašė savo pirmajame romane "Jurgis Reinhartas. Vasariška lemtinga kelionė." Nuo 1936 iki 1941 m. Frišas studijavo architektūrą. Studijų metu pradėjo rašyti dienoraštį, kurį rašė keletą dešimtmečių. Šis dienoraštis buvo labai svarbus visai jo kūrybai. Baigęs studijas, jis, 1942 m., laimėjo atvirojo baseino projekto konkursą ir tais pačiais metais atidarė savo biurą. Tuo pat metu rašė romaną "Sunkūs žmonės". Netrukus vedė Gertrūdą Konstanciją fon Mejenburg, su kuria susilaukė 3 vaikų. Penktojo dešimtmečio viduryje Frišas per kelias savaites sukūrė dvi pjeses. Ciuricho teatre buvo pastatytos ir kitos dramos.
   Jo sukurtos pjesės Maksą Frišą kaip rašytoją padarė žinomu, tačiau iš tiesų jį išgarsino trys romanai: ,,Štileris", ,,Homo Faber" ir  ,,Tarkim aš Gantenbeinas". 1955 m. Frišas uždarė savo architektų biurą ir visiškai atsidėjo rašymui. Pripažinimo teatre susilaukė pjesės "Bydermanas ir padegėjai" ir "Andora". Abi yra daugiausia kartų suvaidintos vokiškos, dvidešimtojo amžiaus pjesės. Maksas Frišas daug keliavo, aplankė Ispaniją, Meksiką, JAV, arabų šalis, o nuo 1960 iki 1965 metų daugiausia gyveno Romoje. Ten kurį laiką gyveno su Ingeborga Bachman, kol sutiko Marianą Olers, 1968 m. tapusia antrąja žmona. Abu meilės ryšiai atsispindėjo autobiografiniame apsakyme "Montaukas", manoma reikšmingiausiame jo vėlyvosios kūrybos darbe. Maksas Frišas apdovanotas įvairiomis premijomis, buvo daugelio universitetų garbės daktaras. Mirė 1991 m. balandžio 4 d.
 Apie knygą. Valteris Feiberis netiki atsitiktinumais ar likimu - viską juk galima paaiškinti logiškai, numatyti, apskaičiuoti. Tačiau to, kas jam nutinka, taip paprastai nepaaiškinsi. Atsitiktinumas po atsitiktinumo Feiberis tampa aplinkybių auka. Keliaudamas jis susipažįsta ir susižavi trisdešimčia metų jaunesne moterimi, su kuria, pasirodo, juos sieja kraujo ryšys, tačiau užsimezgusio romano jau nebeatšauksi.
 Mano nuomonė. Viena iš tų knygų, kurias reikia/privaloma perskaityti.  Istorija šokinėja nuo veiksmo - keliavimo, iki apmąstymų - apie meilę, mirtį, senatvę, incestą. Valteris Faiberis  - solidus vyras, inžinierius, racionalus žmogus, nė sekundės netikintis atsitiktinumais - darbo reikalais keliauja į Karakasą. Lėktuve susipažįsta su žmogumi, kuris, pasirodo, yra jo jaunystės draugo Joachimo brolis. Sužino, kad Joachimas buvo vedęs Valterio jaunystės meilę Haną. Nepalankiomis aplinkybėmis lėktuvui nutūpus Meksikos dykumoje, Valteris nusprendžia pakeisti planus ir drauge su naujuoju pažįstamu keliauja pas Joachimą, kurį randa pasikorusį savo rančoje. Grįžęs į Niujorką Valteris nutraukia ryšius su savo mergina Aive ir laivu išplaukia į Europą. Laive įsimyli jauną merginą Elizabetą (Zabetą) ir leidžiasi su ja klajonėm per Italiją iki Graikijos, kur gyvena jos motina, ta pati  jaunystės Hana...
   Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi  - tokia mintis sukasi galvoje. Atsitiktinumai, kurių negali valdyti, lemia tavo gyvenimą - tiki tu tuo, ar ne. Taip atsitiktinumų virtinė nulėmė ir Valterio Faiberio likimą, inžinieriaus, racionalaus proto žmogaus, tikinčio tik progreso galia ir nepripažįstančio jokio fatalizmo.
   Skaitant šią knygą ne kartą prisiminiau  E.M. Remarko ,,Naktis Lisabonoje". Ne, siužetas šių knygų nesieja, gal daugiau rašymo stilius, minčių dėstymo būdas. Pasakojimas lyg sau, lyg skaitytojui. Užburiantis pasakojimas. Žinia, kad knygos kokybė labai priklauso nuo vertėjo profesionalumo. Šiuo atveju galima tik pasidžiaugti, kad tokį klasika tapusį kūrinį ėmėsi versti tikrai kalbą gerbiantis  žmogus.  ,,Homo Faber" labai taikliai priskirta ,,Mažos didelės knygos" serijai. Maža savo apimtimi, tačiau didelė savo verte. Man tokios yra, pvz., E.M. Remarko ,,Naktis Lisabonoje", G. Gryno ,,Tykusis amerikietis", A. de Sent Egziuperi ,,Mažasis princas", tik nežinau, ar jos išleistos šioje serijoje.  
 Įvertinimas. 5/5

Voyager (film) Poster.jpg Ekranizacija. Voyager (Homo Faber),  1991 m., Vokietija, režisierius Volker Schlondorff, vaidina Sam Shepard, Julie Delpy, Barbara Sukowa ir kt.
  Filmas labai artimas knygai. Didžiausią įspūdį paliko Julie Delpy sukurtas  Zabetos įvaizdis, taikliai atkuriantis 60-ųjų  kino filmuose įkūnytų herojų tipažus (nuo La Dolce Vita iki Kaukazo belaisvės). Man tiko ir patiko Sam Shepard vaidyba. Gerokai blankiau pasirodė Barbaros Sukowos (Hana) ir Deborra-Lee Furness (Aivė) sukurtos herojės.

  Trois Femmes (Homo Faber), 2014 m., Šveicarija, režisierius  Richard Dindo, vaidina:   Daphné Baiwir,  Amanda Barron,  Marthe Keller.
 
 


 
 
 
 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą