Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2013 m. balandžio 13 d., šeštadienis

SARDINIJA: VIENA DIENA SASSARI (5)

   Šeštadienis. Nors atostogaujant visos dienos vienodos, bet keltis 4 val. ryto net darbo metu mažų mažiausiai nepadoru! O čia per atostogas! Bet... 6 val. mes jau sėdime traukinuke, kuris mus nugabens į Sassari (apie 280 km.), ir dar ne visai atmerktomis akimis stebime, kaip už lango sklaidosi rūkas ir saulės spinduliai nušviečia pro šalį lekiančias pievas.

   Pamažu ir akys atsiveria, nes vaizdai nerealūs. Asilai, karvės ir arkliai ganosi tarp didžiulių riedulių, o avis sunku atskirti nuo akmenukų, kurių begalės išsimėtę laukuose. Ganykla nuo ganyklos atskirtos akmeninemis sienelėmis. Kur ne kur sušmėžuoja nuragai, kurių taip ir neteko pačiupinėti. 
   10 val. mes jau Sassari geležinkelio stotyje.  Sassari - vienas seniausių ir antras pagal dydį Sardinijos miestas. Kaip rašo turistiniai gidai, tai tiktas lobis kultūros, meno ir istorijos mėgėjams. Tad ir mes išpuolame iš stoties ir stačia galva į  kultūrą.   Pirmi žingsniai ir akį patraukia didelė pilko akmens bažnyčia. Užsukame.
 
Tai Santa Maria di Betlem bažnyčia, seniausia Sassari bažnyčia, 1106 m. pradėta statyti vienuolių benediktinų, vėliau perimta pranciškonų. Barokinis bažnyčios vidus mums pasirodė labai pompastiškas ir tamsus. Ilgai ten neužsibuvome. Išėję į saulės šviesą patraukėme tolyn nesirinkdamos krypties. Bet kokiu atveju pasieksime senamiestį. Laiko turėjome visą gražią dieną, todėl pažioplinėjimas buvo vienas tų malonumų, kurį sau šiandien leidome. Kadangi buvome dar nepusryčiavę, o rankinėse skaniai kvepėjo dešrytė - susiradome gražų parkelį, kuriame ir prisėdome. Parkelis atrodė apytuštis, viduryje maloniai ausį glostė fontano čiurlenimas. Tačiau... vos tik išsitraukėme duoną, dešrą ir pomidorus pradėjo rinktis žmonės. Kas su vaikais, kas su šunimis, kas šiaip besišnekučiuodami ant suoliuko prisėsdavo. Atsidūrėme tiesiog įvykių sūkuryje :) Bebaigiant pusryčiauti pamatėme vyrą, nešiną pilna rezgine daržovių. Iš karto sumetėme - šeštadienis, hmm...turgus netoliese. Nusipurtėme trupinius, pasidažėme lūpas (čia aš apie save) ir patraukėme ta kryptimi iš kur atėjo vyras. Neapsirikome, netrukus pamatėme turgų.
   Čia šurmuliavo daugybė žmonių - kas pirko gėles, kas sūrį, kas vaisius ar daržoves, bet kiekvieno krepšyje buvo matyti artišokai. Vėliau sužinojome, kad balandžio mėnuo yra artišokų derliaus nuėmimo laikas, o patiekalai iš artišokų yra italų pasididžiavimas. Ant vieno prekystalio pamatėme visą paršelį. Pardavėjas atpjaudavo po gabaliuką0, sudėdavo į dėžutę ir siūlė pirkti. Gal mes neįprastai ilgai ten užsistovėjome, o gal pamatė mūsų nutįsusias seiles - atpjovė gabaliuką mums ir davė paskanauti. Mmm...Čia kaip tik tas tradicinis Sardinijos paršelis, kurį viešint šioje saloje būtina paragauti. Iš tiesų laaabai skanu!
   Iš namų darbų:  Porcheddu - žemėje keptas paršelis. Iškasama gili duobė išklojama mirtų lapais. Paršelis paguldomas ant šių kvapių lapų ir užklojamas kitu mirtų lapų sluoksniu. Tuomet duobė su paršeliu visiškai užpilama žemėmis ir ant jos užkuriamas laužas. Mėsa kelias valandas lėtai kepa. Taip iškeptas paršelis patiekiamas ant kamščiamedžio padėklo, apkaišytas mirtos šakelėmis. 
      Ir dar apelsinai - oranžiniai, didžiuliai, sultingi. Neatsispyrėme ir nusipirkome. Ir iš karto, susiradę pirmą laisvą suoliuką, puolėme ragauti. Sultys per rankas tekėjo, kvapas kuteno šnerves, tikra palaima ;)                                       
     Išejus iš turgaus prieš mus atsivėrė gana plati gatvė, kuri vedė į įkalnę, o žmonių gausybė leido suprasti, kad ja eidamos pasieksime miesto centrą.

  
  Ir vėl buvome teisios. Stebėdamos gražiai pasipuošusius žmones,  pasidairydamos į parduotuvių vitrinas, apžiūrinėdamos namų fasadus priėjome Italijos aikštę (Piazza d'Italia), kur stovi paminklas Padre della Patria Vitorrio Emanuelle II - Sardinijos, o vėliau ir visos suvienytosios Italijos  karaliui (XIX a. vidurys).    Erdvi aikštė buvo pilna žmonių. Mamų ir tėčių su mažais vaikais, jaunimo ir ypač daug pagyvenusių žmonių. Gražiai pasipuošę, besišypsantys ir išdidūs jie vaikštinėjo grupelėmis, šnekučiavosi susėdę ant suoliukų, skaitė laikraščius, sveikinosi su naujai atėjusiais. Buvo smagu stebėti tokį šurmulį.  Praleidę kiek laiko Piazza d'Italia patraukėme gilyn į senamiestį. 
Mus žavėjo siauros gatvelės, kuriose virė itališkai temperamentingas gyvenimas.  
 
Staiga ... viskas nutilo, žmonės dingo, kažkuriame skersgatvyje likome tik mes ir daugiau nei gyvos dvasios. Apstulbome, kaip greitai viskas pasikeitė. Atėjo sietos metas. Dabar miesto erdvės atsivėrė tik mums vienoms, kartkartėmis jas dalijantis su vienu kitu čia užklydusiu turistu. Tačiau namuose girdėjosi balsai - žmonės šeštadienio popietę smagiai leido su šeimomis, gal būt prie itališkomis gėrybėmis nukrauto vaišių stalo.



    Apie 4 val. po pietų, skersai-išilgai šlifuojant Sassari senamiestį pastebėjome moterytę su puokšte baltų gėlių. Na, pakikenome, nugvelbė iš kažkur ir dabar namo skuodžia (ot jau tas mūsų sovietinis mentalitetas).  Tai gi, pasukome ten iš kur moterytė atskuodė ir už kampo pamatėme gražią barokinę Šv. Nikolo bažnyčią (Cattedrale di San Nicola), kurioje ką tik vyko tuoktuvės. Dabar į mašiną buvo kraunamos gėlės ir kitos dekoracijos. Priėjome arčiau - ant šventoriaus dar stovėjo krepšeliai su ryžiais ir mėtėsi spalvoti popieriukai. Mes šiek tiek pavėlavome į ceremoniją. Bažnyčia buvo uždaryta, beliko apžiūrėti išorę. Bažnyčia pradėta statyti XII a. o baigta tik XIX a., todėl nenuostabu, kad jos architektūroje galima pastebėti įvairių stilių kaitą. Gausiai išpuoštas bažnyčios fasadas leido tik numanyti kokie turtai slypi bažnyčios viduje. 
   Toliau klaidžiojome po Sassari senamiesti, kartas nuo karto užklysdamos ir į turistams nebūdingas vietas. Taip suradome blusturgį - visai kaip pas mus. Dideliame kelių namų kieme iš mašinų prekiaujantys sendaikčiais žmonės buvo visai pamiršę, kad mieste siesta - todėl žioplinėjom po šį turgų tik mes :)
   Saulei kepinant mus vis labiau  kamavo troškulys, tačiau didžioji dauguma kavinių buvo uždarytas. Ir...mums pasisekė, pamatėme labai jaukią kavinukę su keliasis staliukais lauke, prie kurių italų kompanijos gėrė kavą ar alų. Tad mes taip pat mielai čia prisėdome. Maisto pasirinkimas čia buvo ne koks, tačiau gėrimą tikrai galėjome išsirinkti. Labai norėjosi kažko šalto, tad barmenas mums pasiūlė paragauti vietinio alaus. Ilgai nesvarstę sutikome.  Alus buvo pateiktas atšaldytas stiklinėje vazoje ir išpilstytas į stiklines taures. Tai labiau priminė šampano pateikimo ritualą, nei alaus. paragavome ir buvome maloniai nustebintos - šaltas, gaivus, šiek tiek karstelėjęs, lengvas, gražios pušies sakų spalvos gėrimas maloniai kuteno gomurį ir kėlė mūsų ir taip gerą nuotaiką.  

Pasigardžiavę alumi toliau apžiūrinėjome Sassari - vitrinas ir reklamines iškabas,

siauras gatveles ir atvertas langines,


   

nuostabius senuosius fontanus ir šiuolaikinių menininkų mažosios architektūros paminklus,

Rosello fontanas (pastatytas 1606 m.)

Angelo Maggi fontanas (2012 m.)




 
 
vėjyje plevėsuojančias vėliavas

   
 
ir senas mašinytes, kurių akumuliatoriai kraunami pro gyvenamųjų namų langus.
 
                       
 
   Taip bevaikštant aptikome nuostabų restoraną, kurio šeimininkai mus maloniai pakvietė į vidų apsidairyti. Restoranas įsikūręs seno malūno patalpose. Rūsyje dabartiniai savininkai įrengę mini muziejų. Jie patys su didžiausiu entuziazmu aprodė mums savo eksponatus - senojo malūno įrenginius. Buvo tikrai įdomu ir nuostabu, kad jie net neužsiminė apie tai, kad gal mes papietautumėme jų restorane ar kaip kitaip atsidėkotumėme už ekskursiją.
 
 
Diena slinko į vakarą, mūsų laikas Sassari išseko, reikėjo grįžti į stotį ir vėl traukinuku čiuku-čiuku į Cagliari. O ten... o ten mūsų jau laukė ką tik iš Lietuvos atskridusi ketvirtoji mūsų kompanijos narė. 
 
                                                            ATOSTOGOS TĘSIASI!!! 


2013 m. balandžio 12 d., penktadienis

SARDINIJA: NURAGAI, KURIŲ TAIP IR NEAPLANKĖME (4)



    Balandžio 12 d. Šios dienos planas žlugo nuo paties ryto. Kaip ir buvom numatę, nulėkėm į stotį ir informacijoje pradėjome kamantinėti, kaip pasiekti Barumini miestelį, kada paskutinis autobusas išvyksta atgal į Cagliari. Labai jau norėjome tuos nuragus apžiūrėti. Sunkiai, bet išgavome mums liūdną informaciją. Į Barumini nuvykti galime, bet atgal šiandien grįžti nepavyks - dar ne sezonas ir autobusai nevažinėja. Tai gi, niekur mes neišvykome. Bet apie nuragus šiek tiek informacijos iš namų darbų pateiksiu:
   Iki šių dienų pasakojama legenda, apie kadaise šioje, antroje pagal dydį Viduržiemio jūros saloje, gyvenusius milžinus, nusileidusius iš žvaigždžių. Sardinijos gyventojai mano, kad aukštą išsivystymo lygį pasiekę milžinai pastatė iki šiol saloje išlikusius seniausius Europoje išlikusius statinius nuragus (nuraghe). Beveik prieš 4 tūkstančius metų pastatyti 20 metrų aukščio ir 35 metrų pločio nupjauto kūgio formos statiniai iš milžiniškų akmens luitų be jokios rišamosios medžiagos mokslininkams iki šiol kelia daugybę klausimų. Vieni teigia, kad šie kūgiai galėjo atlikti gynybinę funkciją, kiti įžvelgia šventyklų ar gyvenamųjų namų paskirtį. Archeologai mano, kad šių  į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktų statinių saloje egzistavo daugiau nei 20 tūkstančių, tačiau išliko tik apie 7 tųkstančius. Vieną jų mes ir norėjome pamatyti, bet deja.. 
   Tai gi, ir nukabinę nosis patraukėme į Cagliari senamiestį. Jei jau taip nepavyko, tai šiandien visą dieną žioplinėsime po miestą t. y. eisime ten, kur kojos neša ir žiūrėsime į tai, už ko akys užklius. Pradžiai išsirinkome gražią, jaukią kavinukę, kurioje ir prisėdome išgerti espresso kavos bei pasidairyti į gatvės gyvenimą. 
 Mano vienas iš norų jau daugelį metų yra išvykus į svečią šalį atsikelti anksti ryte :))), nueiti į miesto centrą, susirasti jaukią kavinukę, gerti kavą ir stebėti žmones, einančius į darbą. Kaifas!  Šiuo kartu noras beveik išsipildė, tik rytas nebuvo jau toks ankstyvas, gal apie 12 val. Tačiau malonumas stebėti buvo tobulas.
     Po apžvalginio pasisėdėjimo patraukėme senamiesčio gatvėmis. Dar neišvaikščiotas skersgatvis, naujas kvapas, įdomesnis augalas ar statinys, lange žydinti gėlė ar vėjyje besiplaikstantys skalbiniai, senas automobilis ar stilingai apsirėdžiusi dama - viskas buvo įdomu, viskas žadino mūsų smalsumą.
   Taip visai netikėtai sulaukėme pietų meto. Prisiminiau, kad svetainėje Mytrips.lt skaičiau apie ,,barą, esantį nedidelėje aikštėje, kur Via Lodovico Baylle beveik atsiremia į Via Giuseppe Manno".
 
  
 
   Pradėjome ieškoti to baro, ieškojome, ieškojome, ieškojome ir štai...pasirodo mes visą laiką aplinkui sukome ratais, ne kartą praėjome pro pietaujančius žmones, kol supratome, kad šis baras ir yra tai, ko mes ieškome :) Laimingos prisėdome ir užsisakėme turistinį kompleksą - gėrimas (vietinis alus), risotto (ryžiai, nežinau su kuo, bet buvo labai skanu), mėsos šmotas, pakeptas ant grotelių ir daržovės (atskiroje lėkštėje su įvairiais užpilais) ir, aišku, puodelis kavos. Visa tai mums kainavo po 12 eurų.
   Po sočių pietų patraukėme žioplinėti toliau.  Kažkaip pavyko nuklysti toliau nuo centro, kur prasidėjo senų nuosavų namų kvartalai, kur už aukštų sienų driekėsi gražiausio miesto parko-botanikos sodo plotai, į kurį, deja, nepakliuvome, nes dar ne sezonas (jau ne pirmą kartą toks atsakymas tądien mums nuskambėjo).  Tai va, bevaikščiojant atokiau nuo turistinių maršrutų jau iš tolo pastebėjome raudoną medį. Atrodė kaip šermukšnis. Priėjus arčiau išvydome mums dar nematytą medį, be galo egzotišką. Kaip jis vadinasi, aš nežinau, bet buvo labai gražu. 

Tai va, kokia ta diena be nuragų pasitaikė :)

2013 m. balandžio 11 d., ketvirtadienis

SARDINIJA: POETTO BEACH ARBA PERLŲ VĖRINYS UŽ 10 EURŲ (3)

   Balandžio 11 diena - rytinis ritualas: bundame, rąžomės, keliamės, prausiamės, rengiamės, valgome ir į miestą. Šiandien einame ne į senamiestį, o tuo keliu, kuriuo vakar parėjome namo. Reikia sugrįžti į tą vietą, kur vakar baigėme savo pažintį su Cagliari ir apžiūrėti kapines. Tačiau prieš tai aš turiu susirasti pašto dėžutę ir išsiųsti 3 atvirukus - dukrytei ir mamytei, kurias labai myliu ir pasiilgstu, kolegei, kuri kolekcionuoja atvirlaiškius ir kitiems skyriaus kolegoms, šiaip, tiesiog kad smagiau gyventi būtų :) Tačiau susirasti pašto dėžę ne taip paprasta, kaip atrodo, nedaug jų yra mieste. Bet pasiseka, pamatau žmogelį metantį laišką į tokią didelę raudoną dėžę. Puolu prie jo, klausinėju, ar ir aš galiu įmesti, ar gaus mano žmonės laiškelius. Žmogelis tik linksi ir rodo į skylę dėžėje, atseit, mesk, mesk ir nesuk man galvos. O šalia, ant šaligatvio įsitaisęs  muzikantas su akordeonu, prieš tai grojęs kažką iš Amelijos, užplėšia Katiušą. Suprantu, kad čia man. Na, už tokią mano tautybės interpretaciją tikrai nei cento neduosiu. Geriau jau traukiam tolyn, link nusimatyto tikslo. 
    Dabar kapinių vartai atidaryti, praeiname pro budėtoją, pasisveikiname - niekas mūsų nestabdo - įėjimas  į Monumental Cementary of  Bonaria nemokamas.

 
  

   Iš namų darbų:  Tai vienos žymiausių kapinių Europoje. Jos įrengtos Bonaria kalvos papėdėje (Buenaire - geras oras). Šioje  kalkakmenio kalvos papėdėje laidojimo urvai buvo įrengti jau romėnų laikais. Vėliau čia buvo pastatyta bažnyčia, pro kurią  miestelėnai pakliūdavo į kapines. 1816 m. siautęs maras paskatino suprojektuoti naujas, didesnes miesto kapines. Projektą parengė karo  inžinierius Luigi Damiano. kapinės atidarytos 1829 m.  Tačiau jau po 3 dešimtmečių kapines teko praplėsti. Vėliau sekė dar keli praplėtimai, kol kapinės užėmė dalį kalvos. Kapinės uždarytos 1968 m. Dabar tai didžiulė meno galerija po atviru dangumi su žymiausių Sardinijos menininkų skulptūromis. Šioje galerijoje galima rasti įvairių stilių meno kūrinių - nuo neoklasicizmo iki simbolizmo ar ArtNouveau. Kapinėse atsispindi XIX a. vidurio - XX a. pradžios miestelėnų skonis bei finansinės galimybės.  
 
   Kapinės tikrai įspūdingo dydžio - atrodo, kad pakliuvai į mirusiųjų miestą. Kai kurie šeimų kapai dar ir šiandien kruopščiai prižiūrimi, kai kurie apžėlę žole, tačiau paminklai išlaikę savo grožį. Ne be reikalo šią vietą vadina parku - kapines mažai kas čia primena, daugiau panašu į skulptūrų parką.
   Palikę šią vietovę, kopiame į Bonaria kalvą, į kurią vakar jau buvome užkopę pasigrožėti miesto vaizdu. Tačiau šiandien einame šaligatviu link kalvos viršūnėje stovinčios Basilica di Nostra Signora di Bonaria. Tai graži bažnyčia, kurios šventoriuje stovi laivo skulptūra. Sakoma, kad 1370 m. Cagliari įlankoje kilo baisi audra, kurios metu sudužo ispanų laivas ir bažnyčios papėdėje buvoa aptikta nuostabaus grožio Dievo Motinos skulptūra su kūdikėliu Jėzumi, kuri ir šiandien puošia bažnyčią. Nuo bažnyčios laiptų atsiveria gražus vaizdas į įlanką. Paganę akis  po apylinkes, gražiu (ne, nuostabiai gražiu!) akmenukų grindiniu leidžiamės žemyn link įlankos vandenų.


   Ir...atsiduriame nedideliame ūkininkų turgelyje, kur mūsų išalkusias akis ir skrandžius užliejo palaima - apelsinai, artišokai, pomidorai, medus, riešutai ir kitos gėrybės tiesiog veda mus iš proto. Puolame pirkti ir ragauti :) Oi kokie skanūs apelsinai, o pomidorai... mmm... vien prisiminus seilė tįsta.
 
 
 
    Pabendravę su pardavėjais ir apsipirkę, nutariame ,,paimti" Cagliari paplūdimį Poetto beach, išsiaiškiname kryptį ir patraukiame link jo. Aišku, pėsčiomis ;) Eiti teko ilgai, palei gatvę, šaligatvio nerasta, mašinos tik zuja, dulkės, karšta, kojas graužia smėlis, aplinkui nauji gyvenamieji daugiabučiai (nieko įdomaus), o paplūdimio kaip nematyti, taip nematyti... jau buvome beveik bepasiduodą , bet atsilaikyti ir tikslą pasiekti padėjo aplesinai. Tokie gaivūs buvo, kad suvalgę, vėl įgavom jėgų keliauti link Poetto beach. Tiesa, dar užsukome į mini marketą - juk reiks atšvęsti pasiekus tikslą! Prisipirkome pesto, sūrio, duonos (pomidorų ir apelsinų turėjome).  Po kokios geros valandos, kuri mums truko amžinybę, pamatėme smėliuką ir geltonai žydinčius medžius  bei žmones su skrybėlėmis ir šortais. Supratome - tikslas pasiektas! Džiaugėmės kaip vaikai, saldainį radę :) Greitai greitai į jūrą! Deja, ne toks šiltas vanduo, kokio tikėjomės, bet vis tiek išsimaudėme. Pirmą kartą šiais metais! Geltonas smėliukas (na, ne toks geltonas, kaip mūsų pajūryje, daugiau smulkus gelsvas žvirgždas) kuteno basas kojas, saulytė kaitino pamėlusią po žiemos mūsų odą, retas paplūdimio augalėlis džiugino akis.
 Pasitiesėme dekius ir ėmėme stebėti aplinką. Žmonių nebuvo itin daug, o besimaudančių ir visiškai mažai (daugiausia vaikai). Taip besidairant, girdime mus maloniai belabinančio juodo vyruko su įvairia biužiterija (čia mes taip nusprendėme) balsą - these pearls from Africa (čia jis taip nusprendė).  Ėmė pasakoti istoriją apie tėvynę ir tikrus perlus, siūlė būtinai pirkti (gal tik už kokius 10 eurų :). Atsakėme - ačiū, ne. Nesuprato ir toliau įkyriai siūlė savo perlus, kol nepasakėme NEREIKIA!!!, tol nepaliko mūsų ramybėje. Po tokio streso nutarėme, kad pats laikas užkąsti. Tačiau ramiai pavalgyti taip ir nepavyko, nes tokių pardavėjų su ,,tikrais" afrikietiškais perlais, arabiškom skarom, įvairiom drožinėtom statulėlėm, ,,auksinėm" apyrankėm ir panašiais niekučiais čia tokia galybė, kad nespėjus nueiti vienam, jau prisistato kitas. Ir tai ne sezono metu, o kas bus vasarą...  
   Žodžiu, pasilepinę vandens ir saulės voniomis, patraukėme atgal į miesta. Tik jau gudrios buvome - degalinėje (autobuse neparduoda) nusipirkome bilietėlius už 1,20 euro  ir įlipome į miesto transportą, kuris mus nuvežė i centrą - prie autobusų ir geležinkelio stoties.  Mes iš karto sumetėme, kad rytoj reikėtų nuvažiuoti į Barumini pasižiūrėti nuragų.
 
     
Nusifotografavome autobusų tvarkaraštį ir per senamiestį, žioplinėdamos, patraukėme link namų.

   
 
   Mums buvo karšta, lauko termometras rodė 25 laipsnius šilumos, mes kirtome skaniuosius itališkus ledus, o vietinės ponios mus stebino savo žiemine apranga. Ir keistos gi tos sardės!
    Grįžtant visai netikėtai pamatėme privačią vyno parduotuvėlę. Užsukome iš smalsumo, nesitikėjome, kad ten gali būti pigaus gardaus vyno. Apsižvalgę ir pesrimetę keliais gestais (kaip minėjau, šnekėti angliškai nėra prasmės) su savininku, pastebėjome sienoje kažkokius kranelius įtaisytus. Rodome į juos ir bandome paklausti, kam tai. Jis puikiai suprato, ko norime: vynas. Namų vynas - iš kiekvieno kranelio vis kitas bėga: raudonas, rožinis, baltas, saldus, sausas. Paprašėme sauso balto. Šeimininkas nuėjo už širmos, atsinešė 1,5 litro plastmasinį butelį ir prileido pilną geltono skysčio. Susimokėjome ir namo - reikia paragauti. Be to, jau ir vakaras, ir kojos kažkodėl tokios pavargusios. Gerai, kad parduotuvėlė ne taip toli nuo mūsų gyvenamosios vietos buvo.
   Pasigaminome vakarienę (tiksliau, naktipiečius) ir, ragaudamos namų vyną bei valgydamos pesto su pomidorais ir sūriu, aptarėme praėjusią dieną. Šiandien viskas buvo puiku, o rytojaus įspūdžiai mūsų dar laukia.
 Atia!













2013 m. balandžio 10 d., trečiadienis

SARDINIJA: VIEŠBUTIS PALMĖJE ARBA PĖSTUTE PER SENAMIESTĮ (2)

           Pabudome :)
           Žvilgt pro langą - saulė žeme ritinėjas, o gėlės įvairiausius kvapus skleidžia ir akį ryškiausiom   spalvom rėžia!  
Visų internetinių orų prognozių pykčiui - ankstyvą rytą orelis +20, o žadėjo ne daugiau kaip +18 ir dar lietaus. Valio, kad sinoptikai klysta!
 Papusryčiaujame savo naujuose namuose ir į miestą. Tikslas - nuodugniai išžvalgyti senamiestį. Aišku, pasiimame miesto planą ir namų darbus (Lietuvoje kiekviena pasidomėjome apie salą ir jos sostinę).
 
Iš namų darbų:
Sardinija yra antra pagal dydį Viduržemio jūros regiono sala po Sicilijos.
Sardinijoje yra didžiausias procentas žmonių pasaulyje, kurių amžius daugiau nei 100 metų – 100 tūkts. žmonių tenka 22 šimtamečiai.
Sardinijoje yra daugiau nei 7000 priešistorinių archeologinių vietų, datuojamų iki 1000 m. pr. Kr.
Sardinija – vienintelis regionas Italijoje, kuriame nėra greitkelio.
Sardinija yra ,,Prarastasis miestas" - Atlantida, taip teigia vis daugiau mokslininkų.
Klimatas subtropinis, didžiąją metų dalį vyrauja saulėti orai. Žiemą ir pavasarį pučia stiprus, sausas, gaivus vėjas mistralis. Vidutinė metinė oro temperatūra svyruoja tarp 11-17 laipsnių šilumos.
Sardinijos sostinė Cagliari (Kaljaris) įkurta VII a. pr. m. e., manoma - finikiečių, ir pavadintas Caralis, vėliau, kaip ir visa Sardinija, atiteko Romos imperijai. Sardai  savo sostinę vadina Casteddu, kas reiškia reiškia pilį.

Vėtrungės ant daugiabučio stogo
 Mūsų nakvynės vieta buvo kalvos papėdėje, ant kurios patupdyta tvirtovė Castello. Ją pasiekti nusprendėme pėstute. Aišku, žinojome tik kryptį kur link eiti, o tvirtovės sienas pamatėme tik išėję iš namų. Deja, ne taip paprastai mums tą tvirtovę pavyko pasiekti. Lyg ir matome, lyg ir čia pat, bet gatvelė, kuria link jos einame, kažkodėl vis nusuka kitur... :) Teko ne kartą kreiptis pagalbos į miestelėnus, deja, su anglų kalba nelabai čia prasisuksi. Žmonės paslaugūs ir mieli, bet kalba tik itališkai. Net jaunimas. Kaip bebūtų keista, bet vyresni žmonės gal dar daugiau moka angliškai, nei jaunimas. O jau mano anglų kalbos žinios čia buvo tiesiog perfect! Taigi, šiek tiek paklaidžioję ir susipažinę su neturistine miesto dalimi, pasišnekėję gestais su keleta vietinių, pasukome tinkama kryptimi ir, eidamos palei sieną beveik važiuojama gatvės dalimi, pasiekėme Castello - miesto dalį apsuptą gynybinės sienos. Kelias į tvirtovę, kaip ir dera, vedė pro vartus, virš kurių kabojo šviesoforas. Mašinos  zujo tai iš vienos pusės, tai iš kitos, tad įeiti pro juos nebuvo taip paprasta (aišku, patekti į  senamiestį galima ne vien pro šiuos vartus. Bet tai mes sužinojome vėliau). Nuo kalno atsivėrė puiki vaizdo į įlanką panorama. Vėliau matėme dar ne vieną ir tikrai puikesnį vaizdą. Bet tuomet...

Castello
    Pasigrožėję panoraminiais vaizdais, užsukome į Cittadella del Musei, kur įsikūrę muziejai, Cagliari









 
universiteto biblioteka bei Istorijos ir kultūros departamentas. Visi šie pastatai sutelkti dideliame plote ant kalvos. Pasivaikščiojome, pasigrožėjome senaisiais pastatais, žydinčiais augalais ir miesto vaizdais. Muziejuose nebuvome - tokį sprendimą priėmėme jau kelionės pradžioje.


Cittadella del Musei












Torre di San Pancrazio

 
 
 
 
Toliau traukėme gilyn į senamiestį.
 Iš namų darbų:  Šv. Pankratijaus bokštas (Torre di San Pancrazio) - aukščiausias pastatas Cagliari. Bokštas pastatytas 1305 metais aukščiausioje kalvos vietoje, maždaug 130 m. virš jūros lygio, architektas Giovanni Capula. Paskirtis - apsaugoti miesto gynybinės sienos šiaurinį įėjimą.  Buvo naudojamas kaip sandėlis, nakvynės namai ir net kalėjimas.













   Kol žiopsojom į bokštą už nugarų pasigirdo šurmulys. Atsisukam - o ten  foto sesija vyksta, tai aš taip pat pabuvau paparaciu ir  padariau kelias nuotraukas :)
 

   Neskubant toliau žygiavome siauromis senosios tvirtovės gatvelėmis. Tokiomis siauromis, kad pravažiuojanti mašina mus prispausdavo  prie sienos. Tada ir supratome, kodėl Cagliari labai mažai didelių automobilių - jie tiesiog čia netilptų ;)
 
 
















 
 
Seni namai, kai kurie visiškai apgriuvę, mums kėlė susižavėjimą, išdžiaustyti, vėjyje besiplaikstantys skalbiniai nuteikė romantiškai, prie raižyto medžio masyvių durų prikaltos apdulkėję pašto dėželės dvelkė retro... Savo mieste mes tų detalių net nepastebime, o jei pastebime, tai jos kelia netvarkos pojūtį. O čia visai kitaip. Čia Italija, atostogos, atsipūtimas...




 Kiekviena gatvelė išeina į atvirą erdvę - apžvalgos aikštelę, iš kur atsiveria fantastiniai miesto vaizdai



 arba į aikštę su istoriniais pastatais ar bažnyčiomis. Taip netikėtai atradome Cagliari katedrą, nuostabiai šviesią ir gražią, pasipuošusią gėlėmis ir atvirą tiek tikintiesiems, tiek miesto svečiams.


Šv. Liuciferio koplyčia


Katedros fasadas
ir pagrindinio altoriaus interjeras

   

  























   Iš namų darbų: Cattedrale di Santa Maria Assunta, pagrindine Cagliari bažnyčia tapo jau XIII amžiuje. Nedaug kas belikę iš to laikotarpio - varpinė, dvejos šoninės durys, Šv. Jėzaus Širdies koplyčia. XVII a. bažnyčios vidus bei fasadas buvo atnaujinti pagal tuo metu vyravusį baroko stilių. Tris šimtmečius dėvėjęs baroko rūbą, 1930 m. bažnyčios fasadas dar kartą buvo patobulintas, dabar jau pagal neoromaninės architektūros kanonus. Katedroje yra 12 šoninių koplyčių, o po pagrindiniu altoriumi yra XVII a. kripta, į kurią veda marmuro laiptai. Kriptoje įrengti foje ir 3 koplyčios.  Manoma, kad kriptos 179 nišose ilsisi 292 kankinių palaikai.
 
 
  
  Kiek atvėsę Cattedrale di Santa Maria Assunta toliau patraukėme per senamiestį. Tikslo pamatyti kažkokį konkretų objektą mes neturėjom, todėl galėjom laisvai vaikščioti raizgytom gatvelėm ir įsukti  į bet kurį mums patikusį kiemą ar prisėsti ant suoliuko smagaus poilsio ir apžiūrinėti tokius pat žioplinėtojus kaip ir mes :)  Taip atsipūtusiai leidžiant laiką gali daug ką pamatyti, pvz. bežiūrint į miesto panoramą iš apžvalgos aikštelės atradome, kad tolyje stūksanti kalva yra žmogaus veido formos, o gražus ažūrinis balkonėlis vargu ar galėtų būti Džiuljetos pasimatymų vieta :)

 



   Pakeliui pasitaikius kokiai nedidelei parduotuvėlei, ar meno dirbtuvėlei būtinai į jas užsukdavom. Ko tik ten nėra - vienose eksponuojami studentų darbai, kitose bažnytinės relikvijos, dar kitose pamatai kaip žiedžia puodus ar antikvarinėm smulkmenom prekiauja. Vienas smagumėlis!
   Tose parduotuvėlėse supratome, kodėl  italai skalbinius džiauna lauke - patalpose nebuvo jokios ventiliacijos. Jautėsi vėsa net karščiausią dieną, todėl drabužiai nedžiūtų, o tiesiog pelytų. Net neužeinant į patalpos vidų, o tik praeinant pro atdaras duris, padvelkdavo drėgna vėsa.
  Galop gatvelės pradėjo leistis žemyn, supratome kad einame link įlankos, į Marina (uosto) rajoną. Tą pojūtį patvirtino ir atsivėręs uosto vaizdas.



   Iš namų darbų: Marina buvo urbanizuota daugiau nei prieš du tūkstančius metų, ir šio rajono gyvenimas visada buvo orientuotas į uostą. Cagliari jūrų uostas – vienas didžiausių ne tik Italijos, bet ir Viduržemio jūros baseino uostų. Cagliari uostas yra pagrindinis miesto akcentas, įkurtas jis daugiau nei prieš 2000 metų finikiečių. Nuo pat įkūrimo iki šių dienų į jį plaukia laivai iš viso pasaulio. Dabartinė uosto teritorija suskirstyta į 2 dalis (Istorinis uostas ir Kanalo uostas).  Istorinis uostas išsidėstęs krantinėje palei Via Roma.  
 Erdvi Via Roma, su didžiuliais pastatais, kurių arkadose įsikūrę kavinės ir parduotuvės, vienoje pusėje, o kitoje pusėje skalauja įlankos vandenys. Via Roma važiuojamoios dalies priešpriešines eismo juostas skiria pėsčiųjų alėja, apsodinta žydinčiais medžiais ir palmėmis.  O palmėse savo būstus įsirengę benamiai ar įkyrūs prekeiviai iš Afrikos. Pajuokavome, kad be reikalo viešbutį išsinuomojome - laisvų palmių dar buvo :)

Ši palmė jau užimta
Taigi, įžengę į Via Roma ir pamatę daugybę kavinių prisiminėme, kad šiandien dar nevalgėme (na, tik pusryčiavome. Stipriai.). Pradėjome žvalgytis į valgiaraščius, kažkaip niekas neviliojo. Vienos valgiaraštyje pastebėjome, jog čia galima atsigerti namų vyno. Prisėdome. Deja, padavėja paaiškino, kad šiuo metu namų vyno dar neturi. Tai mums buvo akstinas išeiti ir ieškoti kitos vietos. Apsukome ne vieną ratą, kol išsirinkome vietelę, kuri mums buvo prie dūšios ir gomurio. Tai nedidelė kavinukė, toliau nuo prabangios Via Roma,  kažkurioje siauroje Marina gatvelėje su 4 staliukais lauke. Neprabangi, staliukai dengti ceratinėmis staltiesėmis ant kurių užklotos popierinės servetėlės, tačiau jauki. Prie staliukų daugiausia pietavo vietiniai. Patiekalus galima išsirinkti iš turistinio meniu (mūsuose - kompleksiniai pietūs),  iš valgiaraščio ar iš patiekalų, išdėliotų baro vitrinoje. Mes, maloniai pasišnekučiavę su darbuotojais, pasirinkome turistinį meniu už 10 eurų: lazanija, gėrimas (tarp vyno, alaus ir vandens išsirinkome alų) ir kava. Pavalgę vėl patraukėme link Via Roma ir įlankos. Apžiūrėjome jachtas, laivelius ir žvejus.
 

   Patraukėme Via Roma tolyn Villanova rajono link. Praėję kelias gatves atsidūrėme prieš didžiulę akmeninę tvorą, kuri juosė kapines. Vartai buvo uždaryti, baigėsi darbo laikas. Pro vartus buvo matyti seni paminklai ir didžiuliai plotai apsodinti kiparisais. Suintrigavo, nusprendėme, kad būtinai aplankysime kitą dieną.  Šalia kapinių buvo vartai, pro kuriuos matėsi keliukas į kalną, apaugusį kaktusais. Aišku, reikėjo patikrinti.

 Vos tik įžengę pro vartus susidūrėme su galybe kačių, kurias šėrė vietinė valkatėlė. Kiek teko pastebėti vėliau, katės ir šunys čia mylimi ir globojami. Tuokart aplenkę  jas, keliuku užkopėme į kalną. 
 Iš čia atsivėrė vaizdas tų vietų, kurias šiandien išvaikščiojome.  Nors gražiai atrodė Castello bokštai, tačiau netoliese besirenkančios ,,smagaus" jaunimo kompanijos nekėlė didelio noro užsibūti čia. Tuo labiau, kad jau vakarėjo. Pirmą ir vienintelį kartą pasijutome nesaugiai šioje saugiausioje Italijos vietoje ;)

 
Castello vaizdas


 Nusileidę, palei kapinių sieną patraukėme namų link. Tai žemėlapiu pasivadovaudamos, tai žmones pašnekindamos, atrodo, skuodėme teisinga kryptimi. Pakeliui akį patraukė senovinis statinys - ne tai bažnyčia, ne tai koplyčia, bet jau temo ir buvome pavargę, nutarėme - tiek to. Tik gatvę įsidėmėjau Šv. Liuciferio (San Lucifero). O pasirodo, aplenkėme ir neužsukome į vieną iš Cagliari įžymybių - San Saturino kompleksą.
   Bet užtatai pakeliui užsukome į minimarket - juk duonos, sūrio, pesto ir vyno reikėjo nusipirkti.  Apsiprekinę pasiekėme namučius ir džiaugėmės galėdamos ištiesti per dieną pavargusias kojas. Ačiū joms ;) Pavakarieniavome ir į lovytes! Ir sapnavome... naktinį Cagliari.